Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Pranešėjas: Algirdas JaliniauskasTeisėja: Silvana GirdenienėBaudžiamosios bylos Nr. 1A-152-317-2014Teisminio proceso Nr. 1-55-1-00451-2012-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.7.; 2.4.6.4.1.; 1.2.28.4.;

2014 m. kovo 26 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algirdo Jaliniausko, teisėjų Ramūno Antanavičiaus ir Kęstučio Dargužio, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorui Jonui Abraičiui, nuteistajam M. B., jo gynėjui advokatui Vidmantui Martyšiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio, kuriuo M. B. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą numatytą LR BK 294 str. 2d. ir jam paskirta bausmė – penkiasdešimt (50) parų arešto. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme nuo 2012-09-12 iki 2012-09-14 įskaitytinai išbūtas laikas (dvi paros).

Priteista iš M. B. lygiomis dalimis V. K.-M., R. C., A. K., J. L. – 151,54 Lt (vienas šimtas penkiasdešimt vienas litas 54 centai) turtinės žalos atlyginimo.

Priteista iš M. B. V. K.-M. 500 Lt (penki šimtai litų) neturtinės žalos atlyginimo.

Priteista iš M. B. A. K. 1500 Lt (vienas tūkstantis penki šimtai litų) neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. B. apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 26 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d. už tai, kad jis savavaldžiavo, panaudodamas psichinę ir fizinę prievartą, t.y. 2012 m. rugsėjo 9 d. apie 15 val. Krivilių k., Vydenių sen., Varėnos r., prie Krivilių tvenkinio esančiame miškelyje, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė pripažįstamą, bet nerealizuotą savo tėvo V. B. tikrą teisę atgauti pinigus, t. y. suduodamas kumščiu ne mažiau dviejų smūgių mažamečiui A. K., gim. 1999 m. į kaktą, suduodamas smūgį į veidą nepilnamečiui G. U., gim. 1997 m. bei prispausdamas A. K. ir G. U. prie žemės, grasindamas, kad juos sumuš, reikalavo grąžinti pinigus – 200 litų, kuriuos jo tėvas V. B. tą pačią dieną iškeitė, gavęs netikrą banknotą su užrašu ,,Piršlio bankas 200 litrų“, į tikrus pinigus, iš A. K. paėmė mobilaus ryšio telefoną NOKIA 3110 Classsic 220 litų vertės su SIM kortele ,,Ežys“ 30 litų vertės, tuo padarydamas A. K. nežymų sveikatos sutrikdymą dėl kaktos sumušimo ir 250 litų turtinę žalą.

Apeliaciniame skunde nuteistasis M. B. prašo panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 12 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti. Taip pat prašo palikti nenagrinėtus civilinius ieškinius, pareikštus M. B..

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas pažeidė LR BK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, įrodymus analizavo vienpusiai ir motyvuotai nepasisakė, kokiais įrodymais ir kodėl grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Apeliantas iš skundžiamo nuosprendžio negali suprasti, kokių argumentų pagrindu buvo atmesti jį teisinantys parodymai, kodėl buvo kriminalizuoti jo paprasti žmogiški veiksmai jam su draugais bandant išsiaiškinti ką tik prieš jo tėvą V. B. įvykdytą nusikaltimą (sukčiavimą). Teismas, pasak nuteistojo, neatskleidė jo tyčios padaryti paminėtą nusikaltimą (savavaldžiavimą) turinio, nes nenustatė būtinųjų nusikalstamos veikos požymių – didelės žalos ir smurtinių veiksmų.

Apeliantas pažymi, kad nuosprendyje visiškai neaptartas ir neanalizuotas nepilnamečių išgerto alkoholio poveikis jų patologiniam girtumui atsirasti (sunkiai apsvaigimo būsenai), medicinos eksperto diagnozuotas tik vienas kūno sužalojimas – minkštųjų audinių patinimas, kuris galėjo A. K. atsirasti visiškai girtam griuvinėjant ant žemės ir taip susižalojant. Tai patvirtino teisme tuometinė A. K. globėja O. C. ir dabartinė nukentėjusiojo globėja V. K. – M..

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apimti patologinio girtumo ar apsvaigimo būsenos jaunuoliai iškreiptai suvokia tikrovę, todėl negali teisingai suvokti savo veiksmų bei jų valdyti. Taigi, fiziologinio girtumo (apsvaigimo) metu 2012-09-09 apie 15.00 valandą, iš esmės nutrūko A. K., G. U. ir M. V. normalus psichinis ryšys su išoriniu pasauliu, jie neteko savitvardos ir gebėjimo objektyviai suvokti aplinką, į ją reaguoti bei sąmoningai veikti bei judėti. Šios nukentėjusiems labai nepalankios situacijos nei ikiteisminio tyrimo institucija, nei prokuratūra, nei Varėnos apylinkės teismas netyrė, tuo nutylėdamas esmines šios baudžiamosios bylos aplinkybes, kas sutrukdė teismui jo veiksmus teisingai įvertinti.

Apeliantas pažymi, kad savavaldžiavimo padariniai, kaip didelė žala, turi būti konstatuojami ne formaliai, bet motyvuotai atskleidžiant jų pobūdį, turinį, pavojingumo laipsnį ir t.t. Šiuo atveju didele žala laikytina ne tai, jog visiškai girti nukentėjusieji – G. U. ir A. K., patyrė diskomfortą dėl apelianto raginimų greičiau grąžinti skolą jo tėvui V. B., bet, kad nukentėjusieji tariamai prarado saugumo jausmą – jiems iškilo realus pavojus nekliudomai toliau puotauti už nusikalstamu būdu įgytas lėšas ir atsakyti už savo nusikalstamą veiką.

Anot apelianto, teismas nenurodė ir neanalizavo, kokioms nukentėjusiojo teisėms, teisėtiems interesams buvo padaryta didelė žala, kuo ji reiškėsi ir kodėl ji pripažįstama didele. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad A. K. ar jo globėja V. K. (M.) po 2012-09-09 įvykio patyrė kokį nors psichologinį diskomfortą, įtampą, nedrįso išeiti iš namų ar pablogėjo jų sveikata ir panašiai. Didelės žalos klausimas nuosprendyje sprendžiamas formaliai, vienpusiškai, nemotyvuotai, t. y. nepaisant aiškiai suformuotos teismų praktikos.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad kaltinimai remiasi tik tiesiogiai suinteresuotų šios bylos baigtimi – girtų nepilnamečių (A. K., G. U. ir M. V.) parodymais. Teisme apelianto ir jo gynėjo procesinė padėtis buvo daug blogesnė. Subjektyvumą, šališkumą ir norą, bet kuria kaina jį nuteisti ir iš jo priteisti nežinia iš kur atsiradusią milžinišką pinigų sumą, apeliantas vertina kaip teisingo proceso neužtikrinimą ir jo bei gynybos teisių grubų pažeidimą

Atsikirtimu į apeliacinį skundą nukentėjusiojo A. K. ir jo laikinosios rūpintojos – civilinės ieškovės V. K.-M. atstovas advokatas A. B. prašo nuteistojo M. B. apeliacinį skundą atmesti, o Varėnos rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 12 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo M. B. apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismo kolegija, išnagrinėjusi bylą, nustatė, jog M. B., savavališkai vykdydamas savo tėvo V. B. teisę atgauti pinigus, suduodamas kumščiu ne mažiau dviejų smūgių mažamečiui A. K., gim. 1999 m. į kaktą, suduodamas smūgį į veidą nepilnamečiui G. U., gim. 1997 m. bei prispausdamas A. K. ir G. U. prie žemės, grasindamas, kad juos sumuš, reikalaudamas grąžinti pinigus – 200 litų, kuriuos jo tėvas V. B. tą pačią dieną, gavęs netikrą banknotą su užrašu ,,Piršlio bankas 200 litrų“, iškeitė į tikrus pinigus, iš A. K. paėmęs mobilaus ryšio telefoną NOKIA 3110 Classsic 220 litų vertės su SIM kortele ,,Ežys“ 30 litų vertės, padarydamas A. K. nežymų sveikatos sutrikdymą dėl kaktos sumušimo ir 250 litų turtinę žalą, nepadarė didelės žalos nukentėjusiųjų teisėms ir teisėtiems interesams t.y. nepadarė veikos turinčios nusikaltimo numatyto LR BK 294 str. 2d. požymių, todėl jis išteisintinas (LR BPK 303 str. 5d. 1p.).

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą” 3.1.8 punkte išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti ir kuriuos galima patikrinti šiame kodekse numatytais procesiniais veiksmais.

Apeliacinis teismas vadovaujasi taisykle, kad visos prielaidos, abejonės ir neaiškumai, kurių negalima pašalinti, turi būti vertinami nuteistojo naudai.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas turi pagrįsti įrodymais, kuriuos įvertina vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvai ir išvados dėl įrodymų vertinimo, jų pripažinimo pagrįstais ir patikimais t.y. patvirtinančiais M. B. kaltumą, yra nepagrįsti. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei priėmė nepagrįstą nuosprendį dėl M. B. pripažinimo kaltu pagal LR BK 294 straipsnio 2 dalį. Pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų nepatvirtina byloje surinkti duomenys, taip pat nepagrįstos apylinkės teismo išvados dėl nusikalstamos veikos sudėties ir nusikalstamos veikos įrodytumo.

Kolegija pažymi, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. LR BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Pažymėtina, jog baudžiamojo įstatymo sankcijos ir atsakomybė kaltiems asmenims gali būti taikoma tik tuomet, kai surenkami duomenys, kuriais gali būti įrodoma, kad nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta ir kad tą veiką padarė baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo.

Apeliantas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nuteistas už savavaldžiavimą. Jam inkriminuotos veikos esmę sudaro tai, kad jis sudavė mažamečiui A. K. kumščiu ne mažiau dviejų smūgių į kaktą, sudavė smūgį į veidą nepilnamečiui G. U. bei, prispaudęs A. K. ir G. U. prie žemės, grasino, kad sumuš, reikalavo grąžinti pinigus – 200 litų, kuriuos jo tėvas V. B. tą pačią dieną iškeitė, gavęs netikrą banknotą į tikrus pinigus, be to M. B. iš A. K. paėmė mobilaus ryšio telefoną su SIM kortele, visais šiais veiksmais padarydamas A. K. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą dėl kaktos sumušimo ir 250 litų turtinę žalą.

Savavaldžiavimas kaip nusikalstama veika išdėstytas BK 294 straipsnio 1 dalyje ir kvalifikuota sudėtimi BK 294 straipsnio 2 dalyje. Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Būtinas baudžiamosios atsakomybės už savavaldžiavimą požymis yra ir didelė žala nukentėjusiojo teisėms ar (ir) teisėtiems interesams. Būtent didelės žalos požymio nustatymas identifikuoja savavališko (nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos) subjektinės teisės vykdymo pavojingumą, būtiną baudžiamajai atsakomybei už tai kilti. Aukščiausiasis Teismas yra kartą pabrėžęs, kad šis požymis savavaldžiavimo baudžiamosiose bylose turi būti pagrįstas išsamia įrodymų analize, todėl nepritariama praktikai, kai įvairūs tarpusavyje kylantys nedidelio pavojingumo konfliktai ir teisiniai ginčai dirbtinai kriminalizuojami kaltinant vieną konflikto dalyvių nusikalstamu savavaldžiavimu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises, nes tai neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties (kasacinės bylos Nr. 2A-7-2/2010, 2K-383/2011).

Kvalifikuojančiu savavaldžiavimo požymiu pripažintas prievartinis (psichinė arba fizinė prievarta) šio nusikaltimo padarymo būdas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje nutartyje Nr. 2K-P-183/2012 konstatuota, kad atsižvelgiant į tai, jog teisės aktų, taigi ir BK 294 straipsnio 2 dalies, aiškinimas negali apsiriboti vien tik lingvistinio (verbalinio) metodo taikymu, kai įstatymo tekstas aiškinamas tik paraidžiui, tačiau turi būti remiamasi ir sisteminio, loginio teisės aiškinimo metodais. Kaltinimas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti pagrįstas visų požymių, įtvirtintų BK 294 straipsnio 1 dalyje, visuma, taip pat ir to, kad savavaldžiauta panaudojant psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui, nustatymu.

Taigi pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti nustatyta ne tik psichinė ar fizinė prievarta, bet ir tokia prievarta padaryta didelė žala nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui. Nuostatos, kad tie atvejai, kai asmuo savavaldžiauja panaudodamas prievartą (psichinę ar fizinę) nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui, savaime kvalifikuotini pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, net nekonstatavus didelės žalos asmens teisėms ar (ir) teisėtiems interesams, iš esmės reiškia plečiamąjį baudžiamosios atsakomybės pagrindų pagal BK 294 straipsnio 2 dalį aiškinimą. Tai neatitinka baudžiamojo, baudžiamojo proceso įstatymų paskirties, prieštarauja konstitucinių teisėtumo, asmenų lygybės prieš įstatymą, teisingumo ir kitų principų reikalavimams. Kita vertus, „didelės žalos“ požymio įtvirtinimas BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyto savavaldžiavimo sudėtyje (kaip minėta, neatskiriamos nuo pagrindinės savavaldžiavimo sudėties ir papildančios pagrindinės savavaldžiavimo sudėties požymių visumą), reiškia imperatyvą, kad pagrindžiant kaltinamajam kaltinimą pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nepakanka tik konstatavimo, jog nukentėjusysis patyrė psichinę ar fizinę prievartą. Turi būti atskleista ir tokios prievartos padarinių pobūdis, turinys. Kartu turi būti analizuojamas ir prievartos pobūdis.

Savavaldžiavimo padariniai, kaip didelė žala, turi būti konstatuojami ne formaliai, bet motyvuotai atskleidžiant jų pobūdį, turinį, pavojingumo laipsnį ir t. t. Atsižvelgiant į savavaldžiavimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, sudėties struktūrą, pažymėtina, kad didele žala laikytina ne tai, jog nukentėjusysis patiria tik diskomfortą dėl reikalavimo grąžinti skolą, bet, pavyzdžiui, tai, kad nukentėjusysis praranda saugumo jausmą, kad kaltininko veiksmais sukuriama bauginančio pobūdžio situacija. Vadinasi, nukentėjusysis turi ne tik išgirsti grasinimus, bet ir suprasti jų realų pavojingumą, didelę tikimybę, kad kaltininkas juos įgyvendins. Taip pat turi būti konstatuota, kad kaltininko elgesys ne apskritai (miglotai) pažeidžia „įstatymų nustatytą tvarką“, bet yra neteisėtas (konkrečiai nurodant, kokie įstatymai ar teisės aktai, nustatantys minėtą tvarką, yra pažeisti (kasacinė byla Nr. 2A-7-2/2010), agresyvus, baustinas ir pan. Suprantama, kad turi būti motyvuotai pagrindžiamas ir kitų savavaldžiavimo sudėties požymių, tarp jų ir subjektyviųjų, buvimas kaltininko elgesyje.

Atsižvelgiant į nusikalstamo savavaldžiavimo esmę, į teismų praktiką bylose dėl nusikalstamų veikų, kuriose psichinė prievarta nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui yra tokių veikų padarymo būdas, taip pat, įvertinant sankcijos už kvalifikuotą savavaldžiavimą griežtumą, darytina išvada, kad psichine prievarta baudžiamąja teisine prasme laikytini pasikartojantys ar nuolatinio pobūdžio tyčiniai kaltininko veiksmai, pasižymintys aiškiai priešišku, neetišku, žeminančiu ar įžeidžiančiu, agresyviu, užgauliu pobūdžiu. Gali būti gąsdinama susidoroti, pakenkti nukentėjusiojo šeimai. Tai gali būti ir grasinimai panaudoti fizinę jėgą, nuo kurios nukentėjusysis neapsigins, sunaikinti ar sugadinti turtą ar kitokiu būdu padaryti didelę turtinę žalą. Kaltininkas, siekdamas savo tikslų, nukentėjusįjį gali įžeidinėti, šmeižti, šantažuoti, persekioti pats ar į tokią veiką įtraukti ir kitus asmenis. Toks psichinis spaudimas (agresija) jau savaime yra neteisėtas, baustinas. Tai gali sukelti nukentėjusiajam bejėgiškumo būseną, įtampą, dvasinius sukrėtimus ar nuolatinį psichologinį diskomfortą, depresiją ar kitokią liguistą būseną, sveikatos pablogėjimą ar net psichikos sutrikimą. Tokius padarinius (didelę žalą) nukentėjusiajam ar jo artimiems asmenims gali sukelti ir pavienis, bet itin šiurkštus, bauginantis ar agresyvus, žeminantis kaltininko veiksmas (kasacinė byla 2K-P-183/2012).

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas M. B. kaltu pagal BK 294 straipsnį 2 dalį, nesivadovavo aukščiau paminėtomis nuostatomis. Kaip jau minėta, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 294 str. 2 d. kilti turi būti nustatyta ne tik psichinė ar fizinė prievarta, bet ir tokia prievarta padaryta didelė žala nukentėjusiam ar kitam asmeniui. Tačiau net iš M. B. pateikto kaltinimo matyti, kad ši aplinkybė, kuri yra būtina nusikaltimo sudėčiai, nenurodyta ir jam neinkriminuota. Jau vien dėl šios priežasties nenustačius ir nenurodžius padarinių pobūdžio ir turinio, tai yra nesant būtinos sąlygos nusikaltimo sudėčiai konstatuoti, negalima pripažinti, kad M. B. padarė nusikaltimą (savavaldžiavimą). Nagrinėjamoje byloje iš esmės nebuvo nustatyta, kokioms nukentėjusiųjų ar kurio nors jų artimo asmens teisėms ar teisėtiems interesams buvo padaryta žala, nepagrįsta, kodėl ta žala, jei ji buvo padaryta, laikytina didele.

Šioje baudžiamojoje byloje, įvertinus nukentėjusiųjų parodymus apie M. B. veiksmus bei išsakytus žodžius nukentėjusiesiems, nėra pagrindo jų pripažinti tokiais pavojingais, kad būtų galima tai vertinti kaip BK 294 straipsnio 2 dalies prasme didelę žalą nukentėjusiųjų teisėms ar (ir) teisėtiems interesams.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad neteisėti nuteistojo veiksmai pasireiškė tuo, kad nuteistasis smūgius sudavė A. K. ir G. U. draugų akivaizdoje, kas juos ypač žeidė ir žemino, o kaltininko neteisėti veiksmai sukėlė nukentėjusiajam bejėgiškumo būseną, įtampą, dvasinius sukrėtimus, psichologinį diskomfortą, sveikatos pablogėjimą, nes jis vengė lankytis kaime, bijojo sutikti kaltinamąjį ir šiuo metu prieš jį jaučiasi nesaugiai. Fizinė prievarta buvo panaudota prieš nepilnamečius, vaikai buvo pasodinti į automobilį, kurį laiką vežiojami, jų tėvai ir globėjai apie tai nieko nežinojo, skambino policijai, pranešė , kad reikia ieškoti vaikų, tad įtampą ir baimę pajuto ne tik patys vaikai, bet ir jų artimieji . Visos šios išvardintos aplinkybės leido apylinkės teismui daryti išvadą, kad šiuo nusikaltimu buvo padaryta ir didelė žala. Teismo teigimu, tokius padarinius (didelę žalą) nukentėjusiajam ir jo artimiems asmenims sukėlė šis pavienis, bet itin šiurkštus, bauginantis ar agresyvus, žeminantis kaltininko veiksmas.

Pažymėtina, kad nei vienas iš nukentėjusiųjų pirmosios instancijos teismo posėdyje nenurodė, kad M. B. veiksmai juos žeidė ar jie jautėsi pažeminti. Kaip matyti iš nukentėjusiųjų A. K. ir G. U. parodymų duotų pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, abu pripažįsta, jog M. B. reikalavo grąžinti jų neteisėtai užvaldytus 200 Lt bei cigaretes, fizinė prievarta buvo panaudota prieš vienintelį nukentėjusįjį A. K., kuriam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, ir iš jo buvo paimtas mobilusis telefonas su SIM kortele. Nukentėjusysis A. K. teismui paaiškino, kad jaučiasi nemaloniai stovėdamas prieš kaltinamąjį, o įvykio metu buvo labai išsigandęs, verkė, bijojo, nes jį mušė. Tuo tarpu nukentėjusysis G. U. parodė, kad jis M. B. nebijojo įvykio metu, kad kaltinamasis galbūt mušė A., bet jo nemušė (tik ikiteisminio tyrimo metu aiškino, kad jį truputį mušė) ir po šio įvykio grasinimų iš M. B. daugiau nebuvo. Iš nepilnamečio nukentėjusiojo G. U. atstovės pagal įstatymą Z. U. paaiškinimų teismui matyti, kad ji matė, kaip M. su motina ir vaikais važiavo pas J. V. , kad visi trys vaikai sėdėjo mašinoje. Ji paaiškino, kad išėjo ant kelio, sustabdė jų automobilį, matė, kad A. verkė. M. mama-O. B. jai pasakė, kad veža vaikus į policiją. Ji pasakė gerai, o pati grįžusi paskambino į policiją ir pranešė, kad turi pristatyti vaikus.

Kolegija nemato pagrindo abejoti nukentėjusiųjų A. K. ir G. U. parodymais, kad M. B. prieš A. K. panaudojo fizinę jėgą. Bet nukentėjusiųjų parodymai, kad nuteistasis reikalavo grąžinti jam cigaretes bei pinigus, kuriuos jie apgaule neteisėtai užvaldė iš nuteistojo tėvo, negali būti laikomi psichine prievarta. Griežtesnis nuteistojo tonas ir išreikštas teisėtas reikalavimas grąžinti pinigus, siekiant realizuoti savo tėvo tikrą teisę atgauti pinigus, paneigia, kad buvo panaudota psichinė prievarta, ir tokia prievarta buvo padaryta didelė žala nukentėjusiesiems. A. K. atžvilgiu padarytos didelės žalos nepatvirtina jokie byloje esantys rašytiniai įrodymai. Nei nukentėjusysis A. K., nei jo įstatyminė atstovė O. C. į sveikatos įstaigą nesikreipė dėl pablogėjusios sveikatos. A. K. buvo nustatytas tik sumušimas kaktos srityje. Nukentėjusiojo G. U. motina Z. U. M. B. ir O. B. atvažiavus pas ją ieškoti J. V., matė vaikus sėdinčius nuteistojo automobilyje. Akivaizdu, jog jie nebuvo laikomi automobilyje prievarta, galėjo bet kada išlipti, o Z. U. ir nesiėmė jokių aktyvių veiksmų nutraukti tokią tariamą neteisėtą veiką jos vaiko ir kitų vaikų atžvilgiu.

Taigi byloje nebuvo nustatytas esminis veiką numatytą LR BK 294 str. kvalifikuojantis požymis-didelė žala nukentėjusių asmenų teisėms ir teisėtiems interesams. Pirmiau minėtų aplinkybių visuma neleidžia daryti neabejotinos išvados, kad savavališki M. B. veiksmai ir jų sukelti padariniai yra tiek pavojingi, kad būtų galima konstatuoti būtent nusikalstamos veikos požymius. Esant tokioms bylos aplinkybėms, apylinkės teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas-M. B. išteisinantis nuosprendis, kaltinamajam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Išteisinus M. B. kardomoji priemonė tampa nebereikalinga, todėl ji panaikintina (BPK 139 str.).

Pažymėtina tai, jog apeliacinės instancijos teismui nenustačius didelės žalos nukentėjusiųjų teisėms, tačiau nustačius M. B. neteisėtus veiksmus-nesilaikymą įstatymų nustatytos tvarkos ir savavališką vykdymą ginčijamos ar pripažįstamos, bet nerealizuotos kito asmens-jo tėvo- teisės atgauti savo pinigus, galima būtų svarstyti klausimą, ar M. B. nėra padaręs LR Administracinių teisės pažeidimų kodekso 188 str. numatyto administracinės teisės pažeidimo. LR ATPK 188 str. yra numatyta, jog tuo atveju, kuomet asmuo, savavališkai, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, vykdo savo tikrą ar tariamą teisę, ginčijamą kito asmens, tačiau nepadaro esminės žalos piliečio teisėms ir teisėtiems interesams, tokiu atveju jo veiksmai gali būti įvertinti kaip administracinės teisės pažeidimas numatytas ATPK 188 str.

Apelianto skundo argumentai, kad nukentėjusiųjų parodymais tikėti negalima, nes jie buvo pataloginio girtumo būsenoje yra atmestini kaip nepagrįsti, nes to nepatvirtina jokie byloje esantys dokumentai. Pažymėtina, kad nukentėjusiesiems buvo nustatytas tik lengvas girtumo laipsnis.

Apelianto skundo argumentai, kad jo ir gynėjo procesinė padėtis buvo daug blogesnė, lyginant su kaltinimą palaikančios prokurorės ir, kad nebuvo laikomasi rungtyniškumo principo nagrinėjant jo bylą, atmestinas kaip nepagrįstas, nes nuteistasis turėjo galimybę teikti savo įrodymus teismui, iš jo šios galimybės niekas neatėmė ir neapribojo - tiek jis pats, tiek ir jo gynėjas turėjo galimybę teikti bet kokius įrodymus, tačiau tokia galimybe nepasinaudojo.

Kadangi kaltinamasis M. B. išteisintinas, nepadarius nusikaltimo požymių turinčios nusikalstamos vei­kos, V. K. – M., A. K., R. C., A. K., J. L. pareikšti civiliniai ieškiniai paliktini nena­gri­nėti (BPK 115 str. 3 d. 2 p.). Civiliniai ieškovai turi teisę pareikšti ieškinius civilinio proceso tvarka. Atsižvelgus į aptartus motyvus, atmestini ir minėtų asmenų prašymai priteisti iš M. B. jų patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Nuteistojo M. B. apeliacinį skundą tenkinti.

Varėnos rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 12 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

M. B. dėl nusikalstamos veikos numatytos LR BK 294 str. 2 d. išteisinti, nepadarius šio nusikaltimo požymių turinčios veikos.

Kardomąją priemonę M. B. – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.

Palikti nenagrinėtus V. K.-M., A. K., R. C., A. K., J. L. civilinius ieš­kinius dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Sunaikinti šovinio sudedamąsias dalis – kulką ir tūtelę, paimtus kratos metu pas V. B. Krivilių k., Varėnos r. ir saugomos Varėnos rajono PK.

Šio nuosprendžio nuorašą persiųsti Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūrai sprendimo priėmimui dėl administracinės atsakomybės taikymo M. B. pagal LR ATPK 188 str.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo.