- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-09
- Bylos Nr.
- 2S-131-590/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-01347-2014-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vidas Stankevičius
- Atsakovas
- L. P.
- Ieškovas
- I. P.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo L. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės I. P. ieškinį atsakovui L. P. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo vaikams priteisimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, turto padalinimo ir kitų reikalavimų, išvadą teikianti institucija byloje – Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014-05-16 nutartimi, ieškovės prašymu, taikė laikinąsias apsaugos priemones ir priteisė iš atsakovo L. P. laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams R. P., gim. 2002-02-14, ir J. P., gim. 2005-05-06, po 500 Lt kas mėnesį kiekvienam vaikui nuo 2014-04-24 iki teismo sprendimo priėmimo byloje, paskiriant vaikų lėšų tvarkytoja I. P. ir pavedė vykdyti nutartį ieškovės pasirinktam antstoliui.
Šalies argumentai
2014-11-28 ieškovė I. P. pateikė teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriuo prašė nustatyti laikiną nepilnamečių vaikų J. P. ir R. P. gyvenamąją vieta su motina – ieškove I. P.. Nurodė, kad nuo 2014-11-01 ieškovė dirba Belgijoje, Briuselio mieste įsikūrusioje Europos Komisijoje. 2014-11-16 ieškovė į Briuselį išvyko gyventi kartu su nepilnamečiais vaikais. Atsakovas buvo informuotas apie sėkmingą ieškovės ir vaikų nuvykimą į Belgiją, bet nuo vaikų atvykimo į Belgiją dienos atsakovas su jais nebendravo, nei į ieškovės, nei į vaikų žinutes neatsakė ir neskambino. Atsakovo ir nepilnamečių vaikų bendravimas nėra ribojamas, tačiau pats atsakovas su vaikais visiškai nebendrauja. Ieškovė su nepilnamečiais vaikais gyvena 130 kv.m. dydžio bute, vaikai turi po atskirą kambarį, taip pat bute yra didelė svetainė sujungta su virtuve bei dvi wc patalpos. Vaikai yra užregistruoti į mokyklą ir turi pradėti lankyti, tačiau mokyklos administracija reikalauja pateikti abiejų tėvų sutikimus leisti vaikams lankyti mokyklą. Šiuo atveju yra tik ieškovės sutikimas, todėl vaikai kol kas negali pradėti lankyti mokyklos. Kadangi atsakovas sutikimo neduoda ir nei į ieškovės, nei į vaikų skambučius ir žinutes neatsiliepia, siekiant apsaugoti nepilnamečių vaikų teises kreipėsi į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir laikinos nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos iki kol bus priimtas galutinis teismo sprendimas nustatymo (CK 3.65 str. 2 d. 2 p).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014-12-03 nutartimi tenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teismas nustatė, kad ieškovė I. P. nuo 2014-11-01 įdarbinta Europos Komisijoje laikino personalo darbuotoja ir su nepilnamečiais vaikais R. P. ir J. P. 2014-11-16 išvyko iš Lietuvos gyventi į Briuselį (Belgija). Apie išvykimą ieškovė telefonu (SMS žinute) informavo atsakovą – vaikų tėvą L. P.. 2014-11-05 Trumpalaikės nuomos (daugiausia 3 metams) sutartis, patalpų fotonuotraukos patvirtina, kad ieškovė išsinuomojo 3 miegamųjų kambarių butą su pagalbinėmis patalpomis trejų metų laikotarpiui, kurį naudos kaip pagrindinę gyvenamąją patalpą. Susirašinėjimo elektroniniu paštu duomenys įrodo, jog nepilnamečiai vaikai negali pradėti lankyti mokyklos užsienyje, kol nėra vaikų tėvo sutikimo ar teismo sprendimo, leidžiančio vienai ieškovei kreiptis dėl vaikų registracijos į mokyklą 2014-2015 metams. Vaikai pabrėžė, kad myli abu tėvus (motiną ir tėvą), nori, kad jie susitaikytų ir visi gyventų kartu. Nors vaikai ir norėjo išvengti skaudaus pasirinkimo, bet jie savarankiškai pasirinko, kad tėvams išsiskyrus, nori likti gyventi su motina. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, atsižvelgdamas į ieškinio dalyką ir pagrindą, Vaikų teisių apsaugos tarnybos išvadą, į vaikų pareikštą nuomonę dėl pasirinkimo gyventi su motina, vaikų amžių, poreikius, buities sąlygas ir materialinį aprūpinimą, tėvų darbą ir užimtumą (atsakovas yra muzikantas ir dažnai išvyksta gastrolių, iš jo yra priteistas laikinas išlaikymas), į tai, kad nuo išvykimo į užsienį 2014-11-16 vaikai realiai gyvena kartu su ieškove, kuri yra sudariusi geras sąlygas vaikams gyventi ir vystytis, didesnį prisirišimą prie motinos, į būtinumą vaikams lankyti mokyklą naujoje gyvenamojoje vietoje, taip pat teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, teismas tenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas L. P. prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014-12-03 nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą atmesti. Nurodo, kad skundžiama teismo nutartis yra neobjektyvi, nepagrįsta ir todėl neteisėta. Be to, ji neatitinka vaikų interesų. Atsakovas 2014-11-19 byloje pareiškė priešieškinį ir siekdamas užtikrinti vaikų interesus prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - laikinai nustatyti vaikų gyvenamąją vietą su juo įpareigojant ieškovę grąžinti vaikus į Lietuvą bei įpareigoti ieškovę atšaukti pateiktus prašymus mokymo įstaigom dėl vaikų išbraukimo iš mokyklų mokinių sąrašų. Atsakovo nuomone, teismas nepagrįstai remdamasis vien formaliu pagrindu (kad dėl nustatytų priešieškinio trūkumų laikinai nėra priimtas priešieškinis) visai nenagrinėjo ir neišsprendė klausimo susijusio su operatyviu vaikų interesų išsprendimu – laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybe pagal atsakovo prašymą bei išdėstytus išsamius motyvus, ir nepagrįstai į šį prašymą neatsižvelgė nagrinėdamas vėliau pateiktą ieškovės prašymą dėl šių priemonių taikymo. Šeimos bylose teismas turi teisę išeiti už ieškinio ribų, o tai reiškia, kad priešieškinio nebuvimas savaime negali sąlygoti atsisakymo spręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo, ypač jeigu tokio klausimo išsprendimas gali būti sąlygojamas vaikų interesų. Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones (esant byloje aktualiam vaikų gyvenamosios vietos nustatymo klausimui) yra išskirtinai procesinio pobūdžio, todėl jis nėra neatsiejamai susijęs su priešieškinio pareiškimu ar jo priėmimu. Esant atsakovo pareikštam prašymui taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti vaikų gyvenamąją vietą - šio klausimo neišsprendimas nustatyta tvarka yra procesinio lygiateisiškumo pažeidimas bei klausimo, susijusio su vaikų interesais sprendimu, nepagrįstas užvilkinimas, galintis pakenkti vaikų interesams. Ieškovė netikėtai, iš anksto apie tai neinformavusi atsakovo (kaip vaikų tėvo), abu vaikus išsivežė į Belgiją (Briuselį) ir tokiu būdu ji drastiškai pakeitė vaikų gyvenamąją vietą nesant tam pagrindų. Vaikų apsisprendimo netvirtumas dėl gyvenamosios vietos pasirinkimo bei nenoras išvykti iš Lietuvos buvo užfiksuoti Vaiko teisių apsaugos tarnybos pažymose (išvadose). Pažymėtina, jog iš pateiktų duomenų matyti, kad ieškovė išvyko darbo tikslais. Tokiu būdu ieškovė savo interesus subordinavo vaikų interesams (prioritetiškai tenkindama savo poreikį būti naujoje darbo vietoje). Ieškovė pati išvyko dirbti, tuo pačiu nutraukė vaikų ugdymą čia Lietuvoje, nors jokio tokio skubaus poreikio tam nebuvo. Teismas nenustatė ir nemotyvavo, kodėl iki bylos išnagrinėjimo pabaigos nusistovėjusios nuolatinės vaikų gyvenamosios vietos pakeitimas galėjo tapti toks būtinas, kad juo būtų galima pateisinti visų iki tol susiformavusių vaikų socialinių santykių nutraukimą, mokymosi, ugdymo ir užklasinės veiklos nutraukimą, taip pat teismų praktikoje pripažįstamą gyvenamosios vietos keitimu vaikams daromą žalą, kai tuo tarpu pagal byloje surinktus įrodymus vaikai Lietuvoje turėjo pilnavertes gyvenimo ir mokymosi sąlygas, o kartu su jais gyvenančio tėvo santykiai visada buvo glaudūs, pilnavertiški ir rūpestingi. Teismas nepagrindė būtinybės taikyti tokią laikinąją apsaugos priemonę pagal kurią yra pakeičiama nuolatinė vaikų gyvenamoji vieta. Taip pat teismas nepagrindė, kodėl kokiu būdu nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas galėjo pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tuo tarpu vaikų nusistovėjusios nuolatinės gyvenamosios vietos klausimą teismas turėjo pagrindą spręsti tik išnagrinėjus bylą iš esmės ir ištyrus visas aplinkybes, o ypač tas, kurios susijusios su tikros vaikų valios išsiaiškinimu, šios vaikų valios susiformavimo motyvais bei ir net galimo priverstinio kitų asmenų valios suformavimo, motyvacijos bei tikrų vaikų interesų atskleidimu. Pažymėtina, jog vaikų gyvenamoji vieta buvo Briuselyje dar prieš teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė I. P. prašo atskirąjį skundą atmesti. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad laikinąsias apsaugos priemones yra būtina taikyti, nes: (i) šalys gyvena skyrium, o vaikai su ieškove gyvena užsienyje, (ii) vaikai privalo lankyti mokyklą, (iii) vaikai byloje yra išreiškę norą gyventi su motina, (iv) atsakovas yra artistas, todėl nuolat keliauja, jis buvo išvykęs ir vaikų kelionės į Briuselį metu (v) vaikams jų dabartinėje gyvenamojoje vietoje Briuselyje yra sudarytos tinkamos gyvenimo sąlygos. Nors teismo nutarties teisėtumui ir neturi reikšmės atsakovo nurodytos aplinkybės dėl vaikų gyvenimo Briuselyje pradžios, tačiau ieškovė nurodo, jog atsakovas žinojo apie ieškovės ir vaikų kelionę į Briuselį, nuvykus buvo informuotas apie sėkmingą kelionę, vėliau jam buvo suteikti kontaktai bendravimui su vaikais, tačiau nei į vaikų, nei į ieškovės žinutes ir skambučius atsakovas neatsakė. Šalys pradėjo gyventi skyriumi, todėl natūralu, kad iškilo būtinybė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurios buvo pritaikytos pirmiausia atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų norą, tuomet ryšį su kiekvienu iš tėvų, jiems sudarytas gyvenimo sąlygas ir pan.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 str.), kuriose sprendžiami socialiai reikšmingi klausimai kaip vaikų gyvenamosios vietos nustatymas ir pan., be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 str., yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimu suformuota teismų praktika taip pat orientuoja teismus nagrinėjant bylą vadovautis išimtinai vaiko interesais, kuriuos kiekvienoje nagrinėjamoje byloje būtina individualizuoti. Pabrėžtina, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra konkretūs faktai, leidžiantys daryti išvadą, kad netaikius šių priemonių, gali būti pažeistos vaiko ar vieno sutuoktinio teisės ir interesai.
Nepagrįsti apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymą santuokos nutraukimo bylose reglamentuoja CK 3.65 straipsnis, kurio 1 dalis ir 2 dalies 2 punktas numato teismo teisę, atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų ir pačių sutuoktinių interesus, nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų kol bus priimtas teismo sprendimas. Nagrinėjamu atveju santuokos nutraukimo byloje yra kilęs ginčas dėl vaikų gyvenamosios vietos. Tiek ieškovė tiek atsakovas po santuokos nutraukimo nori gyventi su vaikais, todėl ieškiniu bei priešieškiniu reiškia priešingus reikalavimus dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo. Abu sutuoktiniai gyvena atskirai, skirtingose šalyse, dėl vaikų gyvenamosios vietos nesutaria, todėl šiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų interesus, kol nėra išnagrinėta santuokos nutraukimo byla, būtina teisiškai reglamentuoti nepilnamečių vaikų laikiną gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų bei atskirai nuo vaikų gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką. Taigi pirmosios instancijos teismas, turėjo pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių pagalba išspręsti ginčijamą nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo klausimą. Pirmosios instancijos teismas nepilnamečių vaikų laikinąją gyvenamąją vietą nustatė su motina, atsižvelgęs į Vaikų teisių apsaugos skyriaus 2014-10-14 išvadoje pateiktą nepilnamečių vaikų nuomonę, jų didesnį prisirišimą prie motinos, įrodymus, pagrindžiančius ieškovės darbo ir gyvenamosios vietos pasikeitimą, ieškovės sudarytas vaikams gyvenimo ir mokymosi sąlygas. apeliantas pirmosios instancijos teismo nurodytų motyvų nepaneigė. Apelianto nurodomos aplinkybės, kad jis rūpinosi vaikais iki jų išvykimo į užsienį nepaneigia pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad apelianto teisės bendrauti su vaikais ir jais rūpintis yra užtikrintos 2015 m. vasario 9 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartimi, nustatant atsakovo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką, kurią Vilniaus apygardos teismas 2015-04-17 nutartimi paliko nepakeistą.
Apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto argumentą, kad jo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas turėjo spręsti kartu su ieškovės 2014-11-28 pateiktu prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Kaip nurodo pats apeliantas, 2014-11-19 pateikus priešieškinį byloje, teismas nustatė terminą iki 2014-12-10 pašalinti priešieškinio trūkumams. Atsižvelgiant į tai, kad 2014-12-03 nutarties priėmimo metu atsakovo priešieškinio priėmimo klausimas nebuvo išspręstas, t.y. priešieškinis nebuvo priimtas, pirmosios instancijos teismas neturėjo procesinio ir faktinio pagrindo spręsti atsakovo priešieškinyje nurodyto prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirajame skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmos instancijos teismo nutartį. Todėl atskirasis skundas atmetamas, paliekant Vilniaus rajono apylinkės 2014 m. gruodžio 3 d. teismo nutartį nepakeistą (CPK 337 str. 1p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.