Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Svetlanos Jurgaitienės, teisėjų: Kęstučio Dargužio ir Egidijaus Jono Grigaravičiaus, sekretoriaujant Vidai Butiškienei ir Aušrinei Kudžmienei, dalyvaujant prokurorei Jolantai Laurinavičiūtei, gynėjui advokatui Edgarui Jautakiui, išteisintajam K. B., nukentėjusiajam R. N., jo atstovei advokatei Ingai Blaževičienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno rajono apylinkės prokuratūros prokurorės ir nukentėjusiojo R. N. apeliacinius skundus dėl 2012 m. gegužės 18 d. Kauno rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo K. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką.

Valstybinės ligonių kasos ir R. N. civiliniai ieškiniai atmesti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. B. išteisintas pagal LR BK 138 str. 1 d. kaltinant tuo, jog 2009-12-09 22 - 24 val. laikotarpiu (duomenys neskelbtini), tyčia suduodamas nukentėjusiajam R. N. mažiausiai vieną smūgį į veidą, nemažiau kaip 2 kartus ir ne daugiau kaip 5 kartus su tiksliai nenustatytu daiktu į koją, tokiu būdu tyčiniais veiksmais padarė nukentėjusiajam R. N. kairio išorinio kulkšnelio skeveldrinį bei dvigubą apatinio žandikaulio lūžį, vidutinio sunkumo galvos smegenų sukrėtimą, dešinės ausies būgnelio plyšimą, kairio apatinio pirmo danties vainiko lūžį. Dėl kairio išorinio kulkšnelio skeveldrinio lūžio, kas komplikavosi čiurnos sąnario kontraktūra, dvigubo apatinio žandikaulio lūžio, kas komplikavosi potraumine kairio apatinio alveolinio nervo neuropatija, trauminio abipusio klausos nervo uždegimo, kuris komplikavosi abipusiu neurosensorinio tipo klausos pažeidimu, R. N. nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, tokiu būdu K. B. nesunkiai sužalojo R. N..

Kauno apygardos prokuratūros Kauno rajono apylinkės prokuratūros prokurorės apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2012-05-18 Kauno rajono apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo K. B. pripažinti kaltu padarius BK 138 str. 1d. numatytą nusikaltimą ir nuteisti jį laisvės apribojimu 2 metams. Vadovaujantis BK 48 str. 6 d. paskirti įpareigojimus: per vienų metų laikotarpį iki 2013-06-01 atlyginti dalį, ne mažiau kaip 15 000 Lt neturtinės žalos nukentėjusiajam R. N.; iki 2014-06-01 atlyginti likusią žalos dalį nukentėjusiajam R. N. ir valstybinei ligonių kasai; be to, paskirti įpareigojimą neatlygintinai išdirbti 80 val. per 6 mėnesių laikotarpį sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais, ar kitais pagalbos reikalingais asmenimis. Valstybinės ligonių kasos pareikštą 6788, 52 Lt civilinį ieškinį visiškai tenkinti ir priteisti šią sumą iš kaltinamojo K. B.. Civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo, pareikštą R. N., tenkinti iš dalies. R. N. civilinį ieškinį 40 000 Lt dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti iš dalies, priteisti iš K. B. 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą R. N.. Pripažinti R. N. teisę į civilinio ieškinio dėl turtinės žalos patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Priteisti iš kaltinamojo K. B. atstovavimo nukentėjusiajam išlaidas -1000 Lt. Kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti teismo sprendimui įsiteisėjus panaikinti.

Skunde nurodo, jog apylinkės teismo išvada, kad K. B. kaltė yra neįrodyta, neatitinka nustatytoms bylos aplinkybėms, todėl sąlygojo nepagrįstą šio asmens išteisinimą dėl R. N. nesunkaus sužalojimo. Teismas, nuosprendžio aprašomojoje dalyje, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nenurodydamas motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė K. B. kaltinančius duomenis, nesilaikė BPK 305 str. 3 p reikalavimų, netinkamai interpretavo LR BPK 20 str. įrodymų leistinumo taisykles, nepripažindamas kitų byloje nustatytų faktinių duomenų įrodymais, patvirtinančiais nukentėjusiojo R. N. parodymus, nepagrįstai nuvertino jų, kaip netiesioginių įrodymų, reikšmę. Priimdamas nuosprendį, teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir vadovaujantis įstatymu bei nuostata, kad įrodymai turi būti vertinami visi kartu, o ne atsietai vienas nuo kito.

Teismas nepagrįstai neįvertino K. B. ir R. N. parodymų kaip K. B. kaltės įrodymo, nepagrįstai juos pripažino nepatikimais remdamasis jų parodymų neatitikimu dėl neesminių bylos aplinkybių. Šioje byloje buvo nustatyta, kad 2009-12-09 22 - 24 val. ant važiuojamojo kelio dalies stovėjo užbuksavęs R. N. automobilis, kuriame taip pat sėdėjo R. N. ir K. B.. K. B. ir R. N., taip pat ir liudytojas D. Š. teisminio nagrinėjimo metu patvirtino, kad 2009-12-09 22- 23 val. jie ketino susitikti dėl perduotinos automobilio detalės ir važiuodamas D. Š. nakties metu kaime pasiklydo. O R. N., ir K. B. viso ikiteisminio ir teisminio nagrinėjimo metu tapačiai parodė, kad 2009-12-09 apie 22-24 val. (duomenys neskelbtini) automobiliu sukinėjosi ieškodami pasiklydusio D. Š.. Kelyje beapsisukinėjant automobilio ratas pradėjo buksuoti ir jie užstrigo. Čia automobiliu atvyko netoliese gyvenantis K. B., jis R. N. nepažino, netikėtai ėmė smūgiuoti ranka R. N.. R. N. parodė, kad K. B. sudavė jam į veidą ir į koją, K. B. patvirtino, jog sėdėdamas automobilyje pamatė, kaip K. B. kokius penkis kartus sudavė R. N., ir kad nuo šio smūgio R. N. pargriuvo, atsistojęs strikinėjo ant vienos kojos. R. N. ir K. B. taip pat parodė, kad po to R. N. sėdo į automobilį, K. B. padedant išvairavo užklimpusį automobilį. Grįžo į namus, tada pamatė, kad sužalojimai yra rimti ir kitos dienos ryte tiesiai iš K. B. namų R. N. buvo išvežtas į gydimosi įstaigą. R. N. buvo nustatytas kairio išorinio kulkšnelio skeveldrinis bei dvigubas apatinio žandikaulio lūžis, vidutinio sunkumo galvos smegenų sukrėtimas, dešinės ausies būgnelio plyšimas, kairio apatinio pirmo danties vainiko lūžis. R. N. ir K. B. parodymus patvirtina ir S. B., kuri patvirtina, kad 2009-12-09 jos namų kieme K. B. ir R. N. remontavo automobilį, apie 12 nakties ją pažadino sutuoktinis K. B., pasakė, kad R. N. sumušė K. B., ji padėjo iš automobilio į namus parvesti R. N., kuris sėdėjo tuo metu automobilyje prie vairo. R. N. negalėjo remtis koja, negalėjo kalbėti. Prieš tai R. N. buvo sveikas. Nors teismas išteisinimo argumentu nurodo, kad R. N. ir K. B. su K. B. išsiskyrė gražiuoju, kad R. N. padėkojo už suteiktą pagalbą paneigia buvus konfliktui, ši aplinkybė nepaneigia to, kad R. N. buvo sužalotas jo nurodytomis aplinkybėmis. Priešingai, patvirtina tiek K. B. parodymus, tiek R. N., kad konfliktas prasidėjo dėl to, kad K. B. nakties metu jų nepažino, buvo įtarus ir priešiškas, ir tik po to, kad K. B. po smūgių sudavimo iš automobilio išlipo ir pasirodė K. B. bei ėmė K. B. raminti, K. B. nusiramino ir ėmėsi netgi padėti iš kelkraščio išvažiuoti. Pats K. B. parodė, kad R. N. jis pažįsta jau anksčiau, tačiau tą naktį jo neatpažino, o vėliau pamatė iš automobilio išlipantį ir prieinantį savo giminaitį K. B., kuris paprašė padėti. Dėl to jis sutiko padėti ir R. N. automobilį ištraukė ir išsiskirstė.

Teismas nepagrįstai neįvertino ir tų K. B. parodymų, kad K. B. po įvykio prašė jo, kad jis, t.y. K. B., paklaustų R. N., už kokią sumą jis susitaikytų, bandė jį palenkti duoti jam, t.y. K. B. palankius parodymus, siūlydamas už tai jam pinigus. Tai patvirtina prie baudžiamosios bylos pridėtas K. B. ir K. B. pokalbio garso įrašas, kuris buvo teismo metu išklausytas ir ištirtas. Tai, kad K. B. siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės bandė savo naudai paveikti liudytojus patvirtina ir D. Ž.. Teismas nepagrįstai rėmėsi tik ikiteisminio tyrimo metu duotais jos parodymais, ir visiškai nevertino teisminio nagrinėjimo metu duotų jos parodymų, kad D. S., kuris yra K. B. pažįstamas, atvyko pas ją ir liepė ikiteisminio tyrimo metu ją apklausiantiems pareigūnams pasakyti, kad R. N. buvo sumuštas Garliavoje, nors apie tai ji nieko nebuvo girdėjusi. Iš kitų asmenų ji buvo girdėjusi tik tai, kad R. N. buvo sumuštas palei K. B. namus. Liudytojas K. B. patvirtino, kad R. N. jokiomis kitomis aplinkybėmis nebuvo sumuštas. K. B. yra kaltinamojo K. B. pusbrolis, nė vienas iš jų nenurodė, kad K. B. galėtų būti suinteresuotas apkalbėti K. B., nėra jokio pagrindo laikyti K. B. parodymus dėl R. N. sužalojimo nepatikimais ar neteisingais.

Tai, kad nukentėjusio ir liudininko K. B. parodymai yra prieštaringi kitiems duomenims dėl automobilio markės ir spalvos, dėl automobilio ištraukimo iš griovio būdo nemenkina jų įrodomosios vertės dėl esminių bylos aplinkybių ir negali būti vertinama kaip jų parodymų nepatikimumas. Todėl teismas K. B. ir R. N. parodymus dėl K. B. kaltės nepagrįstai atmetė ir kaltinamąjį K. B. išteisino. Nors nukentėjusysis R. N. savo parodymuose nėra kategoriškas dėl to, kuo jam sudavė K. B.. Tačiau nuo pirmųjų apklausų R. N. buvo nuoseklus dėl esminių bylos aplinkybių, t.y. dėl to, kad būtent K. B. 2010-12-09 jam sudavė į veidą ir į koją. Teismo medicinos specialistė M. K. ikiteisminio tyrimo metu dėl savo išvados paaiškino, kad kairiojo išorinio kulkšnelio skeveldrinis lūžis galėjo būti padarytas kietu buku, riboto paviršiaus daiktu. Prof. A.A. G. konsultacinėje išvadoje nurodyta, kad teismo medicinine prasme sunku įsivaizduoti, kad tokio pobūdžio sužalojimas galėjo gautis suduodant smūgį ranka. Tyrimo metu nustatyta, kad K. B. turi šautuvą. K. B. ir R. N., kaip jiedu abu parodė, anksčiau nesiejo jokie tarpusavio bendravimo santykiai, nėra duomenų, kad R. N. turėjo pagrindą apkalbėti K. B.. Todėl teismo išvados dėl R. N. parodymų nepatikimumo yra neteisingos.

Taip pat skunde nurodoma, jog teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nukentėjusiojo parodymai neatitinka objektyvių medikų išvadų apie sužalojimų, kurie užfiksuoti R. N. ligos istorijoje, atsiradimą ir jų mechanizmą. Kadangi nukentėjusysis R. N. parodė, kad K. B. priėjęs netikėtai jam sudavė į kairę veido pusę. Ir nukentėjusysis, ir liudytojas K. B. parodė, kad į veidą buvo suduota ne vieną kartą. R. N. parodė, kad jis buvo trumpai „atsijungęs“, tikėtina, kad pats R. N. negali įvertinti, ar jis buvo praradęs sąmonę, tačiau dėl smūgio į galvą ji galėjo sutrikti, ir dėl to jis gali tiksliai ir neapibūdinti, į kurią veido sritį jam tiksliai buvo suduota. Teismo medicinos ekspertė M. K. 2010-02-05 išvadoje Nr. 2574/10(02) nurodė, kad R. N. konstatuoti sužalojimai padaryti trijų ir daugiau trauminių poveikių pasekmėje. Specialistė ikiteisminio tyrimo metu apklausiama paaiškino, kad tiksliai detalizuoti, į kurią veido vietą buvo padarytas trauminis poveikis, negalima, tikėtina, kad trauminis poveikis teko į apatinę žandikaulio sritį ir galimai dešinę pusę. Specialistų išvados ir paaiškinimai nepaneigia R. N. parodymų, kad jam K. B. sudavė į veido kairę pusę, tuo labiau, kad tai patvirtina ir betarpiškas nusikaltimo įvykio liudytojas K. B., kad K. B. jam sudavė ir kad būtent po K. B. smūgių sudavimo R. N. buvo išgabentas į ligoninę dėl teismo medicinos ekspertės konstatuotų sužalojimų. Teismo medicinos specialistai patvirtino, kad sužalojimai padaryti nukentėjusiojo nurodytu laiku, t.y. 2009-12-09. Jokių duomenų apie tai, kad R. N. patyrė sužalojimus kitomis aplinkybėmis, nėra. Paneigdama specialisto prof. A.A. G. , o tuo pačiu ir teismo išvadas, kad R. N. esant išorinio kulkšnelio lūžiui negalėjo vairuoti automobilio įrodinėjamomis aplinkybėmis, teismo medicinos ekspertė M. K. teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, kad kairįjį išorinį kulkšnelį sudaro apatinio šeivikaulio galva. Šeivikaulis nėra nešantysis atraminis kaulas, todėl minti automobilio pedalą gali, vairuoti automobilį įmanoma. Taip pat įmanoma, kad nukentėjusysis parvažiavęs į namus iš automobilio išlipti jau negalėjo, nes su laiku skausmas intensyvėja. Tai patvirtina vėlgi K. B., kuris parodė, kad po to, kai buvo sumuštas R. N. automobilį parvairavo į jo, t y. K. B. namus. Jokių kitų įvykių ar konfliktinių situacijų tą dieną nebuvo. Taip patvirtina ir liudytoja S. B., kuri 2009-12-09, grįžus automobiliu R. N. ir K. B. į kiemą, matė R. N. sėdintį automobilyje vairuotojo vietoje ir padėjo jam išlipti, R. N. jau sunkiai rėmėsi koja. Pirmosios instancijos teismas šališkai vertino tik atskirus įrodymus nesusiedamas jų į visumą, R. N. parodymų negretino su kitais įrodymais, teismo medicinos specialistės M. K., K. B., S. B. parodymus nemotyvuotai atmetė.

Apeliantės nuomone, teismas išteisindamas K. B. nepagrįstai vadovaujasi liudytojų V. S., J. V. parodymais, nes J. V. parodė, kad jis nekreipė dėmesio, ar R. N. šlubuoja, be to, R. N. sėdėjo automobilyje už vairo ir kelyje jie buvo trumpai, o liudytojo V. S. parodymai yra prieštaringi. Taip pat teismas nepagrįstai K. B. išteisinimą motyvo abejonėmis dėl įvykio laiko. Nei vienas liudytojas nepatvirtino, kad jie pagal laikrodį nustatė valandą, kada įvyko jų susitikimas įvykio vietoje ir kada į ją kas vyko. Visi proceso metu apklaustieji nurodė laiką su paklaida, nuo 22 val. iki 24 val. 2009-12-09 buvo žiemos metas, tamsus paros laikas, ilgas vakaras, todėl visiškai tikėtini neteisingai individualiai įvertintas valandos laikas, nesutapimai dėl laiko tokiomis aplinkybėmis yra įmanomi. Be to, R. N. teisminio nagrinėjimo metu patikslino, kad jis apie 22-23 val. išvyko iš K. B. susitikti su D. Š.. Prie baudžiamosios bylos pridėti telekomunikacijos įstaigos pateikta informacija patvirtina, kad D. Š. ir R. N., kurie, pagal jų parodymus, važiavo susitikti, tarpusavyje telefonu bendravo laikotarpiu nuo 2009-12-09 23. val. 16 min. iki 2009-12-09 23 val. 42 min. Teismas, suabejojęs dėl šių aplinkybių K. B. kalte, šio prieštaravimo tarp R. N. pareiškime ir teisminio nagrinėjimo metu nurodyto laiko, nesiaiškino, ir nepagrįstai savo abejones išsprendė kaltinamojo naudai. Apeliantės nuomone, tendencingai vertindamas byloje surinktus įrodymus, dalį jų nepagrįstai, nemotyvuotai atmesdamas, apylinkės teismas pažeidė LR BPK 20 str. 5 d., to pasėkoje nepagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

Nukentėjusysis R. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2012-05-18 Kauno rajono apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį bei priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, pripažinti K. B. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 138 str. 1 d. bei paskirti bausmę. Patenkinti jo civilinį ieškinį.

Skunde nurodo, jog su priimtu pirmos instancijos išteisinamuoju nuosprendžiu nesutinka, nes teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neįvertino visų byloje esančių įrodymų. Iš teismo sprendimo nėra aišku, kodėl teismas atmeta vienus įrodymus ir vertina kitus įrodymus. Apelianto nuomone, negalima sutikti su teismo išvada, kad jo parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme jis davė iš esmės tokius pačius parodymus. Tik praėjus ilgam laiko tarpui, nenorėdamas klaidinti teismo teigė, kad parodymų davimo dienai tiksliai neprisimena tam tikrų smulkmenų, ir tai teismas vertino kaip nenuoseklius parodymus. Pirmos instancijos teismas, kreipė dėmesį į nereikšmingas įvykio aplinkybes, tokias kaip ar buvo panaudota virvė traukti automobilį iš griovio ar ne. Nors teismas ir nurodė, kad tarp jo ir K. B. parodymų yra prieštaravimų, tačiau tokia išvada nėra pagrįsta. Dėl virvės panaudojimo, tiek jis, tek ir K. B. teigė, kad jos nereikėjo ir, kad automobilis išvažiavo jį pastūmus, todėl teismo išvados šioje vietoje yra visiškai nepagrįstos byloje nustatytoms aplinkybėms ir duotiems parodymams. Vertinant jo parodymus atkreiptinas dėmesys, kad nuo pat pirmos jo apklausos, t.y. kai buvo apklaustas policijos pareigūnų dar būnant ligoninėje, jis nurodė jį sumušusį asmenį, t.y. K. B..

Nors teismas nuosprendyje nurodė, kad K. B. ir jis dėkojo už pagalbą K. B., tačiau tokių aplinkybių nei K. B., nei nukentėjęs jis nenurodė, todėl tokia išvada yra nepagrįsta byloje esančiais įrodymais. Teismui sukėlė abejones ir tai, kad po patirtos kojos traumos, t.y. po to kai jį sužalojo K. B., jis galėjo vairuoti transporto priemonę. Tačiau tokios abejonės niekuo nepagrįstos. Tai, kad apklaustas A.A. G. nurodė, kad po tokios traumos asmuo negalėtų vairuoti mechaninės transporto priemonės neįrodo, kad jis negalėjo vairuoti ir nevairavo. Apklausta ekspertė M. K. dėl galėjimo vairuoti paaiškino, kad tai priklauso nuo kiekvieno asmens fizinio skausmo toleravimo, todėl teismo išvada, kad jis po sužalojimų negalėjo vairuoti transporto priemonės yra visiškai nepagrįstos.

Skundo autoriaus teigimu, teismas visiškai nevertino byloje esančių jo telefono išklotinių, iš kurių matyti, kad tikrai įvykio dieną 2009-12-09 tiek jis skambino D. Š., tiek D. Š. skambino jam. Minėtos skambučių išklotinės visiškai patvirtina jo, D. Š. ir K. B. duotus parodymus. Iš byloje esančių skambučių išklotinių matyti, kad 2009-12-09 23.16 val. - 23.54 val. tarp jo ir D. Š. vyko pokalbiai, ir jie skambino vienas kitam. Teismas vertinant jų parodymus nurodė, kad kelia abejones tai, kad jis neprašė pagalbos pas D. Š. dėl įklimpusio automobilio. Tačiau jis paaiškino, kad tik kai jie įklimpo, iš karto prisistatė K. B., o po sumušimo jau jam nebuvo kada skambinti D. Š.. Vertinant jo parodymus, teismo išsakytos abejonės yra visiškai nepagrįstos.

Taip pat skunde nurodoma, kad teismas kritiškai vertino liudytojo K. B. parodymus ir nurodė, kad jie prieštaringi ir prieštarauja jo parodymams. Tačiau apelianto nuomone, tokios teismo išvados yra visiškai nepagrįstos, kadangi jo ir K. B. parodymai sutampa, jie yra nuoseklūs. Nuo pat pirmos apklausos K. B. aiškino tas pačias įvykio aplinkybes, t.y. kas sumušė jį ir, kad tai padarė K. B.. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas visiškai nevertino šio liudytojo parodymų dalies, kad jis buvo prašomas pakeisti parodymus kaltinamojo K. B. naudai ir už tai jam buvo žadamas atlygis. Teismas taip pat visiškai nevertino liudytojos D. Ž. parodymų dalies, kur ji teigia, kad ją prašė paliudyti, kad R. N. sumušė Garliavoje. Teismas šiuos parodymus ignoravo, nors vertinant tiek K. B. paaiškinimą apie darytajam poveikį, taip pat vertinant ir D. Ž. parodymus matyti, kad K. B. įvairiais budais, t.y. veikdamas liudytojus pats, ar per kitus asmenis, sieke išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tačiau kaip ir paminėta, pirmos instancijos teismas šias byloje nustatytas aplinkybes ignoravo, jų nevertino, todėl priėmė visiškai nepagrįsta išteisinamai į nuosprendį. Nors teismas vadovavosi pateiktomis pažymomis, apie tai, kad K. B. nepriklauso šviesios spalvos džipas, tačiau iš pažymų matyti, kad tik toks automobilis nėra registruotas kaltinamojo vardu, tačiau kitokių aplinkybių pateiktos pažymos neįrodo, tai nepaneigia, kad tokio automobilio K. B. nevairavo.

Apelianto nuomone, teismas vertindamas liudytojo V. S. parodymus neatkreipė dėmesio ir šios aplinkybes nevertino, kad V. S. yra kaltinamojo K. B. sūnėnas, t.y. kaltinamojo sesers sūnus. Neabejotinai šis liudytojas yra suinteresuotas bylos baigtimi, t.y., kad dėdė nebūtų nuteistas, todėl šio liudytojo parodymus teismas turėjo vertinti kritiškai ir jais nesivadovauti, tačiau teismas pasielgė priešingai. Teismui sukėlė abejones bylos baigtimi neturinčio suinteresuotumo liudytojo K. B. parodymai, tačiau ne tokį suinteresuotumą turinčio V. S. parodymai.

Skundo autoriaus nuomone, teismas be pagrindo nevertino ir liudytojos S. B. parodymų, kuri patvirtino, kad jis vairavo su sužalota koja, kad jis buvo sumuštas, buvo sužalotas jo veidas ir koja. Minėta liudytoja patvirtino, kad jai vyras iš karto po įvykio pasakė, kad jį sumušė K. B.. Taip pat apelianto teigimu, teismas nevertino ir to, kad K. B. praėjus trumpam laikui po įvykio atvyko pas jį į ligoninę, kartu su sutuoktine. Teismas patikėjo K. B. išsakyta versija, kad jis atvyko aiškintis dėl kaime pasklidusių gandų, kad jis sumušė R. N. ir atvykimo tikslas į ligoninę buvo išsiaiškinti, kad jis to nedarė. Tokie K. B. paaiškinimai yra išgalvoti, nelogiški ir neįtikėtini.

Skundžiamame nuosprendyje teismas didelę dalį nuosprendžio skyrė analizuodamas A.A. G. išvadas dėl jam padarytų sužalojimų, jų lokalizacijos ir pan. A.A. G. išsakė abejones, kad ranka tokių sužalojimų, kuriuos patyrė nukentėjęs ir vieno smūgio pasėkoje negalėjo gautis. Tačiau apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad jis duodamas paaiškinimus kategoriškai neteigė, kad buvo suduota su ranka, taip pat neteigė, kad sužalojimas atsirado vieno smūgio pasėkoje, priešingai jis teigė. kad prisimena viena smūgį, o po to buvo smūgių kruša. Taigi smūgiai buvo suduodami į įvairias veido vietas, todėl konstatuoti, kad jo parodymai yra prieštaraujantys ekspertų išsakytoms išvadom, nėra pagrindo. Be to, tai, kad K. B. sumušė jį patvirtina K. B., kuris betarpiškai matė, kaip kaltinamasis mušė jį.

Taip pat apelianto nuomone, teismas visiškai nepagrįstai suabejojo jo parodymais dėl paties įvykio ir šias abejones išsakė todėl, kad teikdamas prašymą dėl išmokos draudimui jis nurodė, kad buvo sumuštas pažįstamų asmenų, tačiau nenurodė kokių. Apklaustas teisme jis paaiškino, kad atvykus į draudimą jo paklausė ar jis pažįsta kas jį sumušė, į ką jis atsakė, kad pažįsta, draudimui to pakako, taip ir buvo nurodyta prašyme. Dėl kitos abejonės dėl to, kad medicininiuose dokumentuose KMUK nurodyta, kad sumušė nepažįstami asmenys miške, jis taip pat teismui paaiškino kad jis taip nesakė. Teismo išsakytos abejonės yra visiškai nepagrįstos, kadangi prašyme draudimui ji parašė, kad pažįsta jį sumušusį asmenį. Taip parašydamas jis nenurodė jokių neatitinkančių tikrovės aplinkybių, kadangi išties K. B. jis pažįsta. Anot apelianto, aukščiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nepasisakė dėl vienų įrodymų, jų nevertino, nepasisakė dėl kokių priežasčių atmeta liudytojo K. B. parodymus, kuris buvo įvykio liudytoju ir matė kaip K. B. sumušė jį, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė, nukentėjusysis R. N., jo atstovė advokatė I. Blaževičienė prašė Kauno apygardos prokuratūros Kauno rajono apylinkės prokuratūros ir nukentėjusiojo R. N. apeliacinius skundus tenkinti.

Išteisintasis K. B. ir jo gynėjas advokatas E. Jautakis prašė atmesti Kauno apygardos prokuratūros Kauno rajono apylinkės prokuratūros prokurorės ir nukentėjusiojo R. N. apeliacinius skundus.

Kauno apygardos prokuratūros Kauno rajono apylinkės prokuratūros prokurorės ir nukentėjusiojo R. N. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Apylinkės teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis LR BPK 329 str. 2 p. numatytais pagrindais.

Apylinkės teismas nuosprendyje padarė išvadą, jog nėra įrodyta, kad kaltinamasis K. B. padarė LR BK 138 str. 1 d. numatytą veiką, tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad teismo išvada neatitinka teisme ištirtų faktinių bylos aplinkybių.

Apeliacinės instancijos teismo kolegija nustatė, jog K. B. 2009-12-09 22 - 24 val. laikotarpiu (duomenys neskelbtini), tyčia suduodamas nukentėjusiajam R. N. mažiausiai vieną smūgį į veidą, nemažiau kaip 2 kartus ir ne daugiau kaip 5 kartus su tiksliai nenustatytu daiktu į koją, tokiu būdu tyčiniais veiksmais padarė nukentėjusiajam R. N. kairio išorinio kulkšnelio skeveldrinį bei dvigubą apatinio žandikaulio lūžį, vidutinio sunkumo galvos smegenų sukrėtimą, dešinės ausies būgnelio plyšimą, kairio apatinio pirmo danties vainiko lūžį. Dėl kairio išorinio kulkšnelio skeveldrinio lūžio, kas komplikavosi čiurnos sąnario kontraktūra, dvigubo apatinio žandikaulio lūžio, kas komplikavosi potraumine kairio apatinio alveolinio nervo neuropatija, trauminio abipusio klausos nervo uždegimo, kuris komplikavosi abipusiu neurosensorinio tipo klausos pažeidimu, R. N. nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, tokiu būdu K. B. nesunkiai sužalojo R. N., tai yra, padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 138 str. 1 d.

Kolegijos nuomone, byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog kaltinamasis K. B. sudavė mažiausiai vieną smūgį į veidą, ne mažiau kaip 2 kartus ir ne daugiau kaip 5 kartus su tiksliai nenustatytu daiktu į koją nukentėjusiajam R. N., tuo nukentėjusiajam padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog teismas daug dėmesio skyrė nukentėjusiojo R. N. ir liudytojo K. B. parodymų analizei, tačiau neįvertino esminių aplinkybių, kurias pavirtina byloje esantys duomenys. Pagrįstai apeliaciniame skunde pažymima, kad tai, kad nukentėjusio ir liudininko K. B. parodymai yra prieštaringi kitiems duomenims dėl automobilio markės ir spalvos, dėl automobilio ištraukimo iš griovio būdo nemenkina jų įrodomosios vertės dėl esminių bylos aplinkybių ir negali būti vertinama kaip jų parodymų nepatikimumas.

Nors kaltinamasis K. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu neigė sudavęs smūgius nukentėjusiajam R. N., tačiau jo parodymus paneigia iš esmės nuoseklūs nukentėjusiojo R. N. parodymai ir byloje esantys kiti duomenys. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nėra pagrindo abejoti nukentėjusiojo R. N. parodymais.

Iš nukentėjusiojo R. N. parodymų matyti, jog iš tiesų byloje yra kai kurių netikslumų dėl tikslaus įvykio laiko, dėl jam suduotų smūgių skaičiaus bei naudoto įrankio suduodant smūgį į koją, tačiau kolegija pažymi, jog nukentėjusiojo R. N. parodymai apie tai, kas ir kokiomis aplinkybėmis jį sužalojo yra iš esmės nuoseklų, dėl to apylinkės teismas be pagrindo jais suabejojo. Nukentėjusiojo R. N. parodymais nustatyta, kad jis 2010-12-09 buvo pas draugą K. B., kuris gyvena (duomenys neskelbtini) kur abu iki vakaro remontavo automobilį. Prireikus detalės, ją atvežti paprašė pažįstamo D. Š., kuris važiuodamas pasiklydo. R. N. su K. B. išvažiavus jo ieškoti, pastarieji apsisukdami nuslydo į griovį, iš kurio negalėjo išvažiuoti. Netrukus prie jų automobilio privažiavo šviesios spalvos džipas, iš kurio išlipo kaltinamasis K. B., pastarasis nešėsi pailgą daiktą panašų į šautuvą ir J. V.. Nukentėjusiajam bandant pasisveikinti su J. V., K. B. sudavė smūgį į veidą, o po to į koją. Nukentėjusysis R. N. kategoriškai nenurodė kuo tiksliai K. B. jam sudavė smūgį į vaidą, nes tuo metu truputį buvo pasisukęs į šoną, tačiau tai nepaneigia aplinkybių, kad jam smūgius sudavė būtent kaltinamasis K. B..

Tai, jog būtent kaltinamasis K. B. sudavė smūgius nukentėjusiajam R. N. patvirtina iš esmės nuoseklūs ir liudytojo K. B. parodymai. Minėtas liudytojas sėdėdamas automobilį matė, kaip kaltinamasis K. B. iš karto priėjęs prie R. N., pastarajam sudavė smūgius ranka, nepastebėjo, kad turėtų ką nors rankose. Nuo suduotų smūgių R. N. buvo nugriuvęs. Jam išlipus iš automobilio ir paklausus kas čia vyksta, konfliktas baigėsi. J. V. ir K. B. padėjo ištraukti automobilį ir R. N. su juo išvažiavo namo. Grįžus į namus K. B. pastebėjo, kad R. N. negali paeiti. Į pagalbą pasikvietęs savo žmoną, R. N. parvedė į namus. Sekančią dieną R. N. pasidarius dar blogiau, atvykusi pastarojo žmona į nugabeno į ligoninę.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nėra pagrindo netikėti liudytojo K. B. parodymais, nes jo parodymai yra iš esmės nuoseklūs, jis yra kaltinamojo K. B. giminaitis, tarpusavyje jokių piktumų neturi, todėl neturi pagrindo apkalbėti savo giminaitį. Ikiteisminio tyrimo metu buvo keliama versija, jog nukentėjusysis R. N. galėjo būti sužalotas automobilių aikštelėje, tačiau šią versiją paneigia net tik nukentėjusiojo R. N. parodymai, tačiau ir liudytojų K. B., S. B., D. Š., iš dalies paties kaltinamojo K. B., liudytojų J. V. parodymai bei byloje esantys rašytiniai duomenys. Liudytojos S. B. parodymais nustatyta, kad 2009-12-09 pas juos namuose buvo nukentėjusysis R. N., kuris su jos vyru iki vėlumos remontavo automobilį. Naktį, tikslaus laiko negali nurodyti, ją pažadino vyras ir pasakė, kad reikia pagalbos padedant į kambarį atvesti R. N.. Išėjusi pamatė R. N. sėdintį automobilyje, buvo sumuštas jo veidas ir negalėjo atsiremti koja. Ji padėjo R. N. nuvesti į namus. Ryte atvažiavo R. N. žmona ir jį nuvežė į ligoninę. Pats R. N. nesakė kas jį sumušė, tačiau vyras jai sakė, kad tai padarė K. B..

Taip pat liudytojo D. Š. parodymais nustatyta, kad 2009 m. gruodžio mėnesį vakare apie 22 val., paprašytas R. N. vežė jam į kaimą automobilio detalę, tačiau dėl oro sąlygų pasiklydo. Aiškindamasis kur važiuoti, kelis kartus skambino R. N., pastarasis sakė, kad atvažiuos pasitikti, tačiau susitikti nepavyko, o vėliau R. N. telefonas buvo išjungtas. Šias aplinkybes patvirtina ir byloje esanti telekomunikacijos įstaigos pateikta informacija, kad D. Š. ir R. N., tarpusavyje telefonu bendravo laikotarpiu nuo 2009-12-09 23.16 val. iki 2009-12-09 23.42 val.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį ir vertindamas kalinamojo K. B. parodymus apie tai, kad jis nesužalojo nukentėjusiojo, nepakankamai įvertino liudytojos D. Ž. parodymus duotus teisminio nagrinėjimo metu. Iš jos parodymų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo bandoma suklaidinti ikiteisminio tyrimo pareigūnus nurodant, kad nukentėjusysis R. N. buvo sumuštas Garliavoje. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apylinkės teismas be pagrindo neatsižvelgė ir į byloje esantį įrašytą pokalbį tarp kaltinamojo K. B. ir liudytojo K. B.. Apylinkės teismas nuosprendyje nurodė, kad iš pokalbio matyti, kad jame neužfiksuotas pakalbis, jog K. B. mušė R. N., tačiau kolegija negali sutikti su tokiu pokalbio vertinimu. Nors pokalbio metu nebuvo tiesiogiai įvardinta, kad R. N. sumušė kaltinamasis K. B., tačiau iš viso pokalbio turinio matyti, kad kaltinamasis K. B. domėjosi pinigų suma, kurios prašė už padaryta sužalojimą nukentėjusysis, apie padarytus sužalojimus, apie tai kaip bus tvarkomi dokumentai sumokėjus pinigus. Iš šio pakalbio, liudytojo K. B. bei nukentėjusiojo parodymų matyti, kad konfliktas įvyko dėl to, kad kaltinamasis K. B. nakties metu jų nepažino, buvo įtarus ir priešiškas, ir tik po to, kai K. B. po smūgių sudavimo iš automobilio išlipo ir pasirodė K. B. bei ėmė K. B. raminti, K. B. nusiramino ir ėmėsi nukentėjusiajam padėti iš kelkraščio išvažiuoti.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad yra nepagrįsta teismo išvada, jog nukentėjusiojo R. N. parodymai neatitinka byloje esančių objektyvių duomenų, tai yra, teismo medicinos specialisto išvados ir teisminio nagrinėjimo metu pateiktos A. G. teismo medicininių tyrimų biuro, teismo medicinos specialisto konsultacinės išvados Nr. A-KI-149-28. Kolegija pažymi, kad kaltinamojo K. B. gynėjo prašymu privatus eksperto ar kito asmens, turinčio specialių žinių, surašytas dokumentas atliktas tyrimas nėra objektų tyrimas BPK 205 straipsnio prasme, o jų surašytas dokumentas pagal BPK 88 straipsnį nėra nei ekspertizės aktas, nei pagal BPK 90 straipsnį specialisto išvada. Kadangi sutartiniais pagrindais atliktų tyrimų rezultatai, užfiksuoti rašytiniame dokumente, neturi teismo ekspertizės akto statuso. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs teismo medicinos specialisto išvadą, gynėjo pateiktą konsultacinę išvadą, specialistės M. K., medicinos ekspertės gydytojos E. M. A. G. paaiškinimus, konstatuoja, jog nėra pagrindo abejoti teismo medicinos specialisto išvada, specialistės M. K., medicinos ekspertės gydytojos E. M. paaiškinimais, nes jie paremti medicininiais duomenimis. Teisminio nagrinėjimo metu iš esmės buvo paneigtas A. G. aiškinimas apie trigubą žandikaulio lūžimą, apie sužalojimų padarymo mechanizmą, apie tai, kad R. N. po kojos sužalojimo negalėjo vairuoti automobilio su mechanine pavarų dėže.

Teismo medicinos specialisto išvada R. N. konstatuota kairio išorinio kulkšnelio skeveldrinis bei dvigubas apatinio žandiklaulio lūžiai, vidutinio sunkumo galvos smegenų sukrėtimas, dešinės ausies būgnelio plyšimas, kairio apatinio pirmo danties vainiko lūžis. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktai, trijų ar daugiau trauminių poveikių pasekoje. Duomenų, prieštaraujančių užduotyje nurodytoms aplinkybėms ir nurodytam traumos laikui nėra. Dėl kairio išorinio kulkšnelio skeveldrinio lūžio, kas komplikavosi čiurnos sąnario kontraktūra, dvigubo apatinio žandikaulio lūžio, kas komplikavosi potraumine kairio apatinio alveolinio nervo neuropatija, trauminio abipusiu neurosensorinio tipo klausos pažeidimu R. N. nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Teisiamojo posėdžio metu specialistė M. K. savo išvadą patvirtino ir paaiškino, jog nukentėjusysis R. N. dėl patirto kojos sužalojimo galėjo vairuoti transporto priemonę, nes tai daryti įmanoma, kadangi šeivikaulis nėra atraminis kaulas. Kad buvo dvigubas žandikaulio lūžimas patvirtino tiek specialistė M. K., tiek ir medicinos ekspertė gydytoja E. M.. Be to, medicinos ekspertė gydytoja E. M. paaiškino, jog R. N. žandikaulio lūžis yra tik iš vienos pusės – iš dešinės pusės ir per vidurį. Toks sužalojimas gali atsirasti, kai smūgis būna į veido priekinę dalį ir konstrasmūgis. Su šia nuomone sutiko ir specialistė M. K., kuri papildomai paaiškino, kad labiausiai tikėtina, kad smūgis galėjo būti tiek iš dešinės pusės, tiek ir iš priekio bei galėjo būti tik vieno smūgio pasekoje. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nukentėjusiojo R. N. paaiškinimą, kad smūgis jam buvo netikėtas ir suduotas tuo metu, kai jis siekė pasisveikinti su J. V., konstatuoja, jog nėra pagrindo netikėti nukentėjusiojo R. N. parodymais apie sužalojimo aplinkybes, ir kad jo parodymai iš esmės neprieštarauja teismo medicinos specialisto išvadai bei teisiamojo posėdžio duotiems specialistės M. K. ir gydytojos E. M. paaiškinimas.

Kolegijos nuomone, apylinkės teismas be pagrindo patikėjo vien tik liudytojų J. V. ir D. S. parodymais, kad R. N. nebuvo sužalotas, neįvertindamas minėtų liudytojų ir kaltinamojo K. B. giminystės ryšių bei to, kad jie gali būti suinteresuoti padėti kaltinamajam išvengti atsakomybės.

Kolegija konstatuoja, jog aptarti duomenys patvirtina, kad nukentėjusiajam R. N. nesunkų sveikatos sutrikdymą galėjo padaryti tik kaltinamasis K. B. suduodamas mažiausiai vieną smūgį į veidą, ne mažiau kaip 2 kartus ir ne daugiau kaip 5 kartus su tiksliai nenustatytu daiktu į koją. Esant šioms aplinkybėms kaltinamojo K. B. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal LR BK 138 str. 1 d.

Atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių kaltinamojo atžvilgių apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Skiriant kaltinamajam bausmes, teismas atsižvelgia į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus LR BK 54 str.- padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininkų asmenybes, atsakomybę sunkinančių ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą.

Kaltinamasis K. B. padarė tyčinį, nesunkų nusikaltimą, dirba, anksčiau neteistas, duomenų apie administracines nuobaudas nėra. Kolegija atsižvelgusi į tai, kad nėra atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, į LR BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes daro išvadą, jog bausmės tikslai buvus pasiekti K. B. paskyrus laisvės apribojimo bausmę.

Kolegija pažymi, kad prokurorė skunde prašo paskyrus laisvės apribojimą įpareigoti kaltinamąjį K. B. per vienerius metus atlyginti dalį, nemažiau kaip 15 000 Lt neturtinės žalos, o iki 2014-06-01 atlyginti ir likusią neturtinę žalą, tačiau LR BK 48 str. 6 d. 2 p. numato, kad teismas gali kaltinamąjį įpareigoti atlyginti tik nusikalstama veika padarytą turtinę žalą. Dėl to, ši apeliacinio skundo dalis negali būti tenkinama.

Valstybinė ligonių kasa prašo priteisti 6788, 52 Lt civilinį ieškinį už nukentėjusiojo R. N. gydymą. Civilinis ieškinys pagrįstas bylos dokumentais, todėl kaip teisėtas turi būti priteistas iš K. B..

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais (LR CK 6.250 str. 1 d.). Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato tik piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Tuo pačiu, negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai, nereiškia, kad gali būti reikalaujama beribės kompensacijos. Nukentėjusio asmens padėtis negali būti nepagrįstai pagerinta, o kaltininko - atsakovo nepagrįstai pabloginta.

Nors nukentėjusiajam R. N. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, tačiau kolegija nustatydama neturinės žalos dydį atsižvelgia į suduotų smūgių skaičių, į patirtų sužalojimų sunkumą, kad nukentėjusiajam jau buvo atliktos kelios operacijos ir, kad dar bus reikalinga atlikti operacijas, nukentėjusysis dėl to padyrė ne tik dvasinius išgyvenimus, tačiau pajuto ir didelį fizinį skausmą, kurį laiką negalėjo normaliai judėti. Taip pat negalima neatsižvelgti ir kad, dėl patirtų sužalojimų neteko 60 % darbingumo. Atsižvelgdama į nukentėjusiojo R. N. sužalojimo būdą, jo pasekmes, į nukentėjusiojo patirtą skausmą, jo dvasinius išgyvenimus ir patirtus nepatogumus, taip pat į kaltinamojo kaltę, jo turtinę padėtį bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą neturtinės žalos dydį panašaus pobūdžio bylose, kolegija daro išvadą, jog iš kaltinamojo K. B. nukentėjusiajam R. N. gali ir turi būti priteistina 25 000 Lt neturtinė žala.

Iš nukentėjusiojo R. N. civilinio ieškinio matyti, jog jis prašo priteisti ir 10 316,39 Lt turtinės žalos, kurią sudaro 3 469,84 Lt išlaidos vaistams, 1000 Lt už advokato pagalbą, 346,55 Lt išlaidos susijusios su žandikaulio lūžiais bei būsimo išlaidos 5500 Lt dėl sulaužyti žandikaulio, išmušto danties atstatymui.

Civilinis ieškinys baudžiamajame procese - tai asmens, dėl nusikalstamos veikos patyrusio turtinės ar neturtinės žalos, reikalavimas įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims atlyginti padarytus nuostolius. Baudžiamojo proceso įstatyme nekeliami specialūs (imperatyvūs) reikalavimai civilinio ieškinio pareiškimo turiniui (BPK 112 straipsnis), tačiau teisė į žalos atlyginimą realiai gali būti įgyvendinta tik tuo atveju, kai ieškinio turinys informatyvus, proceso dalyviams suprantamas, jame išsamiai nurodytos aplinkybės ir įrodymai, kuriais grindžiamas materialinis reikalavimas. BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad turtinė žala gali būti civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje dalykas, tačiau turtinės žalos samprata suformuluota CK 6.249 straipsnio 1 dalyje. Pagal šią teisės normą žala yra turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai) ir negautos pajamos.

BPK normos tiesiogiai nereglamentuoja, kas turi įrodinėti ieškinio dydį. Įvertinus BPK 7 straipsnyje nurodytą taisyklę, kad bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, ir BPK 110 straipsnio nuostatas apie civilinio ieškovo teises bei pareigas akivaizdu, kad ieškinio pagrįstumą ir dydį turi pagrįsti nukentėjusysis. BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio patenkinimas ir jo dydis priklauso nuo to, kiek jis yra įrodytas. BPK 113 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju tiksliai apskaičiuoti civilinio ieškinio pagal byloje esančius dokumentus negalima, nes nukentėjusysis R. N. pateikė ne visus dokumentus pagrindžiančius ieškinio dydį. Nors pateikti dokumentai rodo, kad bus išlaidų iš ateityje, tačiau nėra aišku ar tos išlaidos bus tokio dydžio. Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, jog UADB „Industrijos garantas“ atlikęs 2009-12-09 įvykio tyrimą pripažino įvykį draudžiamuoju ir paskaičiavo draudimo išmoką, kuria sudaro 3900 Lt, tačiau neaišku ar ši pinigų suma buvo išmokėta nukentėjusiajam. Kadangi byloje nėra dokumentų patvirtinančių apie šios sumos išmokėjimą.

Dėl to, neatidėjus bylos ir negavus papildomos medžiagos, negalima spręsti, kokio dydžio turtinė žala dėl kaltinamojo K. B. nusikalstamų veiksmų padaryta nukentėjusiajam R. N.. Pagal BPK 115 str. 2 d. teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad šis teismo priimtas sprendimas sudaro sąlygas civiliniam ieškovui civilinio proceso nustatyta tvarka reikalauti žalos atlyginimo iš ją padariusio asmens nesumokėjus žyminio mokesčio (CPK 83 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d., 329 str. 2 p.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 18 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

K. B. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 138 str. 1 d. ir paskirti jam laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 48 str. 6 d. 5 p. K. B. įpareigoti neatlygintinai išdirbti 70 valandų per 6 mėnesių laikotarpį sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais, ar kitais pagalbos reikalingais asmenimis.

Kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.

nukentėjusiajam R. N. 25 000 (dvidešimt penkis tūkstančius) litų neturtinės žalos atlyginimui, 1000 (vieną tūkstantį) litų turėtų išlaidų už advokato pagalbą;

Valstybinei ligonių kasai prie SAM 6788, 52 Lt (šešis tūkstančius septynis šimtus aštuoniasdešimt aštuonis litus penkiasdešimt du centus) už nukentėjusiojo R. N. gydymąsi.

Vadovaujantis LR BPK 115 str. 2 d., pripažinti nukentėjusiajam R. N. teisę į ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo iš K. B. patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.