Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 30 d. nuosprendžio, kuriuo T. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 286 str. ir nuteistas 12 MGL (1560 Lt) bauda.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

T. B. nuteistas už tai, kad 2010 m. rugpjūčio 27 d. apie 11.00 val. Šiaulių mieste, bute, (duomenys neskelbtini), panaudodamas fizinį smurtą prieš savo pareigas atliekančias valstybės tarnautojas – Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Centro policijos nuovados Nepilnamečių reikalų inspektorių grupės specialistes S. T. ir I. G. bei Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Centro policijos nuovados Apylinkės inspektorių veiklos grupės tyrėją S. V., tai yra suduodamas vieną smūgį rankos alkūne S. T. į pilvo sritį, tuo sukeldamas S. T. fizinį skausmą, pastumdamas rankomis S. V. ir I. G., toliau stumdydamasis rankomis pasipriešino valstybės tarnautojoms – Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Centro policijos nuovados Nepilnamečių reikalų inspektorių grupės specialistėms S. T. ir I. G. bei Apylinkės inspektorių veiklos grupės tyrėjai S. V..

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo T. B. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal nuteistojo skundą, daro išvadą, kad T. B. nuteistas pagrįstai, jo padaryta nusikalstama veika įrodyta ir tinkamai kvalifikuota pagal BK 286 str. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad nuteistasis, panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino savo pareigas atliekančioms valstybės tarnautojoms.

Apeliantas, skundu keldamas įvairias versijas, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Jis ginčija savo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo ir kritikuodamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį teigia, kad apylinkės teismas vertino tik jį kaltinančius įrodymus, tačiau nenurodo, kokie įrodymai, jo nuomone, nebuvo įvertinti.

BPK 301 str. 1 d. norma reikalauja, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, tarp jų ir apelianto parodymus, kuriuos įvertinęs visete bylos duomenų padarė atitinkamas išvadas tiek dėl nukentėjusiųjų S. T., S. V., I. G. parodymų, tiek dėl T. B. parodymų. Taigi nuteistojo teiginiai, kad teismas tendencingai vertino įrodymus, yra nepagrįsti, todėl atmetami.

Iš nukentėjusiosios S. V. parodymų yra aišku, kad pas T. B. į namus ėjo tikslingai, siekdamos patikrinti informaciją, ar apeliantas užsiima nelegalia naminės degtinės apyvarta. Nukentėjusiosios S. T., S. V. ir I. G. viso baudžiamojo proceso metu vienodai tvirtino, kad atėjusios pas T. B. į butą, jos prisistačiusios, kad yra iš policijos, pateikusios tarnybinius pažymėjimus, o tuo tarpu nuteistasis iš chalato išsitraukė butelį su skysčiu ir ėmė pilti jį į kriauklę. Pasak nukentėjusiųjų, apeliantas nereagavo į nurodymus nutraukti tokius veiksmus, todėl S. T. pribėgo prie jo, norėdama atimti butelį, tačiau T. B. trenkė pastarajai į pilvą, nenorėdamas atiduoti butelio, toliau stumdė nukentėjusiąsias ir taip joms priešinosi. Pats apeliantas, apklausiamas teisiamajame posėdyje, nurodė, kad suprato, jog pas jį į namus atėjo policijos pareigūnės, todėl išsigandęs iš buteliuko į kriauklę pradėjo pilti turėtą naminę degtinę, o nukentėjusiosios puolė prie jo, norėdamos atimti buteliuką, tada įvyko susistumdymas. Tiek teisiamajame posėdyje, tiek apeliaciniu skundu nuteistasis tvirtino, jog nukentėjusiosioms jokių smūgių nesudavė, tačiau, iš esmės, pripažino, kad sukinėdamasis bandė to buteliuko neatiduoti (131-132 b. l.).

Pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo netikėti nukentėjusiųjų vienodais ir nuosekliais parodymais, kurie iš dalies sutampa ir su nuteistojo parodymais. Apelianto skunde keliamos abejonės dėl nukentėjusiųjų policijos pareigūnių parodymų yra niekuo nepagrįstos. Nuteistojo nuomone, S. T., S. V. ir I. G. surašė tarnybinius pranešimus ir davė jam nepalankius parodymus dėl to, kad norėjo kitiems policijos pareigūnams, kurie jo atžvilgiu vartojo smurtą ir sužalojo lūpą, padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės. Iš tikrųjų, byloje yra duomenų, kad T. B. kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės prokuratūrą pareiškimu dėl, jo nuomone, neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų (118-120 b. l.), tačiau 2011-03-03 prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas, pradėtas pagal apelianto pareiškimą, buvo nutrauktas, nenustačius, kad padaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių (121-126 b. l.). Minėtu nutarimu buvo įvertinti T. B. patirti sužalojimai, pasisakyta dėl kitų jo pareiškime nurodytų aplinkybių ir pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo analizuoti apelianto patirtų sužalojimų turinį, nes baudžiamoji byla teisme buvo nagrinėjama pagal T. B. pareikštą kaltinimą. Kita vertus, tai niekaip nepatvirtina apelianto deklaruojamos versijos, apie tendencingus nukentėjusiųjų parodymus ir nepagrįstai jo atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl pasipriešinimo policijos pareigūnams. Pažymėtina, kad ikiteisminis tyrimas nuteistojo atžvilgiu buvo pradėtas tą pačią dieną, kada panaudodamas fizinį smurtą apeliantas pasipriešino policijos pareigūnėms – 2010-08-27 (1 b. l.), o ikiteisminis tyrimas pagal T. B. pranešimą apie, neva, nusikalstamus policijos pareigūnų veiksmus buvo pradėtas vėliau – 2010-09-03. Taigi sieti nukentėjusiųjų tarnybinių pranešimų apie įvykį, jų baudžiamojo proceso metu duotų parodymų su T. B. pareikštais kalinimais kitiems policijos pareigūnams, nėra jokio pagrindo.

Vien tai, kad nukentėjusiosios baudžiamojoje byloje yra policijos pareigūnės, negali būti pagrindas pastarųjų parodymais netikėti ir jais nesiremti darant teismo išvadas, kaip siūlo apeliantas.

Pasipriešinimo valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui objektyvieji nusikaltimo, numatyto BK 286 str., požymiai pasireiškia aktyviais veiksmais. Pasipriešinimas galimas dviem alternatyviais būdais: 1) jis turi būti padaromas pavartojant smurtą arba 2) grasinant tuoj pat panaudoti fizinį smurtą. Pasipriešinimas smurtu reiškia, kad kaltininkas panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą. Ši nusikaltimo sudėtis yra formali ir nereikalauja kokių nors pasekmių atsiradimo, todėl nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai priešindamas valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijai atliekančiam asmeniui kaltininkas pradeda vartoti smurtą arba grasina tuoj pat jį panaudoti. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad T. B., aiškiai suvokdamas gręsiančią atsakomybę už disponavimą namine degtine, nukentėjusiųjų policijos pareigūnių akivaizdoje ėmėsi neteisėtų veiksmų – mėgino išpilti turėtą naminę degtinę, o atliekančioms savo pareigas nukentėjusioms mėginant užkardyti neteisėtą nuteistojo veikimą, pastarasis pasipriešino smurtu – trenkė smūgį alkūne S. T. į pilvo sritį, rankomis stumdė S. V. ir I. G., nes, kaip pripažino jis pats, nenorėjo atiduoti butelio su namine degtine. Tokie T. B. veiksmai pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagrįstai pripažinti fizinio smurto panaudojimu prieš nukentėjusiąsias, jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 286 str., nes nustatyti objektyvieji veikos požymiai aiškiai atskleidžia ir subjektyviosios šios nusikalstamos veikos požymius – veikimą tiesiogine tyčia.

Nuteistojo deklaratyvius teiginius, kad jis niekam jokių smūgių nesudavė, kolegija vertina, kaip jo gynybinę versiją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, nors iš apeliacinio skundo turinio galima spręsti, kad T. B. pripažįsta priešinęsis policijos pareigūnėms, tik padarytą veiką siūlo vertinti kaip administracinį teisės pažeidimą pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 187 str. 1 d. Dėl tokių apelianto argumentų kolegija pažymi, kad administracinė atsakomybė už teisės pažeidimus asmeniui kyla tuomet, jei pagal savo pobūdį tie pažeidimai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (ATPK 9 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju baudžiamosios ir administracinės atsakomybės už pasipriešinimą policijos pareigūnui atribojimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į BK 286 str. dispozicijoje apibrėžtas ir detalizuotas kaltininko veikos ypatybes bei konkrečios veikos pobūdį. Pasipriešinimas valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, panaudojant fizinį smurtą, yra numatytas BK 286 str. dispozicijoje. Aptartais ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytais įrodymais yra nustatytas fizinio smurto panaudojimo faktas, todėl apelianto padaryta veika pagrįstai pripažinta nusikaltimu, o ne administraciniu teisės pažeidimu, numatytu ATPK 187 str. 1 d.

Kitų aplinkybių, kurių būtų neįvertinęs pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl T. B. kaltės ir taikytos atsakomybės, apeliaciniame skunde nėra nurodyta, todėl naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo T. B. apeliacinį skundą atmesti.