- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-05-29
- Bylos Nr.
- I-857-789/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03159-2016-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rasa Ragulskytė-Markovienė
- Pareiškėjas
- A. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1pavadinimo nepavyko patikrinti
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. S. kreipėsi į teismą su skundu (t. 1, b. l. 1–9), kuriame prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) priteisti 4 304 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014-12-04 iki 2016-06-06 buvo laikomas Lukiškių TI-K pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Paaiškino, kad teko būti perpildytose kamerose, kurios buvo užstatytos baldais, kuriose nebuvo tinkamo apšvietimo, buvo šalta žiemos metu, karšta vasaros metu, prašymai išmatuoti oro temperatūrą buvo ignoruojami, lubos ir sienos buvo pasidengusios pelėsiu ir grybeliu, atsilupusiais dažais ir nepritaikytos valymui, neveikė ventiliacija, vėdinimas buvo galimas tik per langą, oras neatitiko švarumo reikalavimų, vyravo drėgmė, dėl to puvo čiužiniai, rūdijo lovos, veisėsi parazitai. Ant langų esančios grotos ribojo oro ir šviesos patekimą į kameras. Kamerose buvo galima pamatyti tarakonų, pelių, vorų, utelių, blakių. Deratizacija ir dezinfekcija nebuvo atliekamos savalaikiai arba buvo atliekamos tik po daugkartinių prašymų, be to, jos buvo neefektyvios. Atlikus dezinfekciją, suimtieji (nuteistieji) iš karto būdavo vedami į kameras ir priversti kvėpuoti nuodais. Šiukšlių konteineriai buvo prie pat gyvenamųjų kamerų langų, todėl nuolat tekdavo užuosti nemalonų kvapą.
Teigė, kad suimtųjų (nuteistųjų) socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, jų dalyvavimas sporto, kultūros, mokslo ir kt. reginiuose nebuvo pakankamai užtikrinamas. Pasivaikščioti kiemeliuose buvo suteikiama tik 1 val. per dieną, nors turėjo būti suteikiamos 8 val. Pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko higienos normų reikalavimų, juose nuolat buvo šiukšlių, sulaužyti suoliukai, sienos pasidengusios pelėsiu, jie nebuvo periodiškai valomi, šiferiu dengtame stoge ir sienose buvo asbesto.
Paaiškino, kad Lukiškių TI-K pirmo ir trečio korpusų gyvenamosiose kamerose kaliniams nėra užtikrinama galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku ir išsikviesti budintį pareigūną, o antro korpuso gyvenamosiose kamerose esantys signalizacijos mygtukai neveikia. Be to, daužant į duris, siekiant iškviesti pareigūną, iš jo buvo tyčiojamasi.
Nurodė, kad nebuvo tinkamai aprūpinamas patalyne, rankšluosčiais, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, nebuvo galimybės išsiskalbti apatinių ir viršutinių drabužių.
Pažymėjo, kad naudojantis tualetu nebuvo užtikrinamas privatumas, tualete nebuvo įrengta atskira oro šalinimo sistema, nebuvo veidrodžio ir tualeto reikmenų spintelės. Išduodamo pusės rulonėlio tualetinio popieriaus dviem savaitėms neužtekdavo. Ne kartą neturėjo galimybės nusiprausti po šiltu dušu, kadangi buvo vykdomi remonto darbai, be to, dušai neatitiko higienos reikalavimų, t. y. patalpos buvo nešvarios, praustuvai sulaužyti.
Teigė, kad Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinamas skanus ir kaloringas maistas, o dienos maisto davinio energinė vertė buvo nuo 1300 iki 1500 kcal. Duodamas maistas nebuvo sveriamas, nebuvo suteikiamos tinkamos sąlygos pavalgyti, nes maistą atnešdavo į gyvenamąją kamerą, o kol jį išdalindavo jis atšaldavo. Be to, maisto dalintojas būdavo be higieninių pirštinių. Taip pat teigė, kad jam nebuvo skiriamas maistas pervežant iš Lukiškių TI-K į Lietuvos apeliacinį teismą. Dėl tokių kalinimo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, orumo pažeminimą, bendravimo galimybių sumažėjimą.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (t. 1, b. l. 13–24).
Nurodė, kad 2010-05-11 Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. Pripažino, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus, tačiau Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 str. atlyginami tik tie nuostoliai, kurie kyla dėl neteisėtų veiksmų. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai. Būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas. Pateikė prašymą atlyginti turėtas dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, jei teismo sprendimas bus priimtas atsakovo naudai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų laikotarpiu nuo 2014-12-04 iki 2016-06-06 ir dėl to atsiradusios neturtinės 4 304 Eur žalos atlyginimo.
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 str. nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 str. nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla pareiga atlyginti žalą.
CK 6.250 str. 1 d. neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertintina pinigais.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 str. nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 str. 3 d. draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo nustatyti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 p., kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m².
Nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2014-12-04 iki 2016-06-06. Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius bei kamerose kartu su juo laikytą asmenų skaičių (t. 1, b. l. 13–14). Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, teismui pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė kitokius duomenis apie kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių (t. 1, b. l. 99). Teismui pareikalavus, Lukiškių TI-K patikslino pateiktą informaciją (t. 1, b. l. 128–130). Įvertinęs pateiktus duomenis ir patikrinęs Lietuvos teismų informacinę sistemą „LITEKO“, teismas nustatė atsakovės atstovo pateiktos informacijos netikslumus, t. y., kad pareiškėjas 2015-11-17 kameroje Nr. 387 (plotas – 29,44 m²) buvo laikomas ne vienas, o dar su dviem asmenis – G. S. ir A. B., 2016-06-01 buvo laikomas kameroje Nr. 107 (plotas – 7,31 m²) kartu su D. V.. Šiuo atveju vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko nustatytų reikalavimų tik kameroje Nr. 107. Kitų Lukiškių TI-K pateiktų duomenų tikslumu teismas neturi pagrindo abejoti, kadangi kita pareiškėjo papildomuose paaiškinimuose pateikta informacija nėra pakankamai tiksli. Lukiškių TI-K 2017-04-10 rašte Nr. 9-4258 „Dėl bylos medžiagos“ nurodė, kad sanitariniai įrenginiai Lukiškių TI-K kamerose užima 0,56 m² (t. 1, b. l. 121). Atsižvelgęs į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2016-10-20 sprendime Muršič prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pateiktą išaiškinimą, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, į Lukiškių TI-K pateiktus duomenis (t. 1, b. l. 129–130) ir nustatytus netikslumus, teismas konstatuoja, kad iš 103 dienų, kurias pareiškėjas praleido Lukiškių TI-K, vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitiko nustatytus reikalavimus šiomis dienomis: 2014-12-04, nuo 2015-01-16 iki 2015-01-20, nuo 2015-05-13 iki 2015-05-15, 2015-05-28, nuo 2015-11-12 iki 2015-11-19, 2016-01-12, 2016-01-27, nuo 2016-03-31 iki 2016-04-01, nuo 2016-04-25 iki 2016-04-26, nuo 2016-06-02 iki 2016-06-05. Likusias 74 dienas vienam asmeniui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad kameros yra apstatytos baldais, todėl laisvo ploto kamerose jam teko dar mažiau. Pažymėtina, kad teisės aktai nenustato reikalavimo, apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, eliminuoti kameroje laikomų baldų užimamą plotą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014-10-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1884/2014). Todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, į kamerų užstatymą baldais neatsižvelgiama.
EŽTT yra ne kartą išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000-10-26 sprendimas byloje Kudla prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001-07-24 sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). Be to, pagal EŽTT praktiką vien teisės aktais nustatyto kalinčiam asmeniui kameros ploto neužtikrinimas, atsižvelgus į konkrečias aplinkybes, gali sudaryti prielaidas žalos priteisimui (EŽTT sprendimas Mandič ir Jovič prieš Slovėniją (pareiškimo Nr. 5774/10 ir 5985/10) ir Štrucl ir kiti prieš Slovėniją (pareiškimo Nr. 5903/10, 6003/10 ir 6544/10)). Manytina, jog toks aiškinimas taikytinas ir nagrinėjamu atveju. Ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neužtikrinant jo teisės į aktuose nustatytą gyvenamosios patalpos plotą, pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.
Pareiškėjas neturinę žalą kildina ir dėl to, kad Lukiškių TI-K nebuvo pakankamai užtikrinamas suimtųjų (nuteistųjų) socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, jų dalyvavimas sporto, kultūros, mokslo ir kt. reginiuose.
Atsakovės atstovas Lukiškių TI-K nurodė, kad asmuo, laikomas Lukiškių TI-K norėdamas dalyvauti visuomeninėje arba kitoje naudingoje veikloje, turi parodyti savo iniciatyvą, pareikšti norą žodžiu ar raštu kreipdamasis į būrio viršininką. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K būrio viršininką, pareikšdamas norą dalyvauti socialinės reabilitacijos ar kitose Lukiškių TI-K užimtumo programose. Taigi pareiškėjo argumentai atmetami.
Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K kameros neatitiko higienos normų, t. y. nebuvo tinkamo apšvietimo, vyravo drėgmė, dėl to puvo čiužiniai ir rūdijo lovos, oras neatitiko švarumo reikalavimų, sienos buvo pasidengusios grybeliu ir pelėsiu, atsilupusiais dažais ir nepritaikytos lengvai valyti, žiemą buvo šalta, o vasaros metu karšta, administracija į prašymus išmatuoti temperatūrą nereagavo. Taip pat sanitariniame mazge nebuvo veidrodžio ir spintelės higienos reikmėms sudėti.
Atkreiptinas dėmesys, kad nuo 2015-11-01 įsigaliojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Higienos norma 134:2015 (toliau – ir Higienos norma 134:2015), kuria pripažinta netekusia galios Higienos norma 76:2010. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2014-12-04 iki 2016-06-06, todėl nagrinėjamu atveju taikomos Higienos norma 134:2015 ir Higienos norma 76:2010.
Higienos norma 76:2010 įtvirtina, kad sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė) (21 p.); gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200lx (22 p.); šiltuoju metų laikotarpiu gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18°C ir ne aukštesnė kaip 28°C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis– 0,15–0,25 m/s, o šaltuoju metu laikotarpiu oro temperatūra turi būti nuo 18°C iki 22°C, santykinė oro drėgmė – nuo 30 proc. iki 60 proc., oro judėjimo greitis – 0,05–0,15 (26 p.); laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos (28 p.); gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (56 p.).
Vilniaus visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimus Lukiškių TI-K kamerose ir nustatė, kad kameroje Nr. 314 buvo atsilupusių sienos dažų, sienų paviršiai buvo nelygūs, netinkami lengvam valymui ir dezinfekcijai (t. 1, b. l. 45–46), kameroje Nr. 114 oro temperatūra buvo 17,4 Co, dalyje lango nebuvo stiklo (t. 1, b. l. 39–40). Taigi buvo nustatyti Higienos normos 76:2010 26, 28 ir 22 p. pažeidimai. Kitų pareiškėjo nurodytų higienos normų pažeidimų kamerose, kuriose jis buvo laikomas, Vilniaus visuomenės sveikatos centras nenustatė. Iš byloje pateikto 2017-05-08 tarnybinio pranešimo Nr. 24-2866 „Apie A. S. prašymus ar skundus dėl laikymo sąlygų“ matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais nesikreipė (t. 1, b. l. 137), todėl teismas atmeta pareiškėjo skundo argumentą, kad Lukiškių TI-K nereagavo į prašymus kamerose išmatuoti oro temperatūrą.
Pareiškėjas nurodo, kad kamerose buvo parazitų, atlikta deratizacija ir dezinfekcija buvo neefektyvi, o iš karto po jos jis būdavo vedamas atgal į kamerą ir priverstas kvėpuoti nuodais.
Pagal Higienos normos 76:2010 60 p. laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui, laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Byloje esanti Lukiškių TI-K sudaryta paslaugų teikimo sutartis su kenkėjų kontrolės paslaugas teikiančia UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (t. 1, b. l. 92–95) patvirtina, kad Lukiškių TI-K yra užtikrinamas kenkėjų prevencijos ir naikinimo darbų vykdymas, Lukiškių TI-K rūpinasi graužikų ir buitinių parazitų prevencija, pareiškėjas jokių priešingas aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nenustatytas graužikų ar buitinių parazitų buvimas, todėl nėra pagrindo konstatuoti Higienos normos 76:2010 60 p. reikalavimų pažeidimo fakto.
Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su skundais nurodydamas, jog iš karto po atliktos deratizacijos ir dezinfekcijos buvo vedamas į kamerą ir priverstas kvėpuoti nuodais. Taigi pareiškėjo skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
Skunde taip pat nurodoma, kad ant langų buvo grotos, kurios ribojo oro ir šviesos patekimą į kamerą. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), 14.1 p. nustatyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Lukiškių TI-K, įrengdamas grotas ant langų, vykdė nurodytų taisyklių reikalavimus, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo padarytas pažeidimas.
Pareiškėjas teigia, kad kamerose nebuvo ventiliacijos. Higienos normos 134:2015 17 p. nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinti yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.
Neturtinė žala nagrinėjamu atveju kildinama ir dėl to, kad naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo užtikrinamas pareiškėjo privatumas. Be to, sanitariniame mazge nebuvo įrengta atskira oro šalinimo sistema. Higienos normos 76:2010 21 p. nurodoma, kad areštinių kamerų atskirose patalpose turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; jis turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Eksploatavimo taisyklių 14.5 p. nustato, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.
Pagal EŽTT praktiką privatumo, naudojantis sanitariniais įrenginiais, neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 str. pažeidimą (EŽTT 2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, kt. (pareiškimo Nr. 871/02)). Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą teigia, kad sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos atskirtas 1,5 m. aukščio pertvara. LVAT praktikoje (LVAT 2016-03-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Taigi toks sanitarinio mazgo įrengimas laikytinas pareiškėjo kalinimo sąlygų bloginimu ir teisių pažeidimu, sukėlusiu neigiamus išgyvenimus, sietinus su atsakovės pareigos užtikrinti teisę į privatumą pažeidimu.
Atkreiptinas dėmesys į Higienos normos 76:2010 2 p., kuriame įtvirtinta, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie Higienos normos 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Sanitariniame mazge turinčios būti atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susijęs su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą.
Pareiškėjas nurodo, kad duodamo pusės rulonėlio tualetinio popieriaus dviem savaitėm neužtekdavo. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių) esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintose normose (toliau - ir Aprūpinimo normos) nustatyta, kad vyrams yra išduodami 1 rulonas tualetinio popieriaus mėnesiui. Taigi šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad Lukiškių TI-K pažeidė pareigą išduoti pareiškėjui tinkamą kiekį tualetinio popieriaus.
Pareiškėjo skunde teigiama, kad jis ne kartą neturėjo galimybės nusiprausti po šiltu dušu, kadangi buvo vykdomi remonto darbai, be to, dušai neatitiko higienos reikalavimų, t. y. patalpos buvo nešvarios, praustuvai sulaužyti. Higienos normos 134:2015 44 p. nustato, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Iš teismui pateiktų atliktų darbų priėmimo – perdavimo aktų matyti, kad remontai buvo atliekami: 2014 m. gegužės mėnesį I korpuso 7 posto ir II korpuso 19 posto dušuose (t. 1, b. l. 140–141), 2014 m. liepos mėnesį 2 posto duše (t. 1, b. l. 142–143), 2014 m. rugpjūčio mėnesį III korpuso 4 aukšto duše (t. 1, b. l. 144), 2015 m. sausio mėnesį I korpuso duše (t. 1, b. l. 145–146), 2015 vasario mėnesį II korpuso 21 ir 22 posto dušuose (t. 1, b. l. 147–148), 2015 m. balandžio mėnesį II korpuso 1 aukšto duše (t. 1, b. l. 149–151). Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjui esant Lukiškių TI-K remonto darbai dušuose buvo atliekami 3 kartus, t. y. 2015 m. sausio, vasario ir balandžio mėnesiais. Byloje nėra duomenų, kad dėl atliekamų remonto darbų pareiškėjui nebuvo suteikiama galimybė nusiprausti duše kartą per savaitę, dėl šios galimybės apribojimo pareiškėjas su skundais į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė. Todėl nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.
Higienos normos 76:2010 39.1 p. nustatyta, kad dušinės, prausyklos patalpų sienos, grindys ir kiti paviršiai turi būti lygūs, be plyšių, lengvai valomi, atsparūs naudojamiems valikliams ir dezinfekcijos priemonėms. Pagal 39.4 p. dušinės, prausyklos patalpos valomos kasdieną naudojant valiklius, turinčius dezinfekantų; pagrindinis valymas atliekamas vieną kartą per mėnesį, jo metu valikliais, turinčiais dezinfekantų, nuvalomi langai, sienos, lubos, patalpos išdžiovinamos, išvėdinamos; patalpose ant paviršių neturi būti pelėsių.
Vilniaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimus, nustatė, kad II-ojo korpuso 19 posto dušinėje esanti pertvara iš medžio drožlių buvo pažeista (galimai grybelio) (b. l. 45–46), II-ojo korpuso 18 posto dušinėje lubų dažai vietomis buvo atšokę, šie paviršiai buvo netinkami lengvam valymui, ant lubų vietomis buvo pilkų dėmių, vizualiai buvo nustatyti pelėsių požymiai (t. 1, b. l. 165–168), II-ojo korpuso antro aukšto dušinėje, kuri yra greta kameros Nr. 332, esanti pertvarka iš medžio drožlių buvo pažeista (galimai grybelio) (t. 1, b. l. 175), t. y. nustatė Higienos normos 76:2010 39.1 p. ir 39.4 p. pažeidimus. Kiti pareiškėjo skunde nurodomi pažeidimai nustatyti nebuvo.
Skunde teigiama, kad pasivaikščioti kiemeliuose buvo suteikiama tik 1 val. per dieną, nors turėjo būti suteikiamos 8 val. Be to, pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko higienos normų reikalavimų, juose nuolat buvo šiukšlių, sulaužyti suoliukai, sienos pasidengusios pelėsiu, jie nebuvo periodiškai valomi, šiferiu dengtame stoge ir sienose buvo asbesto.
Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą antrojo bendrojo pranešimo Nr. CPT/Inf(92)3 47 p. nustatytas 8 val. terminas yra taikomas ne pasivaikščiojimui gryname ore, o įvairiai veiklai kalinimo metu. 48 p. nustatyta, kad 1 val. per dieną pasivaikščiojimas yra pakankamas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 103 str. 1 d. nustato, kad nuteistieji šio Kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Pagal to paties straipsnio 2 d. nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio Kodekso 70 str. reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 str. 1 d. nustato, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 val. pasivaikščioti gryname ore.
Taigi remiantis nurodytomis teisės aktų nuostatomis darytina išvada, kad nuteistiesiems privalo būti suteiktas 1 val. pasivaikščiojimas gryname ore. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų pažeidusi šią nurodytą pareigą, be to, pats pareiškėjas patvirtina, kad jam buvo suteikiama 1 val. pasivaikščioti kiemelyje.
Higienos normos 76:2010 18.4 punkte nustatyta, kad teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai, pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi. Atlikęs patikrinimus, Vilniaus visuomenės sveikatos centras nenustatė Higienos normos 76:2010 18.4 p. pažeidimų, todėl pareiškėjo argumentas, susijęs su kiemelių neatitikimu higienos normų reikalavimams, atmestinas.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-09-28 nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 p. nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje draudžiama naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai nenaudojami. Teismas neturi pagrindo abejoti šiais atsakovės atstovo argumentais, kadangi pareiškėjas nepateikė jokių jo teiginį patvirtinančių duomenų.
Pareiškėjo manymu, Lukiškių TI-K tiekiamas maistas buvo nekokybiškas, jo energinė vertė buvo nuo 1300 iki 1500 kcal. Be to, jis buvo tiekiamas nesilaikant higienos reikalavimų. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 str. 5 d. nustato, kad suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtiesiems, kuriems dėl medicininių priežasčių paskirtas racionalus maitinimas, – racionalaus maitinimo normas. To paties straipsnio 6 d. nurodyta, kad suimtųjų mitybos ir materialinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintos maitinimo normos, kuriose nustatyta, kad nedirbantiems vyrams energetinė maisto vertė sudaro 2298 kcal. Teisingumo ministro 2002-09-23 įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtinti skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekiai ir paros maitinimo išlaidų normos. Kalėjimų departamento direktoriaus 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos maitinimo organizavimo taisyklės (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės).
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, kad suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu buvo maitinami vadovaujantis minėtais teisės aktais. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014-03-28 įsakymu Nr. V-138, parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras, jie yra subalansuoti ir atitinka patvirtintas fiziologines normas.
Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto 2014-01-13 tyrimų protokolo ir Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos cheminių tyrimų skyriaus 2015-12-22 Cheminių tyrimų protokolo duomenys patvirtina, kad maisto davinio norma atitinka aukščiau nurodytų teisės aktų reikalavimus (t. 1, b. l. 201–203). Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentas dėl maisto kokybės neatitikimo reikalavimams atmestinas.
Lukiškių TI-K patikslintame atsiliepime nurodo, kad pagamintas maistas yra išduodamas griežtai laikantis higienos reikalavimų. Maistas, skirtas dalinimui, yra laikomas sandariuose bei uždengtuose termosuose. Termosai, kuriuose yra laikomas paruoštas maistas, yra atidaromi tik tada, kai yra dalinamas maistas nuteistiesiems ir suimtiesiems, todėl maistas visada yra paduodamas šiltas. Maisto dalintojams (nuteistiesiems, paliktiems Lukiškių TI-K atlikti ūkio darbus) išduodamos baltos kepurės ir striukės, ir tai griežtai kontroliuojama. Visų maisto dalintojų sveikatos būklė yra patikrinta. Visi maisto dalintojai yra sveiki, privalo pastoviai rūpintis asmens higiena. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų teismui suabejoti šia Lukiškių TI-K informacija, be to, pažymėtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas nesikreipė su skundais dėl šių jo nurodomų pažeidimų, todėl argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.
Skunde teigiama, kad nebuvo skiriamas maistas pareiškėją pervežant iš Lukiškių TI-K į Lietuvos apeliacinį teismą.
Maitinimo organizavimo taisyklų 31 p. įtvirtina, kad asmenims, vežamiems iš kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietų, skiriamų maisto produktų kiekis, patvirtintas teisingumo ministro įsakymu, išduodamas kiekvienam išvykstančiam asmeniui įpakuotas atskirai, jeigu laiko tarpas tarp paskutinio maitinimo ir nuvykimo į pasikeitimo ar paskirties punktą yra ilgesnis nei 6 val.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas konkrečiai nenurodė datos, kada jis buvo vežamas į Lietuvos apeliacinį teismą, taip pat, kiek laiko jis praleido teisme. Taigi pareiškėjo argumentas vertintinas kaip nekonkretus ir abstraktus, todėl atmestinas.
Taip pat teigiama, kad pareiškėjas nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, rankšluosčiais, negalėjo pasinaudoti drabužių skalbimo paslaugomis, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami.
Higienos normos 76:2010 63 p. nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės akto nustatytas normas. Atsakovės atstovė atsiliepime į skundą nurodo, kad pareiškėjui išduodama visa reikiama patalynė. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją su skundais ar prašymais išduoti kitą patalynę, todėl Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai šiuo atveju nekonstatuotini.
Pagal Higienos normos 76:2010 65 p. draudžiama laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nedezinfekuotą (neišvalytą) minkštąjį inventorių (čiužinį, pagalvę, antklodę) ir neskalbtus lovos skalbinius bei rankšluosčius perduoti kitiems asmenims. Vilniaus visuomenės sveikatos centras patikrinimo metu pareiškėjo nurodyto Higienos normos 76:2010 65 p. pažeidimo nenustatė. Be to, pareiškėjas dėl šio pažeidimo į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė.
Higienos normos 76:2010 64 p. nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 258 p. nustato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius.
LVAT praktikoje pažymėta, kad minėta Higienos normos 76:2010 nuostata imperatyviai nustato, kad atsakovas veikiančiose skalbyklose privalo sudaryti sąlygas skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius (LVAT 2015-02-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A236-858/2015).
Lukiškių TI-K yra sudarytos sąlygos naudotis drabužių skalbimo paslaugomis, t. y. ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė gauti nemokamai išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius, kaip ir nustatyta Taisyklių 258 p., o viršutinių drabužių skalbimo paslaugos yra mokamos, tačiau, neturint sąskaitoje lėšų, galima teikti prašymą dėl šios paslaugos nemokamo suteikimo.
Iš byloje esančio 2017-05-08 tarnybinio pranešimo Nr. 24-2866 „Apie A. S. prašymus ar skundus dėl laikymo sąlygų“ matyti, kad pareiškėjas nesikreipė su prašymais dėl viršutinių drabužių nemokamo išskalbimo, neteikė skundų dėl galimybės pasinaudoti apatinių drabužių išskalbimu. Todėl nėra pagrindo teigti, kad Lukiškių TI-K įvykdė pažeidimą.
Skunde nurodoma, kad prie gyvenamųjų kamerų langų stovėjo šiukšlių konteineriai, todėl nuolat tekdavo užuosti nemalonų kvapą.
Higienos normos 76:2010 18.5 p. nustato, kad buitinių atliekų konteinerių aikštelės įrengiamos ne arčiau kaip 20 metrų atstumu nuo gyvenamųjų pastatų; aikštelės turi būti asfaltuotos arba betonuotos; konteineriai turi būti sandarūs, su dangčiais. Vilniaus visuomenės sveikatos centras, atlikdamas patikrinimus, nurodytos higienos normos pažeidimo nenustatė. Todėl pareiškėjo argumentas atmetamas.
Pareiškėjo teigimu, gyvenamosiose kamerose nebuvo galimybės pasinaudoti signalizacijos mygtuku, o, daužant į duris, siekiant iškviesti pareigūną, iš jo buvo tyčiojamasi.
Eksploatavimo taisyklių 14.4 p. nustato, kad kameroje turi būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodo, kad Lukiškių TI-K yra įrengti pavojaus signalizacijos mygtukai, tačiau dažnai patys suimtieji juos sugadina. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė, kokiu aspektu aliarminio iškvietimo mygtuko neveikimas jam sukėlė neturtinę žalą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti, pasinaudojus kameroje esančiu aliarminio iškvietimo mygtuku, ar dėl to patyręs nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jo atžvilgiu kilusias pavojingas situacijas, kurios jo laikymo metu Lukiškių TI-K būtų vertusios jį pasinaudoti aliarminiu iškvietimu. Todėl darytina išvada, kad signalizacijos mygtukų neveikimas nesukėlė pagrindo pareiškėjo atžvilgiu neturtinei žalai atsirasti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis su skundais į Lukiškių TI-K dėl netinkamo pareigūnų elgesio, todėl jo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Vertinant, koks žalos atlyginimo dydis turėtų būti priteistas pareiškėjui, atsižvelgtina į tai, kad ginčui aktualiu metu pareiškėjas nė karto nesikreipė į Lukiškių TI-K direktorių su prašymais ar skundais dėl laikymo sąlygų. Įvertinus aukščiau nustatytus pažeidimus, atsižvelgiant į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat atsižvelgęs į LVAT praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (LVAT 2016-01-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A432-662/2016, 2016-01-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A3997-602/2015, 2015-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A1938-442/2015, 2015-12-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A2243-520/2015, 2015-07-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A985-858/2015), teismas konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 740 Eur suma yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma 4 304 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.
Lukiškių TI-K prašė teismo priteisti patirtas išlaidas, susijusias su dokumentinės medžiagos rengimu administracinėje byloje. Iš Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 str. nuostatų matyti, kad išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, sąrašas nėra baigtinis, tačiau ABTĮ 39–41 str. nuostatos bei jų prasmė patvirtina, jog priteistinos tik: pirma, su bylos nagrinėjimu teisme ir jos paruošimu teismui susijusios išlaidos, t. y. tiesiogiai su teismo procesu susijusios išlaidos; antra, priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (LVAT 2011-01-21 nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011, 2012-01-20 nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012). LVAT, spręsdamas klausimus, susijusius su bylinėjimosi išlaidomis, ne kartą pažymėjo, kad proceso šalies teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą siejama ne tik su reikalavimu, jog ši šalis būtų laimėjusi bylą, bet ir iš dalies su procesinio pobūdžio reikalavimu pagrįsti turėtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. proceso šalis, prašanti priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turi pateikti konkrečius įrodymus, atitinkančius ABTĮ 56 str. nustatytus reikalavimus, patvirtinančius, jog ji patyrė atitinkamas išlaidas dėl konkrečių procesinių veiksmų, atliktų toje konkrečioje byloje (LVAT 2012-02-10 nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-135/2012, 2013-04-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-153/2013).
Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos (toliau – ir Atlyginimo tvarka), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039, 6 ir 7 p. bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 5,40 Eur sumą (t. 1, b. l. 23–24, 138). Pažymėtina, kad Atlyginimo tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (3 p.), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Nurodyti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Atlyginimo tvarka, kuria remiasi atsakovas pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (LVAT 2014-10-29 nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-945/2014), todėl Lukiškių TI-K prašymas netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 ir 5 p. ir 132 str. 1 d.,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 740 Eur (septynis šimtus keturiasdešimt eurų) neturtinės žalos.
Kitą skundo dalį atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.