Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Mindaugas Striaukas, sekretoriaujant Virginijai Miliauskienei, dalyvaujant privatiems kaltintojams R. B. ir R. L., jo atstovui advokatui J. E., kaltinamajam E. D., jo gynėjai advokatei G. S., viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs privataus kaltinimo baudžiamąją bylą, kurioje E. D., a. k. (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, viešosios įstaigos „E. D. f.“ direktorius, gyv. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, teistas: 1) 2006-11-15 Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pagal BK 140 str. 1 d., 155 str. 1 d. – laisvės apribojimu 8 mėnesiams; 2) 2008-05-23 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo pagal BK 231 str. 1 d., 290 str. 1 d. – 6 MGL (780 Lt) dydžio bauda, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 str. 2 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. D. privataus kaltinimo skundu kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamoj kodekso 154 str. 2 d. tuo, kad 2013-09-27 viešai prieinamame muzikinės grupės „S“ socialinio tinklapio „F.“ internetiniame puslapyje (paskyroje) parašė žinutę: „Gaunu daug klausimų kodėl negrojam Vilniuje- S. A.. Mano atsakymas trumpas: šią areną valdo vagiai ir banditai. Tuo įsitikinau pats savo kailiu. Eidami ten, Jus šeriat tuos gyvuliui. Aš negrojau ir Ž. arenoj, grodavom halėj, bet banditas ir vagis buratinas pasitraukė. Nors iki dabar neaišku kodėl žmogus pavogęs tiek pinigų iš paprastų žmonių vis dar laisvėj.“, apie šį įrašą socialiniame tinklapyje buvo parašyta ir internetiniame puslapyje www.k..lt - tokiais savo veiksmais jis paskleidė apie pareiškėjus tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti juos arba pakirsti pasitikėjimą jais.

Nukentėjusysis A. M. teisme parodė, kad sužinojęs informaciją apie tai, kad „S“ F. paskyroje buvo paskleista šmeižikiška ir teisybės neatitinkanti informacija, nepagarbūs žodžiai, kurie žeidžia jį kaip asmenį, jo reputaciją, jautėsi įžeistas ir pažemintas. Ši informacija yra iš žinomo, gerbiamo, populiaraus žmogaus, kurio išsakyti žodžiai daro įtaką, ypač jauniems žmonėms. Žodžiai daro didžiulę įtaką jų valdomų įmonių veiklos rezultatams. Išsakytais žodžiais E. D. pažemino jo reputaciją. Informacija pateko į kitas priemones, dar didesnė masė žmonių apie tai sužinojo. Buvo noras, kad atlikėjas paneigtų šitą informaciją. Jų tikslas nėra iš šitų procesų uždirbti. Teisininkų rekomendacijos buvo kreiptis privataus kaltinimo tvarka. Jis yra UAB “U. A.” akcininkas.

Nukentėjusysis R. B. teisme parodė, kad nukentėjo sužinojęs informaciją iš S., tai yra E. D.. Darbuotojai jam parodė paskyrą „F.“. Jis aiškiai suvokė, kad yra įžeistas ir nusprendė kreiptis į teismą. Toje informacijoje buvo šmeižto, kad jis gyvulys. Jis pats „F.“ nesinaudoja, paskyrų neturi. Šiuo atveju informacija buvo išplatinta vieša, todėl tai žinia, o jei būtų platinta privačiai, tai nuomonė. Jis yra „Siemens arenos” valdybos pirmininkas.

Nukentėjusysis R. L. teisme parodė, kad žinią pranešė kolegos, bendrasavininkiai. Jis pats „F.“ nesinaudoja, neskaito. Žinytę jis priėmė kaip giliai šmeižikišką. Be verslo jis yra aktyvus visuomenininkas, jį pažįsta labai daug žmonių. Po šios žinios atsiradimo jis sulaukė komentarų, klausimų, ką jis galvoja daryti. Jis priėmė sprendimą kreiptis į teismą. Būdamas geranoriškas žmogus tikėjosi susitaikyti. Jis yra valdybos narys. Jį įžeidė žodžiai vagiai, banditai ir gyvuliai.

Liudytojas J. V. teisme parodė, kad yra UAB „U. A.“ generalinio direktoriaus pavaduotojas. Su E. D. jis derėjosi dėl koncerto sąlygų „S. a.“. Nepamena, kur ir kaip, pamatė žinutę „F.“. Tą žinutę jis suprato kaip adresuotą prieš visą jų organizaciją (įmonę „U. A.“), prieš „S. a.“ savininkus, kolektyvą – visus, kurie prisidėjo prie koncertinio renginio. Dėl žinutės turinio nusprendė kreiptis savininkai. Jis nesikreipė į teismą, nors jaučiasi taip pat įžeistas. Po koncerto E. D. padėkojo visam kolektyvui, arenai už gerą darbą. Lapkričio 27 jam buvo pateikti aktai, kur nurodytos visos mokėtinos sumos. Lapkričio 28 d. atvyko E. D. su savo apsauginiu pas jį į kabinetą, uždarė duris, pakeltu tonu vartojant necenzūrinius žodžiu grasino sudaužyti akinius. Sakė, kad aktai turi būti pakeisti arba iš viso suplėšyti. Tada metė tuos popierius į veidą, trenkė durimis ir išėjo. E. paminėjo, kad jie vagys, niekšai, vartojo necenzūrinius žodžius. E. D. atrodė, kad šis yra apgautas.

Iš juridinių asmenų registro išrašų matyti, kad R. B. yra uždarosios akcinės bendrovės „U. A.“ valdybos pirmininkas, valdybos nariai – R. L., A. M. (t. 1, b. l. 5-10).

Iš interneto portalų išrašų matyti viešoje erdvėje patalpintos žinutės turinys (t. 1, b. l. 12, 13), „F.“ paskyros „S.“ (t. 2, b. l. 10-17) ir „F.“ paskyros „S.“ (t. 2, b. l. 18-40) turinys.

Iš patalpų nuomos sutarties ir jos priedų kopijų matyti tarp UAB „U. A.“ ir VšĮ „E. D. f.“ pasirašyti susitarimo turinys dėl renginio „Grupės „S.“ 20-asis gimtadienis“ (t. 1, b. l. 14-42).

Motyvuojamoji dalis

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas paskleidžia apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šio straipsnio antra dalis numato atsakomybė už šmeižimą asmens, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. Šmeižimo objektas yra kito asmens garbė ir orumas. Objektyvieji šmeižimo požymiai – tai melagingų, t. y. tikrovės neatitinkančių žinių skleidimas, be to skleidžiama informacija turi būti niekinančio ir žeminančio kitą asmenį pobūdžio, galinti dažniausiai ne subjekto, bet kitų žmonių vertinimu sumenkinti pasitikėjimą nukentėjusiu asmeniu. Šmeižimas kaip nusikalstama veika gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad skleidžiama informacija yra melaginga, prasimanyta ir žeminanti kito asmens garbę bei siekia apšmeižti kitą žmogų. Tiesioginės tyčios būtinumą patvirtina ir formali šios nusikalstamos veikos sudėtis. Šiuo atveju svarbus tiesioginės tyčios egzistavimas ne tik kaltininko vykdomų veiksmų, bet ir siekiamo tikslo bei galimų padarinių – paniekinti ar pažeminti kitą asmenį – atžvilgiu. Sąžiningai klystant dėl skleidžiamos informacijos tikrumo ar išsakant nuomonę, kuriai netaikomas tiesos kriterijus, ir kuri remiasi tam tikrai faktais, nėra realizuojama šmeižimo nusikaltimo sudėties požymių visuma. Asmens teisę skleisti absoliučiai teisingą informaciją ar nevisiškai tikslią informaciją sąžiningai klystant, nepiktnaudžiaujant teise informaciją skleisti, gina Lietuvos Respublikos Konstitucija (25 straipsnis) ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (10 straipsnis), kuri yra sudėtinė ir Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Šios teisės ribojimas baudžiamąja prasme reikalauja ypatingai kruopštaus ir atsakingo šmeižimo sudėties požymių įvertinimo. Pažymėtina, kad be baudžiamosios atsakomybės Lietuvos Respublikos įstatymai numato teisę apšmeižtam asmeniui savo garbę ir orumą ginti civiline tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnis), kur numatyta teisė ne tik reikalauti kito asmens garbę ir orumą žeminančių bei tikrovės neatitinkančių paskleistų duomenų paneigimo, bet ir turtinės bei moralinės žalos atlyginimo. Baudžiamoji ir civilinė atsakomybė skiriasi tuo, kad taikant civilinę teisinę atsakomybę užtenka be įvykdytų neteisėtų veiksmų nustatyti juos atlikusio asmens bet kokią kaltę, nereikalaujant, kad tai išimtinai būtų tiesioginė tyčia.

Teismas įvertinęs byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu nustatė, socialinio tinklapio „F.“ internetiniame puslapyje „S“ paskyroje buvo išplatinta žinutė su turiniu „Gaunu daug klausimų kodėl negrojam Vilniuje- S. A.. Mano atsakymas trumpas: šią areną valdo vagiai ir banditai. Tuo įsitikinau pats savo kailiu. Eidami ten, Jus šeriat tuos gyvuliui. Aš negrojau ir Ž. arenoj, grodavom halėj, bet banditas ir vagis buratinas pasitraukė. Nors iki dabar neaišku kodėl žmogus pavogęs tiek pinigų iš paprastų žmonių vis dar laisvėj.“ Šis įrašas iš socialinio tinklapio buvo patalpintas ir internetiniame puslapyje www.k..lt. Tokiu būdu nurodyto turinio informacija buvo platinama viešoje erdvėje, kuri pasiekiama neapibrėžtam ir dideliam skaičiui asmenų. Šis požymis atitinka kaltinamajam inkriminuotos nusikalstamos veikos požymį kaip informacijos platinimą visuomenės informavimo priemonėje, nors socialinio tinklo „F.“ vienas iš įkūrėjų M. E. Z. ir dabartinis vadovas ne kartą yra nurodęs, kad pagrindinė tinklapio paskirtis yra bendravimo, o ne informacijos skleidimo skatinimas.

E. D. neigė parašęs minėtą žinutę ir teigė, kad tai padarė kitas asmuo, nes jam nepriklauso „F.“ paskyra „S.“, jis naudoja kitą muzikinės grupės „F.“ paskyrą kurios pavadinimas yra didžiosios raidės „S.“. Vertindamas inkriminuotos nusikalstamos veikos subjekto požymius teismas nustatė, kad byloje nėra neginčijamai įrodyta, kas parašė pareiškėjų nurodyto turinio žinutę. Nei nukentėjusieji, nei teisme apklaustas liudytojas ar dokumentinė bylos medžiaga nepatvirtina, kad tai tikrai padarė kaltinamasis E. D., kad žinutė sukurta ir patalpinta viešoje erdvėje techninėmis priemonėmis, kurias naudoto būtent kaltinamas asmuo. Kita vertus, kaltinamo asmens teiginiai apie tai, kad jam ar grupei „S.“ nepriklauso „F.“ paskyra „S.“, kuria jis negali laisvai naudotis, taip pat liko neįrodyti byloje jokiais kitais duomenimis.

E. D. pripažino turėjęs konfliktą su UAB „U. A.“ dėl „S. 20-mečio koncerto“ „S. a.“, po kurio jautėsi apgautas dėl jam nesumokėtų pinigų už bilietus, kurie buvo parduoti asmenis į arenos VIP ložes. Šią aplinkybę patvirtino ir teisme apklaustas liudytojas J. V., kuris po koncerto betarpiškai bendravo su E. D.. Tokiu būdu teismas pripažįsta, kad E. D. turėjo motyvą savo nuoskaudas išreikšti viešai. Be to, iš kaltinamojo pripažįstamo kaip grupės „S.“ valdomo „F.“ profilio vardu „S.“ turinio, jose esančių įrašų stiliaus ir sąvokų, gramatinių formų, kaltinamojo neveikimo ir nebandymo oficialiai paneigti kaip jam ko parašytos žinutės fakto, atsižvelgiant į teismo jau anksčiau minėtą nustatytą motyvą tokiam elgesiui – yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjų nurodyto turinio žinutę sukūrė būtent E. D., ji viešoje erdvėje pasirodė neabejotinai kaltinamojo iniciatyva.

Vertinant objektyviai atliktus veiksmus, t. y. informacijos platinimą ir jos turinį, teismas pripažįsta, kad žinutėje vartotos sąvokos „vagiai“ ir „banditai“ reikalauja faktų patikrinimo, joms taikytinas tiesos kriterijus. Tuo tarpu sąvoką „šeriat tuos gyvulius“ teismas vertina kaip įžeidžiančio, asmenį žeminančio pobūdžio, patenkančią į šmeižimo nusikalstamos veikos sudėtį dėl pasikėsinimo į kito asmens garbę ir orumą. Tokiu būdu teismas pripažįsta, kad žinutės paviešinimu buvo pasikėsinta į šmeižimo nusikalstamos veikos draudimu saugomą teisinį gėrį, atitinkantį tikrąjį inkriminuotos nusikalstamos veikos objektą.

Kaip jau minėta, šmeižimo kaip nusikaltimo realizavimui būtini objektyvūs ir neginčijami požymiai, kad yra paskleista apie žmogų tikrovės neatitinkanti informacija, kuri nebūtinai dėl formalios nusikaltimo sudėties turi sukelti kokias tai pasekmes, tačiau gali paniekinti ar pažeminti konkretų asmenį, pakirsti pasitikėjimą juo. Vertindamas tai teisine prasme teismas pripažįsta, kad išplatintoje žinutėje nėra įvardintas joks konkretus asmuo, joje nėra nurodomas konkretus faktas ar įvykis, kuris leistų žinutės gavėjui suprasti, apie ką yra akivaizdžiai kalbama. Tik specialių faktų žinojimas, papildomų žinių turėjimas apie „S. a.“ valdytojus leidžia sieti skleidžiamos informacijos turinį su pareiškėjais. Tai patvirtina tiek pareiškėjų nurodytas jų valdomos bendrovės konfliktas su E. D. dėl koncerto „S. a.“, tiek teismui pateikti rašytiniai duomenys apie tai, kad pareiškėjai yra uždarosios akcinės bendrovės „U. A.“ valdybos nariai, teismo nustatyta aplinkybė, kad „S. a.“ priklauso pareiškėjų valdomam juridiniam asmeniui – be ko susieti pareiškėjus su žinutės turiniu faktiškai neįmanoma. Teismas nustatė, kad pareiškėjai gali sutapatinti save su žinutėje vartota valdymo sąvoka tik teisiniu pagrindu, kas net ir tokiu atveju nėra absoliučiai teisinga, nes „S. a.“ valdytojas yra ne pareiškėjai, bet juridinis asmuo UAB „U. A.“, per kurį būdami valdybos nariais pareiškėjai gali daryti įtaką arenos valdymui. Tuo tarpu faktinis arenos valdymas nebūtinai gali sutapti su teisine valdymo forma, ką šiuo atveju patvirtina kaltinamojo parodymai ir suvokimas apie tai, kad jam skriaudą padarė žmonės, kurie dirba arenoje, konkrečiai UAB „U. A.“ direktorius. Galų gale tai, kad E. D. žinutė būtų konkrečiai adresuojama būtent pareiškėjams, paneigia teisme tvirtintas faktas, kad iki proceso šioje byloje kaltinamasis su pareiškėjais nebuvo pažįstamas ir tiesiogiai nebendravo. Šmeižimo kaip nusikaltimo realizavimas reikalauja aiškaus konkretumo. Vien tik išsakytos bendro pobūdžio frazės negali būti baudžiamosios atsakomybės turinys. Tokiu būdu būtu nepagrįstai išplėstos griežtos baudžiamosios atsakomybės ribos, kas leistų vien formaliais kriterijais vertinant siekti kriminalinės bausmės skyrimo ir už tokio turinio frazes kaip „Vilniaus verslininkai yra apgavikai“ ar „Teisėjai kyšininkai“. Tokiu būdu teismas priverstas pripažinti, kad nagrinėjamu atveju nebuvo tinkamai realizuoti visi šmeižimo kaip nusikaltimo objektyviosios pusės požymiai, gilesnė padarytos veikos teisinė analizė rodo, kad formalus iš pirmo žvilgsnio požymių atitikimas baudžiamajame įstatyme numatytai draudžiamai veikai nėra pakankamas pagrindas baudžiamajai atsakomybei realizuoti. Pažymėtina ir tai, kad šiuo atveju E. D. inkriminuotas informacijos skleidimas internetinėje svetainėje www.k..lt buvo absoliučiai nepriklausomas nuo kaltinamojo, nes buvo vykdomas be jo valios ir ne jo veiksmais.

Analizuodamas padarytos veikos turinį ir E. D. kaltę tesimas nustatė, kad jis neįsigilinęs į turėto konflikto su „S. a.“ valdytojais problematiką, pasiduodamas emocijoms ir subjektyviam vertinimui išsakė teiginius, kurie greičiau atitinka nuomonę, o ne faktą ar žinią apie fakto tikrąjį turinį. Žinių ir nuomonės sampratos yra įtvirtintos Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 14, 15 p., Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucijoje Nr. 1003 (1993) “Dėl žurnalistikos etikos” 3, 4 str. Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 14 p. “Žinia – tai faktų ir duomenų skelbimas, grindžiamas tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Nuomonė - visuomenės informavimo priemonių leidėjų bei žurnalistų mintys, vertinimai bei pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonei negali būti taikomi tiesos kriterijai, bet ji turi remtis tikrais faktais“. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad žinutė buvo patalpinta socialiniame tinklapyje „F.“, kurio tiesioginė paskirtis nėra informacijos skleidimas, bet asmeninių minčių, idėjų, įsitikinimų, vertybių ir t.t. viešinimas. Paskleistą informaciją pripažinti kaip nuomonę dar labiau leidžia teismo įvertintas ne tik žinutės paviešinimo aplinkybes, bet ir teiginių kontekstas, sakinių konstrukciją, viešumoje suformuotas E. D. kaip muzikos grupės „S.“ lyderio ir skandalingo asmens įvaizdis. Be jokios abejonės tai nesuteikia teisės kaltinamajam veikti pažeidžiant teisės normų reikalavimus, tačiau šiuo atveju yra aktualu jo kaltės turinio įvertinimui. Taigi, nėra jokių abejonių, kad atlikdamas savo veiksmus E. D. veikė tyčia, tačiau jo veiksmuose teismas nenustatė privalomų šmeižimo nusikaltimo sudėties požymių – tiesioginės tyčios siekti nusikalstamo tikslo, t. y. šmeižti būtent pareiškėjus baudžiamosios atsakomybės prasme. Dorovine ir moraline prasme byloje liko nepaneigtas nustatytas faktas, kad E. D. dėl negautų pajamų po koncerto jautėsi finansiškai „nuskriaustas“. Tai leidžia pripažinti, kad E. D. galėjo sąžiningai klysti dėl situacijos netinkamo teisinio įvertinimo. Minėtų faktinių aplinkybių visuma šalina teismui pagrindą pripažinti, kad savo elgesiu E. D. sąmoningai siekė paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją, t. y. kad jis veikė tiesiogine tyčia. Šiuo atveju kruopštus situacijos dėl žinutės talpinimo viešoje erdvėje vertinimas rodo, E. D. taip veikdamas suvokė savo veikimo pavojingą pobūdį, negalėjo ir nenumatė, kad parašyta žinutė tiesiogiai paveiks būtent pareiškėjus, tačiau sąmoningai leido, kad taip atsitiktų - t. y. jis akivaizdžiai veikė netiesioginės tyčios forma. Nustačius tai, baudžiamoji atsakomybė kaltinamojo atžvilgiu dėl šmeižimo negalima.

Tokiu būdu nustačius, kad padarytoje veikoje nebuvo realizuoti visi E. D. inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai – o būtent nors kaltinamas asmuo ir buvo veikos subjektu, kėsinosi į tinkamą nusikaltimo objektą, tačiau neatliko visų būtinų objektyvių šmeižimo kaip nusikaltimo veiksmų ir veikė netiesiogine tyčia – teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p. priverstas kaltinamąjį išteisinti. Kartu teismas pastebi, kad E. D. veikoje yra civilinės atsakomybės požymių dėl pareiškėjų garbės ir orumo įžeidimo per visuomenės informavimo priemonę, ką neginčijamai patvirtinus pareiškėjai turi teisę apginti civilinio proceso tvarka.

Išteisinus kaltinamąjį teismas neturi teisinio pagrindo pareiškėjams priteisti jų patirtas proceso išlaidas. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 105 str. 6 d. suteikia teisę teismui nuspręsti, kad šiuo atveju pareiškėjai apmokėtų E. D. proceso išlaidas. Spręsdamas dėl to teismas atsižvelgia į tai, kad nei kaltinamasis, nei jo gynėja to padaryti neprašė, teismas kaltinamojo veikoje įžvelgė civilinės atsakomybės požymių, nebuvo linkęs užbaigti procesą susitaikymu, teismas jį pripažino kaltinamos veikos subjektu byloje. Šios aplinkybės yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjams nėra būtinybės atlyginti E. D. proceso išlaidas.

Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 str. 1 d. 1 p., 105 str., 303 str.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

E. D. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d. nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Nuosprendis per 20 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.