Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Čekanausko, Rimanto Giedraičio ir Nataljos Zelionkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pareiškėja 2017 m. rugpjūčio 9 d. kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos (toliau – ir senatvės pensija) skyrimo. VSDFV Kauno skyrius 2017 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu Nr. PE_SP1-13884 V. S. nuo 2017 m. rugsėjo 13 d. (senatvės pensijos amžiaus sukakties dienos) paskyrė senatvės pensiją. Į jos valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą neįskaityti laikotarpiai nuo 1992 m. balandžio 1 d. iki 1992 m. birželio 30 d. ir nuo 1992 m. spalio 1 d. iki 1992 m. spalio 12 d. Pareiškėja, nesutikdama su VSDFV Kauno skyriaus 2017 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu Nr. PE_SP1-13884, 2017 m. gruodžio 20 d. su skundu kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba), kuri 2018 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. (6.5)I-390 nurodė, jog V. S. senatvės pensijos dydis nuo 2017 m. rugsėjo 13 d. (senatvės pensijos amžiaus sukakties dienos) apskaičiuotas, į stažą pagrįstai neįskaitant laikotarpių nuo 1992 m. balandžio 1 d. iki 1992 m. birželio 30 d. ir nuo 1992 m. spalio 1 d. iki 1992 m. spalio 12 d.

Pensijų įstatymo 12 straipsnis numato, kad asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas apskaičiuojamas sudedant šio asmens kiekvienų metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, įgytą dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, ir valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, įgytą dirbant savarankiškai. Per kalendorinius metus negali būti įskaityta daugiau kaip vieni valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo metai. Stažas išreiškiamas metais. Jeigu jo dalis apskaičiuota mėnesiais, tai mėnesių skaičius dalijamas iš dvylikos. Pagal Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus, asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu nuo 1991 m. birželio 1 d., t. y. nuo Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo, iki 1995 m. sausio 1 d., prilyginami asmenų, apdraustų valstybiniu socialiniu draudimu, privalomų valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimo laikotarpiai, taip pat socialinio draudimo pašalpų gavimo laikas. Nuostatų 36 punktas numato, kad jeigu visi dokumentai apie išmokėtą (apskaičiuotą) atlyginimą išlikę, tačiau juose nėra duomenų apie asmens uždarbį, tokie laikotarpiai, buvę iki 1991 m. birželio 1 d., įtraukiami į pajamų koeficiento apskaičiavimą, imant vietoj pajamų nulį. Tokie laikotarpiai, buvę po 1991 m. birželio 1 d., neįskaitomi į stažą, pagal kurį skaičiuojamas draudžiamųjų pajamų koeficientas.

Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos pateiktoje 2005 m. vasario 17 d. pažymoje apie V. S. draudžiamąsias pajamas pensijai skirti Nr. Al-205 1992 m. balandžio–birželio mėnesiais ir spalio mėnesį nurodytas uždarbis – 0,00, pajamų suma – 0,00. Todėl VSDFV Kauno skyrius, vadovaudamasis minėtais teisės aktais bei remdamasis Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos pažyma, neturėjo ir neturi teisinio pagrindo pareiškėjai į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą įskaityti laikotarpių nuo 1992 m. balandžio 1 d. iki 1992 m. birželio 30 d. ir nuo 1992 m. spalio 1 d. iki 1992 m. spalio 12 d.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Pareiškėja teismo prašo: 1) panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2017 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. PE_SP1-13884 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo V. S.“; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2018 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. (6.5)I-390; 3) įpareigoti VSDFV Kauno skyrių įtraukti į V. S. valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą neįskaitytus laikotarpius nuo 1992 m. balandžio 1 d. iki 1992 m. birželio 30 d. ir nuo 1992 m. spalio 1 d. iki 1992 m. spalio 12 d., draudžiamųjų pajamų koeficientą skaičiuojant pagal to laikotarpio minimalų mėnesinį darbo užmokestį; 4) įpareigoti VSDFV Kauno skyrių perskaičiuoti V. S. socialinio draudimo senatvės pensijos dydį (b. l. 31–33, b. l. 48).

Bylos duomenimis, pareiškėja 2017 m. rugpjūčio 9 d. kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo (duomenys pateiktoje pensijų byloje). VSDFV Kauno skyrius 2017 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu Nr. PE_SP1-13884 (b. l. 16) V. S. nuo 2017 m. rugsėjo 13 d. (senatvės pensijos amžiaus sukakties dienos) paskyrė senatvės pensiją. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą dėl priimto sprendimo, nenustatė sprendimo naikinimo pagrindų (b. l. 15). Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos pateiktoje 2005 m. vasario 17 d. pažymoje apie V. S. draudžiamąsias pajamas pensijai skirti Nr. Al-205 1992 m. balandžio–birželio mėnesiais ir spalio mėnesį nurodytas uždarbis – 0,00, pajamų suma – 0,00 (b. l. 42). VSDFV Kauno skyrius, vadovaudamasis Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos pažyma, į pareiškėjos valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą neįskaitė laikotarpių nuo 1992 m. balandžio 1 d. iki 1992 m. birželio 30 d. ir nuo 1992 m. spalio 1 d. iki 1992 m. spalio 12 d.

Taigi, ginčas byloje kyla dėl laikotarpių nuo 1992 m. balandžio 1 d. iki 1992 m. birželio 30 d. ir nuo 1992 m. spalio 1 d. iki 1992 m. spalio 12 d. neįskaitymo į pareiškėjos valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtinti Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai.

Pensijų įstatymo 12 straipsnyje nustatyta, kad asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas apskaičiuojamas sudedant šio asmens kiekvienų metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, įgytą dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, ir valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, įgytą dirbant savarankiškai. Per kalendorinius metus negali būti įskaityta daugiau kaip vieni valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo metai. Stažas išreiškiamas metais. Jeigu jo dalis apskaičiuota mėnesiais, tai mėnesių skaičius dalijamas iš dvylikos. Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nustatyta, kad asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu nuo 1991 m. birželio 1 d., t. y. nuo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo, iki 1995 m. sausio 1 d., prilyginami asmenų, apdraustų valstybiniu socialiniu draudimu, privalomų valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimo laikotarpiai, taip pat socialinio draudimo pašalpų gavimo laikas. Nuostatų 36 punktu numatyta, kad jeigu visi dokumentai apie išmokėtą (apskaičiuotą) atlyginimą išlikę, tačiau juose nėra duomenų apie asmens uždarbį, tokie laikotarpiai, buvę iki 1991 m. birželio 1 d., įtraukiami į pajamų koeficiento apskaičiavimą, imant vietoj pajamų nulį. Tokie laikotarpiai, buvę po 1991 m. birželio 1 d., neįskaitomi į stažą, pagal kurį skaičiuojamas draudžiamųjų pajamų koeficientas.

Kaip matyti iš byloje pateiktos medžiagos, Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos pateiktoje 2005 m. vasario 17 d. pažymoje apie V. S. draudžiamąsias pajamas pensijai skirti Nr. Al-205 1992 m. balandžio–birželio mėnesiais ir spalio mėnesį nurodytas uždarbis – 0,00, pajamų suma – 0,00. Pagal pirmiau išdėstytą ginčo santykius reguliuojantį teisinį reglamentavimą, VSDFV Kauno skyrius, vadovaudamasis minėtais teisės aktais bei atsižvelgdamas į Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos pažymą, neturėjo teisinio pagrindo pareiškėjai į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą įskaityti laikotarpius nuo 1992 m. balandžio 1 d. iki 1992 m. birželio 30 d. ir nuo 1992 m. spalio 1 d. iki 1992 m. spalio 12 d. Kitų įrodymų apie pareiškėjos ginčijamus laikotarpius gautas pajamas byloje nėra, jų nepateikė ir pareiškėja. Darytina išvada, jog atsakovas į pareiškėjos valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą pagrįstai neįskaitė laikotarpių nuo 1992 m. balandžio 1 d. iki 1992 m. birželio 30 d. ir nuo 1992 m. spalio 1 d. iki 1992 m. spalio 12 d., teisingai atsižvelgdamas į pateiktus dokumentus ir teisės aktų reikalavimus, atsakovo sprendimas pagrįstas, teisėtas ir naikinti jo nėra pagrindo.

Atsakovas šioje administracinėje byloje pagal vykdomų funkcijų apimtį bei paskirtį, veiklos pobūdį, turimus įgaliojimus priskirtinas viešojo administravimo subjektams, todėl savo veikloje (taip pat priimdamas administracinius aktus) privalo vadovautis ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) nuostatomis. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte nustatytas įstatymo viršenybės principas, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, o veikla atitikti įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais.

Teismas, vertindamas viešojo administravimo organo priimto ginčijamo administracinio akto teisėtumą, pirmiausia privalo nustatyti, ar jis atitinka Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje ir 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus teisėtumo bei pagrįstumo kriterijus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pabrėžė, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus, logiškas ir pakankamas, taip pat nesudarantis galimybių asmeniui, dėl kurio jis priimtas, dėl neaiškių išvadų elgtis dviprasmiškai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13, 20 ir 57 straipsniai). Ši teisės norma tiesiogiai siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas nustato imperatyvią pareigą patikrinti, ar nėra ABTĮ 89 straipsnyje nurodytų pagrindų, kuriems esant viešojo administravimo metu priimtas sprendimas yra naikintinas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1610/2010 ir kt.).

Nagrinėjamuoju atveju pareiškėja ginčija Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus sprendimą, kuriuo laikotarpiai nuo 1992 m. balandžio 1 d. iki 1992 m. birželio 30 d. ir nuo 1992 m. spalio 1 d. iki 1992 m. spalio 12 d. neįskaityti į pareiškėjos valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą.

Teismas, išnagrinėjęs bylą, nustatė, jog skundžiamuose sprendimuose nurodyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas vadovavosi priimdamas administracinius aktus, motyvai išdėstyti aiškiai, logiškai ir pakankamai. Priimti sprendimai nesudaro pagrindo asmeniui dėl neaiškių išvadų elgtis dviprasmiškai. Ginčijami sprendimai visiškai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje ir 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus teisėtumo bei pagrįstumo kriterijus. Sprendimų teisinis reglamentavimas ir pagrįstumas išsamiai išanalizuoti anksčiau. Byloje taip pat nenustatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje nurodytų pagrindų, kuriems esant viešojo administravimo metu priimtas sprendimas yra naikintinas. Teisėjų kolegijos nuomone, ginčijami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, todėl naikinti juos nėra teisinio pagrindo.

Trečiuoju reikalavimu pareiškėja prašo įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrių įtraukti į V. S. valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą neįskaitytus laikotarpius nuo 1992 m. balandžio 1 d. iki 1992 m. birželio 30 d. ir nuo 1992 m. spalio 1 d. iki 1992 m. spalio 12 d., draudžiamųjų pajamų koeficientą skaičiuojant pagal to laikotarpio minimalų mėnesinį darbo užmokestį, ir ketvirtuoju reikalavimu prašo įpareigoti VSDFV Kauno skyrių perskaičiuoti V. S. socialinio draudimo senatvės pensijos dydį.

Tokie reikalavimai yra išvestiniai iš pagrindinių reikalavimų dėl skundžiamų sprendimų panaikinimo. Netenkinus reikalavimų dėl sprendimų panaikinimo, nėra pagrindo tenkinti ir reikalavimų dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Visus kitus proceso dalyvių argumentus teismas laiko pertekliniais, nesusijusiais su skundo pagrindu ir dalyku, neturinčiais teisinės reikšmės skundo atmetimui (patenkinimui). Dėl šios priežasties šie argumentai detaliau nedėstytini ir neanalizuotini.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.