Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 21 d. nutarimo A. K. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Šilutės rajono policijos komisariato (toliau – ir Institucija) įgaliotas pareigūnas 2008 m. liepos 5 d. surašė A. K. administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad šis, tą pačią dieną, apie 12 val., Kintų kaime, Šilutės rajone, vairavo automobilį neturėdamas teisės vairuoti, taip pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 59 punkto reikalavimą.

II.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. K. kaltė, padarius ATPK 128 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, pilnai įrodyta, ir mano, jog veika kvalifikuota bei nuobauda individualizuota tinkamai.

A. K. administracinio teisės pažeidimo neneigia, o tik siekia nuobaudos rūšies pakeitimo, t. y. arešto pakeitimo į baudą.

ATPK 128 straipsnio 1 dalies sankcija yra alternatyvi, t. y. numato, jog transporto priemonių vairavimas neturint teisės jų vairuoti ar neturint teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonių užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio iki vieno tūkstančio penkių šimtų litų arba administracinį areštą.

ATPK 30 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta, jog nuobauda už administracinį teisės pažeidimą skiriama norminio akto, numatančio atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, nustatytose ribose, tiksliai laikantis šio kodekso ir kitų aktų dėl administracinių teisės pažeidimų. Skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Esant atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, nuobauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą (ATPK 30² str.). Pažymėtina, jog kai sankcijoje yra numatytos alternatyvios nuobaudos įstatymas konkrečių kriterijų, kuri nuobauda turėtų būti skiriama, nenustato, tačiau teismų praktika patvirtina, jog tokiais atvejais parenkama turi būti tokia nuobauda, kuri būtų efektyviausia siekiant ATPK 20 straipsnyje numatytų administracinės nuobaudos tikslų.

Ištyrusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija mano, jog apeliantui pagrįstai parinkta griežtesnė alternatyvi nuobauda – areštas - todėl nuobauda nekeičiama. Pažymėtina, jog byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių teismui teigiamai charakterizuoti apeliantą, o iš bylos medžiagos matyti, kad asmuo teisės vairuoti nėra įgijęs, tačiau nuo 2004 m. sistemingai pažeidinėja KET, tame tarpe analogiškas pažeidimas padarytas net aštuntą kartą. Į bylą pateikta policijos pažyma patvirtina, jog už ankstesnius administracinius teisės pažeidimus asmeniui skirtos baudos, kurios iki šiol nesumokėtos (b. l. 13). Apeliantas mano, jog ši aplinkybė negali būti vertinama kaip neigiamai jį charakterizuojanti, nes teismas nesiaiškino, ar jis turėjo galimybę paskirtas baudas sumokti. Teisėjų kolegija su tokia pozicija nesutinka, nes būdamas nemokus, kaip galima suprasti iš apelianto paaiškinimo, asmuo turėtų būti ypatingai suinteresuotas nedaryti jokių pažeidimų, lemiančių materialinės padėties apsunkinimą, o šiuo atveju pažeidimai buvo daromi ir toliau, apeliantas jokių įrodymų, patvirtinančių jo pastangas skirtas baudas sumokėti (pvz. prašymai baudų mokėjimą išdėstyti ir pan.), nepateikė.

Pažymėtina, jog parinkdamas nuobaudą pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į apelianto gailestį, nors asmuo jau administracinio teisės pažeidimo protokole pažymėjo, jog dėl pažeidimo gailisi (b. l. 3), tačiau byloje nustatyta visa eilė svaresnių (pažeidimo pobūdis, administracinių teisės pažeidimų sistemingas darymas ir kt.) nuobaudos individualizavimui aplinkybių pagrįstai leido teismui skirti sankcijoje numatytos griežtesnės nuobaudos – arešto – vidurkį (ATPK 29 str. 1 d.).

Pabrėžtina, jog ATPK nedraudžia skirti areštą dirbančiam asmeniui, taigi A. K. apeliacinio skundo argumentas, jog atlikdamas areštą neteks darbo, šiuo atveju nesudaro pagrindo nuobaudai keisti, juolab, kai asmuo įsidarbino UAB (duomenys neskelbtini) žveju tik po teismo nutarimo, kuriuo paskirtas areštas, priėmimo (b. l. 18). Taip pat pažymėtina, jog įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą per prevencinių priemonių taikymą ir pažeidėjo nubaudimą užtikrinti viešąją tvarką, visuomenės saugumą, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu.

Remiantis tuo, kas nustatyta, teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių, jog efektyviausia nuobauda, siekiant ATPK 20 straipsnyje numatytų administracinės nuobaudos tikslų, turint omeny apelianto jauną amžių (1987 m. gimimo), dėl ko nuobaudų prevencinis ir auklėjamasis poveikis ypatingai aktualus, yra areštas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog Šilutės rajono apylinkės teismo paskirta nuobauda proporcinga padarytam administraciniam teisės pažeidimui, efektyvi siekiant administracinės nuobaudos tikslų, todėl teisinga ir nekeistina.

Dėl apelianto prašymo grąžinti automobilį pasakytina, jog ATPK 269 straipsnio 7 dalis skelbia, kad nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti (išskyrus atvejus, kai ji konfiskuojama) tik po to, kai sumokėta skirtoji bauda ar atliktas administracinis areštas. Teisėjų kolegijai kilo pagrįstų abejonių, jog tokia imperatyvia įstatymo nuostata galimai nepagrįstai suvaržomos teismo galios, ir tarp minėta nuostata taikomų suvaržymų, jų apimties ir pobūdžio bei tokiomis priemonėmis siekiamų tikslų nėra teisingos ir protingos pusiausvyros, todėl 2008 m. rugsėjo 26 d. nutartimi kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar byloje taikytina ATPK 269 straipsnio 7 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Išnagrinėjęs šį prašymą, Konstitucinis Teismas 2009 m. balandžio 10 d. nutarimu konstatavo, jog ATPK 269 straipsnio 7 dalies nuostata (tiek 2007 m. gruodžio 13 d., tiek 2008 m. liepos 3 d. redakcija) „nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti (išskyrus atvejus, kai ji konfiskuojama) tik po to, kai sumokėta skirtoji bauda ar atliktas administracinis areštas“ ta apimtimi, kuria joje nustatyta, kad priverstinai nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti tik sumokėjus skirtąją baudą ar atlikus administracinį areštą, prieštaravo ir prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. Teismas nurodė, jog konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas); įstatymu nustatant atsakomybę, taip pat jos įgyvendinimą, turi būti išlaikoma teisinga pusiausvyra tarp visuomenės ir asmens interesų, idant būtų išvengta nepagrįsto asmens teisių ribojimo; remiantis šiuo principu įstatymais asmens teisės gali būti apribotos tik tiek, kiek yra būtina viešiesiems interesams ginti, tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo privalo būti protingas santykis; šiam tikslui pasiekti gali būti nustatytos tokios priemonės, kurios būtų pakankamos ir asmens teises ribotų ne daugiau negu būtina. Ginčijamą nuostatą aiškindamas kitų ATPK 269 straipsnio 7 dalies nuostatų kontekste (inter alia „jei tai trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui arba kitaip pažeidžia kitų asmenų teises, policijos pareigūnai turi teisę priverstinai nuvežti transporto priemonę Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka“), teismas pažymėjo, jog priverstiniu transporto priemonės nuvežimu iš esmės siekiama išvengti transporto ar pėsčiųjų eismo trikdymo, pašalinti teisės pažeidimu sukeltas neigiamas pasekmes. Tokia priemonė – priverstinis transporto priemonės nuvežimas – vertintina kaip proporcinga, adekvati siekiamiems tikslams, tačiau pagal ginčijamą nuostatą priverstinai nuvežtos transporto priemonės negrąžinimas tam tikrą laikotarpį vertintinas kaip priemonė minėtų administracinių nuobaudų – baudos ar administracinio arešto – įvykdymui užtikrinti. Šiuo atveju priverstinai nuvežtos transporto priemonės negrąžinimu iš esmės siekiama užtikrinti ne saugų transporto ir pėsčiųjų eismą, viešąją tvarką, bet už padarytą administracinį teisės pažeidimą skirtos nuobaudos – baudos ar administracinio arešto įvykdymą. Teismas pabrėžė, jog tokiu atveju asmuo, kuriam nuosavybės teise priklauso priverstinai nuvežta transporto priemonė (arba jis yra teisėtas jos valdytojas), negali laisvai savo nuožiūra jos naudoti, be to, priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininkas (teisėtas valdytojas) ir asmuo, padaręs administracinį teisės pažeidimą, dėl kurio priverstinai nuvežta transporto priemonė, gali būti skirtingi, kadangi galimi ir tokie atvejai, kai asmuo, padaręs administracinį teisės pažeidimą, dėl kurio priverstinai nuvežama transporto priemonė, buvo neteisėtai ją užvaldęs. Atsižvelgiant į tai, padaryta išvada, jog ginčijamoje nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas neatitinka iš Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalių kylančių nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos imperatyvų, jis nukrypsta nuo konstitucinio proporcingumo principo – vieno iš teisinės valstybės principo elementų.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog Šilutės rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 21 d. nutarimo dalis, kurioje nurodyta, jog automobilis (duomenys neskelbtini) saugomas V. Vasiljevo įmonėje, grąžintinas savininkui, kai bus atliktas administracinis areštas, naikintina.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 ir 4 punktais,

nutaria:

A. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šilutės rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 21 d. nutarimą pakeisti: nutarimo dalį dėl automobilio (duomenys neskelbtini), saugomo V. Vasiljevo įmonėje, grąžinimo savininkui tik tuomet, kai bus atliktas administracinis areštas, panaikinti ir automobilį grąžinti jo teisėtam valdytojui. Likusią nutarimo dalį palikti nepakeistą.