Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Vidmantas Mylė Baudžiamoji byla Nr. 1A-220-300/2008

Teisėjas Augustinas Mitkus Procesinio sprendimo kategorija 14.2.2.

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. birželio 18 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. U. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2008-04-08 nuosprendžio, kuriuo D. U. nuteistas pagal LR BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 9 mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007-10-29 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, ir galutinė subendrinta bausmė D. U. paskirta laisvės atėmimas 1 metams 5 mėnesiams.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

D. U. nuteistas už tai, kad jis 2006-10-20 apie 23.30 val. (duomenys neskelbtini), įsibrovęs į gyvenamąjį namą pagrobė nukentėjusiajam V. J. V. priklausantį 390 Lt vertės televizorių „Daewoo“.

Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nors nuteistasis D. U. apeliaciniame skunde nurodo, kad jam paskirta bausmė yra per griežta, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, konstatuoja, jog bausmė nuteistajam paskirta nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo nuostatų, savo rūšimi ir dydžiu atitinka LR BK 41 str. nurodytą bendrąją bausmės paskirtį bei ją papildančią ir individualizuojančią specialią nepilnamečiams taikomų baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirtį. Skirdamas D. U. bausmę už padarytą nusikaltimą, apylinkės teismas vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais LR BK 54 str., atsižvelgė ir į LR BK 91 str. įtvirtintus bausmės individualizavimo nepilnamečiams ypatumus. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog teismas įvertino tai, kad D. U. padarė baigtą tyčinį apysunkį nusikaltimą nuosavybei, įvertino D. U. asmenybę, tai, kad jis nusikaltimo padarymo metu buvo nepilnametis, nors tuo metu buvo neteistas, dabar atlieka ankstesniu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę, iš bylos duomenų matyti, kad jis šiuo metu jau yra tris kartus teistas už nusikalstamų veikų nuosavybei padarymą, baustas administracine tvarka, teismas pripažino D. U. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Apelianto argumentai, kad jis visiškai pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailisi, atsiprašė nukentėjusiojo, nesudaro pagrindo mažinti jam paskirtos bausmės, nes, kaip aukščiau nurodyta, teismas, skirdamas bausmę, į tai jau atsižvelgė ir pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Tai, kad, kaip nurodo apeliantas, laisvės atėmimo vietoje jam labai sunku, iš savo klaidų jis pasimokė, nusikalto dėl jauno amžiaus, nori tęsti mokslus, dirbti, kad atlygintų žalą, yra deklaratyvūs teiginiai ir taipogi nesudaro pagrindo mažinti paskirtos bausmės. Aptarti nuteistąjį D. U. charakterizuojantys duomenys rodo, kad jis linkęs nusikalsti, išvadų iš savo teistumų nedaro, nesistengia pasitaisyti, kad kitos rūšies bausmių nusikalstamiems nuteistojo polinkiams pakeisti nepakanka. Teismas išanalizavo bei tinkamai įvertino bausmės skyrimui reikšmingas tiek su padarytu nusikaltimu, tiek su nuteistojo asmenybe susijusias aplinkybes, jų visumą ir D. U. skyrė žymiai mažesnę negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę. Po to, pritaikęs LR BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d. numatytas bausmių bendrinimo taisykles, skyrė galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę. Galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė nuteistajam paskirta nepažeidžiant nurodytų įstatyminių nuostatų.

Kolegijos nuomone, apylinkės teismas bausmės skyrimą reglamentuojančias nuostatas įvertino bei pritaikė tinkamai ir nuteistajam D. U. paskyrė teisingą bausmę. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo D. U. paskirta bausmė nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra aiškiai per griežta, todėl ją švelninti nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo D. U. apeliacinį skundą atmesti.