Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja Nijolė Matuzevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-165-354/2008

1.2.14.5., 2.4.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. birželio 26 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. G. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 15 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. ir nubausta laisvės atėmimu 3 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Nukentėjusiojo A. B. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos patenkintas iš dalies ir iš nuteistosios A. G. priteista 340 Lt turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiajam A. B. pripažinta teisė į ieškinio dėl neturtinės žalos priteisimo patenkinimą civilinio proceso tvarka, o ieškinio dydžio klausimas perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. nuteista už tai, kad ji 2006 m. rugsėjo 27 d. apie 17 val. Telšių mieste (duomenys neskelbiami) kieme, būdama girta, veikdama bendrininkų grupėje su asmeniu, kurio byla išskirta, panaudodama fizinį smurtą A. B. atžvilgiu, t. y. suduodama nukentėjusiajam A.B. ne mažiau keturių smūgių koja į kairį petį ir galvą, asmeniui, kurio byla išskirta, suduodant kumščiu nukentėjusiajam ne mažiau dviejų smūgių į galvą, pagrobė A.B. priklausančius 100 Lt, auksinį žiedą 180 Lt vertės ir mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 3310“ 60 Lt vertės, padarydama nukentėjusiajam A.B. 340 Lt žalą.

Nuteistoji A. G. apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad buvo pažeista jos teisė į gynybą, nes į teismą nebuvo iškviestas nukentėjusysis B., kuriam ji negalėjo užduoti klausimų, ir teismas negalėjo vadovautis BPK 37 str. 2 d. Be to, apeliantės nuomone, nukentėjusysis įvykio metu buvo labai girtas, dėl to negalėjo prisiminti visų įvykio aplinkybių, ir yra neaišku, ar teisingus parodymus jis davė ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Teisme, kaip teigiama apeliaciniame skunde, buvo pažeista BPK 10 str. 2 d., nes nuteistoji negalėjo gintis nuo pateiktų klausimų, ir pažeista BPK 28 str. 3 d., nes nukentėjusysis privalo duoti parodymus teisme. Apeliantės teigimu, teismas šališkai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji A. G. ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios A. G. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų. Teismas pagrįstai pripažino A. G. kalta ir nuteisė pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d.

Iš apeliaciniame skunde išdėstytų teiginių galima daryti išvadą, kad iš esmės nuteistoji A. G. ginčija įrodymų teisėtumą ir patikimumą, o būtent nukentėjusiojo A. B. ir liudytojo V. Č. parodymus ikiteisminio tyrimo metu, nes pastarieji asmenys nebuvo apklausti teisiamajame posėdyje, o pirmosios instancijos teismas jais grindė apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliantės teigimu, dėl minėtų priežasčių, buvo pažeistos jos teisė į gynybą (BPK 10 str. 2 d.), o taip pat pažeistos ir Baudžiamojo proceso normos (BPK 28 str. 3 d.).

Atsakydama į apeliantės argumentus, kolegija pažymi, kad įrodymais pripažįstami tik tokie duomenys, kurie ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje Lietuvos Respublikos BPK 271–292 str. nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos BPK 20 str. numatyti įrodymų požymiai paprastai atskleidžiami analizuojant konkrečias Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias duomenų rinkimą, pateikimą, tikrinimą, pripažinimą įrodymais ir įrodymų vertinimą.

Lietuvos Respublikos BPK 301 str. 1 d. norma reikalauja, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šios normas esmė yra ta, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti nukentėjusiojo ir kitų asmenų parodymus, duoti atliekant ikiteisminį tyrimą, ištirti rašytinius įrodymus. Lietuvos Respublikos BPK 276 str. 1 d. numatyti atvejai, kada teisiamajame posėdyje gali būti balsu perskaitomi kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme. To paties straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad byloje esantiems parodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Tai reiškia, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti parodymai yra duomenys, kurie gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje duotus kaltinamojo, kitų liudytojų parodymus bei kitus įrodymus, bendrame bylos duomenų kontekste turėti reikšmės teismo vidiniam įsitikinimui vertinant įrodymus, laikantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytų taisyklių.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas nepažeidžiant minėtų Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.

Apylinkės teismas, nustatęs, kad nukentėjusysis A. B. ir liudytojas V. Č. yra išvykę dirbti į užsienį (Norvegiją), nutarė bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant, kam neprieštaravo ir apeliantė (t.2, b. l. 28). Teismas, pripažinęs minėtų asmenų išvykimą į užsienį svarbia nedalyvavimo procese priežastimi, teisiamajame posėdyje perskaitė A. B. ir V. Č. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 2, b. l. 31). Kolegija pritaria tokiam pirmosios instancijos teismo sprendimui (BPK 37 str. 2 d.), nes akivaizdu, kad minėtų proceso dalyvių išvykimas dirbti į užsienį, daro negalimą jų fizišką dalyvavimą procese. Be to pažymėtina, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, minėtų proceso dalyvių taip pat surasti ir iškviesti į teismo posėdį nepavyko.

Tokiu būdu, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai nukentėjusiojo A. B. ir liudytojo V. Č. parodymus laikė įrodymais, nes baudžiamajame procese jie nedalyvavo dėl svarbių priežasčių, ir šie parodymai, nepažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekso nustatytos tvarkos buvo duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, o A. B. parodymus davė ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 1, b. l. 25-26). Tuo pačiu, kolegija, atsakydama į apeliantės argumentą apie tai, kad ji negalėjo užduoti klausimų A. B., pažymi, kad nukentėjusiajam duodant parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, dalyvavo pati nuteistoji, kuriai buvo suteikta galimybė realizuoti savo teisę bei užduoti klausimus nukentėjusiajam ir ji šią teise pasinaudojo (t. 1, b. l. 26).

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įrodymai, kurie buvo pagrindas A. G. pripažinti kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d., išdėstyti, nukentėjusiojo A. B. ir liudytojo V. Č. parodymų turinys atskleistas ir išanalizuotas, dėl jų parodymų padarytos išvados. Tokiu būdu kolegija pažymi, kad apylinkės teismas motyvuojamojoje skundžiamo nuosprendžio dalyje išdėstė įrodymus, kuriais remdamasis konstatavo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytų ir kitų svarbių bylos aplinkybių buvimą.

Apeliantė viso baudžiamojo proceso metu neneigė, jog E. I. prašymu du kartus koja spyrė nukentėjusiam į galvą, tačiau neigė sumanymą apiplėšti A. B. ir teigė jokių daiktų iš jo negrobusi (t. 1, b. l. 119-120; t. 2, b. l. 29). Tuo pačiu nuteistoji savo skunde nurodė, kad jos parodymus patvirtina liudytojų D. M. ir V. Č. parodymai, kurie nepatvirtino jos tiesioginio ar netiesioginio dalyvavimo padarant nusikaltimą.

Kolegija sutinka su tuo, kad D. M. ir V. Č. nebuvo tiesioginiai visų įvykio aplinkybių liudytojai, tačiau jų parodymai dėl tam tikrų aplinkybių sutampa su nukentėjusiojo A. B. parodymais, dėl ko nėra pagrindo abejoti jų parodymų įrodomąja verte.

Nukentėjusysis A. B. kreipdamasis į policiją sekančią dieną po įvykio (t. 1, b. l. 13) bei apklausiamas tą pačią dieną (t. 1, b. l. 17) aiškiai nurodė, kad jį apiplėšė A. G. ir E. I. – sudavė smūgius, spardė kojomis ir atėmė daiktus bei pinigus. A. B. nurodė, kad priėjusi A. G., spyrė jam vieną ar du kartus į krūtinės kairę pusę ties mentimi, po to atėjo E. I., sudavė kumščiu į galvą ir jį už pažastų nusitempė į namo prieangį. Visa tai matė ir patvirtino liudytojas V. Č. (t. 1, b. l. 29). Pasak nukentėjusiojo, namo prieangyje E. I. dar sykį sudavė kumščiu į galvą, o A. G. toliau jį spardė, nes E. I. tuo metu sklaidė jo piniginę. A. G. viso proceso metu teigė, kad spyrė tik du kartus nukentėjusiajam į galvą, o E. I. jam smūgių nesudavė (t. 1, b. l. 119-120) arba ji to nematė (t. 2, b. l. 29), nors pagal bylos aplinkybes turėjo ir galėjo matyti, nes nusekė paskui į namo prieangį. Tokius A. G. parodymus paneigia, o A. B. parodymus patvirtina specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad nukentėjusiajam sužalojimai buvo padaryti kietais bukais daiktais, atsiradę ne mažiau 6 trauminių faktorių pasėkoje (t. 1, b. l. 41).

Iš specialisto išvados akivaizdu, kad nukentėjusiajam buvo suduota daugiau smūgių nei nurodė A. G., kas duoda pagrindą daryti išvadą apie A. G. mėginimą nuslėpti tam tikras įvykio aplinkybes, siekiant sušvelninti savo atsakomybę. Tuo tarpu nukentėjusiojo A. B. parodymai (t. 1, b. l. 17; 18-19; 25-26) apie panaudoto smurto pobūdį yra nuoseklūs ir detalūs, juos patvirtina teismo medicinos specialisto išvados duomenys.

Tiesa, apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją (2007-03-26) A. B. negalėjo tiksliai nurodyti, kas numovė jam nuo rankos auksinį žiedą – E. I. ar A. G., tačiau apklausiamas papildomai, praėjus neilgam laikui po įvykio (2006-11-07), jis parodė, jog maunant žiedą nuo piršto jautė moteriškas rankas (t. 1, b. l. 18-19). Tokiu būdu darytina išvada, kad auksinį žiedą iš A. B. betarpiškai pagrobė pati apeliantė.

Apeliantė skunde nurodė, kad smurtaudama prieš nukentėjusįjį, norėjo sudaryti tik konfliktinę situaciją, tačiau tokie jos teiginiai iš esmės prieštarauja surinktų ir patikrintų įrodymų visetui ir net pačios jos parodymams. Kaip nustatyta byloje, A. G. smurtavo prieš A. B. ir tada, kai E. I. jį buvo nusitempęs į namo prieangį, kraustė nukentėjusiojo piniginę bei ėmė pinigus. Būtent tuomet, kaip parodė pati apeliantė apklausiama teisiamajame posėdyje (t. 2, b. l. 29) ir apeliacinės instancijos teisme, ji suprato, jog smurtas prieš A. B. buvo naudojamas dėl pinigų, o turtas paimamas apiplėšiant jį. A. G. taip pat neneigė to, kad po apiplėšimo ji kartu su E. I. ėjo į parduotuvę ir už pagrobtus pinigus pirko alkoholį bei kartu jį gėrė.

Tokiu būdu, akivaizdu, kad A. G. suprato, jog dalyvauja plėšime – matė, kaip jos bendrininkas grobia turtą, toliau smurtaudama prieš nukentėjusįjį, pagrobė jo žiedą, o po to kartu su bendrininku panaudojo grobį savo reikmėms.

Pirmosios instancijos teismo išvados, kad A. G. fiziškai smurtaudama prieš nukentėjusįjį A. B. užvaldė jo turtą, paremti ne tik nukentėjusiojo parodymais, bet ir kitais byloje esančiais įrodymais. Teismui nebuvo pagrindo nesiremti nukentėjusiojo A. B. parodymais apie nusikaltimo vyksmą, kad E. I. grobiant jo pinigus A. G. jį toliau spardė, specialisto išvada, paneigiančia, kad nukentėjusiam buvo suduoti tik du smūgiai bei liudytojo V. Č. parodymais apie tai, kad apeliantė spardė A. B.

Taigi nusikalstamo sumanymo turinys, jo dinamika viso nusikaltimo darymo metu atskleidžia objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. Apeliantė su bendrininku kartu realizavo objektyviąją nusikaltimo pusę. Visa tai byloja apie A. G. bendrą pasiryžimą daryti nusikalstamą veiką. Analizuojamoje situacijoje nėra svarbu, ar A. G. buvo susitarusi iš anksto padaryti nusikalstamą veiką – apiplėšti A. B., ar apeliantei toks pasiryžimas atsirado nusikalstamos veikos darymo metu, kadangi bendrininkavimas yra galimas visose nusikalstamos veikos stadijose. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. G. nusikalstamą veikimą kvalifikavo kaip padarytą bendrininkų grupėje su asmeniu, kurio byla išskirta.

Tokiu būdu kolegija konstatuoja, kad A. G. buvo viena iš nusikaltimo vykdytojų, nusikalstamą veiką padarė tiesiogine tyčia, nusikalstamą sumanymą – užvaldyti svetimą turtą – įgyvendino panaudodama smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį A. B. Todėl jos nusikalstamas veikimas kvalifikuotas teisingai, kaip plėšimas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d.

Bausmė nuteistajai A. G. paskirta motyvuotai, nepažeidžiant bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nurodytų Lietuvos Respublikos BK 54 str. Pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad apeliantė, nors ir jauno amžiaus, tačiau neišnykus teistumui padarė apysunkį nusikaltimą, atsižvelgė į nustatytas dvi jos atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p.) ir būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.).

Apeliantė nei savo skunde, nei bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, kai prašė sumažinti jai paskirtą bausmę, nenurodė jokių naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgęs pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę. Be to, kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, ką pirmosios instancijos teismas įvardino, kaip bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, kad ankščiau A. G. buvo nuteista už nusikaltimą, susijusį su fizinio smurto naudojimu – už tyčinį sunkų sveikatos sutrikdymą (t. 1, b. l. 133-134; 141-143), ir realiai atlikusi dalį laisvės atėmimo bausmės, neišnykus teistumui, dėl ko yra recidyvistė (BK 27 str. 1 d.), vėl padarė tyčinį nusikaltimą, pasireiškusį ne tik svetimo turto pagrobimu, bet ir aktyviu fizinio smurto naudojimu prieš nukentėjusįjį. Minėtos aplinkybės byloja apie susiformavusias antivisuomenines nuteistosios nuostatas, apie tai, kad jos nusikalstamas veikimas nebuvo atsitiktinis neigiamas poelgis, todėl A. G. yra didesnį pavojų visuomenei keliantis asmuo ir jai pagrįstai pirmosios instancijos teismas paskyrė realią laisvės atėmimo bausmę.

Nustatęs dvi apeliantės atsakomybę sunkinančias aplinkybes ir nenustatęs nei vienos jos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, apylinkės teismas paskyrė laisvės atėmimo bausmę, neviršijančią Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. numatytos tokios bausmės vidurkio (vidurkis 3 metai 1 mėnuo 15 dienų). Todėl, kolegijos nuomone, A. G. paskirta bausmė nei rūšimi, nei dydžiu nėra aiškiai per griežta ir ją švelninti nėra pagrindo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas ir jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios A. G. apeliacinį skundą atmesti.