Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-91/2011Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.2.,1.2.22.1. 1.2.14.5.1.; 2.1.15.3.3.2.; 2.3.6.4.5.

2011 m. gegužės 27 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 21 d. nuosprendžio, kuriuo N. G. pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 7, 8 punktus ir 253 straipsnio 1 dalį išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. G. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 7, 8 punktus buvo kaltinamas tuo, kad 2006 m. sausio 2 d., apie 03.00 val., automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje prie naktinio klubo „Topas“, Vilniaus 90A, Ukmergėje, masinio jaunimo susibūrimo vietoje, matant pašaliniams asmenims, viešoje vietoje, įžūliu elgesiu, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, tyčia, iš nenustatyto kalibro šaunamojo ginklo, du kartus šovė L. M. į kojas, tokiu būdu padarė jam daugines šautines žaizdas kairės šlaunies ir kelio srityje, tris šautines žaizdas dešiniojo kelio srityje, kairiojo šlaunikaulio atvirą lūžimą, kairiojo šleivinio nervo trauminį uždegimą, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu – šaudant, iš chuliganiškų paskatų.

N. G. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad jis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, neturėdamas leidimo, įgijo, laikė, su savimi nešiojosi nenustatytos markės, modelio, kalibro nupjautavamzdį lygiavamzdį šaunamąjį ginklą (medžioklinį šautuvą), kurį 2006 m. sausio 2 d., apie 03.00 val., automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje prie naktinio klubo „Topas“, Vilniaus 90A, Ukmergėje, matant pašaliniams asmenims, panaudojo tyčia iššaudamas L. M. į kojas ir taip padarydamas jam sunkų sveikatos sutrikdymą.

Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliaciniame skunde teigiama, kad Vilniaus apygardos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi teismas padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių.

Pasak prokuroro, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, jog N. G. kaltė padarius BK 135 straipsnio 2 dalies 7, 8 punktuose bei 253 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas grindžiama tik įslaptintų liudytojų Nr. 125 bei Nr. 321 ir liudytojo I. N. parodymais. Pasak apelianto, be šių teismo nurodytų liudytojų parodymų, N. G. kaltė grindžiama ir liudytojų R. K. , E. P. , K. J. , A. N. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolo duomenimis, byloje esančia specialisto išvada bei kitais bylos duomenimis.

Apelianto teigimu, apygardos teismas nepagrįstai nuosprendyje nurodė, kad negali būti laikomi įrodymu neoficialūs teisėsaugos pareigūnų pokalbiai su nukentėjusiuoju. Prokuroras atkreipia dėmesį, jog nei kaltinamajame akte, nei baigiamosiose kalbose prokuroras, įrodinėdamas N. G. kaltę, nesirėmė neoficialiais teisėsaugos pareigūnų pokalbiais su nukentėjusiuoju L. M. . Tuo tarpu liudytojas policijos pareigūnas R. K. davė parodymus tiek ikiteisminiame tyrime, tiek pirmosios instancijos teisme. Iš šio liudytojo parodymų matyti, jog jis, vadovaudamasis L. R. Operatyvinės veiklos įstatymo nuostatomis, bendravo su nukentėjusiuoju L. M. . Pastarasis liudytojui paaiškino, jog į jį šovė ir sunkiai sužalojo N. G. , tačiau oficialiai tokių parodymų jis neduos. Liudytojas R. K. taip pat paaiškino, jog tiek išteisintasis N. G. , tiek nukentėjusysis priklauso skirtingoms grupuotėms, kurios nepilnai atitinka organizuoto nusikalstamumo kriterijus. Taigi, apelianto nuomone, tokie liudytojo R. K. parodymai atitinka BPK 20 straipsnyje įrodymams keliamus reikalavimus ir yra reikšmingi sprendžiant klausimą dėl N. G. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Prokuroras apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su apygardos teismo nustatyta aplinkybe, kad įslaptintų liudytojų Nr. 125 bei Nr. 321 ir liudytojo I. N. parodymuose yra esminių prieštaravimų. Pasak apelianto, įslaptinti liudytojai Nr. 125 ir Nr. 321 tiek ikiteisminiame tyrime, tiek pirmosios instancijos teisme davė nuoseklius ir vienodus parodymus, kuriais netikėti nėra jokio pagrindo. Tuo tarpu nors liudytojo I. N. parodymai nevisiškai sutampa su kitų liudytojų bei nukentėjusiojo parodymais, tačiau šio liudytojo parodymais reikia vadovautis tiek, kiek jie sutampa su kitais byloje esančiais duomenimis.

Skunde teigiama, kad išteisintojo N. G. parodymai apie tai, kad nusikalstamos veikos padarymo metu jis buvo namuose ir tą naktį savo automobilį paskolino atvykusiam I. N. , vertintini kritiškai. Tokius N. G. parodymus paneigia liudytojo I. N. parodymai, pagal kuriuos, jis 2006 m. sausio 2 d. naktį iš N. G. automobilio nesiskolino ir pas jį atvykęs nebuvo. Prokuroras taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad ir paties N. G. parodymai apie šias aplinkybes nebuvo visą laiką vienodi ir nuoseklūs.

Pasak prokuroro, nors ikiteisminio tyrimo metu ir nepavyko surasti ginklo, iš kurio į nukentėjusįjį buvo šauta, tačiau atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio sužalojimai buvo padaryti nukentėjusiajam L. M. , taip pat įvertinus liudytojų, betarpiškai stebėjusių įvykį, parodymus bei daiktų apžiūros protokolus, darytina išvada, kad N. G. neteisėtai disponavo nupjautavamzdžiu medžiokliniu šautuvu, priskiriamu šaunamųjų ginklų kategorijai.

Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 21 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – N. G. pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 135 straipsnio 2 dalies 7, 8 punktuose bei BK 253 straipsnio 1 dalyje, ir nuteisti:

pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 7, 8 punktus – laisvės atėmimu 8 metams;pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 2 metams ir 7 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 2 punktu, paskirtąsias bausmes subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę N. G. paskirti laisvės atėmimą 8 (aštuoneriems) metams.

Priteisti iš N. G. 2997 (du tūkstančiais devyni šimtai devyniasdešimt septyni) litus Valstybinės ligonių kasos naudai turėtoms gydymo išlaidoms atlyginti.

Teismo posėdyje dalyvavęs prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Prokuroro apeliacinis skundas netenkinamas.

Šioje byloje neabejotinai nustatyta ir apeliaciniame skunde neginčijama tai, kad 2006 m. sausio 2 d., apie 3. 00 val., automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje prie naktinio klubo „Topas“, Vilniaus g. 90A, Ukmergėje, du kartus nenustatytu ginklu iššaunant į kojas, buvo sunkiai sužalotas L. M. . Dėl šios nusikalstamos veikos pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 7, 8 punktus ir 253 straipsnio 1 dalį įtarimai buvo pareikšti N. G. . Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas N. G. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 7, 8 punktus dėl šios nusikalstamos veikos, konstatavo, jog byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti duomenys neduoda pakankamo pagrindo išvadai, kad N. G. dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Nuosprendį priėmęs teismas konstatavo, jog išteisintojo kaltė sunkiai sutrikdžius L. M. sveikatą iš esmės buvo grindžiama įslaptintų liudytojų Nr. 125 ir 321 bei liudytojo I. N. parodymais, kurie viso proceso metu buvo nenuoseklūs ir prieštaringi. Nuosprendį priėmęs teismas taip pat konstatavo, kad teisiamajame posėdyje apklausto policijos pareigūno R. K. parodymai nelaikytini įrodymu BPK 20 straipsnio prasme, kadangi jie neatitinka šiame straipsnyje numatytų įrodymams keliamų reikalavimų.

Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su šiomis nuosprendį priėmusio teismo išvadomis, nurodo, kad apygardos teismas byloje surinktus duomenis vertino netinkamai, nevisapusiškai, nepagrįstai atmesdamas įslaptintų liudytojų Nr. 125 ir 321 parodymus, kurie viso proceso metu buvo vienodi ir nuoseklūs bei sutampa su kitais byloje esančiais duomenimis. Apeliantas skunde nesutinka ir su teismo išvada, kad policijos pareigūno R. K. parodymai, duoti teisiamajame posėdyje, nelaikytini įrodymu BPK 20 straipsnio prasme. Prokuroras tvirtina, kad R. K. neoficialios nukentėjusiojo L. M. apklausos metu veikė vadovaudamasis L. R. Operatyvinės veiklos įstatymo nuostatomis ir ši aplinkybė R. K. parodymus leidžia pripažinti tinkamu įrodymu, patvirtinančiu N. G. kaltę sunkiai sutrikdžius L. M. sveikatą. Be to, N. G. kaltę sunkiai sutrikdžius L. M. sveikatą patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys – liudytojų E. P. , K. J. , A. N. , parodymai, liudytojo I. N. parodymai (tiek, kiek jie sutampa su kitais byloje esančiais duomenimis), įvykio vietos apžiūros protokolo duomenys ir k.t.

Teismo nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Teismo nuosprendis pagrįstu laikomas tada, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ar kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Teismo nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas bei surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymo. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas šių reikalavimų laikėsi ir pagrįstai nustatė, kad bylos medžiagoje nėra pakankamai duomenų, besąlygiškai patvirtinančių, jog N. G. atliko kokius nors neteisėtus veiksmus nukentėjusiojo L. M. atžvilgiu.

Nukentėjusysis L. M. apklausose viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad 2006 m. sausio 2 d. linksminosi naktiniame klube „Topas“. Apie 2 – 3 val. nakties paprašė I. Š. , kad ši parvežtų jį namo. I. Š. sutiko. Kartu su juo I. Š. automobiliu ruošėsi važiuoti E. P. ir K. T. , kurios atėjo prie I. Š. automobilio ir įlipo į jį. Vos tik įsėdus į I. Š. automobilį, pasigirdo dūžtančių langų garsas. Iš karto po to L. M. iš automobilio išlipo. Prie pat automobilio pamatė stovintį vyriškį su ginklu rankoje, kuris netrukus iššovė į nukentėjusįjį. Be minėto vyriškio prie automobilio stovėjo dar trys – keturi asmenys, kurių, L. M. teigimu, jis anksčiau nepažinojo. Vienas iš vaikinų pagaliu ar lazda daužė I. Š. automobilio langą. Savo parodymuose L. M. nuosekliai tvirtino, kad į jį šovusio vaikino nepažįsta ir kategoriškai paneigė, kad tai galėjo būti N. G. (t.1 b.l. 96-98, 100, 101-102, 103, t. 3 b.l. 47-48). Tokius nukentėjusiojo L. M. parodymus apie įvykių eigą nusikalstamos veikos padarymo metu patvirtino ir tiesiogiai įvykį stebėjusi liudytoja E. P. . Pastaroji apklausta pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose teigė, kad kartu su nukentėjusiuoju 2006 m. sausio 2 d. lankėsi naktiniame klube „Topas“. Apie 2 – 3 val. susiruošė važiuoti namo I. Š. automobiliu. Tuo metu, kai L. M. jau buvo įsėdęs į automobilį, o liudytoja stovėjo šalia automobilio, pasigirdo duslus garsas. Netrukus L. M. iš automobilio išlipo, o liudytojai atsisukus pažiūrėti, kas įvyko, pamatė jį gulintį ant žemės šalia automobilio. Šalia gulinčio L. M. stovėjo šeši – aštuoni vaikinai, kurių liudytoja nepažinojo. Keli vaikinai rankose turėjo ar tai metalinius strypus, ar tai pagalius. Apklausta apeliacinės instancijos teisme E. P. patvirtino, kad tarp įvykio vietoje buvusių vaikinų N. G. nebuvo (t. 3 b.l. 158-160, t. 4 b.l. 172-174). Tokius nukentėjusiojo L. M. ir liudytojos E. P. parodymus patvirtino ir ikiteisminiame tyrime apklaustos liudytojos I. Š. (t. 1 b.l. 105-107) bei K. T. (t. 1 b.l. 117-118), kurių parodymai BPK 276 straipsnio 4 dalies tvarka buvo pagarsinti teisiamajame posėdyje.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Ukmergės rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu I. N. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2006 m. sausio 2 d., apie 3.00 val., Ukmergėje, prie naktinio klubo „Topas“, tyčia, iš chuliganiškų paskatų, tris kartu spyrė į I. Š. priklausančio automobilio „Toyota Yaris Solo“ galinį kairės pusės durelių langą, jį išdaužė bei sulankstė durelių atramą (baudžiamosios bylos Nr. 88-1-00149-07 t. 1 b.l. 104-106).

Taigi, pirmiau aptartais bylos duomenimis neabejotinai nustatyta, kad: 2006 m. sausio 2 d., apie 2 – 3 val., nukentėjusiajam L. M. sėdint I. Š. automobilyje, I. N. išdaužė šio automobilio galinio lango stiklą bei sulankstė durelių atramą; L. M. išgirdus I. N. smūgiais sukeltą garsą ir išlipus iš automobilio, vienas iš šalia stovėjusių nepažįstamų vaikinų tuoj pat šovė nukentėjusiajam į kojas ir jį sužalojo.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad kaltinimas N. G. pirmiau nustatytomis aplinkybėmis šovus į L. M. ir tokiu būdu sunkiai sutrikdžius jo sveikatą buvo grindžiamas įslaptintų liudytojų Nr. 125 ir 321 bei liudytojo I. N. parodymais. Nuosprendį priėmęs teismas išsamiai ištyrė ir įvertino šių liudytojų parodymus viso proceso metu, sugretino juos su kitais byloje esančiais duomenimis ir padarė pagrįstą išvadą, jog jie yra nenuoseklūs bei prieštaringi, todėl jie negali būti pripažįstami patikimu įrodymų šaltiniu ir jų nepakanka apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą, su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka ir konstatuoja, kad nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo kitaip įvertinti šių liudytojų parodymus ir jais remiantis padaryti priešingas išvadas dėl N. G. kaltės padarius BK 135 straipsnio 2 dalies 7, 8 punktuose numatytą nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegija, įvertinus liudytojo I. N. parodymus viso proceso metu, konstatuoja, kad jie nebuvo nuoseklūs ir vienodi, keitėsi priklausomai nuo jo procesinio statuso byloje. Antai, iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2006 m. balandžio 24 d. I. N. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl sunkaus L. M. sveikatos sutrikdymo. Tą pačia dieną įvykusios įtariamojo apklausos metu I. N. parodė, kad 2006 m. sausio 2 d. šventė Naujuosius metu klube „Topas“, į kurį buvo atvykęs su draugais iš Vilniaus. Iš klubo išėjo apie 2. 30 val. ir atsisėdo į raudonos spalvos automobilį „Mazda‘. Po dvidešimties minučių nuėjęs prie įėjimo į klubą pamatė prie laiptų gulintį L. M. ir nuo jo nubėgantį N. G. . Pastarasis, I. N. teigimu, rankoje turėjo nupjautavamzdį, medžioklinį šautuvą. N. G. įsėdo į baltos spalvos automobilį, kuriame be jo buvo dar trys vaikinai. Šios apklausos metu I. N. tvirtino nei pagaliu, nei kojomis I. Š. automobilio lango nedaužęs (t. 1 b.l. 159). Apklaustas įtariamuoju antrą kartą I. N. iš dalies pakeitė savo parodymus ir ėmė teigti, kad naktiniame klube „Topas“ tarp besilinksminusių D. Š. ir A. P. kilo konfliktas. Po kurio laiko D. Š. ėmė konfliktuoti ir su I. N. , priekaištaudamas pastarajam dėl to, kad šis šoko su D. Š. draugėmis. Siekdamas išvengti konflikto, I. N. iš klubo išėjo ir bėgdamas koja spyrė į lauke stovėjusio sidabrinės spalvos automobilio langą, būdamas įsitikinęs, kad šis automobilis priklauso D. Š. . Po to I. N. atisėdo į kartu su juo atvažiavusių draugų automobilį. Po dvidešimties minučių jam į mobiliojo ryšio telefoną merginos, su kuriomis prieš tai bendravo klube, atsiuntė trumpąją SMS žinutę ir paprašė ateiti į klubą. I. N. einant link naktinio klubo, prie įėjimo pamatė gulintį, sužalotą L. M. ir nuo jo link baltos spalvos automobilio bėgantį N. G. . I. N. tvirtino matęs, kad N. G. rankoje laikė nupjautavamzdį medžioklinį šautuvą. Bėgantį N. G. vijosi šeši – aštuoni vaikinai, kurie pribėgę išdaužė balto automobilio langus (t. 1 b.l.161-163). Ukmergės rajono apylinkės prokuratūros 2007 m. vasario 28 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas I. N. atžvilgiu dėl L. M. sunkaus sveikatos sutrikdymo buvo nutrauktas (t. 1 b.l. 154). Tą pačią dieną liudytoju apklaustas I. N. patvirtino savo antrosios apklausos metu duotus parodymus ir papildomai nurodė, kad maždaug prieš tris mėnesius iki įvykio prie naktinio klubo „Topas“, eidamas pro garažus, esančius Vilniaus gatvėje, matė, kaip N. G. iš savo baltos spalvos automobilio „Peugeot“ išėmė medžioklinį, nupjautavamzdį šautuvą. I. N. šios apklausos metu tvirtino, kad būtent tokį šautuvą įvykio metu turėjo N. G. (t. 1 b.l. 149-150). Apklaustas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose liudytojas I. N. iš dalies patvirtino savo paskutinės apklausos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, tačiau teisiamojo posėdžio metu paklaustas, ar nuo gulinčio L. M. bėgantis N. G. turėjo ką nors rankose, I. N. teigė į šį klausimą atsakyti negalintis. Be to, I. N. pirmosios instancijos teisme paneigė savo ikiteisminiame tyrime duotus parodymus apie tai, kad prieš tris mėnesius iki L. M. sužalojimo, jis matė pas N. G. ginklą (t. 4 b.l. 82-85). Apklaustas apeliacinės instancijos teisme I. N. ėmė teigti, kad iš tiesų nubėgančio N. G. rankoje matė tokį patį ginklą, kokį matė ir prieš įvykį (t. 4 b.l. 167-170). Taigi, liudytojas I. N. , nors ir skirtingai aiškindamas kai kurias įvykio aplinkybes, viso proceso metu tvirtino, kad: 2006 m. sausio 2 d. buvo naktiniame klube „Topas“, kur tarp jo ir D. Š. kilo žodinis konfliktas; siekdamas išvengti tolimesnio konflikto jis iš klubo išbėgo ir sudaužė kieme stovėjusio automobilio „Toyota Yaris Solo“ kairės pusės keleivio durelių langą manydamas, kad šis automobilis priklauso D. Š. ; po dvidešimties minučių jis vėl grįžo prie įėjimo į klubą, kur pamatė ant žemės gulintį L. M. ir nuo jo baltos spalvos automobilio link bėgantį N. G. su nupjautavamzdžiu šautuvu rankose. Tokie liudytojo I. N. parodymai apie įvykio eigą nesutampa su kitais byloje surinktais duomenimis. Antai, nukentėjusysis L. M. bei liudytoja E. P. visuose savo parodymuose nuosekliai tvirtino, kad tarp I. Š. priklausančio automobilio durelių sudaužymo iki L. M. sužalojimo praėjo labai trumpas laiko tarpas, šie įvykiai sekė iš karto vienas po kito. Tuo tarpu I. N. savo parodymuose tvirtino, kad tarp šių įvykių – I. Š. priklausančio automobilio apgadinimo ir L. M. sužalojimo – praėjo maždaug penkiolikos – dvidešimties minučių laikotarpis.

Be to, I. N. parodymai nesutampa ir su tiesiogiai įvykį stebėjusio įslaptinto liudytojo Nr. 321 parodymais. Jis ikiteisminiame tyrime teigė, kad 2006 m. sausio 2 d., apie 3. 30 val., naktiniam klubui „Topas“ baigus darbą, prie klubo atvažiavo baltos spalvos automobilis „Peugeot“. Iš jo išlipo du vaikinai – I. N. ir N. G. . Pastarasis rankoje turėjo medžioklinį nupjautvamzdį šautuvą, o I. N. – beisbolo lazdą. I. N. priėjo prie kieme stovėjusio automobilio „Toyota Yaris Solo“ ir lazda kelis kartus sudavė į automobilio langą. Tuo metu L. M. išlipo iš automobilio, o N. G. priėjo prie L. M. ir nusitaikęs į kojas kelis kartus iššovė. Netrukus po to, I. N. ir N. G. atsisėdo į tą patį baltos spalvos automobilį ir išvažiavo (t. 1 b.l. 134). Apklaustas teisiamajame posėdyje įslaptintas liudytojas Nr. 321 patvirtino savo ikiteisminiame tyrime duotus parodymus apie tai, jog įvykio metu matė, kaip N. G. iš turėto nupjautavamzdžio medžioklinio šautuvo keletą kartų iššovė nukentėjusiajam L. M. į kojas. Tačiau teisiamajame posėdyje įslaptintas liudytojas Nr. 321 ėmė teigti, kad asmens, kuris atvažiavo kartu su N. G. ir beisbolo lazda daužė automobilio „Toyota Yaris Solo“ langus ir kurį ankstesniuose parodymuose liudytojas įvardino kaip I. N. , jis nepažįsta (t. 4 b.l. 56-57). Taigi, pirmiau aptartais duomenimis neabejotinai nustatyta, kad tiek liudytojo I. N. , tiek įslaptinto liudytojo Nr. 321 parodymai viso proceso metu nebuvo nei nuoseklūs, nei vienodi, kaip tai teigiama prokuroro apeliaciniame skunde. Todėl apygardos teismas pagrįstai suabejojo šių asmenų duotų parodymų patikimumu ir jais nesivadovavo pagrįsdamas išvadas baigiamajame teisminio proceso dokumente. Taigi, liudytojo I. N. parodymai akivaizdžiai prieštarauja kitiems byloje surinktiems duomenims – nukentėjusiojo L. M. , liudytojų E. P. , I. Š. , K. T. parodymams. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad BPK 301 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nurodyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Juolab, kad įslaptinto liudytojo Nr. 321 parodymai akivaizdžiai prieštarauja nukentėjusiojo L. M. ir liudytojos E. P. parodymams, kuriuose jie kategoriškai tvirtino, kad nukentėjusįjį sužalojo ne N. G. .

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad N. G. kaltės sunkiai sutrikdžius nukentėjusiojo L. M. sveikatą nepatvirtina ir įslaptinto liudytojo Nr. 125 parodymai. Jis ikiteisminiame tyrime ir teisiamajame posėdyje teigė, kad iš N. G. jam žinoma, jog 2006 m. sausio 2 d., prie naktinio klubo „Topas“ įvyko konfliktas tarp dviejų Ukmergėje veikiančių grupuočių, kurio metu N. G. iššovė iš medžioklinio nupjautavamzdžio šautuvo L. M. į kojas. Taigi, įslaptinto liudytojo Nr. 125 parodymai apie L. M. sužalojimo aplinkybes yra išvestiniai iš išteisintojo N. G. parodymų, o šis viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad įvykio metu prie naktinio klubo „Topas“ nebuvo ir į L. M. nešovė. Taip pat išvestiniai yra ir policijos pareigūno R. K. byloje duoti parodymai, kuriais prokuroras savo apeliaciniame skunde prašo remtis priimant apkaltinamąjį nuosprendį N. G. atžvilgiu. Apklaustas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose policijos pareigūnas R. K. tvirtino, kad operatyvinio pokalbio su nukentėjusiuoju L. M. metu šis nurodė, kad į jį šovė N. G. , tačiau jį kaltinančių parodymų nei ikiteisminiame tyrime, nei teisiamajame posėdyje neduos. Visų pirma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tokie liudytojo R. K. parodymai esmingai prieštarauja paties nukentėjusiojo L. M. parodymams viso proceso metu. Be to, pagal L. R. Operatyvinės veiklos įstatymo 3 straipsnio 14 punktą, operatyvinė apklausa yra operatyvinės veiklos metodas, kai informacija gaunama tiesiogiai bendraujant su informaciją turinčiu asmeniu. Slapta operatyvinė apklausa – operatyvinės apklausos rūšis, kai jos vykdytojo priklausomybė operatyvinės veiklos subjektui yra užšifruojama. Šiuo atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad R. K. , neoficialiai bendraudamas su nukentėjusiuoju L. M. , veikė kaip operatyvinės veiklos subjektas, vadovaudamasis L. R. Operatyvinės veiklos įstatymo nuostatomis. Vadinasi, R. K. nurodytos aplinkybės apie neoficialaus pokalbio su L. M. turinį, yra išvestiniai liudytojo parodymai, kuriais galima būtų remtis tik tuo atveju, jeigu jie sutaptų su paties L. M. parodymais. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nepagrįstu pripažįsta apeliacinio skundo teiginį, kad liudytojo R. K. parodymai yra patikimas N. G. kaltės sunkiai sužalojus L. M. įrodymas.

Prokuroras savo apeliaciniame skunde pagrįstai teigia, kad byloje esančiais duomenimis – paties nukentėjusiojo L. M. , liudytojo K. J. , L. S. parodymais byloje nustatyta, kad po L. M. sužalojimo buvo išdužę N. G. priklausančio automobilio langai. Tačiau ši aplinkybė neįrodo jokių svarbių nusikalstamo įvykio aplinkybių ir nepatvirtina N. G. dalyvavimo padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 7, 8 punktuose. Juolab, kad apie tai, jog N. G. priklausančio automobilio langai buvo išdaužyti prie naktinio klubo „Topas“, savo parodymuose teigė tik liudytojas I. N. . Tuo tarpu šio liudytojo parodymai, kaip jau buvo minėta, dėl juose esančių prieštaravimų negali būti pripažįstami patikimu įrodymu. Kiti betarpiškai įvykį stebėję liudytojai (L. M. , E. P. , galiausiai ir įslaptintas liudytojas Nr. 321) šios aplinkybės savo parodymuose nenurodė.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teismas nuosprendyje remiasi tais duomenimis, kurie teisiamajame posėdyje buvo ištirti tiesiogiai. Kiekvienas nuosprendis turi būti motyvuotas, t. y. aprašomojoje jo dalyje turi būti pateikta įrodymų analizė visais klausimais, kurie išsprendžiami nuosprendžiu. Apkaltinamasis nuosprendis priimamas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas visiškai bei besąlygiškai įrodytas ir teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais – kiekviena versija, visi prieštaravimai turi būti patikrinti ir įvertinti teismo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nesurinkta pakankamai patikimų duomenų, įrodančių N. G. kaltę dėl L. M. sunkaus sveikatos sutrikdymo, o esamas abejones, nepavykus jų pašalinti išnaudojus visas baudžiamojo proceso įstatyme numatytas priemones, aiš­ki­no kal­ti­na­mojo naudai ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijai pripažinus pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, jog N. G. dalyvavo padarant BK 135 straipsnio 2 dalies 7, 8 punktuose numatytą nusikalstamą veiką, nėra pagrindo tenkinti ir kitą prokuroro apeliacinio skundo reikalavimą – pripažinti N. G. kaltu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį dėl neteisėto disponavimo šaunamuoju ginklu. Kaip jau buvo minėta, liudytojo I. N. parodymai apie tai, kad jis prieš kelis mėnesius iki L. M. sužalojimo matė, jog išteisintasis turi medžioklinį, nupjautavamzdį šautuvą, viso proceso metu nebuvo nuoseklūs, todėl jais tikėti nėra pagrindo. Tuo tarpu byloje nesurinkta jokių kitų objektyvių duomenų, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, kad N. G. neteisėtai disponavo šaunamuoju ginklu. Esant tokioms aplinkybėms, nėra teisinio pagrindo N. G. pripažinti kaltu ir pagal BK 253 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.