- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-13
- Bylos Nr.
- A-1306-520/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02415-2015-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Dalia Višinskienė (pran.), Ramūnas Gadliauskas
- Pareiškėjas
- A. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 37.3Kalinamųjų ir suimtųjų teisės
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo 80 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2012 m. lapkričio mėnesio iki 2015 m. gruodžio mėnesio Marijampolės pataisos namuose (toliau – ir Marijampolės PN) buvo bendrabučio tipo patalpose ir kamerose, kuriose jam teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas plotas. Patalpose nebuvo pakankamas natūralus apšvietimas, taip pat nebuvo įrengtas mygtukas pareigūnui iškviesti. Iš pareigūnų elgesio su pareiškėju akivaizdu, kad daugeliui iš jų yra sadistinis asmenybės sutrikimas. Pareiškėjas pabrėžė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje yra pripažinęs, jog kalinimo įstaiga privalo skirti suimtajam ar nuteistajam minimalų gyvenamąjį plotą, taip pat privalo užtikrinti tinkamą ir uždarą tualetą, ventiliaciją, šildymą, kaloringą maistą bei kt.
Pareiškėjo teigimu, dėl kankinimo, žiauraus ir nežmoniško, žeminančio elgesio jis patyrė didelį stresą ir negatyvais emocijas, nuolatinę įtampą, kamuoja psichologinės problemos, todėl jam turi būti atlyginta neturtinė žala.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų, tik konstatuoja faktą, jog buvo nežmoniškos sąlygos bausmę atliekant pataisos namuose. Pareiškėjo skundas dėl perpildytų pataisos namų ir per mažo gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam, nepagrįstas. Pareiškėjas Marijampolės PN buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis kaip visi kiti asmenys, jokių išimčių, bloginančių pareiškėjo padėtį, nebuvo. Įrodymų, kad Marijampolės PN administracija būtų sąmoningai siekusi kankinti pareiškėją, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, pareiškėjas nepateikė. Atsakovas nurodė, kad Marijampolės PN administracija jokių skundų dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų, dėl per mažo gyvenamųjų patalpų ploto ar netinkamų gyvenimo sąlygų iš pareiškėjo nėra gavusi, taip pat nėra užfiksavusi jokių sadistinių pareigūnų veiksmų.
Atsakovo teigimu, pareigūnų iškvietimo signalizacinė sistema buvo suprojektuota ir įrengta baudos izoliatoriaus kamerose kapitalinio remonto metu 2003 metais, po to daugelį kartų remontuota, tačiau piktybiškai ir sistemingai nuteistųjų buvo nuolat gadinama, todėl šiuo metu jau yra nepataisomai sugadinta. Baudos izoliatoriuje yra stacionarus postas, kuriame visą parą budi pareigūnai, į kuriuos bet kada gali kreiptis baudos izoliatoriuje esantys nuteistieji (pareigūnus pasikviečia pabelsdami į duris). Tačiau sugedusi iškvietimo signalizacinė sistema pareiškėjui tikrai negalėjo sukelti dvasinių išgyvenimų, fizinio skausmo ar depresijos. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu nesikreipė į Marijampolės PN direktorių, prašydamas jį perkelti į kitas gyvenamąsias patalpas, nesikreipė į Psichologinę tarnybą dėl buitinių sąlygų ar su tuo susijusių problemų, taip pat nesikreipė į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl pablogėjusios psichikos sveikatos, susijusios su laikymo sąlygų pažeidimais.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 2 d. sprendimu pareiškėjo A. A. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, 126 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Teismas vadovavosi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 11¹.1 ir 11¹.2. punktais, kuriuose nustatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, o kamerų tipo patalpose – 3,6 kv. m vienam žmogui. Teismas, įvertinęs pateiktus duomenis apie kamerų dydžius ir kamerose Nr. 13, 15, 17, 18, 19, 21, 23 įrengtas miegamąsias vietas / kamerose Nr. 14, 22, 24 buvusių asmenų skaičių, pažymėjo, kad visose šiose kamerose pareiškėjui teko daugiau negu 4 kv. m gyvenamojo ploto. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui ginčijamu laikotarpiu kalint kamerų tipo patalpose bei baudos izoliatoriaus kamerose buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.2 punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę 12, 16, 17 ir 21 būriuose buvo užtikrintas minimalus teisės aktais nustatytas 3,1 kv. m plotas, tačiau nuo 2013 m. gegužės 2 d. iki 2013 m. rugpjūčio 5 d. (išskyrus 13 parų baudos izoliatoriuje) pareiškėjui 18 būryje teko 3,07 kv. m ploto (gyvenamojoje patalpoje Nr. 1, kurios plotas 39,85 kv. m, įrengta 13 miegamųjų vietų) ir nuo 2015 m. balandžio 7 d. iki 2015 m. liepos 22 d. (išskyrus 98 paras baudos izoliatoriuje) pareiškėjui 10 būryje teko 3,09 kv. m gyvenamojo ploto (gyvenamojoje patalpoje Nr. 2, kurios plotas 46,15 kv. m, įrengta 15 miegamųjų vietų). Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjui kalint Marijampolės PN 10 ir 18 būriuose 93 paras buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose, pažeidžiant Taisyklių 11¹.1 punktą, nes pareiškėjui trūko 0,01 ir 0,03 kv. m gyvenamojo ploto.
Dėl kitų pareiškėjo skunde nurodytų kalinimo sąlygų teismas pažymėjo, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą (Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.11 p.) pareigūnų iškvietimo sistema kamerose privalo būti įrengta bei veikti, tačiau pats atsakovas atsiliepime į skundą pripažino, jog tokia sistema Marijampolės PN buvo įrengta dar 2003 metais, tačiau vėliau sugedo ir neveikia. Atsižvelgęs į tai, teismas nustatė pažeidimą, tačiau nurodė, kad teismui nepateikta įrodymų, jog dėl šios sistemos neįrengimo pareiškėjas būtų patyręs neigiamų pasekmių.
Patalpų natūralaus apšvietimo aspektu teismas nustatė, kad atsakovas nepateikė duomenų apie patalpų, kuriose pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę, natūralų apšvietimą, taip pat nepateikė ir Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose, pagal kurią atsakovo atstovui nesugebėjus pateikti teismui įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jos laikomos įrodytomis, konstatavo, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo argumentų dėl netinkamo patalpų natūralaus apšvietimo.
Teismas, atmesdamas deklaratyvius pareiškėjo argumentus dėl pareigūnų netinkamo elgesio, jų sadistinių polinkių, prašymų neregistravimo, pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių pažeidimo aplinkybių, nedetalizavo, kada, kokiu būdu pasireiškė pažeidimai. Teismo vertinimu, bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas buvimo Marijampolės PN metu įstaigos administracijai būtų teikęs skundus dėl laikymo sąlygų ar dėl netinkamo pareigūnų elgesio.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichikos būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Teismas nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad jo kalinimo sąlygos Marijampolės PN buvo nežmoniškos ir prilygo kankinimui, ir nurodė, jog pareiškėjui minimalus teisės aktuose nustatytas plotas nebuvo užtikrintas gyvenant bendrabučio tipo patalpose, kai pareiškėjas turėjo judėjimo laisvę po bendrojo naudojimo patalpas, lokalinio sektoriaus teritoriją, taip pat galėjo sportuoti sporto aikštynuose, sporto salėse, lankytis nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, užsiimti kita leistina veikla. Teismo vertinimu, pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė, galimybė užsiimti sportine, kūrybine ar pan. veikla kompensavo nežymų gyvenamojo ploto trūkumą.
Atsižvelgęs į nustatytų pažeidimų trukmę ir pobūdį, į tai, kad nėra įrodymų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, teismas darė išvadą, kad byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini pasiekusiais minimalų žiaurumo lygį ir suteikiančiais pagrindą pripažinti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatų pažeidimą. Tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto, netinkamo patalpų natūralaus apšvietimo, pareigūnų iškvietimo sistemos neveikimo) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Atsižvelgęs į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas pareiškėjui padarytą neturtinę žalą įvertino 126 Eur.
III.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 2 d. sprendimą ir nepriteisti pareiškėjui A. A. neturtinės žalos atlyginimo pinigais.
Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas bausmę atliko bendrabučių tipo patalpose ir jam visą dieną buvo suteikta judėjimo laisvė. Šiam kalinimo tipui EŽTT yra suformavęs visiškai kitokią jurisprudenciją, pavyzdžiui, 2001 m. liepos 24 d. sprendime byloje Valašinas prieš Lietuvą, tačiau pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl tokios EŽTT praktikos. Atsakovas paaiškina, kad patalpų atitikimas higienos normoms yra periodiškai tikrinamas šią prievolę turinčių valstybės institucijų teisės aktų nustatyta tvarka, be to, ir pats pareiškėjas, atlikdamas bausmę, turėjo galimybę kreiptis į tam tikrų institucijų tikrintojus, tačiau to nedarė. Atsakovo teigimu, šiuo atveju negalėjo būti padaryta apčiuopiama žala ar poveikis pareiškėjui, neatsirado prielaidos pareiškėjo kankinimui, pareiškėjas negalėjo turėti neigiamų pasekmių dėl gyvenamojo ploto trūkumo.
Atsakovas pažymi, kad ploto pažeidimas truko trumpą laikotarpį ir buvo labai nežymus. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyti pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų Marijampolės PN, nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, t. y. kad pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Sugedusi iškvietimo signalizacinė sistema pareiškėjui tikrai negalėjo sukelti dvasinių išgyvenimų, fizinio skausmo ar depresijos. 2014 m. gegužės mėnesį Marijampolės visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimą ir apšvietimo pažeidimų 10 būryje nebuvo nustatyta, o 18 būrio patalpos tikrinamos nebuvo, nes šio būrio nuteistieji nesiskundė dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Atsakovas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, pažeidė teisingumo principą.
Atsiliepimas
Pareiškėjas A. A. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 2 d. sprendimą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas buvo apskaičiuotas į tą plotą įtraukiant ir baldais užstatytą patalpos plotą. Jeigu pareiškėjo patirtas skausmas būtų įvertintas atsižvelgiant į tai, jog asmeniui turi tekti 4 kv. m patalpos ploto, neįskaitant baldų užimamo ploto, tai akivaizdu, kad būtų padaryta išvada, jog pareiškėjas patyrė daug didesnį dvasinį ir fizinį skausmą. Atsakovo argumentas, kad gyvenamojo ploto trūkumą kompensavo galimybė judėti po lokalinį sektorių, yra absurdiškas, nes 18 būrio 100 kv. m lokaliniame sektoriuje ginčo laikotarpiu gyveno 46 nuteistieji, t. y. kiekvienam iš jų teko po 2 kv. m judėti, o 3-iame lokaliniame sektoriuje (350 kv. m) buvo 9–12 būriai (apie 320 asmenų), t. y. kiekvienam iš jų teko po 1 kv. m judėti. Pareiškėjas pažymi, kad buvo pažeidimų, kurių nenustatydavo Marijampolės visuomenės sveikatos centras, tačiau juos užfiksuodavo Seimo kontrolierius. Todėl atsakovo teiginys, kad Marijampolės visuomenės sveikatos centras nenustatė pažeidimų, nereiškia, jog jų iš tikrųjų nebuvo. Tai, kad pirmosios instancijos teismas priteisė neturtinės žalos atlyginimą, reiškia, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos, o įstatymas nustato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kompensuoti nukentėjusiojo patirtą skausmą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui A. A. už kalinimą nuo 2012 m. lapkričio mėnesio iki 2015 m. gruodžio mėnesio Marijampolės PN teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Taigi tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. tiek neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tiek pareiškėjui padaryta žala bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad 93 dienas pareiškėjui bendrabučių tipo patalpose teko mažesnis gyvenamųjų patalpų plotas nei 3,1 kv. m, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo argumentų dėl ginčo laikotarpiu buvusio netinkamo patalpų natūralaus apšvietimo ir kad kamerose neveikė pareigūnų iškvietimo sistema. Dėl to pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.271 ir 6.250 straipsnių nuostatomis, pareiškėjui priteisė 126 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Akcentuotina, kad dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą pateikė tik atsakovas, kuris prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 2 d. sprendimą ir nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Atsakovo teigimu, ploto pažeidimas truko trumpą laikotarpį ir buvo labai nežymus, be to, jį kompensavo pareiškėjo galimybė visą dieną laisvai judėti po lokalinio sektoriaus teritoriją. Atsakovas laikosi pozicijos, kad sugedusi iškvietimo signalizacinė sistema pareiškėjui tikrai negalėjo sukelti dvasinių išgyvenimų, fizinio skausmo ar depresijos. Nustatytam patalpų natūralaus apšvietimo pažeidimui paneigti atsakovas kartu su apeliaciniu skundu pateikia Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014 m. gegužės 16 d. patikrinimo aktą Nr. PT-154. Atsakovas tvirtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, jog jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, t. y. kad pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės sutinka su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo jį palikti galioti.
Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad atsakovas neginčija pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nustatyto vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto normos pažeidimo bendrabučių tipo patalpose ir atsakovo neteisėtų veiksmų dėl pareigūnų iškvietimo sistemos neveikimo kamerose. Atsakovas, apeliaciniame skunde kritikuodamas pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo argumentų dėl netinkamo patalpų natūralaus apšvietimo, teigia, jog 2014 m. gegužės mėnesį Marijampolės visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimą ir apšvietimo pažeidimų 10 būryje nebuvo nustatyta, o 18 būrio patalpos tikrinamos nebuvo, nes šio būrio nuteistieji nesiskundė dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Iš atsakovo kartu su apeliaciniu skundu pateikto Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014 m. gegužės 16 d. patikrinimo akto Nr. PT-154 matyti, kad patikrinimas buvo atliktas 2014 m. gegužės 15 d. 10 būrio 3 gyvenamojoje sekcijoje ir pažeidimų nenustatyta. Šiame patikrinimo akte nurodyta, kad anksčiau įstaiga buvo tikrinta 2014 m. gegužės 7 d. Pagal atsakovo pateiktus duomenis pareiškėjas 2014 m. gegužės 15 d. patikrinimo metu buvo kalinamas 21 būryje, o į tikrintą 10 būrį buvo perkeltas nuo 2015 m. balandžio 7 d. ir gyveno gyvenamojoje patalpoje Nr. 2. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, ginčui aktualų laikotarpį ir duomenis apie patalpas, kuriose pareiškėjas atliko bausmę ginčo laikotarpiu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo pateiktas vienintelis Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padaryta išvada, jog atsakovas nepaneigė pareiškėjo argumentų dėl netinkamo patalpų natūralaus apšvietimo.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo formos teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą).
Nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad sugedusi iškvietimo signalizacinė sistema pareiškėjui tikrai negalėjo sukelti dvasinių išgyvenimų, fizinio skausmo ar depresijos, kad nežymus ir trumpą laiką trukęs gyvenamojo ploto trūkumas, kuris buvo kompensuotas judėjimo po lokalinio sektoriaus teritoriją laisve, negalėjo pareiškėjui sukelti neigiamų pasekmių ir kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, pažeidė teisingumo principą, teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra suformuluota taisyklė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008; A502-734/2009; Nr. A756-122/2010; Nr. A502-913/2011; Nr. A502-1235/2012; Nr. A143-2844/2012; Nr. A444-343/2013 ir kt.). Pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nustatęs, kad asmens teisės naudotis prižiūrėtojo iškvietimo sistema pažeidimas tęsėsi nuo 2001 iki 2014 metų 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1017-261/2016 priteisė asmeniui 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Nors atsakovas teigia, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, jog jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, t. y. kad pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto, tačiau teisėjų kolegija akcentuoja, jog neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012; kt.).
Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, be kita ko, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas. Nors atsakovas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepasisakė dėl EŽTT praktikos, suformuotos dėl kalinimo tipo, kai asmuo atlieka bausmę bendrabučių tipo patalpose ir jam visą dieną yra suteikta judėjimo laisvė, tačiau iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad jis, vertindamas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, atsižvelgė į tai, jog asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto norma buvo pažeista pareiškėjui kalint būtent bendrabučių tipo patalpose, taip pat į pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad nebuvo objektyviai įvertinta bausmės atlikimo bendrabučių tipo patalpose specifika, t. y. nuteistiesiems suteikta judėjimo laisvė, gyvenamosios patalpos ploto normos pažeidimo trukmė ar šio pažeidimo mastas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo apeliaciniame skunde akcentuojamas faktas, jog asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto norma buvo pažeista pareiškėjui kalint būtent bendrabučių tipo patalpose, kuriose jam buvo suteikta judėjimo laisvė, pats savaime nepaneigia neturtinės žalos padarymo ir atlyginimo pinigais galimybės. Atsakovo atsakomybės už pažeidimus taip pat nešalina ir tai, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyti pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų Marijampolės PN ir kad nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamu atveju nustatytas faktines bylos aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir (ar) dydžio, nesutinka su atsakovo pozicija, kad pareiškėjas šiuo atveju nepatyrė tokio pobūdžio neturtinės žalos, kuri turėjo (turi) būti atlyginama pinigais, t. y. kad nagrinėjamu atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Šiame kontekste teisėjų kolegija akcentuoja, kad vertinant kalinimo sąlygas turi būti atsižvelgiama į jų visumos kumuliacinį poveikį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-788-146/2016; 2016 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1336-822/2016).
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytus įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.250 straipsnyje) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir į sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus patirtus išgyvenimus, į ginamų vertybių pobūdį, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad atsakovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 126 Eur suma nelaikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Teisėjų kolegija, sutikdama ir nekartodama pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodytų neturtinės žalos vertinimo kriterijų ir motyvų, susijusių su pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydžio įvertinimu, papildomai akcentuoja, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo nepatvirtina jo neteisėtumo.
Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.