Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės ir nuteistojo T. M. gynėjos advokatės L. Guižauskienės apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 3 d. nuosprendžio, kuriuo T. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 259 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas:

pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimu trejiems metams;pagal BK 259 straipsnio 2 dalį – areštu dvidešimčiai parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 19 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams ir keturiems mėnesiams, ją atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. T. M. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą nuteistas už tai, kad 2015 m. balandžio 5 d. apie 23.00 val., prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), įžūliais veiksmais demonstruodamas aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimą, be jokios aiškios priežasties, tyčia sudavė ne mažiau dviejų smūgių nenustatytu duriančių pjaunančių savybių turinčiu įrankiu nukentėjusiajam A. R. į sėdmenis ir pilvą, padarydamas pastarajam durtinę – pjautinę žaizdą kairiame sėdmenyje, kiauryminę durtinę – pjautinę žaizdą pilvo sienoje su kepenų bei tulžies pūslės pažeidimais, tokiu būdu tyčia dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sutrikdė A. R. sveikatą.

1.1. Be to, T. M. pagal BK 259 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad neturėdamas tikslo platinti savo rankinėje laikė nedidelį kiekį – 0,166 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, iki tol, kol 2016 m. kovo 16 d. 11.00 val., (duomenys neskelbtini), asmens kratos metu, šią psichotropinę medžiagą rado ir paėmė policijos pareigūnai.

II. Apeliacinių skundų teisiniai argumentai

2.3. Prokurorės teigimu, šioje byloje nuteistajam T. M. už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, skirtina bausmė, artima sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės vidurkiui.

3.13. Apibendrindama apeliacinio skundo argumentus gynėja nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje įrodymų analizė neatlikta, akivaizdūs prieštaravimai nepašalinti, o teismas savo išvadas grindė tik tais vienintelio liudytojo L. D. parodymais, kurie derėjo prie T. M. pareikšto kaltinimo. Tokiu būdu teismo nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio reikalavimų. Gynėjos vertinimu, byloje nėra objektyvių ir neginčijamų duomenų, kad būtent T. M. sužalojo nukentėjusįjį A. R. Nei atskiras įrodymas, nei įrodymų visuma nepagrindžia teismo padarytų išvadų, o L. D. parodymai negali būti laikomi patikimais, nuosekliais, kategoriškais ir objektyviais T. M. kaltės įrodymais, kadangi jų nepatvirtina jokie kiti duomenys.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka prokuroras prašė Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo T. M. gynėjos apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis T. M. ir jo gynėja prašė tenkinti pastarosios apeliacinį skundą, o Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas, nuteistojo T. M. gynėjos apeliacinis skundas atmetamas.

5.2. Apeliaciniame skunde nuteistojo T. M. gynėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nurodo, kad byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai nepatvirtina nuteistojo kaltės padarius BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytą nusikalstamą veiką, šis nedalyvavo ją darant. Pagrįsdama šiuos teiginius, apeliantė kelia savo versijas, ginčija apygardos teismo nustatytas faktines aplinkybes, reiškia abejones dėl liudytojų parodymų ir kitų įrodymų patikimumo. T. M. nuteisimo pagal BK 259 straipsnio 2 dalį jo gynėja neginčija. Kita apeliantė – Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokurorė – apeliaciniame skunde prašo sugriežtinti nuteistajam T. M. paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

5.3. Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos.

5.5. Baudžiamajame procese kaltės įrodinėjimo našta tenka kaltinančiai institucijai, tačiau įrodinėjimas nėra begalinis procesas. Kiekvienoje byloje paneigiant ar patvirtinant keliamas įvykio versijas svarbu tai, kokius konkrečius faktus gali patvirtinti ar paneigti gaunami duomenys, ar tų faktų nustatymas turi reikšmę teisingo sprendimo priėmimui. Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis. Teismo proceso dalyvių pateiktų versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, patikrinus įrodymų patikimumą ir pateikus argumentus dėl jų pakankamumo. Kaltininko keliamos versijos turi būti pagrįstos konkrečiais, bent jau minimaliais, duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. Tokia nuostata nereiškia, kad įrodinėjimo pareiga perkeliama kaltininkui ir pažeidžiama nekaltumo prezumpcija.

5.6. Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad 2015 m. balandžio 5 d. apie 23.00 val., prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), nukentėjusiajam A. R. į sėdmenis ir pilvą buvo suduoti ne mažiau kaip du smūgiai nenustatytu duriančių pjaunančių savybių turinčiu įrankiu, ir šia veika jam buvo padaryta durtinė – pjautinė žaizda kairiame sėdmenyje, kiauryminė durtinė – pjautinė žaizda pilvo sienoje su kepenų bei tulžies pūslės pažeidimais, t. y. sunkiai sutrikdyta sveikata.

5.7. Nurodytos aplinkybės nustatytos šiais faktiniais duomenimis: nukentėjusiojo A. R. pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose duotais parodymais, jog 2015 m. balandžio 5 d. vakare jis su E. B. ėjo Kojelavičiaus gatve ir juos netikėtai užpuolė keletas vaikinų, kurie sudavė nukentėjusiajam smūgius kumščiais ir duriančių pjaunančių savybių turinčiu daiktu dūrė į pilvą, dėl ko nukentėjusysis prarado sąmonę ir atsibudo ligoninėje; liudytojo E. B. pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose duotais parodymais, pagal kuriuos kaltinime nurodytu laiku ir vietoje tarp A. R. ir 7 ar 8 jaunuolių kilo konfliktas, kurio metu A. R. buvo sužalotas; liudytojų A. L., A. P., L. D., M. A., A. M., A. G., J. V. pirmosios instancijos teisme ir nuteistojo T. M. pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose duotais parodymais apie įvykusį konfliktą ir muštynes, kurių metu buvo sužalotas A. R.; 2015 m. balandžio 17 d. specialisto išvadoje Nr. G 1267/15 (01) nurodytais duomenimis, kad A. R. padaryta kiauryminė durtinė-pjautinė žaizda pilvo sienoje su kepenų bei tulžies pūslės pažeidimais; durtinė-pjautinė žaizda kairiame sėdmenyje, galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku (2015 m. balandžio 5 d.), paveikus duriančiai-pjaunančiu daiktu (t. 1, b. l. 174-175) bei kt. duomenimis.

5.8. Esminis apeliacinio proceso dalykas šioje byloje vertinant įrodymus – nustatyti ar 2015 m. balandžio 5 d. apie 23.00 val., prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), nukentėjusiajam A. R. į sėdmenis ir pilvą ne mažiau kaip du smūgius nenustatytu duriančių pjaunančių savybių turinčiu įrankiu sudavė T. M. ar ne jis. Jei veiką padarė T. M., ar teisinga yra jam paskirtoji bausmė.

5.10. Nors nuteistasis T. M. viso bylos proceso metu savo kaltę neigė, byloje esančių įrodymų visetas leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad būtent T. M. 2015 m. balandžio 5 d. apie 23.00 val., prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), sudavė nukentėjusiajam A. R. į sėdmenis ir pilvą ne mažiau kaip du smūgius nenustatytu duriančių pjaunančių savybių turinčiu įrankiu dėl ko nukentėjusiajam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.

5.12. Nors apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis A. R. nurodė, kad, jo manymu, jį peiliu sužalojo ne T. M., o kitas asmuo, tiek ikiteisminio tyrimo tyrėjai, tiek ir pirmosios instancijos teisme jis tvirtino, kad neprisimena tikslių įvykio aplinkybių ir kas jį sužalojo, nes įvykio metu buvo neblaivus. Bylos duomenimis (paties T. M. parodymais, liudytojų L. D., A. L., J. V., A. P. parodymais) nustatyta, kad L. D. konflikto su A. R. ir E. B. metu turėjo ne kokį nors duriančių pjaunančių savybių turintį įrankį, o pistoletą, kuriuo grasino A. R., todėl šiuo ginklu negalėjo pastarajam padaryti durtinių pjautinių žaizdų. Viso bylos proceso metu nekito ir buvo nuoseklūs nukentėjusiojo A. R. parodymai, jog aštriu daiktu į kaklą buvo sužalotas ir jo šuo, kuris jį gynė nuo užpuolikų. Liudytojas E. B. pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patvirtino šiuos A. R. parodymus ir nurodė, kad konfliktui pasibaigus jis pamatė, kad A. R. šuo sužeistas – jo kakle buvo apie 1 cm skersmens durtinė kraujuojanti žaizda. Sužeistą šunį liudytojas nuvedė į A. R. namus. 2015 m. liepos 31 d. apžiūros protokole nurodyta, kad apžiūrėjus A. R. marškinėlius jų priekinėje dalyje, apačioje yra 3 kiauryminiai audinio pažeidimai po 0,8 cm ilgio. A. R. džemperio priekinėje pusėje, apačioje, pilvo srityje, yra kiauryminis audinio pažeidimas 0,8 cm ilgio (t. 1, b. l. 157-166). Aptarti nukentėjusiojo A. R. ir liudytojo E. B. parodymai bei apžiūros protokole užfiksuoti duomenys apie audinių pažeidimų A. R. drabužiuose dydį leidžia spręsti, kad tiek A. R., tiek jo šuo buvo sužaloti įrankiu, turinčiu tokias pačias duriančias, pjaunančias savybes, o byloje nustatyta (iš dalies paties nuteistojo T. M. parodymais, nukentėjusiojo A. R. parodymais, liudytojų E. B., L. D., A. L., A. G., M. A., J. V. parodymais), kad vienintelis asmuo, kuris įvykio metu grūmėsi ne tik su A. R., bet ir su jo apie 56 kilogramus tuo metu svėrusiu šunimi (tai parodė nukentėjusysis A. R.), nuo užpuolikų gynusiu šeimininką, buvo T. M. Apeliacinės instancijos teisme T. M. tvirtino, kad A. R. šuo puolė ir L. D., kuriam įkando į koją. Siekiant patikrinti šią versiją, 2018 m. gegužės 17 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi buvo paskirtas specialisto tyrimas, kurį pavesta atlikti Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus ekspertams. 2018 m. birželio 13 d. specialisto išvadoje nurodoma, kad ant L. D. galūnių (rankų ir kojų) nėra randų, kurie galėtų būti vertinami kaip padaryti 2015 m. balandžio 5 d. šuns įkandimais. Ekspertas Janušas Rybalko apeliacinės instancijos teisme patvirtino savo 2018 m. birželio 13 d. specialisto išvadoje nurodytus duomenis ir paaiškino, kad A. R. veislės šuo turi labai išreikštus iltinius dantis ir jam įkandus būtų aiškiai matomi randai kūno paviršiuje. Taigi, nuteistojo T. M. versija, kad su nukentėjusiojo A. R. šunimi, o kartu ir su pačiu nukentėjusiuoju, grūmėsi ir liudytojas L. D., kuris neva nukentėjo nuo šuns, nepasitvirtino.

5.13. Įvertinus ir išanalizavus aptartus įrodymus (iš dalies paties nuteistojo T. M. parodymus; nukentėjusiojo A. R. parodymus; liudytojų E. B., A. L., A. P., L. D., M. A., A. M., A. G., J. V. parodymus; duomenis, užfiksuotus 2015 m. balandžio 17 d. specialisto išvadoje Nr. G 1267/15 (01) ir 2018 m. birželio 13 d. specialisto išvadoje, 2015 m. liepos 31 d. apžiūros protokole bei kt. duomenis), sugretinus juos tarpusavyje, taip pat įvertinus nuteistojo T. M. atliktus intensyvius veiksmus (aktyviai dalyvavo konflikte su A. R. ir vartojo prieš jį fizinį smurtą, vienintelis grūmėsi su šeimininką A. R. gynusiu jo šunimi; šuo, kuris puolė T. M. ir jam įkando į ranką, taip pat kaip ir nukentėjusysis buvo sužalotas pjaunančių-duriančių savybių turinčiu daiktu) galima daryti neabejotiną išvadą, kad būtent T. M., o ne kuris nors kitas asmuo, 2015 m. balandžio 5 d. apie 23.00 val., prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), sudavė nukentėjusiajam A. R. į sėdmenis ir pilvą ne mažiau kaip du smūgius nenustatytu duriančių pjaunančių savybių turinčiu įrankiu dėl ko nukentėjusiajam dėl chuliganiškų paskatų buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Sunkus sveikatos sutrikdymas dėl chuliganiškų paskatų – tai sveikatos sutrikdymas, padarytas negerbiant bei demonstratyviai ignoruojant elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiama pademonstruoti niekinamą požiūrį į aplinkinius, kai nusikalstama be jokios dingsties arba kaip pretekstą savo veiksmams panaudojant mažareikšmę dingstį. Chuliganiškos paskatos reiškiasi neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu nesant asmeninių tarpusavio santykių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo arba panaudojant menkavertę dingstį. Šioms paskatoms būdinga tai, kad veika yra be priežasties arba akivaizdžiai neadekvati priežasčiai. T. M. nusikalstama veika padaryta viešoje vietoje, demonstruojant akivaizdžią nepagarbą nustatytoms elgesio taisyklėms, iš esmės be jokios priežasties. Taigi, ši veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą kaip padaryta dėl chuliganiškų paskatų. Įrodymų vertinimas ir jų pakankamumo išvadoms dėl kaltės pagrįsti nustatymas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, patikrinus bylos duomenis ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį, nėra pagrindo pripažinti, kad vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas. Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai nusprendė dėl jų patikimumo, pakankamumo ir remdamasis ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais padarė teisingas išvadas tiek dėl T. M. kaltės, tiek dėl kitų būtinų įrodinėti bylos aplinkybių.

5.14. Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokurorė apeliaciniame skunde prašo pripažinti T. M. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytą nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), bei sugriežtinti jam pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirtą laisvės atėmimo bausmę ir galutinę subendrintą bausmę.

5.15. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 straipsnyje įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bausmės paskyrimas yra svarbiausia baigiamoji baudžiamosios bylos stadija, nes bausmės paskyrimu įvertinamas nusikaltimo pavojingumo laipsnis, nusikaltimo požymių turinys, jų pobūdis, kaltininko asmenybė, atsakomybę sunkinančios ir lengvinančios aplinkybės. BK 54 straipsnyje nustatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Teismas asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, skiria tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso Specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecinė teisė, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę.

5.16. BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatyta, jog šią veiką padaręs asmuo baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki dvylikos metų. Alternatyvių laisvės atėmimui bausmių BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje nenumatyta. Vilniaus apygardos teismas už BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytos nusikalstamos veikos padarymą T. M. skyrė trejų metų laisvės atėmimo bausmę. Ši bausmė yra artima BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatytam bausmės minimumui. Vis dėlto, atsižvelgiant į bylos aplinkybes darytina išvada, kad T. M. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirta bausmė neatitinka bausmės paskirties, išdėstytos BK 41 straipsnyje. Apygardos teismas nepakankamai įvertino nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos ir jo asmenybės pavojingumą, nenustatė nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės ir paskyrė jam aiškiai per švelnią bausmę.

5.17. 2015 m. kovo 19 d. įstatymu Nr. XII-1554, įsigaliojusiu 2015 m. kovo 24 d., pakeisto BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta nauja atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kai veiką padarė recidyvistas. T. M. nukentėjusiajam A. R. sunkiai sutrikdė sveikatą 2015 m. balandžio 5 d., t. y. jau įsigaliojus minėtoms baudžiamojo įstatymo nuostatoms. Vadovaujantis teismų praktika, įtarimuose ar kaltinamajame akte nenurodytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę teismai pripažįsta tik tada, kai ją sudarantys faktai yra nurodyti kaltinamajame akte, tačiau nekvalifikuoti kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė (pavyzdžiui, kad asmuo nusikalstamą veiką buvo padaręs bendrininkų ar organizuota grupe ir pan.). Jei atsakomybę sunkinanti aplinkybė išaiškėja tik teisme ir nėra prašymo pakeisti kaltinimą, ji nepripažįstama atsakomybę sunkinančia. Šiuo atveju kaltinamajame akte konkrečiai įvardinti visi ankstesni T. M. teistumai, kurie buvo žinomi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. T. M. iki nusikalstamų veikų, dėl kurių skundžiamu teismo nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu bei nuteistas realia laisvės atėmimo bausme, padarymo jau buvo teistas už tyčinius nusikaltimus, juos padarė būdamas pilnametis, teistumas už minėtų nusikaltimų padarymą nebuvo išnykęs bei įstatymų nustatyta tvarka nebuvo panaikintas. Iš bylos duomenų matyti, kad 2014 m. gegužės 28 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu T. M. buvo nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dvi veikos), 187 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį vienerių metų ir septynių mėnesių laisvės atėmimo bausme, dvi jo padarytos nusikalstamos veikos priskiriamos apysunkių nusikaltimų kategorijai. Taigi, T. M. teistumas padarant 2015 m. balandžio 5 d. nusikalstamą veiką prieš A. R. nebuvo nutrūkęs ir pasibaigęs. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiajam A. R. nuteistasis T. M. sunkiai sutrikdė sveikatą būdamas teistas ir turėdamas neišnykusį teistumą, t. y. būdamas recidyvistas. Šią nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę įrodantys faktai kaltinamajame akte buvo nurodyti, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pripažinti ją nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe ir vadovaudamasis BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatomis atsižvelgti į ją skirdamas nuteistajam bausmę. Tačiau skundžiamame nuosprendyje ši bausmės dydžiui reikšminga aplinkybė teisiškai neįvertinta. To nepadaręs apygardos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė T. M. neteisingą bausmę (BPK 328 straipsnio 1 ir 2 dalys), dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra keistinas ir nuteistajam skirtina griežtesnė bausmė.

5.18. Nuteistajam T. M. paskirta bausmė griežtintina atsižvelgiant ne tik į tai, kad nepagrįstai nenustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, bet ir į tai, kad nepakankamai įvertintas nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos ir - ypač jo asmenybės didelis pavojingumas. T. M. teistas net 17 kartų, nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį teistumą, po šios nusikalstamos veikos, kuri priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai, padarė naują sunkią nusikalstamą veiką, už ankstesnius nusikaltimus paskirtos bausmės teigiamos įtakos jo elgesiui nepadarė, daug kartų baustas administracine tvarka. Šios aplinkybės rodo didelį T. M. asmenybės pavojingumą. T. M. padarytos nusikalstamos veikos pobūdis taip pat rodo didesnį rūšinį nusikalstamos veikos pavojingumą, nes T. M. sunkų kūno sužalojimą padarė panaudodamas duriantį, pjaunantį įrankį, kuris net ir turėdamas buitinę paskirtį, tačiau šioje konkrečioje situacijoje buvo specialiai pritaikytas kūno sužalojimams daryti. Taip pat įvertinus tai, kad nuteistojo baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, tačiau nustatyta viena jo baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė (veiką padarė recidyvistas), darytina išvada, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai ir jos paskirtis bus realizuoti nuteistajam T. M. paskiriant realią laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis artimesnis BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje nurodytos bausmės vidurkiui, o ne jos minimumui, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas. Ši T. M. skirtina bausmė iš naujo vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalies, 5 dalies 2 punkto nuostatomis apėmimo būdu bendrintina su jam pagal BK 259 straipsnio 2 dalį paskirta 20 parų arešto bausme ir ši subendrinta bausmė pagal BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatas bendrintina su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 19 d. paskirta ir neatlikta bausme.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 3 d. nuosprendį pakeisti.

Pripažinti T. M. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytą nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

T. M., pripažintam kaltu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, paskirti penkerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto „a“ papunkčiu T. M. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirtą laisvės atėmimo bausmę apėmimo būdu subendrinti su jam pagal BK 259 straipsnio 2 dalį paskirta arešto bausme ir paskirti penkerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, T. M. paskirtą subendrintą bausmę iš dalies sudedant subendrinti su Vilniaus apylinkės teismo 2017 m. birželio 19 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir paskirti galutinę subendrintą šešerių metų laisvės atėmimo bausmę.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo T. M. gynėjos apeliacinį skundą atmesti.