- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-09-25
- Bylos Nr.
- 1S-136/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Albinas Bielskis
- Kaltinamasis
- A. V.
- Advokatai
- Arvydas Penelis, Aleksandras Palamarčukas
teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo A. V. gynėjo advokato Arvydo Penelio skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. nutarties, kuria kaltinamajam A. V. suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. V. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 146 straipsnio 2 dalyje, 150 straipsnio 3 dalyje, 237 straipsnio 1 dalyje: jis, 2008 m. rugsėjo 13 dieną laikotarpiu nuo 4 val. iki 8.00 val. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrininkų grupe su J. J., S. B. ir M. G., panaudodamas smurtą, neteisėtai atėmė nepilnametei A. K. laisvę. A. V. veikdamas bendrininkų grupe su J. J. ir M. G. demonstruodamas akivaizdžią jėgų persvarą, sudarydamas įspūdį, kad nepaklusimo atveju tuoj bus panaudotas fizinis smurtas jos atžvilgiu, grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą ir jį panaudodamas bei tokiu būdu atimdamas nukentėjusiajai galimybę priešintis tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu su nepilnamete A. K. prieš jos valią ir iš anksto nepažadėjęs paslėpė J. J. padaryto labai sunkaus nusikaltimo – A. K. nužudymo įrankius bei nužudytosios lavoną.
2008 m. rugsėjo 17 d. kaltinamasis A. V. sulaikytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio tvarka. Biržų rajono apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 18 d. nutartimi jam paskirtas vieno mėnesio kardomosios priemonės – suėmimo terminas. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 8 d. nutartimi A. V. paskirtos kardomosios priemonės terminas pratęstas trims mėnesiams, vėliau to paties teismo 2009 m. sausio 15 d. nutartimi suėmimo terminas buvo pratęstas dar dviem mėnesiams. Panevėžio apygardos teismo 2009 m. kovo 13 d. nutartimi suėmimo terminas A. V. buvo pratęstas trims mėnesiams, vėliau to paties teismo nutartimis suėmimo terminas A. V. atžvilgiu buvo tęsiamas iki 2009 m. rugsėjo 18 d.
Žemesnės instancijos teismas
Skundžiama Panevėžio apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartimi suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams.
Pratęsdamas kaltinamojo A. V. suėmimo terminą dar trims mėnesiams, Panevėžio apygardos teismas nutartyje nurodė tokio sprendimo pagrindą, numatytą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte (bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo).
Šalies argumentai
Kaltinamojo A. V. gynėjas skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartį panaikinti.
Pasak gynėjo, Panevėžio apygardos teismas spręsdamas suėmimo pratęsimo klausimą, vadovavosi formaliu pagrindu ir nepagrįstai motyvavo, jog būdamas laisvėje A. V. bėgs (slėpsis) nuo teismo.
Pažymima, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 1 punkte nurodoma, jog teisėjai, skirdami suėmimą ar namų areštą, privalo tiksliai vykdyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalies ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio nuostatas, nurodančias, kad niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais bei pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas, ir atsižvelgiant į BPK 122 straipsnio 7 dalį, nustatančią, jog suėmimas gali būti skiriamas tik tada, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų.
Skunde atkreipiamas dėmesys, jog teismas neatsižvelgė, kad kaltinamasis A. V. turi nuolatinę gyvenamąją vietą, pats atvyko pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, davė nuoseklius parodymus bei padeda atskleisti įvykdytas nusikalstamas veikas.
Teismo pasėdyje gynėjas prašė skundą patenkinti, o prokuroras prašė šį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Panevėžio apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartimi kaltinamajam A. V. kardomosios priemonės – suėmimo terminą pratęsė trims mėnesiams. Apygardos teismas, pratęsdamas kardomąją priemonę BPK 119 straipsnio, 122 straipsnio, 127 straipsnio reikalavimų nepažeidė. Suėmimas A. V. buvo pratęstas nustačius, kad yra BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas suėmimo skyrimo ar pratęsimo pagrindas: bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo. Pažymima, jog kardomoji priemonė – suėmimas gali būti taikomas tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Kadangi baudžiamoji byla šiuo metu yra nagrinėjama Panevėžio apygardos teisme, todėl Lietuvos apeliacinis teismas nurodo, jog byloje pakanka duomenų, pagristai leidžiančių manyti, kad A. V. padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, numatytas BK 146 straipsnio 2 dalyje, 150 straipsnio 3 dalyje, 237 straipsnio 1 dalyje. Tai patvirtina ir kaltinamajame akte nurodomi duomenys.
Taip pat teismas sutinka su Panevėžio apygardos teismo išvada, kad šiuo metu švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų, t. y. užtikrinti kaltinamojo A. V. dalyvavimą procese, netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme, nuosprendžio įvykdymą, užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Be to, už nusikalstamas veikas, kurių padarymu kaltinamas A. V., baudžiamasis įstatymas numato griežtesnę nei vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, todėl sąlygos pratęsti suėmimo terminą nėra išnykusios.
BPK 122 straipsnio 2 dalis nustato, kad kai pagrįstai manoma, kad kaltinamasis (įtariamasis) bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, suėmimas gali būti paskirtas atsižvelgiant į kaltinamojo (įtariamojo) šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 8 punkte išaiškinta, jog „nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskiriama Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai. Jei remiantis minėta aplinkybe galima padaryti išvadą, kad asmuo bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, tai tada jos gali pakakti tam asmeniui skirti arba pratęsti suėmimą Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu“. Gresianti griežta laisvės atėmimo bausmė nėra absoliuti sąlyga taikyti griežčiausią kardomąją priemonę, tačiau jos pakanka pagrįstam manymui, kad kaltinamasis (įtariamasis) bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo.
Išdėstytos aplinkybės leidžia teigti, kad šį BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą suėmimo taikymo pagrindą pirmosios instancijos teismas nustatė pagrįstai. Nors gynėjas skunde nurodo, jog kaltinamasis A. V. turi nuolatinę gyvenamąją vietą, pats atvyko pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, duoda nuoseklius parodymus bei padeda atskleisti įvykdytus nusikaltimus, tačiau teismas mano, kad šių aplinkybių nepakanka tam, kad būtų galima padaryti išvadą, jog BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytas suėmimo pagrindas yra išnykęs.
Skunde deklaratyviai teigiama, jog tęsiant suėmimo terminą, teismas neatsižvelgė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 1 punkte nurodoma, jog teisėjai, skirdami suėmimą, taip pat namų areštą privalo tiksliai vykdyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalies ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio nuostatas, nurodančias, kad niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais bei pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas, ir atsižvelgiant į BPK 122 straipsnio 7 dalį, nustatančią, jog suėmimas gali būti skiriamas tik tada, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų
Atkreiptinas gynėjo dėmesys, jog suėmimas, kaip kardomoji priemonė, suvaržo suimtojo teises, numatytas tarptautiniuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose žmogaus teises, tačiau šiuo atveju be nurodytų teisių suvaržymo neįmanoma pasiekti BPK numatytų tikslų, o A. V. teisės suvaržytos laikantis BPK nustatytų reikalavimų. Panevėžio apygardos teismas suėmimo terminą pratęsė pagrįstai, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir BPK nustatytų bei reikalavimų nepažeidė.
Teismas pažymi, kad šiuo metu ikiteisminis tyrimas yra baigtas, baudžiamoji byla nagrinėjama pirmosios instancijos teisme, todėl kardomoji priemonė – suėmimas yra svarbi procesinė prievartos priemonė, nes taip siekiama užtikrinti netrukdomą bylos išnagrinėjimą teisme. Kitaip taikyti BPK 119 straipsnio nuostatų šiuo metu teismas neturi jokio pagrindo. Be to, Panevėžio apygardos teismo nutartimi suėmimo terminas pratęstas tokiu pagrindu ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs BPK bei nepažeidžiant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 1 ir 4 punktų nuostatų reikalavimų.
Skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl nėra teisinio pagrindo ją panaikinti.
Rezoliucinė dalis
n utarė:
kaltinamojo A. V. gynėjo skundą atmesti.
Nutartis galutinė ir neskundžiama.