Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Master“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Master“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Byloje nagrinėjamas ginčas tarp pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Master“ (toliau – ir pareiškėjas) ir atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) kilo dėl Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir Vilniaus TM) 2013 m. gruodžio 20 d. patikrinimo ataskaitos Nr. 3VM3200124M (toliau – ir Ataskaita), kuria pareiškėjui įregistruota skola muitinei.

5. 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamentas (EEB) Nr. 2454/93, išdėstantis Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (toliau – ir Įgyvendinimo reglamentas), 142 straipsnio 1 dalies d punktas įtvirtina, kad „šioje antraštinėje dalyje: <...> „panašios prekės“ – toje pačioje valstybėje pagamintos prekės, kurios, nors ir nėra visais atžvilgiais vienodos, tačiau yra panašių charakteristikų ir pagamintos iš panašių sudėtinių medžiagų, gali atlikti tas pačias funkcijas ir būti komerciškai pakeistinos <...>“.

Reikšmingos faktinės aplinkybės

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

20. Byloje kyla klausimai dėl Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies d punkto, 31 straipsnio 1 dalies ir Įgyvendinimo reglamento 143 straipsnio 1 dalies b, e ir f punktų aiškinimo. Todėl yra reikalinga kreiptis Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 3 d.).

Dėl Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies d punkto ir Įgyvendinimo reglamento 143 straipsnio 1 dalies b, e ir f punktų turinio

21. Siekiant įvertinti, ar nagrinėjamu atveju pagrįstai nebuvo remtasi sandorio verte nustatant ginčo prekių muitinę vertę, pirmiausia klausimas kyla dėl Įgyvendinimo reglamento 143 straipsnio 1 dalies b, e ir f punktų aiškinimo ir taikymo nustatant, ar pareiškėjas ir ginčo prekių pardavėjas gali būti laikomi susijusiais asmenimis, kaip tai suprantama pagal Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies d punktą.

22. Iš Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies d punkto ir 2 dalies matyti, kad kai pirkėjas ir pardavėjas yra tarpusavyje susiję, sandorio vertė pripažįstama priimtina, jeigu pirkėjo ir pardavėjo tarpusavio ryšys neturėjo įtakos pardavimo kainai.

23. Kiek tai yra susiję su asmenų pripažinimu „susijusiais“, Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies d punkto tekstas buvo patikslintas Įgyvendinimo reglamento 143 straipsnio 1 dalimi. Šioje nuostatoje pateikiamas išsamus sąrašas atvejų, kai asmenys laikomi susijusiais Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies d punkto prasme. Pabrėžtina, kad minėti atvejai laikytini griežtai apibrėžtais (šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo 2016 m. sausio 21 d. sprendimo byloje Stretinskis, C‑430/14, EU:C:2016:43, 16 p.).

24. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra dokumentų, kurie tiesiogiai patvirtintų kokių nors pardavėjo ir pareiškėjo tarpusavio ryšių, nurodytų Įgyvendinimo reglamento 143 straipsnio 1 dalyje buvimą. Iš tiesų nėra jokių oficialių duomenų, leidžiančių šiuos ūkio subjektus laikyti juridiškai pripažintais verslo partneriais Įgyvendinimo reglamento 143 straipsnio 1 dalies b punkto prasme, ar kad egzistuotų kokie nors tiesioginio ar netiesioginio valdymo (kontrolės) elementai, minimi to paties straipsnio 1 dalies e ir f punktuose.

25. Kita vertus, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad (1) pardavėją ir pareiškėją sieja ilgalaikiai komerciniai sandoriai; (2) prekės buvo tiekiamos nesudarius jokių pirkimo–pardavimo sutarčių, kuriose būtų aptartos pristatymo, apmokėjimo, prekių gražinimo ir kitos tokiems sandoriams būdingos sąlygos; (3) prekės buvo tiekiamos be išankstinio apmokėjimo ir nepaisant to, kad pareiškėjas turėjo dideles skolas pardavėjui už ankstesnius tiekimus; (4) nepaisant ypač didelės ginčo sandorių vertės, netaikytos (nenumatytos) jokios įprastinėje komercinėje veikloje būdingos įsipareigojimų (prievolių) įvykdymo užtikrinimo bei rizikos mažinimo priemonės (avansiniai mokėjimai, laidavimai, garantijos, delspinigiai ir kt.); (5) nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad pardavėjas apskritai būtų vykdęs kokią nors atsiskaitymų bei kitų įsipareigojimų vykdymo kontrolę; (6) nustatyti atvejai, kai pareiškėjo įmonėje dirbantys asmenys įgaliojimo pagrindu veikė pardavėjo vardu ir naudojosi jo (pardavėjo) spaudu.

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokių faktinių aplinkybių visuma sudaro pagrindą manyti, kad pardavėją ir pareiškėją nagrinėjamu atveju sieja ypatingai glaudus tarpusavio ryšys, dėl kurio šių asmenų sandoriai sudaryti ir vykdyti įprastinėje (komercinėje) praktikoje nebūdingomis sąlygomis ir nėra jokių kitų objektyvių aplinkybių, galinčių pagrįsti tokių sandorių ekonominę logiką.

27. Šiuo aspektu pažymėtina, kad panašūs, kaip nagrinėjamoje byloje, ūkio subjektų elgsenos modeliai paprastai būdingi tokiais atvejais, kai viena sandorio šalis kontroliuoja kitą arba jos abi yra kontroliuojamos trečiojo asmens. Taigi, nors ir nėra jokių oficialių duomenų apie tokios kontrolės buvimą de jure, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamos bylos aplinkybės galbūt yra pagrindas vertinti, kad de facto pardavėjas ir pareiškėjas galėtų būti laikomi susijusiais asmenimis Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies d punkto prasme pagal Įgyvendinimo reglamento 143 straipsnio 1 dalies e ir (ar) f punktus.

28. Pagrindinėje byloje Vilniaus TM, atsižvelgusi į mokestinio patikrinimo metu nustatytas reikšmingas aplinkybes, kurias teisėjų kolegija jau paminėjo anksčiau, taip pat konstatavo esant pagrindą pareiškėją ir pardavėją pripažinti susijusiais asmenimis vadovaujantis Įgyvendinimo reglamento 143 straipsnio 1 dalies b punktu, t. y. juridiškai pripažintais verslo partneriais.

29. Teisingumo Teismas savo praktikoje nėra aiškinęs juridiškai pripažintų verslo partnerių sąvokos, o teisėjų kolegijai šios nuostatos turinys kelia tam tikrų klausimų.

30. Pagal įprastai suvokiamą verslo partnerystės sampratą galima manyti, kad tokia teisinė verslo (veiklos) forma apjungia kelis vienas nuo kito nepriklausančius subjektus, kurie savu ruožtu nėra kontroliuojami trečiojo asmens. Tokios formos teisiniai santykiai, be kita ko, pasižymi į partnerystę susijungusių subjektų vieninga į ekonominę naudą (pelną) nukreipta orientacija, susitartomis dalimis dalinantis investicijomis ir veiklos valdymo funkcijomis.

31. Šiame kontekste teisėjų kolegija akcentuoja, kad nagrinėjamoje byloje pardavėjo ir pareiškėjo sudarytų sandorių aplinkybės, ypač atsižvelgiant į šių ūkio subjektų daugiametę tarpusavio verslo praktiką, galėtų būti vertinamos, kaip patvirtinančios ypač glaudžius ir dideliu bei įprastinėje ekonominėje veikloje nebūdingu pasitikėjimu grįstus santykius: nesant pirkimo–pardavimo sutarčių, avansinių mokėjimų, prievolių įvykdymą užtikrinančių priemonių bei esant ankstesniems dideliems įsiskolinimams pardavėjui, jis pareiškėjui perleidžia didelės vertės turtą, kartu įgaliodamas pareiškėjo darbuotojus pardavėjo vardu tvarkyti tam tikrus formalumus, ką darydami jie naudoja pardavėjo įmonės spaudą. Kitaip tariant, išdėstytos aplinkybės leidžia manyti, jog pardavėjo ir pareiškėjo verslo santykiai iš tiesų de facto galbūt prilygsta verslo partnerystei Įgyvendinimo reglamento 143 straipsnio 1 dalies b punkto prasme. Žinoma, nesant jokių kitų Sąjungos teisės aktų nuostatų ir susijusios Teisingumo Teismo praktikos dėl aptariamos Įgyvendinimo reglamento nuostatos, nėra aišku, ar toks vertinimas iš tiesų yra pateisinamas, ypač kai nuostatos formuluotė, kuri, kaip minėta, turi būti aiškinama griežtai, aiškiai nustato, kad asmenys turi būti „<...> juridiškai pripažinti <...>“.

32. Apibendrinant tai, kas nurodyta anksčiau, teisėjų kolegija siekia išsiaiškinti, ar Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies d punktas ir Įgyvendinimo reglamento 143 straipsnio b, e ar f punktai turi būti aiškinami taip, kad pirkėjas ir pardavėjas laikomi susiję tokiais atvejais, kai, kaip yra nagrinėjamoje byloje, nesant dokumentų (oficialių duomenų), patvirtinančių verslo partnerystę ar kontrolę, tačiau objektyviais įrodymais pagrįstos sandorių sudarymo aplinkybės yra būdingos ne veikiant įprastinėmis ekonominės veiklos sąlygomis, bet labiau atvejais, kai (1) tarp sandorio šalių egzistuoja ypač glaudūs ir dideliu abipusiu pasitikėjimu pagrįsti verslo santykiai arba (2) viena sandorio šalis kontroliuoja kitą arba abi sandorio šalys yra kontroliuojamos trečiojo asmens.

Dėl Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalies

33. Nagrinėjamu atveju Vilniaus TM pareiškėjo importuotų prekių muitinę vertę nustatė naudodama PREMI duomenų bazėje esančius duomenis apie kito importuotojo konkrečioje deklaracijoje deklaruotų importuotų prekių tuo pačiu pavadinimu (oro kondicionierių dalys), klasifikuojamų tuo pačiu 8415 90 00 90 TARIC kodu, tos pačios Malaizijos kilmės (to paties gamintojo), sandorio verte – 56, 67 Lt/kg. Atkreiptinas dėmesys, kad tai buvo vienintelis tuo pačiu 8415 90 00 90 TARIC kodu klasifikuojamos prekės eksporto iš Malaizijos atvejis, fiksuotas 2010 m. PREMI duomenų bazėje. Šio atvejo sandorio vertę Vilniaus TM pritaikė pareiškėjo 2009–2011 m. deklaruotoms prekių vertėms.

34. Šiame bylos nagrinėjimo etape teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjas neįrodė, jog ginčo prekių vertė beveik nesiskiria nuo vienos iš Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 2 dalies b punkte nurodytų verčių. Pastebėtina ir tai, kad siekdama nustatyti pareiškėjo importuotų prekių vertę Vilniaus TM konstatavo, jog nebuvo galimybės pagal kilmės šalį pritaikyti muitiniam įvertinimui tapačių ir panašių prekių sandorio vertės, t. y. PREMI duomenų bazėje nėra informacijos apie sandorius, kurie atitinka tapačių ir panašių prekių reikalavimus, kaip jie suprantami pagal atitinkamas Bendrijos muitinės kodekso ir Įgyvendinimo reglamento nuostatas. Taip pat nebuvo galimybės vertės nustatyti dedukciniu vertės metodu, nes pareiškėjas nepateikė šiam metodui taikyti reikalingų dokumentų ir informacijos. Nebuvo galimybės apskaičiuoti prekių vertę ir pagal apskaičiuotosios vertės metodą, nes, vadovaujantis Įgyvendinimo reglamento 153 straipsnio 1 dalimi, muitinė negali reikalauti iš ne Bendrijos asmens pateikti duomenis, kurių reikia šiai vertei nustatyti. Kitaip tariant, pareiškėjo importuotų prekių vertė negalėjo būti nustatoma nuosekliai taikant Bendrijos muitinės kodekso 29-30 straipsnio nuostatas.

35. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalies trečiąją įtrauką, jeigu importuojamų prekių muitinės vertės neįmanoma nustatyti vadovaujantis 29 arba 30 straipsniais, ji nustatoma remiantis duomenimis, kuriuos galima gauti Bendrijoje, ir naudojant priimtinas priemones, atitinkančias principus ir bendrąsias nuostatas, kurie išdėstyti šio skyriaus nuostatose. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad Nutarimu Nr. 1332 patvirtintų taisyklių 12 punkte yra aiškiai įtvirtinta, jog taikydama tapačių bei panašių prekių sandorio vertės metodus ir Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnį, muitinė naudojasi Muitinės departamento prekių muitinio įvertinimo duomenų bazėje sukauptais duomenimis apie prekių muitinę vertę. Iš Muitinės departamento taisyklių 7 punkto yra aišku, kad Prekių muitinio įvertinimo duomenų bazė yra formuojama siekiu palyginti importuojamų ir anksčiau importuotų prekių muitines vertes, patikrinti prekių muitinės vertės realumą, taip pat pasirinkti informaciją apie prekių vertes ir kainas kitų muitinio įvertinimo metodų taikymui arba papildomai garantijai / užstatui apskaičiuoti. To paties teisės akto 24 punkte nurodyta, kad nustatant prekių muitinę vertę pagal Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnį, taikoma prekių kaina turi būti artima tapačių arba panašių prekių kainai, tačiau leistinas lankstesnis šiems metodams nustatytų reikalavimų taikymas (pvz., „90 dienų“ reikalavimas gali būti taikomas lanksčiai, prekės gali būti pagamintos ir ne toje pačioje šalyje kaip prekės, kurių muitinė vertė nustatoma, galėtų būti taikoma eksporto šalies kaina ir pan.).

36. Taigi, vadovaudamasi, be kita ko, nurodytu reglamentavimu Vilniaus TM nustatė, kad pareiškėjo importuotų prekių, deklaruotų 2009–2011 m., muitine verte laikytina vertė, nustatyta naudojantis PREMI duomenų bazėje 2010 m. fiksuotu vieninteliu tuo pačiu TARIC kodu klasifikuotų prekių eksporto iš Malaizijos atveju. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie Vilniaus TM pastangas gauti bet kokios papildomos nagrinėjamu klausimu aktualios informacijos iš kitų valstybių narių kompetentingų institucijų.

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, prekių muitinės vertės nustatymas remiantis vieninteliu institucijos žinioje esančiu atveju ipso facto (savaime) nesudaro pagrindo kvestionuoti gautų rezultatų teisingumo ir pagrįstumo. Tokią išvadą pagrindžia ir Įgyvendinimo reglamento 150 straipsnio 3 dalis bei 151 straipsnio 3 dalis, iš kurių turinio yra matyti, kad importuotų prekių muitinei vertei nustatyti pakanka duomenų apie vieno tapačių (150 str.) ar panašių (151 str.) prekių pardavimo sandorio vertę.

38. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šiuo atžvilgiu pabrėžtina prekių tinkamo klasifikavimo reikšmė, todėl pirmiausia akcentuotinos tapačių ir panašių prekių sąvokos, apibrėžtos Įgyvendinimo reglamento 142 straipsnio 1 dalies c ir d punktuose.

39. Nagrinėjamos bylos aplinkybėmis aktuali tik panašių prekių sąvoka. Įgyvendinimo reglamento 142 straipsnio 1 dalies d punkte panašios prekės apibrėžiamos kaip toje pačioje valstybėje pagamintos prekės, kurios, nors ir nėra visais atžvilgiais vienodos, tačiau yra panašių charakteristikų ir pagamintos iš panašių sudėtinių medžiagų, gali atlikti tas pačias funkcijas ir būti komerciškai pakeistinos. Prekių kokybė, reputacija, prekių ir paslaugų ženklai – tai dalis veiksnių, į kuriuos turi būti atsižvelgiama nustatant, ar prekės panašios.

40. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad byloje surinkti duomenys šiame bylos nagrinėjimo etape leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad ginčo prekės ir prekės, su kuriomis Vilniaus MT lygino ginčo prekes, siekdama nustatyti jų muitinę vertę, nors skirtingų importuotojų buvo deklaruotos tuo pačiu pavadinimu (oro kondicionierių dalys), klasifikuotos tuo pačiu 8415 90 00 90 TARIC kodu, nurodyta ta pati Malaizijos kilmė (tas pats gamintojas), vis dėlto nebuvo panašios, atsižvelgiant į Įgyvendinimo reglamento 142 straipsnio 1 dalies d punkte įtvirtintos sąvokos elementus.

41. Atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujantis Komisijos reglamentų (EB) Nr. 1031/2008 (2008-09-19), Nr. 948/2009 (2009-10-31), iš dalies keičiančių Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės prekių nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitų tarifo 1 priedą, nuostatomis, Suderintos prekių aprašymo ir kodavimo sistemos paaiškinimais (HSENs, 2007), EB Kombinuotosios nomenklatūros 1 ir 6 Bendrosiomis aiškinimo taisyklėmis, skyrių ir skirsnių, pozicijų ir subpozicijų pavadinimais oro kondicionavimo įrenginių dalys yra priskiriamos KN 8415 90 subpozicijai. Tačiau šioji subpozicija „oro kondicionavimo įrenginių dalys“ išties gali apimti labai įvairias ir skirtingos paskirties oro kondicionavimo sistemų dalis, kurios akivaizdžiai gali būti skirtingos vertės.

42. Kitaip tariant, byloje nustatytos aplinkybės leidžia manyti, kad TARIC kodas, skirtas muitinio klasifikavimo tikslais apjungti panašias prekes, nagrinėjamu atveju buvo pernelyg bendro (abstraktaus) pobūdžio.

43. Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija siekia išsiaiškinti, ar Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama kaip draudžianti prekės muitinę vertę nustatyti pagal nacionalinėje duomenų bazėje esančią informaciją apie vieną tos pačios kilmės prekių, nors ir nepanašių, kaip tai suprantama pagal Įgyvendinimo reglamento 142 straipsnio 1 dalies d punktą, bet priskiriamų tai pačiai TARIC pozicijai, muitinę vertę.

III.

44. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra galutinės instancijos teismas administracinėms byloms (Administracinių bylų teisenos įstatymo 21 str.), todėl iškilus Europos Sąjungos institucijų priimtų teisės aktų aiškinimo klausimui, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, jis privalo kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą (SESV 267 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 40¹ str.).

45. Šiomis aplinkybėmis, siekiant išsklaidyti kilusias abejones dėl ginčo teisiniams santykiams aktualių Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo bei taikymo, yra tikslinga kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu išaiškinti aptartas Sąjungos taisykles. Atsakymas į šios Nutarties rezoliucinėje dalyje nurodytus klausimus turėtų esminę reikšmę nagrinėjamai bylai, nes sudarytų prielaidas, be kita ko, užtikrinant Sąjungos teisės viršenybę, nedviprasmiškai ir aiškiai nuspręsti dėl teisinio pagrindo pardavėjo ir pareiškėjo įmonių, kaip susijusių asmenų Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies d punkto prasme, kvalifikavimui, taip pat vietos mokesčių administratoriaus diskrecijos nustatant prekių muitinę vertę pagal Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalį, be to, sudarytų prielaidas vienodai nacionalinių teismų praktikai.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta pirmiau ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 40¹ straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 137 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija

nutaria:

Atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.

Kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais byloje reikšmingais klausimais:

1. Ar 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 29 straipsnio 1 dalies d punktas ir 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas 143 straipsnio b, e ar f punktai turi būti aiškinami taip, kad pirkėjas ir pardavėjas laikomi susiję atvejais, kai, kaip yra nagrinėjamoje byloje, nesant dokumentų (oficialių duomenų), patvirtinančių verslo partnerystę ar kontrolę, tačiau objektyviais įrodymais pagrįstos sandorių sudarymo aplinkybės yra būdingos ne veikiant įprastinėmis ekonominės veiklos sąlygomis, bet labiau atvejais, kai (1) tarp sandorio šalių egzistuoja ypač glaudūs ir dideliu abipusiu pasitikėjimu pagrįsti verslo santykiai arba (2) viena sandorio šalis kontroliuoja kitą arba abi sandorio šalys yra kontroliuojamos trečiojo asmens?

2. Ar Reglamento (EEB) Nr. 2913/92 31 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama kaip draudžianti muitinės vertę nustatyti pagal nacionalinėje duomenų bazėje esančią informaciją apie vieną tos pačios kilmės prekių, nors ir nepanašių, kaip tai suprantama pagal Reglamento (EEB) Nr. 2454/93 142 straipsnio 1 dalies d punktą, bet priskiriamų tai pačiai TARIC pozicijai, muitinę vertę?

Nagrinėjamą administracinę bylą sustabdyti iki bus gautas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinis sprendimas.

Nutartis neskundžiama.