Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-269-640/2019

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-02-21
Bylos Nr.: 2A-269-640/2019
Teisminio proceso Nr.: 2-02-3-03510-2012-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Jelena Šiškina, Andrius Ignotas
Ieškovas: I. K.
Atsakovas: D. D., uždarajai akcinei bendrovei „Manris“, valstybės įmonei „Regitra“
Trečiasis asmuo: užsienio įmonė „Leasys spa“

Kategorijos

3.3.1.20pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-269-640/2019Teisminio proceso Nr. 2-02-3-03510-2012-1Procesinio sprendimo kategorija 3.3.1.20. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2019 m. vasario 21 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto, Jelenos Šiškinos, Rūtos Veniulytės-Jankūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. K. ieškinį atsakovams D. D., uždarajai akcinei bendrovei „Manris“ ir valstybės įmonei „Regitra“ dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo užsienio įmonė „Leasys spa“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Patikslinusi ieškinio reikalavimus (T. 4, l. 5-8), ieškovė prašė: 1) pripažinti negaliojančia 2011 m. lapkričio 8 d. automobilio Audi A4 pirkimo-pardavimo sutartį (kaufvertrag); 2) priteisti solidariai iš atsakovų 3360 Eur, taip pat 77 Eur palūkanų už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 8 d. iki 2012 m. balandžio 26 d. (ieškinio pateikimo šioje byloje) ir penkių procentų procesines palūkanas; 3) priteisti iš atsakovo D. D. 1448 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir penkių procentų procesines palūkanas. Anot ieškovės, 2011 m. lapkričio 1 ar 2 d. Italijoje sudaryta pirkimo-pardavimo sutartimi C. O. pardavė ieškovei automobilį Audi A4 ir 2011 m. lapkričio 10 d. atliko automobilio išregistravimą. Ieškovės teigimu, ji susitarė su atsakovu D. D. parduoti jam automobilį už 14 500 Lt, kai automobilis bus atgabentas į Lietuvą. Atsakovui D. D. pradėjus vengti bendravimo su ieškove, ji sužinojo, kad D. D. automobilį pardavė atsakovui UAB „Manris“. Ieškovės nuomone, jai žala padaryta atsakovų bendrais veiksmais, nes atsakovas D. D. nusikalstamais veiksmais (sukčiaudamas) įgijo ieškovės turtą, atsakovas UAB „Manris“ nesąžiningai įsigijo automobilį galėdamas ir turėdamas suprasti, kad automobilį perleidžia tokios teisės-įgaliojimų neturintis asmuo, o atsakovas VĮ „Regitra“ netinkamai atliko savo funkcijas, t. y. įregistruodamas automobilį nereikalavo automobilio įsigijimą patvirtinančio dokumento, netinkamai tikrino pateiktus dokumentus, nenustatė, kad automobilio savininkas buvo C. O., o ne įmonė „Leasys spa“, automobilį įregistravo be valdytojo (ieškovės) žinios ir, be to, vėliau atsisakė ieškovės prašymu panaikinti automobilio registraciją. Dėl to atsakovai privalo atlyginti ieškovei likusią neatlygintą automobilio vertę, t. y. 3360 Eur (11 600 Lt), o atsakovas D. D.– ir neturtinę žalą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. kovo 14 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies. Pripažino 2011 m. lapkričio 8 d. automobilio Audi A4, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį apsimestiniu sandoriu ir nustatė, kad tikrosios šios pirkimo-pardavimo sutarties šalys yra ieškovė ir atsakovas uždaroji akcinė bendrovė „Manris“. Priteisė ieškovei I. K. iš atsakovo D. D. 3360 Eur, taip pat 77 Eur palūkanų už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 8 d. iki 2012 m. balandžio 26 d. ir penkių procentų metines palūkanas nuo priteistos 3360 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2012 m. gegužės 28 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Priteisė ieškovei I. K. iš atsakovo D. D. 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir penkių procentų metines palūkanas nuo priteistos 1000 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2012 m. gegužės 28 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą ieškinio dalį atmetė ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. kovo 22 d. nutartimi ištaisė rašymo pasirikimą dėl bylinėjimosi išlaidų sumos, priteistos iš ieškovės atsakovo VĮ Regitra naudai.

3. Teismas priimdamas sprendimą rėmėsi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nuosprendyje, priimtame baudžiamojoje byloje Nr. 1-22-1011/2016, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, jog „2011-11-06 apie 13 val., turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą – transporto priemonę, <...> melagingai pažadėjęs I. K. (R.) nupirkti jai priklausantį automobilį Audi A4, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), už 14 500 Lt ir pinigus už automobilį sumokėti iki 2011-11-30, <atsakovas D. D.> paėmė automobilį iš nukentėjusiosios I. K., o 2011-11-16 apie 12 val. nukentėjusiosios I. R. bute <...> pasiėmė automobilio dokumentus bei sudarė rašytinį susitarimą su nukentėjusiąja I. K. dėl automobilio priėmimo perdavimo <...>“.

4. Teismas nurodė, jog akivaizdu, kad perleidžiant automobilį atsakovui UAB „Manris“ ir automobilį įregistruojant šio atsakovo vardu, buvo neteisingai nurodytos-atskleistos sandorio šalys. Teismas įvertindamas šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, sprendė, kad ginčijama 2011 m. lapkričio 8 d. pirkimo-pardavimo sutartis (kaufvertrag) yra apsimestinis sandoris, nes tikroji šio sandorio šalis (pardavėjas) yra ne įmonė „Leasys spa“ ir netgi ne C. O., o ieškovė, kuri tuo metu buvo tikroji automobilio savininkė (nors ir neišviešinusi šio savo statuso) ir kuri buvo išreiškusi valią-ketinimą automobilį parduoti. Taigi šią sutartį pripažinus apsimestine, t. y. niekine, teismas konstatavo, kad šios sutarties tikrosios šalys yra ieškovė (pardavėja) ir atsakovas UAB „Manris“ (pirkėjas). Nustačius tikrąsias šio sandorio šalis, restitucija netaikytina, nes ieškovė nesiekia atgauti automobilio, o atsakovas UAB „Manris“ jau yra sumokėjęs pinigus už įgytą automobilį ir šiuos pinigus sumokėjo atsakovui D. D., kuris, pabrėžtina, veikė pagal ieškovės išreikštą valią realizuoti automobilį (bet kuriam asmeniui).

5. Teismas nurodė, jog nustatyta ieškovės valia-ketinimas perleisti automobilį atsakovui D. D. arba su D. D. pagalba automobilį perleisti bet kuriam kitam asmeniui, paneigia tiek visų atsakovų veiksmų (perleidžiant automobilį ir jį įregistruojant) neteisėtumą (pabrėžtina, būtent ieškovės teisių ir teisėtų interesų kontekste), tiek ir priežastinį ryšį tarp atsakovų veiksmų (net jeigu šie veiksmai ir būtų kvalifikuojami kaip pažeidžiantys ieškovės subjektines teises) ir ieškovės nurodomos žalos. Tokią išvadą teismas grindė tuo, kad: pirma, pati ieškovė bylos nagrinėjimo iš esmės metu teigė ir įrodinėjo, jog atsakovui UAB „Manris“ atsakovas D. D. buvo nurodęs, kad automobilio savininkė yra „moteris“ (o ne C. O. ir ne bendrovė „Leasys spa“), t. y. galutinis automobilio pirkėjas UAB „Manris“ turėjo iš esmės teisingus duomenis apie tikrąją tuometinę automobilio savininkę (ieškovę); antra, ieškovė (kaip tuometė automobilio savininkė, nors automobilis ir nebuvo registruotas jos vardu) buvo išreiškusi ir su atsakovo D. D. pagalba įgyvendino savo valią automobilį parduoti, t. y. automobilio tikrosios savininkės valia nebuvo pažeista, o priešingai, ši valia ir buvo įgyvendinta pardavus automobilį; trečia, ieškovės ginčijami atsakovo VĮ „Regitra“ veiksmai automobilį įregistruojant pagal pateiktus dokumentus (registracijos liudijimą ir (kaufvertrag) pirkimo-pardavimo sutartį), kuriuose pardavėju nurodoma bendrovė „Leasys spa“ (o ne C. O. ir (arba) ne ieškovė) iš esmės atitiko tiek tikrosios automobilio savininkės (ieškovės) valią perleisti automobilį, tiek ir pirkėjo (atsakovo UAB „Manris“) valią šį automobilį nusipirkti. Taigi, nors bylos nagrinėjimo iš esmės metu ieškovė ir akcentavo, kad nagrinėjami ieškinio reikalavimai yra reikalavimai ne dėl neatsiskaitymo už automobilį, o dėl žalos atlyginimo netekus automobilio, tačiau teismas neturėjo jokio pagrindo konstatuoti, kad ieškovė automobilio neteko neturėdama tokios valios-ketinimų; priešingai, ieškovė turėjo valią-ketinimus realizuoti automobilį ir ši ieškovės valia-ketinimai buvo įgyvendinta (su atsakovo D. D. pagalba). Kadangi teismas nurodė, jog nėra pagrindo konstatuoti priežastinio ryšio, kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, tai nėra ir pagrindo konstatuoti atsakovų atsakomybės pagal reiškiamus ieškinio reikalavimus, kiek tai susiję su ieškovės nurodomais atsakovų veiksmais perleidžiant automobilį atsakovui UAB „Manris“.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 14 d. sprendimą pakeisti: pripažinti 2011-11-08 naudoto automobilio Audi A4, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį (Kaufvertrag) negaliojančia (CK 1.80 str.). Restitucijos netaikyti; priteisti iš atsakovų D. D., UAB „Manris“ ir VĮ „Regitra“ solidariai 3360 EUR (tris tūkstančius tris šimtus šešiasdešimt eurų); priteisti iš atsakovų D. D., UAB „Manris“ ir VĮ „Regitra“ solidariai 77 EUR palūkanų už laikotarpį nuo 2011-11-08 iki 2012-04-26 (ieškinio pareiškimo) bei 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą - priteisti iš atsakovų D. D., UAB „Manris“ ir VĮ „Regitra“ visas mano turėtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme; likusią Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 14 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą; priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

6.1. Nurodo, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas klaidingai vertino faktines bylos aplinkybes, ko pasėkoje priėjo neteisingų išvadų. Iš skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamosios dalies nėra aišku, kokiais konkrečiais faktiniais duomenimis vadovaudamasis pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog ieškovė suteikė atsakovui D. D. teisę iki 2011 m. lapkričio 30 d. parduoti automobilį kitiems asmenims. Pažymi, jog tokio susitarimo niekuomet nebuvo ir negalėjo būti. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nuosprendyje, kuriame, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, nustatytos faktinės aplinkybės nagrinėjamam civiliniam ginčui turi prejudicinę galią tiek dėl atsakovo D. D. nusikalstamų veiksmų, tiek dėl ieškovei padarytos turtinės žalos, konstatuotas tik D. D. įsipareigojimas nupirkti iš apeliantės automobilį (jokių užuominų apie tariamai jos suteiktą teisę atsakovui D. D. iki 2011 m. lapkričio 30 d. parduoti automobilį kitiems asmenims). 2016 m. lapkričio 18 d. teismo nuosprendyje inter alia nurodoma, jog itin informatyvus yra ieškovės pateiktas pokalbio su D. D. garso įrašas, kurio metu ieškovė nustebusi klausia, kaip automobilis galėjo atsidurti pas Manrį (UAB „Manris“), klausia, kaip galėtų sau susigrąžinti automobilį, kodėl mašina parduota be jos leidimo. Tuo tarpu D. D. patvirtina, kad pasielgė savavališkai, kad automobilį pradavė be ieškovės leidimo („saviveikla biškį čia tai pasidarė“). Todėl nurodo, jog jei iš tiesų su D. D. būtų sutarę, jog jis gali parduoti automobilį kitiems asmenims, tokio turinio pokalbio niekuomet nebūtų buvę.

6.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi aplinkybe, jog „pradiniuose šios bylos procesiniuose dokumentuose ieškovė laikėsi pradinės pozicijos, kad ji vis dėlto buvo susitarusi su atsakovu D. D. parduoti jam automobilį už 14 500 Lt, kai automobilis bus atgabentas į Lietuvą“. Pažymi, jog pirminio ieškinio tekstą ruošė tuometinė atstovė D. G. (I t., b.l. 116). Dar prieš teikiant ieškinį teismui, savo atstovei nurodė, jog pradžioje yra netikslumas, kur su D. sutarė tik pargabenti, o tik paskui, kai parvežė, nutarė pirkti (II t., b.l. 117). D. G. į tai atsakė, jog „ne visada tiesą galima įrodyti sakant tiesą... Jei taip rašau, tai žinau, kodėl taip reikia.“ (II t., b.l. 118). Būtent todėl (tuometinei atstovei – profesionaliai teisininkei primygtinai reikalaujant) pradiniame ieškinyje liko galimai dviprasmiškas teiginys. Su D. G. dėl jos veiklos metodų kilo konfliktas (I t., b.l. 147-150), ko pasėkoje bet kokie ieškovės ir atstovės tarpusavio santykiai buvo nutraukti.

Žemesnės instancijos teismas

6.3. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, klaidingai kvalifikavo šalių teisinius santykius ir netinkamai taikė materialiosios teisės normas. Leasys S.p.A. niekada ir jokia forma nesudarinėjo šioje byloje ginčijamos sutarties, apie ją nežinojo ir neturėjo žinoti. Būtent D. D. nusikalstamu - sukčiavimo - būdu įgijęs svetimą (man priklausantį) turtą, jį pardavė UAB „Manris“ ir gavo už jį pinigus. Kadangi D. D. perleido nuosavybės teises į turtą, kurio neturi, t. y. neegzistuojančią nuosavybės teisę, todėl teismas turėjo tiek faktinį, tiek teisinį pagrindą ex officio konstatuoti tokio sandorio niekinį faktą CK 1.80 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į tai, jog automobilis prarastas dar 2011 metais, nuo to laiko jis eksploatuojamas ir yra iš esmės nuvertėjęs, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, restitucija byloje netaikytina (tokios išvados pagrįstai priėjo ir pirmosios instancijos teismas). Iš atsakovų priteistinas žalos atlyginimas.

Šalies argumentai

6.4. Apeliantė teigia, jog kiekvienas iš atsakovų prisidėjo prie žalos atsiradimo iš esmės – be jo (kiekvieno iš jų) žala (visa apimtimi) nebūtų atsiradusi. Dėl šios priežasties nustatytina / taikytina solidarioji visų atsakovų atsakomybė. D. D. (ir UAB „Manris“), 2011 m. lapkričio 16 d. registruodamas automobilį, atsakovui VĮ „Regitra“ pateikė automobilio registravimą patvirtinantį Italijos Respublikos transporto priemonės registravimo dokumentą, susidedantį iš dviejų dalių (I t., b.l.27-30). VĮ „Regitra“ darbuotoja(s) nepamatė įrašo antrojoje registravimo dokumento dalyje (antrajame puslapyje), patvirtinančio jog automobilio nuosavybės teisė perleista C. O. (neatmestina, jog VĮ „Regitra“ darbuotoja(s) antrosios registravimo dokumento dalies apskritai neskaitė (nekreipė į ją dėmesio)). Jeigu VĮ „Regitra“ darbuotojas būtų buvęs pakankamai profesionalus, rūpestingas ir apdairus, jis (ji) būtų neišvengiamai pastebėjęs, jog teikiamoje 2011-11-08 automobilio pirkimo-pardavimo sutartyje (Kaufvertrag) nurodomas automobilio pardavėjas Leasys S.p.A nėra automobilio savininkas ir, savaime, suprantama, negali perleisti automobilio UAB „Manris“. Todėl, akivaizdu, jog tokiu atveju automobilis nebūtų buvęs registruotas UAB „Manris“ vardu, atitinkamai – ieškovė nebūtų jo praradusi.

6.5. 2011-11-08 Automobilio pirkimo-pardavimo sutartyje (Kaufvertrag) yra nurodomi aiškiai klaidingi duomenys: sutarties sudarymo vieta (Italija) ir data (2011-11-08) – sutartis realiai buvo pasirašyta 2011 m. lapkričio 16 d. Vilniuje. Atsižvelgiant į nedidelę dokumento apimtį, taip pat aplinkybę, jog aiškiai klaidingi duomenys yra nurodyti greta šalių parašų, neabejotina, jo UAB „Manris“ vadovas jų negalėjo nepastebėti. Nepaisant to, UAB „Manris“ vadovas aiškiai suklastotą sutartį pasirašė. Nagrinėjamos bylos atveju, UAB „Manris“, kuriam, kaip juridiniam asmeniui, keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek aptartomis sąlygomis buvo būtina. UAB „Manris“, žinodama (bent turėdama informacijos) apie automobilio savininkę – moterį, automobilio pirkimo pardavimo sutartį (Kaufvertrag) pasirašė su joje nurodytu kitu savininku (bendrove Leasys Spa), o pinigus mokėjo dar kitam asmeniui – D. D.. Negana to, UAB „Manris“ vadovas pasirašė aiškiai ir žinomai suklastotą automobilio pirkimo pardavimo sutartį (Kaufvertrag) – joje buvo nurodyta klaidinga sutarties pasirašymo vieta ir data. Tokiais savo veiksmais UAB „Manris“ prisidėjo prie žalos atsiradimo iš esmės – be jo kaip ir be kitų atsakovų žala (visa apimtimi) nebūtų atsiradusi (ieškovė nebūtų nei faktiškai, nei teisiškai praradusi automobilio). Kitaip tariant, priežastinis ryšys tarp UAB „Manris“ veiksmų ir padarytos žalos egzistuoja.

Atsiliepimas

7. Atsakovas D. D. atsiliepime į skundą prašo apeliacinio skundo argumentus vertinti teismo nuožiūra. Nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas turi vertinti tiek ieškovės parodymus, duotus baudžiamojoje byloje, tiek dvejopai skirtingus paaiškinimus šioje civilinėje byloje. Atsakovas nurodo, jog apeliantės teiginiai dėl atsakovų solidarios atsakomybės vertinti teismo nuožiūra ir dėl jų nepasisako.

8. Atsakovas VĮ Regitra atsiliepime prašo atmesti apeliantės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-03-14 sprendimo ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą; priteisti iš apeliantės atsakovo VĮ „Regitra“ naudai visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

8.1. Nurodo, jog apeliantė skunde dėl VĮ „Regitra“ atsakomybės nurodė, kad faktinės bylos aplinkybės ir surinkti įrodymai liudija, jog šis atsakovas prisidėjo prie žalos atsiradimo iš esmės – be jo žala (visa apimtimi) nebūtų atsiradusi. Jeigu VĮ „Regitra“ darbuotojas būtų buvęs pakankamai profesionalus, rūpestingas ir apdairus, jis (ji) būtų neišvengiamai pastebėjęs, jog teikiamoje 2011-11-08 automobilio Audi A4, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau tekste – Automobilis) pirkimo-pardavimo sutartyje (Kaufvertrag) nurodomas Automobilio pardavėjas Leasys S.p.A nėra Automobilio savininkas ir, savaime, suprantama, negali perleisti Automobilio UAB „Manris“. 2011 m. lapkričio16 d. įregistravusi Automobilį, VĮ „Regitra“ atsakovui UAB „Manris“ išdavė registracijos liudijimą, kuriame aiškiai nurodoma, jog UAB „Manris“ yra transporto priemonės savininkas (I t., b.l. 53). VĮ „Regitra“, kaip viešojo registro tvarkytojas, tokį įrašą galėjo / privalėjo padaryti, tik įsitikinusi jo teisingumu / pagrįstumu. Atsakovas to nepadarė. Klaidingos Automobilio registracijos (inter alia klaidingo įrašo apie Automobilio savininką) pasėkoje, nuo 2011 m. lapkričio 16 d. apeliantė prarado galimybę naudotis, valdyti, o tuo labiau disponuoti Automobiliu. Šiomis teisėmis pilnavertiškai galėjo naudotis tik UAB „Manris“. Apeliantė prašė atsakovo VĮ „Regitra“ panaikinti klaidingą Automobilio registraciją (II t., b.l. 72-74, 165), tačiau atsakovas atsisakė tai padaryti (II t., b.l. 65-67).

8.2. Transporto priemonės registravimo tvarką reglamentuoja Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2001-0525 įsakymu Nr. 206 (toliau – Taisyklės). Taisyklėse nustatyta, kokie dokumentai turi būti pateikti norint registruoti transporto priemonę. 2011-11-16 prašymą registruoti Automobilį pateikė UAB „Manris“, kuris buvo įsigijęs Automobilį pagal pirkimo-pardavimo sutartį (Kaufvertrag). UAB „Manris“ Taip pat pateikė transporto priemonės dokumentus ir draudimo polisą. Teisės aktai nenustato pareigos VĮ „Regitra“ darbuotojams analizuoti sandorio turinio ar nuosavybės perleidimo pagrįstumo, nes tai yra sutarties šalių (pardavėjo ir pirkėjo) tarpusavio santykių dalykas (Taisyklių 47 punktas). Teisės aktai įpareigoja VĮ „Regitra“ išsiaiškinti ir patikrinti ar transporto priemonei gali būti suteiktas leidimas dalyvauti viešajame eisme, t.y. transporto priemonė atitinka visas Taisyklių 4 punkte išvardintas sąlygas. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog Automobiliui registruojant kelių transporto priemonių registre būtų buvę taikomi apribojimai suteikti leidimą dalyvauti viešajame eisme. Tai, kad VĮ „Regitra“ atliko automobilio patikrinimą, patvirtina UAB „Manris“ mokestis už šią paslaugą, nes buvo sumokėta 21 Lt. Tačiau tai nėra daikto nuosavybės patvirtinimas, kaip teigia apeliantė pateiktame skunde, o yra tik pačios transporto priemonės kaip registro objekto patikrinimas. Nurodo, jog atsižvelgiant į tai, kad VĮ „Regitra“ gavusi prašymą registruoti Automobilį bei visus reikiamus dokumentus, atliko registraciją, nesudaro pagrindo teigti, jog buvo atlikti neteisėti veiksmai, kurie lėmė žalos atsiradimą ieškovei. Dėl to, apeliacinis skundas VĮ „Regitra“ atžvilgiu yra atmestinas kaip nepagrįstas.

8.3. Teismų nustatytos aplinkybės (įsiteisėjusiu nuosprendžiu) sudaro pagrindą teigti, jog apeliantė, negalėjo naudotis automobiliu, nes buvo nusprendusi jį realizuoti ir perdavė jį D. D., bet ne dėl atsakovės VĮ „Regitra“ veiksmų, kaip yra teigiama apeliaciniame skunde. Kito atsakovo D. D. veiksmai ieškovės atžvilgiu yra įvertinti apkaltinamuoju nuosprendžiu, todėl nei VĮ „Regitra“, nei UAB „Manris“ neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kurie galėjo lemti žalos atsiradimą ieškovei. Be to, ieškovei iš atsakovo D. D. šioje byloje yra priteista pinigų suma, kurią ieškovė, priklausomai nuo situacijos įvardina kaip Automobilio pardavimo kainą arba jai padarytą žalą.

8.4. Apeliantė nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde neįrodė, jog egzistuoja civilinei atsakomybei taikyti reikalingos sąlygos, Vilniaus miesto apylinkės teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir šalių paaiškinimus, rėmėsi tokio pobūdžio bylose suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, todėl priėmė motyvuotą, pagrįstą ir teisingą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skundė nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Atsiliepimas

9. Atsakovas UAB “Manris“ atsiliepimu prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą ir palikti nepakeistą 2018 m. kovo 14 d. sprendimą civilinėje byloje Nr.225905/2018 bei priteisti iš ieškovės atsakovo UAB „Manris“ patirtas bylinėjimosi išlaidas.

9.1. Nurodo, jog nagrinėjamu atveju ieškovė I. K. pirmosios instancijos teismo prašė priteisti solidariai iš atsakovų 3360 EUR (11 600 Lt). Remiantis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr.1221011/2016, būtent tokio dydžio sumą liko skolingas ieškovei atsakovas D. D. už automobilį AUDI A4, Nr. (duomenys neskelbtini) iš judviejų sutartos 14 500 Lt sumos. Šiuo atveju atsakovo UAB “Manris“ atliktas automobilio įsigijimas, jo pirkimopardavimo sutarties (Kaufvertrag) pasirašymas nei faktiniu, nei teisiniu priežastiniu ryšiu nėra susiję su atsakovo D. D. skola I. K. už automobilį. UAB „Manris“ nebuvo ieškovės ir atsakovo D. D. susitarimo šalimi. Nėra jokio pagrindo teigti, jog atsakovas D. D. būtų atsiskaitęs su I. K., jei UAB „Manris“ nebūtų įsigijęs automobilio. UAB „Manris“ pilnai atsiskaitė su atsakovu D. D. už įsigytą automobilį, ir jei D. D. nusprendė gautus pinigus panaudoti ne atsiskaitymui su I. K., o kitiems tikslams, tai yra paties D. D., bet ne UAB „Manris“ atsakomybės klausimas.

9.2. Šioje civilinėje byloje ieškovė netgi prašė netaikyti restitucijos, o tai tik dar kartą įrodo, jog ieškovei nebuvo ir nėra reikalingas automobilis. Kreipdamasi į teismą ji siekė atgauti D. D. skolą už automobilį, ir tikėtina, jog jei D. D. būtų pilnai sumokėjęs jai sutartą automobilio kainą, ši civilinė byla apskritai nebūtų buvusi pradėta ir su UAB „Manris“ sudaryta automobilio pirkimo pardavimo sutartis nebūtų buvus ginčijama.

9.3. Automobilio pirkimo pardavimo sutartį (Kaufvertrag) pateikė ir užpildė, įskaitant pardavėjo duomenis, atsakovas D. D.. Šioje sutartyje UAB „Manris“ vadovas užpildė tik pirkėjo duomenis ir pasirašė ją. Be to, šioje civilinėje byloje pateiktuose atsakovo D. D. atsiliepimuose į ieškinį ir patikslintą ieškinį buvo nurodyta, jog „Ieškovė I. R. perdavė atsakovui D. D. sutartį (kaufertraga) tam, kad jis t.y. atsakovas galėtų atlikti minėtos mašinos pardavimą. Sutartis nebuvo užpildyta – joje buvo tik ar I. R., ar C. O. rankraštiniai parašai, visą kitą tekstą, t.y. pardavėją, važiuoklės numerį, a/m pavadinimą bei numerius atsakovas užpildė pats remdamasis tais duomenimis, kurie buvo nurodyti šios mašinos dokumentuose. Taip pat, I. R. atkreipė atsakovo dėmesį, kad pardavimas turi būti atliktas Italijos bendrovės Leasys SPA- būtent taip ir užpildyti dokumentai, kurie buvo pateikti atliekant valstybinę registraciją Lietuvoje, UAB „Manris“ vardu“. Todėl neatmestina tikimybė, jog pati ieškovė suklaidino atsakovą D. D. dėl automobilio pirkimopardavimo sutarties užpildymo.

9.4. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nuosprendyje išdėstyti kaltinamojo, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai patvirtina, jog atsakovas UAB „Manris“ buvo sąžiningas automobilio įgijėjas (pagal CK 4.96 str.). Remiantis šiais parodymais, UAB „Manris“ įsigydamas ginčo automobilį nieko nežinojo apie ieškovės I. K. ir atsakovo D. D. tarpusavio susitarimą ir jo įsipareigojimų vykdymą. Šiuose susitarimuose UAB „Manris“ nedalyvavo ir neturėjo pagrindo abejoti, jog D. D. neturi teisės perleisti automobilio. Automobilis šiuo atveju nebuvo nei pagrobtas, nei kitaip be ieškovės valios nustojo būti valdomas. Priešingai, remiantis 2011 m. lapkričio 16 d. automobilio priėmimoperdavimo aktu ir baudžiamojoje byloje surinktais duomenimis ieškovė susitarė su atsakovu D. D. dėl ginčo automobilio pardavimo ir ji laisva valia jį perdavė D. D., kartu su dokumentais ir rakteliais. Už įsigytą automobilį UAB „Manris“ pilnai atsiskaitė su D. D. ir tokiu būdu įvykdė savo, kaip automobilio pirkėjo, pagrindinę pareigą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinių skundų argumentų.

11. Byloje nustatyta, jog iš automobilio registracijos liudijimo nuosavybės sertifikato ir nuosavybės pažymos matyti, kad C. O. 2007 m. gruodžio 28 d. (arba 2008 m. sausio 7 d.) įgijo nuosavybės teises į automobilį Audi A4, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuris anksčiau nuosavybės teisėmis priklausė įmonei „Leasys spa“ (T. 1, l. 27-31; T. 3, l. 76-79; T. 4, l. 12, 20). 2011 m. lapkričio mėn. sutartimi (T. 1, l. 36-37) C. O. automobilį pardavė ieškovei. Ieškovė ir atsakovas D. D. 2011 m. lapkričio 16 d. pasirašė automobilio priėmimo perdavimo aktą, kuriame nurodyta, kad ieškovė perduoda atsakovui Lietuvoje neregistruotą automobilį Audi A4, automobilio techninį pasą, išduotą C. O. vardu, ir automobilio raktelius (T. 1, l. 21). Akte taip pat nurodyta, kad atsakovas įsipareigoja sumokėti ieškovei 14 500 Lt iki 2011 m. lapkričio 30 d., o nesumokėjus nurodytos sumos – grąžinti automobilį ieškovei. Ginčijamoje 2011 m. lapkričio 8 d. naudoto automobilio pirkimo pardavimo sutartyje nurodyta, kad įmonė „Leasys spa“ automobilį Audi A4 pardavė UAB „Manris“ už 4300 Eur (T. 1, l. 32-33). UAB „Manris“ 2011 m. lapkričio 16 d. sumokėjo D. D. 14 847 Lt (T. 1, l. 52, 163). 2011 m. lapkričio 16 d. VĮ „Regitra“ atliko automobilio Audi A4 sutikrinimą ir išdavė automobilio registracijos liudijimą, kuriame automobilio savininku nurodytas UAB „Manris“ (T. 1, l. 53, 54).

Dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo

12. Apeliantė ginčija teismo sprendimą, nurodydama, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius ir netinkamai taikė materialinės teisės normas. Apeliantė nurodė, jog tai, jog atsakovas D. D. ginčijamojoje sutartyje savavališkai nurodė Leasys S.p.A savaime nedaro šios bendrovės sutarties šalimi. Nurodė, jog atsakovas D. D. perleido nuosavybės teises į turtą, kurio neturėjo, todėl teismas turėjo sandorį konstatuoti kaip niekinį CK 1.80 str. pagrindu.

13. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ir atsakovo D. D. 2011 m. lapkričio 16 d. susitarimą vertino kaip susitarimą, kuriuo ieškovė suteikė teisę atsakovui iki tam tikro termino parduoti automobilį kitiems asmenims arba pačiam nusipirkti automobilį, o per nustatytą laiką nepadarius nė vieno iš nurodytų veiksmų – grąžinti automobilį ieškovei. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė vertindamas tiek ieškovės procesiniuose dokumentuose išdėstytas aplinkybes, tiek Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nuosprendyje nurodytas nustatytas faktines aplinkybes. Kolegija nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi minėtame nuosprendyje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis tiek dėl D. D. nusikalstamų veiksmų, tiek dėl žalos dydžio, nes minėtame nuosprendyje nurodytos faktinės aplinkybės turi prejudicinę galią nagrinėjamojoje civilinėje byloje (CPK 182 str.). Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ieškovė ir atsakovas D. D. buvo sudarę susitarimą, kad atsakovas įsigis automobilį pats arba parduos bet kuriam kitam asmeniui iki 2011 m. lapkričio 30 d. Kolegija pažymi, jog baudžiamojoje byloje, nagrinėtoje atsakovo D. D. atžvilgiu nustatyta, jog ieškovės ketinimai buvo parduoti automobilį, ji pati perdavė tiek automobilį, tiek jo dokumentus atsakovui D. D.. Todėl svarbu įvertinti, jog ieškovė savo turtą perdavė pati, o ne vagystės pagrindu. Pažymėtina, jog byloje nustatyta, jog ieškovė savo vardu automobilio neregistravo, nors teigė, jog jį nusipirko, o automobilį ir jo raktelius bei dokumentus atsakovui D. D. perdavė pati.

14. Kolegija atmeta apeliantės argumentus, jog pirminiuose procesiniuose dokumentuose ji buvo nurodžiusi klaidingas faktines aplinkybes, nes ją taip konsultavo jos atstovė. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas išvadą dėl šalių teisinių santykių padarė remdamasis ne vien procesiniuose dokumentuose nurodytomis aplinkybėmis, bet ir kitais įrodymais byloje, t.y. 2016 m. lapkričio 18 d. nuosprendyje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, 2011 m. lapkričio 16 d. automobilio priėmimo perdavimo aktu. Todėl konstatuotina, jog šalių teisiniai santykiai yra kvalifikuoti tinkamai, nes ieškovės valia buvo automobilį parduoti.

Dėl atsakovo VĮ Regitra civilinės atsakomybės

15. Pagal Lietuvos Respublikos CK viena iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti yra neteisėti veiksmai (CK 6.271 str.), todėl sprendžiant ginčą dėl žalos atlyginimo teismas turi nustatyti, ar atitinkami veiksmai (neveikimas), dėl kurių atsiradusią žalą prašoma atlyginti, yra neteisėti (teisėti).

16. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

17. Apeliantė nurodo, jog kartu su atsakovu D. D. solidariai yra atsakingas atsakovas VĮ Regitra, nes jeigu VĮ „Regitra“ darbuotojas būtų buvęs pakankamai profesionalus, rūpestingas ir apdairus, jis (ji) būtų neišvengiamai pastebėjęs, jog teikiamoje 2011-11-08 automobilio pirkimo-pardavimo sutartyje (Kaufvertrag) nurodomas automobilio pardavėjas Leasys S.p.A nėra automobilio savininkas ir, savaime, suprantama, negali perleisti automobilio UAB „Manris“.

18. VĮ Regitra pareigos ir kompetencija yra nustatyti Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme Saugaus eismo įstatymo 27 straipsnyje reglamentuojamas transporto priemonių registravimas. Nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje viešajame eisme dalyvauti leidžiama nustatyta tvarka įregistruotoms motorinėms transporto priemonėms, priekaboms; transporto priemonės, priekabos registruojamos Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre; Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registrą tvarko vadovaujančioji registro tvarkymo įstaiga – Vidaus reikalų ministerija ir registro tvarkymo įstaiga – valstybės įmonė Regitra.

19. Kolegija nurodo, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos faktines aplinkybes ir teisingai nurodė, jog ieškovės ginčijami atsakovo VĮ „Regitra“ veiksmai automobilį įregistruojant pagal pateiktus dokumentus (registracijos liudijimą ir (kaufvertrag) pirkimo-pardavimo sutartį), kuriuose pardavėju nurodoma bendrovė „Leasys spa“ (o ne C. O. ir (arba) ne ieškovė) iš esmės atitiko tiek tikrosios automobilio savininkės (ieškovės) valią perleisti automobilį, tiek ir pirkėjo (atsakovo UAB „Manris“) valią šį automobilį nusipirkti.

20. Transporto priemonės registravimo tvarką reglamentuoja Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2001-05-25 įsakymu Nr. 206 (toliau – Taisyklės). Taisyklėse nustatyta, kokie dokumentai turi būti pateikti norint registruoti transporto priemonę. Byloje nustatyta, jog 2011-11-16 prašymą registruoti automobilį pateikė UAB „Manris“, kuris buvo įsigijęs automobilį pagal pirkimo-pardavimo sutartį (Kaufvertrag), taip pat buvo pateikti kiti reikiami dokumentai. Teisės aktai nenustato pareigos VĮ Regitra darbuotojams analizuoti sandorio turinio ar nuosavybės perleidimo pagrįstumo, nes tai yra sutarties šalių (pardavėjo ir pirkėjo) tarpusavio santykių dalykas (Taisyklių 47 punktas). Todėl darytina išvada, jog byloje nėra pagrindo konstatuoti, jog VĮ Regitra atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, kurie lėmė žalos atsiradimą ieškovei.

21. Kolegija pažymi, jog teisės aktai nenumato įpareigojimo privalomai registruoti transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties keičiantis jos savininkams. Be to, nagrinėjamu atveju registravimui pateikti automobilio dokumentai buvo originalūs ir nepadirbti, nes ieškovė pati juos perdavė atsakovui D. D.. Todėl teigti, jog VĮ Regitra darbuotojai atlikdami ginčo automobilio registraciją buvo nepakankamai atidūs ir nesiaiškino tikrųjų automobilio pardavimo sandorio šalių nėra jokio pagrindo.

22. Teismų nustatytos aplinkybės (įsiteisėjusiu nuosprendžiu) sudaro pagrindą teigti, jog apeliantė, negalėjo naudotis automobiliu, nes buvo nusprendusi jį realizuoti ir perdavė jį D. D., bet ne dėl atsakovės VĮ „Regitra“ veiksmų.

Dėl atsakovo UAB „Manris“ civilinės atsakomybės

23. 2011-11-08 Automobilio pirkimo-pardavimo sutartyje (Kaufvertrag) yra nurodomi aiškiai klaidingi duomenys: sutarties sudarymo vieta (Italija) ir data (2011-11-08) – sutartis realiai buvo pasirašyta 2011 m. lapkričio 16 d. Vilniuje. Atsižvelgiant į nedidelę dokumento apimtį, taip pat aplinkybę, jog aiškiai klaidingi duomenys yra nurodyti greta šalių parašų, neabejotina, jo UAB „Manris“ vadovas jų negalėjo nepastebėti. Nepaisant to, UAB „Manris“ vadovas aiškiai suklastotą sutartį pasirašė. Ieškovė nurodė, jog UAB „Manris“, žinodama (bent turėdama informacijos) apie automobilio savininkę – moterį, automobilio pirkimo pardavimo sutartį (Kaufvertrag) pasirašė su joje nurodytu kitu savininku (bendrove Leasys Spa), o pinigus mokėjo dar kitam asmeniui – D. D..

24. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nuosprendyje išdėstyti kaltinamojo, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai patvirtina, jog atsakovas UAB „Manris“ buvo sąžiningas automobilio įgijėjas (pagal CK 4.96 str.). Iš minėto nuosprendžio matyti, jog atsakovo UAB ‚Manris“ vadovas įsigydamas ginčo automobilį suprato, jog atsakovas D. D. veikia kaip ieškovės tarpininkas, o kadangi automobilio registravimas vyko VĮ Regitra ir buvo pateikti registravimui reikiami automobilio dokumentai, tai atsakovui UAB „Manris“ nebuvo pagrindo abejoti sandorio tikrumu.

25. Automobilis nagrinėjamu atveju nebuvo nei pagrobtas, nei kitaip be ieškovės valios nustojo būti valdomas. Priešingai, remiantis 2011 m. lapkričio 16 d. automobilio priėmimoperdavimo aktu ir baudžiamojoje byloje surinktais duomenimis ieškovė susitarė su atsakovu D. D. dėl ginčo automobilio pardavimo ir ji laisva valia jį perdavė D. D., kartu su dokumentais ir rakteliais. Už įsigytą automobilį UAB „Manris“ pilnai atsiskaitė su D. D. ir tokiu būdu įvykdė savo, kaip automobilio pirkėjo, pagrindinę pareigą. Todėl kolegija nurodo, jog byloje nėra pagrindo konstatuoti atsakovo UAB „Manris“ neteisėtų veiksmų, kurie būtų sąlygoję ieškovei žalos kilimą.

26. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar šalinti pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytus motyvus.

27. Atsakovas VĮ Regitra pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas – 600 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Atmetus apeliacinį skundą, atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš apeliantės atsakovo VĮ Regitra naudai (CPK 93,98 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 14 d. sprendimą nepakeistą.

Priteisti iš apeliantės I. K. 600 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atsakovo VĮ Regitra naudai.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Andrius IgnotasJelena ŠiškinaRūta Veniulytė-Jankūnienė