Šiaulių apygardos teismo nutartis

2011-10-19 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-385-282-2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-10-19
Bylos Nr.
1A-385-282-2011
Teisminio proceso Nr.
1-35-3-00029-2011-7
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Virginija Žindulienė (pirm.), Nijolė Matuzevičienė, Irena Ivanovienė
Kaltinamasis
J. P.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-385-282/2011(Proceso Nr. 1-35-3-00029-2011-7)Procesinio sprendimo kategorijos 1.2.10.1., 2.1.15.3.3.3., 2.4.6.3.4.
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. spalio 19 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teisėjų Irenos Ivanovienės, Nijolės Matuzevičienės,sekretoriaujant Ievai Rimdeikienei,dalyvaujant privačiam kaltintojui A. B., jo atstovui adv. Andriui Kazakevičiui,gynėjai Kristinai Pugačienei,išteisintajai J. P.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privataus kaltintojo A. B. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 16 d. nuosprendžio, kuriuo J. P. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 165 str. 1 d., neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Civilinis ieškinys atmestas.

Iš A. B. J. P. priteista 300 Lt proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

J. P. buvo kaltinama tuo, kad ji tarp 2010 m. rugpjūčio 10 d. 23.45 val. iki 2010 m. rugpjūčio 11 d. 01.00 val. neteisėtai slapta, prieš savininko A. B. įgalioto asmens – A. B. valią įsibrovė į antstolio A. B. kontoros patalpas, esančias (duomenys neskelbtini).

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu privatus kaltintojas A. B. prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 16 d. išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Taip pat prašoma patenkinti antstolio A. B. civilinį ieškinį, pripažinti visas antstolio A. B. turėtas išlaidas, tarp jų išlaidas advokatui, proceso išlaidomis ir priteisti jas iš J.P.

Skunde teigiama, kad teismo nuosprendyje išdėstytos išvados yra iš esmės prieštaringos – teismas nepripažino, kad J. P. ,,neturėjo teisės“ patekti į patalpas, iš to seka, kad nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau išteisinamąjį nuosprendį teismas priėmė dėl to, kad neįrodyta, jog J. P. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, taip pripažindamas, kad nusikalstama veika, visgi, buvo padaryta.

Šalies argumentai

Apelianto teigimu, teismas, priimdamas procesinį sprendimą nesivadovavo visais bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. A. B. pažymi, kad jo ir kaltinamosios santykiai buvo pašliję, iš jos buvo paimtas patalpų raktas, jai buvo uždrausta patekti į patalpas, buvo pakeistas apsaugos kodas, tačiau pastaroji, neturėdama jo sutikimo pateko į patalpas, laisvai po jas vaikščiojo ir naudojosi jo turtu. Nurodoma, kad teismas taip pat nustatė, jog kaltinamoji buvo patekusi į patalpas, tačiau nenustatė tos aplinkybės, kad iš kaltinamosios būtų buvęs paimtas raktas ir jai būtų buvę uždrausta patekti į patalpas ir, kad ji patekusi į patalpas laisvai vaikščiojo po jas, naudojosi mano turtu. Dėl tokių teismo išvadų apeliantas teigia, kad jos yra nepagrįstos, padarytos nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrus byloje esančius įrodymus. Pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu apklaustas liudytojas R. J. patvirtino, jog gerokai iki įvykio aš jam minėjau apie tai, kad kodas keičiamas dėl kaltinamosios, kad pastarajai uždrausta eiti į patalpas, o O.V. patvirtino, kad iki įvykio jis jai minėjo apie iš kaltinamosios paimtą raktą, kad po kodo keitimo kaltinamoji net nebuvo atėjusi į patalpas. A. B. pažymi, kad paminėti liudytojų paaiškinamai turėjo būti pripažinti jo teiginius patvirtinančiais įrodymais apie rakto atsiėmimą iš kaltinamosios ir uždraudimą jai patekti į patalpas. Be to, nurodo, kad ir pati kaltinamoji nuo to laiko nebesilankė patalpose, kas leidžia daryti išvadą, jog pokalbis su ja dėl raktų grąžinimo ir draudimo vaikščioti į patalpas buvo.

Privatus kaltintojas skunde nurodo, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje minimi ir analizuojami tik jo, kaltinamosios, liudytojų R. J., J. S. ir O. V. paaiškinimai, tačiau neužsimenama apie liudytojo A. M. duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu, net nenurodant atsisakymo jais remtis priežasties, nors pastarieji buvo pagarsinti įrodymų tyrimo metu. Tuo pačiu apeliantas akcentuoja, kad A. M. ir J. S. parodymai buvo ypač svarbūs, nes jie patvirtina, jog kaltinamoji ne tik atrakino duris, bet laisvai vaikščiojo po patalpas, naudojosi jo turtu, o be to paneigia kaltinamosios ir liudytojo D. U. teiginius, kad apsaugos laukė lauke, nes A. M. aiškiai nurodė, jog atvykęs patalpas rado užrakintas iš vidaus, viduje matė kaltinamąją, ji atrakino duris iš vidaus, prisistatė darbuotoja, kad atidavusi raktus ir išjungusi kompiuterį, šviesą išėjo iš patalpų, o su ja išėjo ir kažkoks vyriškis. Be to, apeliantas nurodo, kad J.S. patvirtino, jog iš pulto duomenų matėsi, kad yra atidarytos ne tik patalpų durys bet ir vaikščiojama po patalpas, vadinasi, kaltinamoji ne tik atrakino duris, bet ir vaikščiojo po patalpas, naudojosi jo turtu ir apsaugos darbuotojo lauke nelaukė.

Apeliantas skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino BK 165 str. 1 d. nuostatas, iškreipė minimos teisės normos paskirtį. Apeliantas mano, kad „sutikimo" faktas turi būti vertinamas ne kaip turto savininko pareiga kiekvieną asmenį informuoti apie savo poziciją – leidžia jis patekti į patalpas ar ne, o priešingai, kaip suinteresuoto patekti į patalpas asmens pareigą išsiaiškinti turto savininko ar įgalioto asmens valią prieš atliekant veiksmus. Dėl to apeliantas pažymi, kad kaltinamoji net ir turėdama patalpų raktus, prieš patekdama į patalpas privalėjo išsiaiškinti, ar jis neprieštarauja jos užėjimui į jo valdomas patalpas, ir nurodo, kad kaltinamoji turėjo informuoti apie savo naktinį vizitą ir gauti jo sutikimą. Be to, apeliantas akcentuoja, kad kaltinamosios veiksmai negali būti laikomi teisėtais ir dėl pastarosios elgesio išgirdus signalizacijos sireną, nes jei asmeniui leidžiama naudotis turtu, tai jam perduodami ne tik patalpų raktai, bet ir suteikiama visa informacija, būtina naudotis tuo turtu – pvz. apsaugos kodus. Apeliantas deklaruoja manymą, kad net jei kaltinamoji būtų turėjusi jo duotus raktus ir nebūtu žinojusi jo draudimo užeiti į patalpas, išgirdusi signalizacijos sireną ir pamačiusi, kad kodas pakeistas – turėjo suvokti, kad nėra asmuo kuriam galima patekti į patalpas ir tvirtina, kad šiuo atveju kaltinamoji neturėjo jokios teisės eiti nuo signalizacijos valdymo pultelio giliau į patalpas, o privalėjo išeiti iš patalpų ir laukti apsaugos tarnybos darbuotojų, kuriems atvykus net melavo, jog yra antstolio kontoros darbuotoja, ir nelogiškai nurodydama, kad vidurvasario naktį atvažiavo pasiimti slidžių.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad bylos nagrinėjimo metu niekas neginčijo fakto, jog į patalpas pateko kaltinamoji, to neneigė nei ji pati, todėl teismo išvada dėl kaltinamosios nedalyvavimo nusikalstamoje veikoje yra niekuo nepagrįsta ir prieštarauja visai bylos medžiagai.

Be to, apeliantas atkreipia dėmesį, kad teismui priėmus neteisėtą išteisinamąjį nuosprendį, civilinis ieškinys irgi buvo atmestas neteisėtai.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą išteisintoji J. P. prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime išteisintoji pažymi, kad byloje nustatyta, jog apeliantas gera valia perdavė jai savo kontoros raktą ir leido nekliudomai naudotis patalpomis, laikyti ten asmeninius daiktus, kurie be kita ko buvo tose patalpose ir jos patekimo į patalpas metu. Akcentuoja, kad apeliantas apie savo valios pasikeitimą jokiu būdu jos neinformavo, nepateikė joki duomenų, kad siekė raktą susigrąžinti, nepaneigė jos paaiškinimų, kad jai buvo žinomas patalpų apsaugos kodas, todėl jos patekimas į A. B. naudojamas patalpas negali būti laikomas įsibrovimu ir pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad faktiniai duomenys nepatvirtina jai pagal BK 165 str. 1 d. pareikšto kaltinimo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje A. B. ir jo atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti, J. P. ir jos gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.

Pagal BK 165 str. 1 d. atsako tas, kas neteisėtai slapta ar atvirai, arba kitokiu būdu prieš savininko valią įsibrovė į kito žmogaus gyvenamąjį namą, butą ar kitą gyvenamąją patalpą arba jos priklausinius, įskaitant būsto teritoriją. Konkrečiu atveju apeliantas kaltino J. P. įsibrovus į antstolio kontorą, kuri taip pat laikytina privatumo sąlygas suteikianti darbo patalpa ir atitinka BK 165 str. 1 d. numatyto nusikaltimo objekto požymius. Tačiau byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima daryti neginčijamą išvadą apie minėto nusikaltimo objektyviosios pusės požymius išteisintosios veikoje.

Motyvuojamoji dalis

Kolegija pažymi, kad įsibrovimas į būstą pasireiškia aktyviais veiksmais, kai kaltininkas patenka į jį prieš būsto savininko, jo įgaliotų asmenų, būste legaliai esančių žmonių valią ir neturint tam teisėto pagrindo. Šioje byloje nustatyta, kad apeliantas dar apie 2003 metus pats buvo davęs J. P. raktus nuo savo antstolių kontoros (duomenys neskelbtini) ir leido pastarajai tomis patalpomis naudotis, lankytis jose – ,,...ten P.. net nakvodavo po darbo, buvau davęs jai raktus.“ (70 b. l.). Iš esmės tokius A. B. parodymus patvirtino ir liudytojais apklausti antstolio A. B. kontoros darbuotojai R. J., O. V. ir J. P. (69-71 b. l.). Akivaizdu, kad tarp J. P. ir A. B. buvo nusistovėjusi tam tikra praktika, leidžianti išteisintajai lankytis ir naudotis patalpomis, į kurias vėliau įsibrovus, A. B. apkaltino J. P. Tokį savo pozicijos pasikeitimą dėl J. P. lankymosi antstolio kontoroje privatus kaltintojas, iš esmės, argumentavo savo ir išteisintosios pašlijusiais santykiais, dėl ko pastaroji tapo nebepageidaujama kontoroje. Tačiau šioje situacijoje būtina nustatyti, ar pasikeitusi A. B. nuostata buvo žinoma J. P., ar ji subjektyviai galėjo suvokti, jog patekdama į patalpą veikia prieš įgalioto patalpos valdytojo valią.

Iš teisiamojo posėdžio metu duotų A. B. parodymų turinio galima daryti išvadą, kad jis apie savo pasikeitusią poziciją dėl J. P. lankymosi jo valdomose patalpose, niekaip pastarosios neinformavo. Nors A. B. teigė, kad jis atsiėmė iš J. P. jai duotą kontoros raktą, tačiau pats jokių konkrečių šį faktą patvirtinančių aplinkybių nurodyti negalėjo, o J. P. kategoriškai tvirtino, kad A. B. rakto iš jos neatsiėmė ir net neprašė grąžinti. Ar A. B. buvo atsiėmęs iš J. P. raktus, nežinojo ir teisiamojo posėdžio metu apklausti liudytojai. Bet kuriuo atveju nustatyta, kad J. P., patekdama į antstolio A. B. kontoros patalpas, pastarąsias atsirakino turėtu raktu, todėl darytina išvada, kad raktas iš jos nebuvo paimtas. Apelianto manymu, nepriklausomai nuo to, turėjo J. P. raktus nuo patalpų ar ne, ji privalėjo prieš patekdama į patalpas išsiaiškinti, ar jis neprieštarauja jos užėjimui į patalpas. Dėl tokių A. B. argumentų pažymėtina, kad iš privataus kaltinimo skundo (1-3 b. l.) ir apelianto parodymų yra aišku, kad J. P. A. B. valdomose patalpose su pastarojo leidimu galėjo lankytis nuo 2004 m. iki 2007 m., kol pablogėjo judviejų santykiai. Tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tokią praktiką, kad J. P. kiekvieną kartą, patekdama į antstolio A. B. kontoros patalpas, pastarojo turėjo atsiklausti, išsiaiškinti ar jis leidžia. Apie tokią praktiką neužsiminė nei J. P., nei A. B., todėl daroma išvada, kad tokios praktikos ir nebuvo. Vadinasi, apeliantui nebuvo jokio pagrindo tikėtis iš J. P. atitinkamo elgesio ir nagrinėjamu atveju.

Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys, kad A. B. kaltina J. P. įsibrovus į jo valdomas patalpas 2010-08-10, o pasak liudytojo R. J., patalpų signalizacijos apsaugos kodą apeliantas jo paprašė pakeisti – ,,...gali būti prieš kokį pusė metų.“ (69 b. l.).

Savo skunde apeliantas siūlo, kaip draudimą lankytis J. P. jo valdomose patalpose, laikyti tai, jog jo nurodymu liudytojas R. J. pakeitė apsaugos signalizacijos kodą tam, kad nesilankytų J. P. Tačiau savaime tai nepatvirtina aiškiai deklaruoto draudimo J. P. lankytis kontoros patalpose, nes apie draudimą A. B. užsiminė tik kontoros darbuotojams, nors liudytoja O. V. teisiamajame posėdyje nurodė, kad ,,Negirdėjau, kad P. būtų negalima vaikščioti į kontorą.“ (70 b. l.). Maža to, liudytojas R. J. nurodė, kad J. P. ir pakeitus apsaugos signalizacijos kodą lankėsi antstolio A. B. kontoros patalpose (69 b. l.). Tiek privatus kaltintojas, tiek liudytojai R. J., O. V. parodė, kad iki pat įvykio J. P. kontoros patalpose laikė savo daiktus – dvi poras slidžių su batais, kurių, pasak išteisintosios, ji ir atėjo pasiimti įvykio dieną. Dėl to, kas aptarta, negalima daryti neabejotinos išvados, kad J. P. suvokė, jog savo veiksmais prieš A. B. valią patenka į antstolio kontorą, nes raktą nuo kontoros patalpų turėjo, tose pačiose patalpose lankėsi ir po apsaugos signalizacijos kodo pakeitimo, ir galų gale iki įvykio laikė ten savo daiktus, dėl kurių laikymo kontoroje pretenzijų nereiškė nei A. B.

Be to, pažymėtina, kad pagal liudytojo R. J. parodymus, patalpų signalizacijos apsaugos kodą apeliantas jo paprašė pakeisti – ,,...gali būti prieš kokį pusė metų.“ (69 b. l.), A. B. kaltino J. P. įsibrovus į jo valdomas patalpas 2010-08-10, o privataus kaltinimo skunde tvirtino, kad 2007 metais santykiai su J. P. ypač pablogėjo ir netrukus ji grąžino jam kontoros patalpų raktus (1-3 b. l.). Iš tokių apelianto teiginių negalima suprasti, kada, iš tikrųjų, jam susiformavo nuostata neleisti J. P. lankytis jo valdomose patalpose – 2007 metais, ar kai R. J. pakeitė apsaugos signalizacijos kodą, ar įvykio dieną – 2010-08-10. Visa tai tik dar labiau patvirtina J. P. parodymus, kad apie uždraudimą jai lankytis A. B. valdomose patalpose ji nežinojo.

Apeliantas, kritikuodamas skundžiamą nuosprendį, atkreipia dėmesį, kad teismas nesirėmė liudytojo A. M. parodymais ikiteisminio tyrimo metu, nesirėmė liudytojos J. S. parodymais, kad išteisintoji ne tik atrakino kontoros duris, bet ir laisvai vaikščiojo po patalpas. Dėl tokių argumentų pirmiausia pažymėtina, kad teismas nuosprendį grindžia tik teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Skunde minimas A. M. nebuvo apklaustas teisiamajame posėdyje, priešingai nei teigia apeliantas, A. M. parodymai neištirti (73 b. l.), todėl teismas pagrįstai jais nesirėmė. Tuo pačiu kolegija pažymi, kad teisiamajame posėdyje liudytoja buvo apklausta apsaugos firmoje įvykio dieną operatore dirbusi J. S. (70 b. l.), kuri iš tikrųjų patvirtino, kad 2010 m. rugpjūčio 10 d. į antstolio kontorą patekę asmenys vaikščiojo po jos vidų, nes suveikė ne viena apsaugos zona. Ir, visgi, tai nepaneigia ankščiau šioje nutartyje padarytų išvadų. BK 165 str. 1 d. numatytas nusikaltimas laikomas baigtas nuo to momento, kada neteisėtai patenkama į kito žmogaus būstą, todėl aplinkybė – vaikščiojo tas žmogus patekęs į kito žmogaus būstą ar stovėjo, nelemia veikos kvalifikacijos. Kad buvo patekusi į antstolio A. B. kontoros patalpas, kad suveikus apsaugos signalizacijai, į tai sureagavo ir atvyko apsaugos darbuotojai, J. P. neneigia. Dėl to išteisintoji teisiamajame posėdyje pažymėjo, kad net suveikus apsaugos signalizacijai ji manė, jog neteisingai surinko apsaugos kodą ir nutarė palaukti apsaugos darbuotojų, ir jų sulaukė. Tai neprieštarauja aptartų įrodymų visumai.

Vien tai, kad J. P., visgi, pateko į A. B. valdomas patalpas ir suveikė apsaugos signalizacija, negali būti pagrindas pripažinti J. P. kaltę nusikaltimo, numatyto BK 165 str. 1 d., padaryme, nes, kaip minėta, nenustatyti visi būtini minėto nusikaltimo sudėties požymiai jos veikoje, todėl pripažinti J. P. kalta, kaip prašoma apeliaciniu skundu, nėra pagrindo.

Kita vertus, kolegija pritaria apeliacinio skundo argumentams dėl pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje nurodyto J. P. išteisinimo pagrindo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 str. 5 d. 2 p., kai neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Iš skundžiamame nuosprendyje ir šioje nutartyje aptartų įrodymų, padarytų išvadų vienareikšmiškai aišku, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl J. P. turėjo būti išteisinta BPK 303 str. 5 d. 1 p. numatytu pagrindu. Kad apylinkės teismo nuosprendis būtų aiškus ir vienodai suprantamas, šioje dalyje skundžiamas nuosprendis keičiamas (BPK 328 str. 4 p.).

Konstatavus tai, kad J. P. veikoje nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nuosprendis keičiamas ir A. B. pareikšto civilinio ieškinio dalyje, pastarąjį paliekant nenagrinėtu (BPK 328 str. 4 p.).

Nepripažinus J. P. kaltės pagal Baudžiamąjį įstatymą, nėra pagrindo priteisti iš jos privataus kaltintojo turėtas proceso išlaidas, kaip prašoma apeliaciniu skundu.

Vadovaujantis BPK 104 str. 2 d., 105 str. 6 d., išteisintosios J. P. apeliacinėje instancijoje turėtos išlaidos (400 Lt) advokato paslaugų apmokėjimui (99 b. l.) pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš procesą pradėjusio A. B.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p. kolegija

nutaria:

Pakeisti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 16 d. nuosprendį ir vietoje nuosprendžio aprašomojoje ir rezoliucinėje dalyse įvardinto J. P. išteisinimo pagrindo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 str. 5 d. 2 p., nurodyti, kad J. P. išteisinama Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 str. 5 d. 1 p. pagrindu, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 115 str. 3 d. 2 p., privataus kaltintojo A. B. pareikštą civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Iš A. B. priteisti išteisintajai J. P. 400 litų turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Kolegijos pirmininkė Virginija ŽindulienėTeisėjai Irena IvanovienėNijolė Matuzevičienė