Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Artūras Pažarskis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Viešųjų pirkimų tarnybos apeliacinį skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 5 d. nutarimo, kuriuo panaikintas Viešųjų pirkimų tarnybos 2012 m. sausio 5 d. nutarimas nubausti R. R. pagal Lietuvos Respublikos ATPK 171³ str. 1 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos ATPK 30¹ str., įspėjimu ir nutraukta administracinio teisės pažeidimo byla, R. R. veikus būtinojo reikalingumo sąlygomis ir pasibaigus administracinės nuobaudos skyrimo terminui,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su tuo, kad buvo praleistas administracinės nuobaudos skyrimo terminas. Teismas šiuo atveju netinkamai aiškino Lietuvos Respublikos ATPK 35 str. nuostatas. Teigia, kad būtent Viešųjų pirkimų tarnybos 2011-07-25 išvadoje Nr. 4S-2794 buvo nustatyti Įstatymo pažeidimai. Šios išvados pagrindu surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas. Lietuvos Respublikos ATPK 35 str. 1 d. numatyta, kad administracinė nuobauda už šio kodekso dvyliktame skirsnyje (į jį patenka ir Lietuvos Respublikos ATPK 171³ str.) nurodytus pažeidimus gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo pažeidimo nustatymo dienos, jeigu nuo pažeidimo padarymo dienos iki jo nustatymo nėra praėję daugiau kaip vieneri metai. R. R. administracinė nuobauda buvo paskirta pagal Lietuvos Respublikos ATPK 171³ str. 1 d. Administracinio teisės pažeidimo padarymo laikas yra 2010-10-29 ir 2010-12-29, administracinio teisės pažeidimo nustatymo laikas – 2011-07-25. Panaikintas nutarimas buvo priimtas 2012-01-05. Todėl administracinė nuobauda paskirta nepraėjus įstatymo nustatytam terminui. Teismas nepagrįstai skaičiavo administracinės nuobaudos skyrimo terminą nuo informacijos apie perkančiosios organizacijos vykdomus viešuosius pirkimus gavimo dienos, nes teisės pažeidimas buvo nustatytas tik surašius 2011-07-25 išvadą Nr. 4S-2794. Išvada surašoma tik išanalizavus visus perkančiosios organizacijos pateiktus dokumentus bei kitą su viešojo pirkimo vertinimu susijusią informaciją, kuriuos įvertinus konstatuojami vykdytų viešųjų pirkimų dokumentuose nustatytų reikalavimų ir atliktų bei atliekamų viešojo pirkimo procedūrų teisės pažeidimai. Toks Lietuvos Respublikos ATPK 35 str. 1 d. nuostatos aiškinimas įtvirtintas ir teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. P143-30/2008, N6-306/2011). Šiuo atveju Viešųjų pirkimų tarnyba neturėjo teisinio pagrindo pratęsti administracinės nuobaudos skyrimo terminų, kadangi šie terminai iki administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo ir administracinės nuobaudos paskyrimo nebuvo praleisti.

Motyvuojamoji dalis

Viešųjų pirkimų tarnybos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Lietuvos Respublikos ATPK 35 str. 1 d. įtvirtinta, kad administracinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo teisės pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamam teisės pažeidimui, – per šešis mėnesius nuo jo paaiškėjimo dienos. Administracinė nuobauda už šio kodekso dvyliktajame skirsnyje nurodytus pažeidimus, taip pat už 41³, 85, 185², 193², 207¹⁰, 207¹², 209, 209¹, 209², 209³, 209⁴, 209⁵, 209⁶, 210, 214¹¹ straipsniuose numatytus pažeidimus gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo pažeidimo nustatymo dienos, jeigu nuo pažeidimo padarymo dienos iki jo nustatymo dienos nėra praėję daugiau kaip vieneri metai. Taigi, už įtvirtintus konkrečius teisės pažeidimus yra nustatyta speciali administracinės nuobaudos skyrimo terminų skaičiavimo tvarka lyginant su bendra nuostata, kad administracinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo teisės pažeidimo padarymo dienos.

Viešųjų pirkimų tarnybos 2012-01-05 nutarimu R. R. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 171³ str. 1 d. Šis teisės pažeidimas yra Lietuvos Respublikos ATPK dvyliktajame skirsnyje, todėl nagrinėjamu atveju taikytina speciali administracinės nuobaudos skyrimo terminų skaičiavimo tvarka. Administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga patvirtina, kad R. R., būdamas UAB „U“ direktoriumi ir 2010-10-29 bei 2010-12-29 sudarymas kredito linijų sutartis su AB „Ū“, pažeidė Įstatymo atitinkamas nuostatas. Nepritartina apylinkės teismui, kad UAB „M (duomenys pakeisti)“ 2011-05-10 raštas įrodo, jog Viešųjų pirkimų tarnyba nustatė pažeidimus dėl minėtų sutarčių sudarymo dar 2011-05-11, t. y. nuo šio rašto gavimo dienos (b.l. 12). Teismų praktikoje išaiškinta, kad teisės pažeidimo nustatymo diena laikytina tokia diena, kai nustatomi visi administracinio teisės pažeidimo sudėties elementai, ir ką galima padaryti tik atlikus atitinkamą tyrimą – surinkus įrodymus, juos įvertinus ir padarius išvadą, kad yra padarytas teisės pažeidimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N15-983 /2005, P143-30/2008, N575-1427/2009, N62-306/2011). Taigi, vien tam tikros informacijos gavimas apie galimai padarytą teisės pažeidimą negali būti savaime laikoma teisės pažeidimo nustatymo diena. UAB „M“ 2011-05-10 raštu pateikė tik savo nuomonę, kad UAB „U“ pažeidė Įstatymo nuostatas, tačiau iš šio rašto negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog buvo padaryti Įstatymo pažeidimai. Šiuo atveju Viešųjų pirkimų tarnyba, išreikalavusi visus reikšmingus dokumentus ir įvertinusi juos, 2011-07-25 padarė išvadą, kad R. R., būdamas UAB „U“ direktoriumi, galimai pažeidė Įstatymo atitinkamas nuostatas (b.l. 10-11). Būtent nuo pastarosios dienos laikytina, kad Viešųjų pirkimų tarnyba nustatė, jog administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens veiksmai yra galimai neteisėti, kas reiškia, jog administracinės nuobaudos šešių mėnesių skyrimo terminas skaičiuotinas nuo 2011-07-25. Kaip minėta, R. R. administracinė nuobauda paskirta 2012-01-05, t. y. nepraėjus administracinės nuobaudos šešių mėnesių skyrimo terminui nuo teisės pažeidimo nustatymo dienos. Be to, laikytasi ir Lietuvos Respublikos ATPK 35 str. 1 d. nuostatos, kad už tokio pobūdžio teisės pažeidimą administracinė nuobauda gali būti paskirta tik tuo atveju, kai nuo teisės pažeidimo padarymo dienos iki jo nustatymo dienos nėra praėję daugiau kaip vieneri metai. Atsižvelgiant į tai, apylinkės teismas nepagrįstai konstatavo, jog R. R. administracinė nuobauda buvo paskirta pažeidus Lietuvos Respublikos ATPK 35 str. nuostatas, todėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012-04-05 nutarimas šioje dalyje naikintinas.

Kita vertus, nagrinėjamu atveju padaryta teisinga išvada, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis. Lietuvos Respublikos ATPK 17 str. įtvirtinta, kad administraciniu teisės pažeidimu nelaikomas veikimas, kuris kad ir numatytas šiame kodekse arba kitose normatyviniuose aktuose dėl administracinių teisės pažeidimų, bet padarytas būtinojo reikalingumo būklėje, tai yra siekiant pašalinti pavojų, gresiantį valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai, jeigu šis pavojus tomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga negu išvengtoji žala. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tam, jog būtinasis reikalingumas būtų teisėtas, jis turi atitikti penkias būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygas. Šios sąlygos – tai 1) gresiantis pavojus valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai; 2) gresiantis pavojus turi būti realus; 3) gresiantis pavojus turi būti akivaizdus; 4) pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis; 5) padarytoji žala turi būti mažiau reikšminga negu išvengtoji žala (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarimas N63-884/2010 , nutartis Nr. N575-2319/2011).

Apeliaciniame skunde nenurodomi konkretūs argumentai, kuriais remiantis būtų prieštaraujama apylinkės teismo padaryta išvadai, jog R. R. veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis. Viešųjų pirkimų tarnyba tik akcentuoja Įstatymo nepriekaištingą laikymąsi bei kad būtinasis reikalingumas nėra ir negali būti pagrindas pažeisti imperatyvias Įstatymo nuostatas. Pažymėtina, kad būtinojo reikalingumo situacija atsiranda susidūrus dviem teisės saugomiems gėriams, kurių vieną galima apsaugoti tik darant žalą antram. Veiksmai, padaryti esant būtinajam reikalingumui, yra socialiai vertingi, nes jais siekiama išsaugoti žymiai vertingesnį interesą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su Viešųjų pirkimų tarnyba, kad vykdant viešuosius pirkimus yra būtina griežtai laikytis Įstatymo nuostatų, kita vertus, negalima ignoruoti tų aplinkybių, kurioms esant buvo padaryti nustatyti Įstatymo pažeidimai. Iš bylos medžiagos matyti, kad Ukmergės rajono savivaldybės taryba 2010-04-20 sprendimu Nr. 7-82 nusprendė nuo 2010-05-30 vienašališkai nutraukti 2000-12-20 SP UAB „U“, UAB „Š (duomenys pakeisti)“ ir UAB „D (duomenys pakeisti)“ šilumos ūkių modernizavimo ir renovacijos sutartį bei 2010-05-27 sprendimu Nr. 7-113 pavedė savivaldybės kontroliuojamai įmonei UAB „U“ tiekti šilumą ir karštą vandenį Ukmergės mieste ir Šventupės gyvenvietėje. Be to, Ukmergės rajono savivaldybė 2010-06-23 sprendimu Nr. 7-138 nusprendė perduoti naudoti ir eksploatuoti iš UAB „M“ perimamą bei savivaldybei perduodamą Ukmergės rajono šilumos ūkio turtą UAB „U“. UAB „U“ apskaičiavo, kad siekiant užtikrinti karšto vandens ir šilumos tiekimą, bendrovei trūko 4 mln. litų apyvartinių lėšų, ji neturėjo turto, kurį būtų galima įkeisti (b.l. 13). Esant tokiai situacijai UAB „U“ raštu kreipėsi į AB „Ū“ ir į AB „N (duomenys pakeisti)“ bankus dėl paskolos ar kredito linijos suteikimo (b.l. 13-14). Kaip matyti iš R. R. rašytinio paaiškinimo, bendrovę sutiko kredituoti vienintelis AB „Ū“. Tik pasirašant papildomą 2010-12-29 kreditavimo sutartį, paaiškėjo, jog metinės palūkanos viršys 100 000 Lt (b.l. 6). Ukmergės savivaldybės administracijos direktoriaus dar 2010-09-28 įsakymu Nr. 13-1069 buvo paskelbta ekstremali situacija Ukmergės rajone, pavesta UAB „U“ direktoriui užtikrinti viešąjį interesą ir pradėti tiekti šilumą bei karštą vandenį Ukmergės rajono gyventojams (b.l. 63).

Visos minėtos aplinkybės patvirtina, kad Ukmergės rajono savivaldybės tarybai 2010-05-27 sprendimu pavedus UAB „U“ tiekti šilumą ir karštą vandenį Ukmergės mieste bei Šventupės gyvenvietėje, bendrovė turėjo imtis priemonių siekiant užtikrinti savivaldybės pavestą funkciją. Akivaizdu, kad šilumos ir karšto vandens tiekimo užtikrinimas yra reikšmingas teisinis gėris, turintis visuomeninį interesą. Neatliekant tokių veiksmų, iškiltų grėsmė nuosavybei ir asmenų teisėms bei laisvėms. Susidariusios situacijos pavojingumą suprato ir Ukmergės rajono savivaldybės administracija, kurios direktorius 2010-09-28 paskelbė ekstremalią situaciją rajone. Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo (2009-12-22 redakcija) 2 straipsnio 5 p. numatyta, kad ekstremali situacija – dėl ekstremaliojo įvykio susidariusi padėtis, kuri gali sukelti staigų didelį pavojų gyventojų gyvybei ar sveikatai, turtui, aplinkai arba gyventojų žūtį, sužalojimą ar padaryti kitą žalą. Nagrinėjamu atveju laikytina, kad nesant šilumos tiekėjo, kuris galėtų tinkamai užtikrinti šilumos ir karšto vandens tiekimą Ukmergės rajone, buvo susidariusi ekstremali situacija. Kadangi UAB „U“ neturėjo pakankamai apyvartinių lėšų ir turto, kurį galima būtų įkeisti, ji buvo priversta kreiptis į bankus dėl paskolos ar kredito linijos suteikimo. Esant tokiai situacijai, bendrovę sutiko kredituoti tik AB „Ū“ 2010-10-29 ir 2010-12-29 sudarius kredito linijos sutartis dėl kredito linijos limito atitinkamai 2,5 ir 1,5 mln. sumai. Palūkanų suma viršijo 100 tūkst. Lt sudarius tik papildomą 2010-12-29 kredito linijos sutartį. Atkreiptinas dėmesys, kad AB „L (duomenys pakeisti)“ ir UAB „U“ sudarė gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutartį 2010-12-30 (b.l. 56-62), kita vertus, UAB „U“ dar 2010-10-15, 2010-10-31, 2010-11-15, 2010-11-30, 2010-12-15 ir 2010-12-31 sumokėjo AB „L“ kompensacijas, viršijusias bendrą daugiau nei 4 mln. Lt sumą, už dujų vartojimą iš sistemos operatoriaus tinklo ekstremalios situacijos metu (b.l. 43-48). Taigi, nors UAB „U“, sudarydama kredito linijos sutartis su AB „Ū“, nesilaikė Įstatymo nuostatų, tačiau gresiant realiam ir akivaizdžiam pavojui, kurio negalima buvo pašalinti kitomis priemonėmis, darytina išvada, kad bendrovė veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis. Šiuo atveju nesilaikant Įstatymo nuostatų buvo padaryta mažesnė žala nei išvengta žala, kuri galėjo atsirasti neužtikrinant šilumos ir karšto vandens tiekimo Ukmergės rajone. Pažymėtina, kad pati Viešųjų pirkimų tarnyba 2012-01-05 nutarime konstatavo, jog R. R., kaip UAB „U“ direktorius, veikė esant ekstremaliai situacijai rajone, valstybės biudžetui žala nepadaryta (b.l. 4).

Apeliaciniame skunde nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys nėra aktualios, kadangi jose faktinės aplinkybės skiriasi nuo šioje nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, naikinti Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012-04-05 nutarimą šioje dalyje nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

tenkinti Viešųjų pirkimų tarnybos apeliacinį skundą iš dalies.

Pakeisti Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 5 d. nutarimą: panaikinti nutarimo dalį, kuria administracinio teisės pažeidimo byla R. R. nutraukta pasibaigus administracinės nuobaudos skyrimo terminui.

Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.