- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-19
- Bylos Nr.
- 2-2036-241/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Gasiūnienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Metal Center“, uždarajai akcinei bendrovei „BalticMetalCenter“
- Ieškovas
- Danske Bank A
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Metal Center“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovų Danske Bank A/S Lietuvos filialo ir HEGO Walserijprodukten B. V. ieškinius atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „BalticMetalCenter“ dėl bankroto bylos iškėlimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Danske Bank A/S Lietuvos filialas pateikė teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui. Ieškovas nurodė, kad su atsakovu 2006 m. lapkričio 21 d. sudarė investicinio kredito sutartį Nr. K200611-1833, pagal kurią atsakovui buvo suteikta 579 240 Eur kredito linija iki 2013 m. vasario 15 d., taip pat 200 594,20 Eur kreditas iki 2016 m. lapkričio 21 d. bei 318 582 Eur kreditas iki 2018 m. gegužės 22 d. Pasirašydamas kredito sutartį atsakovas įsipareigojo iki termino mokėti pagal kredito sutartį nustatytas sumas pabaigos sukaupti pakankamą lėšų likutį savo sąskaitose, tačiau įsipareigojimo nesilaikė. Ieškovas 2013 m. spalio 30 d. raštu konstatavo, jog atsakovas padarė esminius sutarties pažeidimus ir pareikalavo ne vėliau kaip per 10 dienų padengti visą įsiskolinimą, kuris 2013 m. spalio 29 d. sudarė 875 754,24 Eur. Kredito sutartis nutraukta nuo 2013 m. lapkričio 16 d. Atsakovas kreipėsi į teismą dėl vienašališko kredito sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, tačiau ieškinys buvo atmestas, sprendimas paliktas galioti įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartimi. Ieškovo tvirtinimu, atsakovo skolą sudaro: 692 983,52 Eur negrąžinto kredito; 159 366,80 Eur priskaičiuotų ir nesumokėtų palūkanų; 517 587,38 Eur priskaičiuotų ir nesumokėtų delspinigių; 688,74 Eur draudimo įmoka. Ieškovo nuomone, atsakovo skolos dydis, augantys delspinigiai leidžia pagrįstai manyti, kad atsakovo sunkumai nėra laikino pobūdžio, atsakovas nepateikė duomenų, jog ėmėsi efektyvių veiksmų įmonės mokumui atkurti, finansinei būklei pagerinti.
Ieškovas HEGO Walserijprodukten B. V. pateikė teismui ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui, kuriame nurodė, kad atsakovas yra skolingas 74078,52 Eur. 2015 m. vasario 26 d. pareiškėjas išsiuntė atsakovui pranešimą, kuriuo paragino atsakovą per 30 dienų sumokėti susidariusį įsiskolinimą, tačiau atsakovas neįvykdė minėtų įsipareigojimų. Atsakovas yra nemokus, todėl jam keltina bankroto byla.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 28 d. nutartimi iškėlė atsakovui bankroto bylą, administratoriumi paskyrė UAB „Valdsita“. Teismas nustatė, kad atsakovo mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 2015 m. liepos 30 d. siekia 1 032 746 Eur, iš jų per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekia 339 763 Eur, po vienerių metų mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 692 983 Eur. Atsakovas turi ilgalaikio turto už 772 776 Eur, o iš viso turi turto už 1 394 355 Eur. Pagal atsakovo pateiktą kreditorių sąrašą teismas nustatė, kad įmonės pradelsti įsipareigojimai sudaro 305 954,50 Eur. Teismas nustatė, kad 2015 m. atsakovas turėjo 36 370 Eur pelno, per 2014 metais pelnas siekė 13 368 Eur. Lygindamas įmonės finansinę padėtį pareiškimo dėl bankroto bylos pateikimo teismui momentu ir 2014 m. gruodžio 31 d., teismas nustatė, kad ji nežymiai pagerėjo. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas, teikdamas teismui duomenis apie įmonės finansinę padėtį, į kreditorių sąrašą neįtraukė Danske Bank A/S Lietuvos filialo, kuris teikdamas pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui, nurodė, kad skolą sudaro: 692 983,52 Eur negrąžinto kredito; 159 366,80 Eur priskaičiuotų ir nesumokėtų palūkanų; 517 587,38 Eur priskaičiuotų ir nesumokėtų delspinigių; 688,74 Eur draudimo įmoka. Teismas įvertino ieškovo nurodytą skolos atsiradimo pagrindą – 2013 m. lapkričio 16 d. vienašališkas 2006 m. lapkričio 21 d. investicinės kredito sutarties nutraukimas. Atsakovas vienašališką sutarties nutraukimą ginčijo teismine tvarka, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimu ieškinys atmestas, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartimi minėtas sprendimas paliktas nepakeistas, sprendimai kasacine tvarka nebuvo apskųsti.
Teismas įvertino atsakovo argumentus dėl ieškovo prašomų per didelių delspinigių, tačiau nurodė, kad net įtraukus į pradelstų įsipareigojimų masę tik ieškovo nurodomas negrąžinto kredito ir priskaičiuotų palūkanų sumas (neįtraukiant paskaičiuotų delspinigių sumos), gauna tokį atsakovo turimo turto ir pradelstų įsipareigojimų santykį: turto už 1 394 355 Eur, pradelstų įsipareigojimų už 1 158 304,82 Eur (305 954,50 Eur atsakovo nurodomų pradelstų įsipareigojimų, ieškovo nurodomos 852 350,32 Eur skola ir palūkanos). Atsižvelgęs į šiuos duomenis, teismas padarė išvadą, kad atsakovo pradelsti įsipareigojimai gerokai viršija pusę į atsakovo balansą įrašyto turto vertės.Vertindamas įmonės finansinių rodiklių gerėjimą, teismas pažymėjo, kad įmonės 2015 metų 36 370 Eur pelnas ar 2014 metų 13 368 Eur pelnas nėra savo dydžiu reikšmingi įmonės finansinės padėties pagerėjimui tokiu mastu, kad ji galėtų padengti kreditorinius įsipareigojimus. Įmonės debitoriai už 27 235,15 Eur taip pat neturės reikšmingos įtakos įmonės finansinei padėčiai. Teismas atkreipė dėmesį, kad po vienerių metų atsakovo mokėtinos sumos ir įsipareigojimai padidės 692 983 Eur. Atsakovas nepateikė argumentų, kaip planuoja gerinti savo veiklos efektyvumą bei finansinę padėtį. Atsakovo argumentus apie pastangas atsiskaityti su kreditoriais teismas vertino kritiškai, nes tokių veiksmų atsakovas ėmėsi praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui po to, kai 2015 m. gegužės 22 d. įsiteisėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimas.
Išdėstytų argumentų pagrindu teismas padarė išvadą, kad atsakovo veikla toliau nebegalima, įmonė yra nemoki, nevykdo sandoriais prisiimtų turtinių įsipareigojimų, pradelstos skolos viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Pagrindų, įpareigojančių atsisakyti kelti bankroto bylą, teismas nenustatė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atsakovas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmeti ieškovų prašymus dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui, arba perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas formaliai vertino atsakovo finansinius duomenis, neginčijamų įsipareigojimų dydžius ir neteisingai nustatė, kad įmonė yra nemoki, tokiu būdu pažeidė bankroto procedūrai keliamus reabilitacinio bei ultima ratio tikslus ir iš rinkos pašalino mokų dalyvį. Atsakovas turi net 580 574 Eur atsargų, jo veikla yra stabili ir pelninga. Tai puikiai atspindi tiek įmonės ilgalaikio turto rinkos vertė, kuri 2015 m. liepos 30 d. buvo net 772 776 Eur, bei tai, kad iš viso įmonė turi turto net už 1 394 355 Eur. Tiek ilgalaikio, tiek viso turto dydis įrodo faktą, kad įmonė gali realiai atsiskaityti su kreditoriais, todėl grėsmė kreditoriams neiškyla.
2. Teismas neįvertino aplinkybių, kad atsakovo darbuotojai nereiškia kreditorinių reikalavimų, kad 2015 m. rugsėjo 5 d. atsakovas buvo visiškai atsiskaitęs su Valstybinio socialinio draudimo fondu, kad įmonė turi debitorinių reikalavimų, kurių vertė yra 27 235,15 Eur, bei tai, kad įmonė, veikdama stabiliai bei gaudama pelną, yra pajėgi išspręsti savo laikinus finansinius sunkumus.
3. Teismas netinkamai įvertino ieškovo Danske Bank įsipareigojimo realumą bei pagrįstumą, neatsižvelgė į tarp atsakovo ir banko vykstantį ginčą dėl reikalaujamos skolos dydžio, neįvertino aplinkybės, kad atsakovas nesutinka nei su vienašališku kredito sutarties nutraukimu, o su susidariusio įsipareigojimo dydžiu.
Žemesnės instancijos teismas
4. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi nustatė, kad įmonė yra moki, susiduria tik su laikino pobūdžio sunkumais ir pagrindo kelti bankroto bylą nėra. Per kelis mėnesius įmonės finansinė padėtis negalėjo ypatingai pablogėti. Tą patvirtina aplinkybė, kad įmonės pelnas 2015 m. liepos 30 d. buvo didesnis už visų praėjusių 2014 m. pelną, atitinkamai šiais metais įmonė uždirbo 36 320,00 Eur, o praėjusiais metais tik 3 871,14 Eur.
5. Teismas neatsižvelgė į atsakovo pateiktus įrodymus apie vykstančias derybas su abiem ieškovais bei atliktus pirmuosius mokėjimus. Užbaigus derybas ginčo klausimas gali būti išspręstas.
6. Nagrinėdamas bankroto bylos iškėlimo klausimą teismas nebuvo aktyvus, neatsižvelgė į viešąjį interesą bei bankroto procedūros metu sukeliamą žalą.
Šalies argumentai
Ieškovas Danske Bank A/S Lietuvos filialas prašo atmesti atsakovo atskirąjį skundą, prijungti prie bylos išrašą apie atsakovo įsiskolinimą Valstybinio socialinio draudimo fondui. Ieškovas nurodo, kad šis dokumentas negalėjo būti pateiktas pirmos instancijos teismui, kadangi jo pateikimo būtinybė atsirado tik apeliaciniame procese, kuomet atsakovas atskirajame skunde nurodė apie savo įsiskolinimų Valstybinio socialinio draudimo fondui nebuvimą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Nepagrįsti atsakovo argumentai, kad bendrovė yra moki ir jai nėra pagrindo kelti bankroto bylą. Teismas teisingai nustatė, kad bendrovė yra nemoki ĮBĮ prasme ir jai keltina bankroto byla. Atsakovas nesutinka su banko nurodytu jo skolos dydžiu, tačiau teismas teisingai nustatė, kad net įtraukus į atsakovo pradelstų įsipareigojimų masę tik banko nurodomas negrąžinto kredito ir priskaičiuotų palūkanų sumas, atsakovo pradelsti įsipareigojimai vis tiek gerokai viršija pusę į atsakovo balansą įrašyto turto vertės. Be to, atskirajame skunde atsakovas nurodo, kad sutinka su banko pareikšto reikalavimo apimtimi tik ta dalimi, kurioje numatyta negrąžinta kredito suma. Taigi atsakovas sutinka su 692 983,52 Eur negrąžinto kredito sumos reikalavimu. Net ir tokiu atveju atsakovo pradelsti įsipareigojimai gerokai viršija pusę jo balansinio turto vertės, kas suteikia pagrindą atsakovui pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį iškelti bankroto bylą.
Atsiliepimas
2. Atsakovas nepateikė argumentus, kad reali jo turto vertė yra didesnė, nei nurodoma balanse, patvirtinančių įrodymų.
3. Nors atsakovas nurodo, kad 2015 m. rugsėjo 5 d. buvo visiškai atsiskaitęs su Valstybinio socialinio draudimo fondu, tačiau remiantis viešai prieinamais duomenimis, ginčijamos nutarties priėmimo dieną atsakovo skola Valstybinio socialinio draudimo fondui sudarė 1 739,31 Eur ir iki šiol ši skola nėra padengta.
4. Atsakovo argumentai dėl stabilios atsakovo veiklos, darbuotojų pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nebuvimo nagrinėjamu atveju, nustačius egzistuojant ĮBĮ įtvirtintą bankroto bylos iškėlimo pagrindą, yra nereikšmingi.
5. Nepagrįsti atsakovo argumentai, kad šiuo metu vyksta derybos su banku. Derybos tarp banko ir atsakovo nevyksta. Bankas ne kartą prašė pateikti jo finansinės atskaitomybės dokumentus, tačiau atsakovas jų nepateikė. Ši aplinkybė įrodo, kad atsakovas, priešingai nei nurodo, nėra linkęs bendradarbiauti su savo kreditoriais.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsakovui iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Dėl naujų įrodymų
Kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas pateikė duomenis apie atsakovo įsiskolinimą Valstybinio socialinio draudimo fondui ir šiuos įrodymus prašo priimti. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsižvelgiant į tai, kad pateiktu įrodymu ieškovas siekia paneigti atsakovo nurodytas aplinkybes apie įsiskolinimo VSDF biudžetui nebuvimą, ieškovo pateikti nauji įrodymai priimami ir bus vertinami kartu su kitais byloje esančiais duomenimis.
Dėl pagrindo iškelti bankroto bylą ir atsakovo mokumo
Bankroto bylos iškėlimo pagrindai įtvirtinti ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje. Bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies nuostatas įmonės nemokumas tai – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte bei įmonės ūkinės-komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams bei toliau išlikti aktyviu rinkos dalyviu. Pirmosios instancijos teismas bankroto bylą atsakovui iškėlė įvertinęs naujausius atsakovo finansinius veiklos duomenis, juos lygindamas su ankstesniais atsakovo finansinę padėtį pagrindžiančiais duomenimis, atsižvelgęs į atsakovo pradelstų įsipareigojimų sumas, įvertinęs ieškovo Danske Bank A/S Lietuvos filialo reikalavimą, atsakovo per 2014, 2015 metus gautą pelną, ir konstatavęs, kad atsakovo pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės.
Apelianto teigimu, teismas formaliai vertino įrodymus, nebuvo aktyvus. Apeliacinės instancijos teismas su šiais atsakovo argumentais nesutinka. Vertinant įmonės finansinę padėtį, kaip pagrindą įmonei kelti bankroto bylą, reikalinga išanalizuoti įmonės finansinius duomenis, t. y. ne tik konstatuoti, kad įmonė nevykdo įsipareigojimų kreditoriams, bet ir nustatyti, ar įmonės pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės. Pagal atsakovo pateiktą naujausią 2015 m. liepos 30 d. balansą pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovo mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekia 1 032 746 Eur, iš jų per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekia 339 763 Eur, po vienerių metų mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 692 983 Eur, atsakovas turi ilgalaikio turto už 772 776 Eur, o iš viso turi turto už 1 394 355 Eur (2 t., 38, 39 b. l.). Pagal atsakovo pateiktą pradelstų įsipareigojimų sąrašą atsakovas turi 305 954,50 Eur pardelstų įsipareigojimų (2 t., 27-32 b. l.). Teismas teisingai pastebėjo, kad į šį sąrašą nėra įtrauktas ieškovo Danske Bank A/S Lietuvos filialo pradelstas reikalavimas pagal 2006 m. lapkričio 21 d. kredito sutartį. Teismas į atsakovo pradelstų įsipareigojimų masę įtraukė tik ieškovo nurodytas negrąžinto kredito ir palūkanų sumas ir konstatavo, kad atsakovas turi 1 394 355 Eur vertės turto, o pradelstų įsipareigojimų suma siekia 1 158 304,82 Eur. Taigi ši aplinkybė leido teismui daryti išvadą apie atsakovo nemokumą. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad net ir tuo atveju, jeigu į atsakovo pradelstų įsipareigojimų sumą būtų įtraukta tik 692 983,52 Eur negrąžinto kredito suma be palūkanų ir delspinigių, su kuria atsakovas sutinka, atsakovo turto ir pradelstų įsipareigojimų santykis būtų toks: 1 394 355 Eur ir 998 938,02 Eur, kas vis tiek nekeistų teismo padarytos išvados dėl atsakovo nemokumo.
Nors atsakovas teigia, jog teismas netinkami vertino įrodymus, tačiau nepateikia argumentų, kurie paneigtų teismo išvadų dėl atsakovo pradelstų įsipareigojimų sumos ir turto vertės santykio nustatymo teisingumą. Apelianto įsitikinimu, aplinkybė, kad jis turi net 580 574 Eur atsargų ir jo veikla yra pelninga, kad ilgalaikio turto rinkos vertė 2015 m. liepos 30 d. buvo net 772 776 Eur, bei tai, kad iš viso įmonė turi turto net už 1 394 355 Eur, įrodo tą faktą, kad įmonė gali realiai atsiskaityti su kreditoriais. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas analizuoja atskirus savo finansinės veiklos rodiklius, tačiau tik jų visuma, kartu su pradelstais įsipareigojimais, gali atskleisti tikslią atsakovo finansinę padėti ir galimybę atsiskaityti su kreditoriais.
Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino atsakovo 2014 ir 2015 metais gautą pelną bei padarė teisingą išvadą, kad atsižvelgiant į atsakovo pradelstų įsipareigojimų sumą bei po vienerių metų mokėtinas sumas (692 983 Eur), atsakovo pelnas neturi lemiamos reikšmės sprendžiant dėl jo galimybės atsiskaityti su kreditoriais. Dėl tų pačių priežasčių atsakovo debitoriniai reikalavimai (27 235 Eur) taip pat nekeičia konstatuotos atsakovo nemokumo būklės.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad bankroto bylos iškėlimas yra kraštutinė priemonė ir prioritetas teikiamas reabilitaciniam bendrovės tikslui, tačiau tik tuo atveju, jeigu teismui kyla abejonių dėl bankroto bylos iškėlimo pagrindų buvimo. Nagrinėjamu atveju teismas išsamiai ir visapusiškai išanalizavo atsakovo finansinius duomenis ir veiklos rodiklius ir abejonių dėl atsakovo nemokumo teismui nekilo, todėl nustačius, kad atsakovas yra nemokus, atsisakymas iškelti atsakovui bankroto bylą prieštarautų ĮBĮ nuostatoms.
Apelianto teigimu, nagrinėdamas bankroto bylos iškėlimo klausimą, teismas nebuvo aktyvus, formaliai vertino įrodymus. Pažymėtina, kad aktyvus teismo vaidmuo bankroto bylose lemia, kad tais atvejais, kai teismui nepateikiami duomenys apie įmonės turtinę padėtį arba jų nepakanka įmonės nemokumo (mokumo) faktui konstatuoti, teismas turi pareigą pats rinkti įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nepaisant to, jog bankroto bylos turi viešąjį interesą, sprendžiant ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo klausimą, yra taikomas ir civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Teismo aktyvumo bankroto procese pareiga negali būti suprantama kaip atleidimas byloje dalyvaujančių asmenų nuo pareigos pagrįsti jų nurodytus argumentus ir (ar) rungimosi principo paneigimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1292-516/2015). Apeliantas nenurodo, kokių duomenų, kurie turėtų reikšmės sprendžiant atsakovo bankroto bylos iškėlimo klausimą, teismas nesurinko ir nepateikia argumentų, kurie leistų kitaip įvertinti teismo padarytas išvadas. Teismui buvo pateikti naujausi atsakovo finansiniai dokumentai, pagal kuriuos teismas vertino atsakovo finansinę būklę. Teismas išsamiai ir visapusiškai įvertino visus byloje esančius įrodymus, svarbius sprendžiant atsakovo bankroto bylos iškėlimo klausimą.
Aplinkybė, kad atsakovo darbuotojai nereiškia kreditorinių reikalavimų atsakovui, neturi reikšmės sprendžiant nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, kadangi bankroto byla iškelta ne dėl to, kad atsakovas neatsiskaito su darbuotojais, o dėl atsakovo nemokumo.
Atskirojo skundo argumentai, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog atsakovas vykdo derybas su ieškovais ir šis ginčas gali būti išspręstas, nepagrįsti. Ieškovas paneigė atsakovo argumentus dėl vykstančių derybų, teigė, kad atsakovas nepateikia banko prašomų duomenų, todėl nebendradarbiauja su savo kreditoriumi. Atsakovas nepateikė objektyvių duomenų, kad vykdo derybas su kitu ieškovu HEGO Walserijprodukten B. V., priešingai, pats pažymėjo, kad derybos yra nutrūkusios.
Ieškovas kartu su atsiliepimu pateikė duomenis apie atsakovo įsiskolinimą Valstybinio socialinio draudimo fondui, kas paneigia atsakovo skunde nurodomus argumentus apie skolos nebuvimą. Pagal viešai prieinamus duomenis, atsakovo skola VSDF biudžetui 215 m. lapkričio 13 d. siekė 3 390,61 Eur, o VMI – 25 939,57 Eur (CPK 179 str. 3 d.).
Atskirajame skunde teigiama, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi nustatė, kad atsakovas yra moki įmonė, tik susidurianti su laikino pobūdžio sunkumais, todėl, pasak apelianto, per tokį trumpą laiką atsakovo finansinė situacija negalėjo žymiai pasikeisti. Atkreiptinas dėmesys, kad Šiaulių apygardos teismas 2015 m. gegužės 29 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-724-372/2015 pagal pareiškėjo HEGO Walserijprodukten B. V. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui, konstatavo, kad atsakovas yra mokus ir atsisakė iškelti atsakovui bankroto bylą. Ši nutartis buvo apskųsta atskiruoju skundu. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1490-186/2015, pirmosios instancijos teismo nutartį panaikino, konstatavęs, kad išvadą apie atsakovo mokumą teismas padarė tinkamai nenustatęs pradelstų įsipareigojimų dydžio, todėl nutartį panaikino ir klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ĮBĮ 10 str. 8 d.). Taigi apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei nurodo apeliantas, nepatvirtino jo nurodomos aplinkybės apie atsakovo mokumą, o konstatavo, kad teismas, netinkamai nustatęs atsakovo pradelstų įsipareigojimų dydį, padarė neteisingą išvadą dėl atsakovo mokumo.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas apeliantui bankroto bylą iškėlė įvertinęs visus turimus duomenis, šalių nurodytas aplinkybes, vadovaudamasis ĮBĮ 2 straipsnio 8 punktu bei 9 straipsnio 7 dalies 1 punktu, įsitikinęs, kad nėra ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalyje nurodytų priežasčių, dėl kurių bankroto byla negalėtų būti iškelta, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti priimto procesinio sprendimo pagrįstumu bei teisėtumu, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. nutartį palikti nepakeistą.