Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Evaldas Vanagas Baudžiamoji byla Nr. 1A-518-337/2010

Teisėjas Česlovas Kulikauskas Teisminio proceso Nr. 1-54-1-00023-2009-9

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2010 m. rugpjūčio 19 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas), Algirdo Gapučio ir Sigito Bagdonavičiaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. apeliacinį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2010-05-19 nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu pagal BK 281 str. 1 d. ir jam paskirta 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda, ją sumokant per du mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą. Šiuo nuosprendžiu iš R. M. priteista: nukentėjusiajai D. G. 1440,57 Lt turtinei ir 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 100 Lt išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. M. nuteistas už tai, kad jis, 2009 m. liepos 19 d. apie 2.35 val. Lenkijos Respublikoje, Suvalkų rajone, Šypliškių kaime, kelyje A-8, 785,1 kilometre, tiesiame kelio ruože, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 p. reikalavimus, nes vairavo automobilį pavargęs bei pažeisdamas KET 113 p. reikalavimus, nes vairuodamas automobilį Mercedes Benz Sprinter, v.n. (duomenys neskelbtini), nepasirinko saugaus važiavimo greičio, neatsižvelgė į kelio sąlygas, nesuvaldė automobilio, nuvažiavo nuo kelio ir apvirto, dėl ko sužalojo kartu važiavusią keleivę nukentėjusiąją D. G., kuriai dėl raktikaulio lūžio nesunkiai sutrikdė sveikatą.

Skunde teigiama, kad teismas visiškai nepasisakė dėl nukentėjusiosios kaltės, jos pačios neatsargumo, padėjusio atsirasti žalai. Apeliantas mano, kad nukentėjusiosios kaltė pasireiškė kaip didesnio laipsnio atidumo ir rūpestingumo neužtikrinimas – didelis neatsargumas, o ne tik kaip normalus ar paprastas neatsargumas. Nukentėjusioji teigė nesant jos neatsargumo, tačiau ji pati parodė mačiusi nesant saugos diržų, bet net nesiteiravusi ar kelionėje ji bus apdrausta, be to, net nemokėjo už kelionę.

Apeliantas pažymi, kad teismas nenurodė jokios teisės normos, kuria vadovaujantis priteisė iš jo neturtinę žalą, tinkamai nemotyvavo jos dydžio, nepakankamai atsižvelgė į neturtinės žalos dydžio nustatymui reikšmingus CK 6.250 str. 2 d. nurodytus kriterijus (veikos pavojingumą, padarinius, jo kaltę, nukentėjusiosios išgyvenimus, liekamuosius reiškinius ir kt.), taip pat teismų praktiką, išsamiai neanalizavo padaryto KET pažeidimų pobūdžio ir kaltės turinio bei pačios nukentėjusiosios kaltės. Svarstant neturtinės žalos dydžio klausimą apsiribota tuo, kad D. G. sveikata sutrikdyta nesunkiai, kad dėl įvykio ji patyrė dvasinius išgyvenimus, fizinį skausmą, iki šiol baiminasi važinėti automobiliu, nors nukentėjusioji pati vairuodama automobilį atvyko į teismą, iš ko aišku, kad jai pavyks visiškai pasveikti ir neliks jokių liekamųjų reiškinių. Apelianto nuomone, neturtinės žalos atlyginimui reikšmingi kriterijai nuosprendyje paminėti nevisai išsamiai ir gana deklaratyviai, tik pažymint, jog jis nedirba, tačiau turi nekilnojamojo turto, ir tuo tarpu visiškai nepasisakant, kad jis išlaiko du mažamečius vaikus. Tai rodo, kad teismas nepilnai įsigilino į neturtinės žalos atlyginimo klausimą nei fakto, nei teisės aspektais. Apelianto manymu, teismo sprendimas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio nukentėjusiajai negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl turi būti mažinamas. D. G. neatsargumas yra pagrindas sumą sumažinti proporcingai jos kaltės laipsniui, kuri sudarytų 50 proc.

Teismo posėdyje nuteistasis bei jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras ir nukentėjusioji - atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant apelianto R. M. kaltės klausimą pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamą veiką, teisingai paskyrė jam bausmę bei išsprendė civilinio ieškinio klausimą.

Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai yra susiję su tuo, kad, apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai jo kaltę grindė tik nukentėjusiosios parodymais bei nevertino jos pačios kaltės dėl įvykio metu kilusių padarinių. Tačiau apylinkės teismas, priešingai apelianto tvirtinimui, nuosprendyje vertindamas byloje surinktus duomenis ir juos pripažindamas įrodymais, BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė, kitų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Bylą nagrinėjęs apylinkės teismas patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nutartyje išdėstytu įrodymų vertinimu visiškai sutinka ir pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Tuo tarpu apeliaciniame skunde pateikiami samprotavimai apie įrodymus ir jų vertinimą yra subjektyvūs ir nepaneigia teismo išvadų šiuo klausimu. Apelianto manymu, pati nukentėjusioji dėl savo neatsargumo patyrė jam inkriminuotus padarinius. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su šiuo nuteistojo subjektyviu sau palankiu situacijos vertinimu ir visiškai pritaria priešingai pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai dėl R. M. veikos ir kilusių padarinių priežastinio ryšio. Apeliantas skunde teigia, kad nukentėjusiosios kaltė pasireiškė kaip didesnio laipsnio atidumo ir rūpestingumo neužtikrinimas – didelis neatsargumas, nes ji mačiusi nesant saugos diržų, nesiteiravusi ar kelionėje ji bus apdrausta, be to, net nemokėjo už kelionę. Tačiau šios aplinkybės nekeičia išvados dėl apelianto kaltės. Vairuotojas vairuodamas automobilį privalo būti labai atidus, nevairuoti būdamas pavargęs, pasirinkti saugų greitį. Net ir sutinkant su apelianto teiginiu, kad nukentėjusioji neįsitikinusi savo saugumu važiavo jo vairuojamu automobiliu – tai nebuvo kilusių padarinių priežastis. Akivaizdu, kad, jeigu R. M. vairuojamas automobilis nebūtų nuvažiavęs nuo kelio ir apvirtęs, nebūtų nesunkiai sutrikdyta jos sveikata. Todėl vairuotojo R. M. sprendimas – vairuoti esant pavargus ir nepasirinkus saugaus greičio – susidariusioje eismo situacijoje buvo aiškiai netinkamas. Pažeisdamas KET reikalavimus R. M. turėjo ir galėjo numatyti, kad dėl tokios jo veikos gali kilti eismo įvykis, kurio metu, dalyvaujant judančiai transporto priemonei, gali žūti ar būti sužeisti žmonės, sugadinta ar apgadinta bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje buvęs turtas (KET 12 punktas), o ne konkrečius padarinius, numatytus BK 281 straipsnyje (žmonių mirtį, sužalojimus ir pan.). Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog tarp R. M. padarytų KET 14 ir 113 punktuose numatytų reikalavimų pažeidimų ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys ir jo veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 281 straipsnio 1 dalį.

Apeliantas skunde teigia, kad teismas neteisėtai netaikė jam BK 39 ir 40 str. Šis teiginys yra visiškai nepagrįstas. Visų pirma pažymėtina, kad pastarųjų teisės normų taikymas yra teismo teisė, o ne pareiga. Antra, jų taikymui būtina atitinkamai BK 39 ir 40 straipsniuose nurodytų sąlygų visuma. Teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinio skundo argumentus dėl BK 39 str. įtvirtinto atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės esant lengvinančioms aplinkybėms ir dėl BK 40 str. įtvirtinto atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą taikymo konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. M. atžvilgiu netaikė BK 39 ir 40 straipsnių nuostatų. Pagal BK 39 straipsnio nuostatas asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą arba neatsargų nusikaltimą, teismo motyvuotu sprendimu gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, yra ne mažiau kaip dvi BK 59 str. 1 d. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai yra lengvinančių aplinkybių, yra besąlyginė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšis, taikoma tik esant visoms jame išvardytoms būtinoms sąlygoms. Kaip matyti, apeliantui inkriminuotas BK 281 str. 1 d. numatytas nusikaltimas yra neatsargus. Byloje esanti pažyma apie teistumą patvirtina, kad R. M. nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą. Skundžiamu teismo nuosprendžiu pripažinta, kad apelianto veikoje yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl to gailisi. Taip pat apylinkės teismas teisingai konstatavo nesant R. M. veiksmuose jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Nors apeliantas skunde teigia po įvykio ėmęsis aktyvių veiksmų padedant nukentėjusiajai, tačiau to nepatvirtina ir priešingai – paneigia byloje esantys duomenys. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apie padėjimą apeliantas užsiminė tik apeliaciniame skunde. Tuo tarpu nukentėjusioji yra parodžiusi, kad jai pagalbą po įvykio suteikę tik pro šalį važiuojantys vienuoliai. Netikėti tokiais nukentėjusiosios parodymais teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo. Kitokių lengvinančių aplinkybių nuteistojo veiksmuose nenustatyta. Todėl esant tik vienai lengvinančiai aplinkybei negalimas net BK 39 str. taikymo svarstymas. Taip pat nėra jokio pagrindo R. M. taikyti ir BK 40 str., nes byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad apeliantas iš dalies atlygino ar pašalino žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, o nesant šiai aplinkybei, pastaroji teisės norma netaikytina. Įvertinusi visas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra visų būtinų sąlygų apeliantą R. M. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39 ar 40 str. nustatyta tvarka ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

Apeliantas nesutinka ir su skundžiamu nuosprendžiu išspręstu civilinio ieškinio dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimu, tačiau teisėjų kolegija neranda jokio pagrindo tenkinti apelianto skundą ir šioje dalyje.

Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas neturtinę žalą, atsižvelgė į bylai reikšmingų aplinkybių visumą, tinkamai vadovavosi Baudžiamojo proceso kodekso bei Civilinio kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo ir atlyginimo tvarką, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika panašiose bylose. Nustatydamas 10 000 Lt neturtinės žalos dydį teismas racionaliai vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgė, be kita ko, ir į eismo įvykio priežastį, nusikalstamos veikos padarinius, apelianto asmenybę. Teismas rėmėsi įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio: specialisto išvada, kurioje numatyta, kad nukentėjusiajai nusikalstama veika padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nukentėjusiosios parodymais apie dvasinį sukrėtimą, išgyvenimus ir kitas aplinkybes, į kurias atsižvelgiama vertinant patirtos neturtinės žalos dydį, fizinės ir dvasinės sveikatos pablogėjimą pagal duomenis, esančius byloje, taip pat į nuteistojo turtinę padėtį, padarytos nusikalstamos veikos kaltės formą. Remiantis išdėstytu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas D. G. padarytos neturtinės žalos dydis aiškiai sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijams neprieštarauja. Jokių naujų, teismo nuosprendyje neįvertintų aplinkybių, turinčių esminę reikšmę nustatant neturtinės žalos dydį, byloje nėra. Tokių aplinkybių nenurodoma ir apeliaciniame skunde. Todėl mažinti neturtinės žalos dydį nėra jokio pagrindo.

Apeliantas skundu ginčija teismo nuosprendžiu iš jo priteistą nukentėjusiosios turtinės žalos bei atstovavimo išlaidų atlyginimą, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu minėtieji klausimai išspręsti teisingai – šios išlaidos pagrįstai priteistos iš nuteistojo. Sutinkamai su BPK 105 str. 1 d. ir 106 str. 2 d., teismas turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui, bei nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti, ką pirmosios instancijos teismas ir padarė. Nors nukentėjusioji nepateikė visų turtinės žalos sumą pagrindžiančių dokumentų, tačiau teisėjų kolegijos manymu, nukentėjusiosios nurodytos bei taip pat pačios bylos aplinkybės nekelia abejonių dėl jos patirtų išlaidų realumo, kurios yra protingo dydžio, todėl teisingai priteistos iš nuteistojo. Taip pat pagrįstai priteistas atstovavimo išlaidų atlyginimas, nes dar civiliniame ieškinyje (123-129 b.l.) nukentėjusioji suformulavo teismui prašymą dėl bylinėjimosi, kitaip – proceso išlaidų, tame tarpe ir atstovavimo, priteisimo iš R. M.. Pastarasis prašymas pagrįstas dokumentais – tai atstovavimo sutartis ir pinigų priėmimo kvitas (127-128 b.l.).

Skunde iš esmės deklaratyviai teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą. Šie teiginiai nepagrįsti, todėl atmestini. Šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, jei bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Duomenų, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą turėjo išankstinę nuomonę dėl R. M. kaltės, byloje nėra. Duomenų, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių, byloje taip pat nėra. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog teismas apelianto teisių nesuvaržė, vienodomis teisėmis su prokuroru leido teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, duoti klausimus dalyvaujantiems byloje asmenims. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad apeliantui nepalankus įrodymų vertinimas bei apkaltinamojo nuosprendžio jo atžvilgiu priėmimas nereiškia, kad buvo pažeista teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Biržų rajono apylinkės teismo 2010-05-19 nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo R. M. apeliacinį skundą atmesti.