Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jelena Šiškina, sekretoriaujant Aleksui Navickui,

dalyvaujant ieškovui T. P., jo atstovei adv. Inesai Arbočienei, atsakovo atstovui adv. Daliui Baranauskui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo T. P. ieškinį atsakovui „Swedbank“, AB dėl laidavimo sutarties sąlygų pakeitimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas ieškinyje prašė pakeisti Laidavimo sutarties Nr. 07-148269-LA2, sudarytos 2009-09-29 T. P. a. k. (duomenys neskelbtini) ir „Swedbank“ AB, 3.2 punktą išdėstant jį taip: „3.2. Laiduotojas atsako Bankui ta pačia apimtimi, kaip ir Kredito gavėjas – už visų Mokėjimų sumokėjimą Bankui, bet ne didesne suma, kaip 27 623,10 eurų.“

Ieškovas patikslintame ieškinyje ir dublike nurodė, kad 2007 m gruodžio 19 d. UAB „Veiverita“ ir AB bankas „Hansabankas“ (atsakovo tuometinis pavadinimas) sudarė kredito sutartį Nr. 07-148269-IN, kurios pagrindu bankas įsipareigojo suteikti įmonei 359 000 litų (103 973,59 eurų) sumos kreditą. Sutarties 2 str. „Pagrindinės kredito sąlygos“ 2.4. p. numatė Kredito gavėjo prievolių pagal sutartį tinkamą įvykdymo užtikrinimą, konkrečiai:

Atsakovas „Swedbank“, AB, su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsiliepime į ieškinį bei triplike nurodė, jog įsiteisėjus Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 30 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. 2-956-510/2013 buvo pradėtas priverstinis priteistos skolos iš Ieškovo išieškojimo procesas. Minėtu įsiteisėjusiu sprendimu iš Ieškovo priteista skola pagal tą pačią laidavimo sutartį, kurią Ieškovas pageidauja pakeisti. Taigi, savo ieškiniu Ieškovas siekia pakeisti teismo jau nustatytą Ieškovo ir Atsakovo teisinį santykį, o tą padaryti ieškinio teisenos tvarka pareiškiant ieškinį nėra teisinės galimybės.

Lietuvos apeliacinis teismas apeliacine tvarka peržiūrėdamas apskųstą Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 30 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-956-510/2013 yra išaiškinęs, jog pagal UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ pateiktą smulkaus ir vidutinio verslo garantiją Nr. 01497 UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ atsakomybė subsidiari. Teismas konstatavo, kad Atsakovas turi teisę kreiptis į UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ tik tuo atveju, jeigu nepavyks skolos išieškoti iš kitų skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių, t.y. UAB „Veiverita“ įkeisto turto vertės ir R. K. bei Ieškovo. Taigi ieškovas visada žinojo, kad Atsakovas galės pasinaudoti UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ tik tuo atveju, jeigu priverstine tvarka realizavus visą Ieškovo turtą, pirmoji UAB „Veiverita“ suteiktos paskolos dalis nebus grąžinta. Dėl minėtos priežasties atmestini Ieškovo teiginiai, kad po ginčo laidavimo sutarties pasirašymo taip pasikeitė aplinkybės, kurių Ieškovas negalėjo kontroliuoti, kad jų pasikeitimas suteikia teismui pakeisti laidavimo sutartį, pagal kurią Ieškovo ir Atsakovo nebesieja jokie teisiniai santykiai.

Ieškovas 2009 m. rugsėjo 29 d. pasirašė Laidavimo sutartį Nr. 07-148269-LA2, kuria buvo įformintas 2007 m. gruodžio 19 d. Laidavimo sutarties Nr. 07-148269-IN-LA2 pakeitimas. 2009 m. rugsėjo 29 d. Laidavimo sutarties Nr. 07-148269-LA2 pasirašymo metu jau buvo įvykusios visos aplinkybės, dėl kurių UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ vėliau atsisakė mokėti garantinę išmoką (kuri, kaip minėta, visiškai nebūtų turėjusi įtakos Ieškovo teisėms ir pareigoms Atsakovo atžvilgiu, nes būtų išmokėta tik po viso Ieškovo turto realizavimo).

UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ išduota garantija užtikrino tik pirmosios UAB „Veiverita“ suteikto kredito dalies grąžinimą, t.y. UAB „Veiverita“ kredito sumai sumažėjus iki 51 986,79 eurų (103 973,58 eurų suteikto kredito suma / 2) UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ įsipareigojimai būtų pasibaigę ir UAB „Veiverita“ suteikto kredito grąžinimas būtų užtikrintas tik UAB „Veiverita“ turto įkeitimu ir R. K. bei Ieškovo laidavimais.

Ginčo laidavimo sutarties pasirašymo metu (2007 m. gruodžio 19 d.) nei viena UAB „Veiverita“ suteikto kredito užtikrinimo priemonė, su kurios ydingumu Ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, dar nebuvo pateikta - UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ smulkaus ir vidutinio verslo paskolos garantija Nr. 01497 buvo išduota tik 2007 m. gruodžio 20 d., o UAB „Veiverita“ turto įkeitimo lakštas, identifikacinis kodas 02220080000843, buvo pasirašytas tik 2008 m. sausio 11 d. Kredito sutarties 2.5 punkte taip pat buvo nurodyta, kad Kredito sutarties 2.4 punkte nurodytų UAB „Veiverita“ prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių pateikimo terminas yra 2008 m. sausio 17 d. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad nėra pagrindo teigti, jog ginčo laidavimo sutarties pasirašymo metu Ieškovas galėjo įvertinti kitų UAB „Veiverita“ prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones ir jų vertę.

Ieškovas, skaičiuodamas laidavimo sumą, kuria norėtų apriboti savo atsakomybę (27 623,10 eurų), netinkamai aiškina UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ atsakomybės atsiradimo momentą ir atsakomybės ribas. UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ įsipareigojimas išmokėti garantinę išmoką atsiranda tik po to, kai realizuojamos kitos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės ir šiuo konkrečiu galiojo iki to momento, kol UAB „Veiverita“ įsipareigojimai nebūtų sumažinti iki 51 986,79 eurų sumos. Todėl, UAB „Veiverita“ negrąžinto kredito suma pirmiausia būtų sumažinta 26 065,80 eurų suma, gauta realizavus įkeistą turtą, ir tik vėliau UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ būtų svarsčiusios dėl garantinės išmokos išmokėjimo, kurią išmokėjus UAB „Veiverita“ bet kokiu atveju nebūtu sumažėję daugiau nei iki 51 986,79 (paprasčiausiai būtų išmokėta mažesnė garantinė išmoka).

Teismo posėdyje ieškovas ieškinį palaikė, prašė jį tenkinti. Papildomai nurodė, kad jis nebūtų sudaręs sutarties, jeigu būtų žinojęs visas aplinkybes. Ieškovas buvo vienas iš akcininkų ir nebuvo direktoriumi, todėl negalėjo daryti įtakos finansinei atskaitomybei. Aplinkybės, kad sutartis sudaryta su įmonės garantija bei yra įkeistas likvidus turtas nulėmė sutarties sudarymą. Bankas nieko nepaaiškino, ieškovas įkeitimo lakšto neskaitė. 27623 Eur ieškovas būtų pajėgus apmokėti.

Teismo posėdyje atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Papildomai paaiškino, kad UAB „Invega“ turtas buvo netinkamai apskaitytas, dėl ko nukentėjo banko interesai. Visas neaiškias aplinkybes ieškovas galėjo išsiaiškinti sutarties pakeitimo metu. Teismas negali priverstinai atsakovą įpareigoti keisti sutartį.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

2007 m gruodžio 19 d. UAB „Veiverita“ ir AB bankas „Hansabankas“ (atsakovo tuometinis pavadinimas) sudarė kredito sutartį Nr. 07-148269-IN, kurios pagrindu bankas įsipareigojo suteikti įmonei 359 000 litų (103 973,59 eurų) sumos kreditą. Sutarties 2 str. „Pagrindinės kredito sąlygos“ 2.4. p. numatė Kredito gavėjo prievolių pagal sutartį tinkamą įvykdymo užtikrinimą, konkrečiai:

visų apyvartoje esančių Kredito gavėjo prekių atsargų, kurių balansinė vertė Sutarties galiojimo laikotarpiu negali būti mažesnė, kaip 75 000 litų (21 721,50 eurų), įkeitimu;visų esamų ir būsimų lėšų Kredito gavėjo sąskaitoje (duomenys neskelbtini), esančioje Hansabanke, banko kodas 73000, įkeitimu;UAB „Invega" garantija ne mažiau kaip 50 proc. nuo suteikiamo kredito sumos;T. P. a. k. (duomenys neskelbtini) laidavimu;R. K. a. k. (duomenys neskelbtini) laidavimu.

Pagal šios sutarties sąlygas įsipareigojimų įvykdymas buvo užtikrintas UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ garantija Nr. 01497; UAB „Veiverita“ nuosavybės teise priklausančio turto įkeitimu, R. K. laidavimu bei ieškovo T. P. laidavimu pagal 2007-12-19 Laidavimo sutartį su pakeitimais ir papildymai (2009-09-29).

2011-04-27 įsiteisėjo Kauno apygardos teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Veiverita“.

2012-05-30 Kauno apygardos teismo sprendimu c.b. Nr. 2-956-510/2013 iš R. K. ir ieškovo ginčo laidavimo sutarties pagrindu solidariai buvo priteista 105 675,69 Eur suma, procesinės palūkanos bei bylinėjimosi išlaidos. Byloje esantis ieškovo atsiliepimas į ieškinį minėtoje byloje patvirtina, kad ieškovas grindė savo nesutikimą su ieškiniu ir tomis aplinkybėmis, jog pirmiausiai kreditorius turi pasinaudoti kitomis užtikrinimo priemonėmis pagal sutarties sąlygas. Minėtoje byloje buvo konstatuota, kad pagal UAB „Investicijos ir verslo garantija“ pateiktą garantiją jos atsakomybė yra subsidiari. Taip pat minėtoje byloje buvo nustatyta, kad garantija buvo išduota tam, kad UAB „Veiverita“ galėtų gauti paskolą.

Ieškovas šioje byloje sutarties pakeitimo pagrįstumą grindžia CK 6.204 str. 3 d., t.y. kai sutarties įvykdymas tampa sudėtingesnis dėl minėto straipsnio 2 d. numatytų aplinkybių, kurios iš esmės pakeičia šalių pusiausvyrą. Ieškovas tokioms aplinkybėms priskiria tai, kad UAB „Invega" nevykdo garantinių įsipareigojimų, taip pat, kad BUAB „Veiverita“ netinkamai įformino buhalterinėje apskaitoje atsargas, dėl ko įmonės turtas buvo parduotas ir paskirstytas tarp pirmosios esmės kreditorių, o ne hipotekos kreditoriaus naudai. Ieškovo teigimu, šios aplinkybės atsirado vėliau - atsakovui pareiškus ieškinį Kauno apygardos teisme dėl skolos priteisimo bei ieškovo atstovei susipažinus su bankroto byloje esančia medžiaga. Ieškovas nurodė, jog savo galimybes dengti skolininko kreditą pagal laidavimo sutartį siejo visų pirmą su UAB „Invega“ garantija ir su paties skolininko įkeistomis atsargomis.

Atsižvelgus į tai, kad šioje byloje ir Kauno apygardos teismo c.b. Nr. 2-956­-510/2012 byloje pareikštų ieškinių dalykai nėra tapatūs (nurodytoje byloje buvo pareikštas reikalavimas dėl skolos priteisimo, šioje byloje – dėl sutarties pakeitimo), taip pat skiriasi iš reikalavimų pagrindai (nurodytoje byloje buvo paskaičiuota skola pagal kredito ir laidavimo sutartį, o šioje byloje prašoma pakeisti laidavimo sutartį), nėra pagrindo spręsti, jog tokiu atveju ši byla turi būti nutraukta pagal CPK 293 str.

Atmestini ieškovo argumentai, jog UAB „Invega“ atsisakymas vykdyti garantinius įsipareigojimus pažeidė šalių pusiausvyrą. Iš LR Ūkio ministerijos 2001-10-29 įsakymu Nr. 322 patvirtintų „Smulkaus ir vidutinio verslo paskolų garantijų teikimo nuostatų“ 15 punkto aiškiai matyti, kad pagal suteikiamą garantiją bendrovės atsakomybė yra subsidiari. Taigi, UAB „Invega“ atsisakymas vykdyti garantinius įsipareigojimus neturėjo jokios įtakos ieškovo teisėms, o aplinkybė apie šios bendrovės atsakomybės rūšį buvo aiškiai nurodyta garantijos sąlygose, su kuriomis ieškovas, esant pageidavimui, turėjo galimybę susipažinti. Vien tai, kad ieškovas buvo kitos nuomonės apie garanto atsakomybės rūšį, neįrodo, jog šios aplinkybės neturėjo būti žinomos ieškovui jau sudarant laidavimo sutartį. Kita vertus, ginčo laidavimo sutarties sudarymo momentu nei viena prievolių užtikrinimo priemonė atsakovui dar nebuvo pateikta, todėl aplinkybių apie kitas prievolių užtikrinimo priemones, jų vykdymą, laidavimo sutarties sudarymo metu ieškovas negalėjo vertinti. Pažymėtina, kad, jei ieškovui nebuvo pakankamai aiški sąlyga dėl prievolių užtikrinimo priemonių pobūdžio ar apimties, ieškovas galėjo visus neaiškumus išsiaiškinti iš karto po sutarties sudarymo arba 2009-09-29 sudarydamas Laidavimo sutarties pakeitimą, kuomet jau buvo įvykdytos sąlygos dėl prievolių įvykdymo suteikimo. Pažymėtina, kad ieškovas, laiduodamas už UAB „Veiverita“, buvo šios įmonės akcininku, sutartį sudarė verslo tikslais, todėl, neišsiaiškinus visų svarbių aplinkybių, jis nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, kuo pasiekoje dėl savo netinkamų veiksmų prisiėmė neigiamų padarinių riziką. Be to, minėtoje Kauno apygardos teismo išnagrinėtoje byloje teismas konstatavo, kad garantija buvo išduota tam, kad UAB „Veiverita“ galėtų gauti paskolą, o ne tam, kad UAB „Veiberita“ ir ieškovui verslo nesėkmės atveju sumažėtų skolos našta. Taigi, ši garantija jokios įtakos ieškovo valiai sudaryti laidavimo sutartį neturėjo. Atkreiptinas dėmesys ir į tą aplinkybę, jog kredito sutartyje yra tiesiog išvardintos visos kredito užtikrinimo priemonės, tačiau sąlygų, kurioms esant ieškovas turėtų pagrįstai manyti, jog būtent tokiu eiliškumu ateityje bus vykdomas išieškojimas, sutartyje nėra aptarta. Taigi, garantijos prievolių vykdymo aplinkybės neturėjo įtakos ieškovo įsipareigojimų pagal laidavimo sutartį vykdymui ir nepažeidžia sutarties šalių interesų pusiausvyros.

Taip pat atmestinas ieškovo argumentas, jog nežinojimas apie UAB „Veiverita“ buhalterinės apskaitos vedimo aplinkybes gali būti vertinamas kaip pagrindas pakeisti sutartį. Kadangi ieškovas buvo UAB „Veiverita“ akcininku, taip pat dalyvavo ir įmonės bankroto byloje, todėl turėjo galimybę kontroliuoti ir gauti visą informaciją apie įmonės finansinę atskaitomybę, apie prekių atsargų, kurios buvo įkeistos bankui, buhalterinį įforminimą. Vien tai, kad ir atsakovas dalyvavo bankroto byloje ir turėjo galimybę susipažinti su įmonės finansine padėtimi, nesudaro pagrindo spręsti, jog tokiu atveju buvo pažeista laidavimo sutarties šalių interesų pusiausvyra. Kita vertus, sudarydamas verslo tikslais laidavimo sutartį su atsakovu, ieškovas, prisiimdamas solidarią atsakomybę ir riziką atsakyti visos kredito sumos dydžiu, taip pat prisiėmė ir riziką, kad UAB „Veiverita“ nevykdys savo sutartinių įsipareigojimų.

Ieškovo nurodytos aplinkybės apie atsakovo 2011-06-16 kreipimąsi į UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ dėl garantijos išmokos neįrodo jokių bylai reikšmingų aplinkybių, nes tol, kol neišnaudotos visos kitos užtikrinimo priemonės, UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ garantijos išmokėti neprivalėjo, tačiau turėjo teisę (tą pažymėjo ir Lietuvos apeliacinis teismas 2013-12-16 nutartyje, nagrinėdamas apeliacine tvarka Kauno apygardos teismo sprendimą c.b. Nr. 2-956­-510/2012). Taigi, toks kreipimasis neturi teisinės reikšmės šioje byloje.

Esant nustatytoms aplinkybėms, darytinais išvada, kad ieškinys nepagrįstas, nes ieškovas neįrodė CK 6.204 str. numatytų aplinkybių, todėl atmestinas.

2016-11-10 teismo nutartimi šioje byloje ieškovui buvo atidėtas 1556 Eur žyminio mokesčio dalies sumokėjimas iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo. Kadangi šiuo sprendimu ieškinys atmestinas, iš ieškovo valstybės naudai priteistina 1556 Eur žyminio mokesčio dalis.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis LR CPK 259-270 str., 88 str.,93 str., 98 str., teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo T. P. valstybės naudai 1556 Eur žyminio mokesčio.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą parduodant per Vilniaus apygardos teismą.