- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-10-25
- Bylos Nr.
- AS-403-407-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Piškinaitė (pirm.), Stasys Gudynas, Algirdas Taminskas (pran.)
- Pareiškėjas
- E. K.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
- 50.3.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė) ir Algirdo Taminsko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos E. K. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įvykio pripažinimo draudiminiu, įpareigojimo paskirti išmoką.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Šiaulių miesto (toliau – ir Šiaulių m.) skyriaus 2004 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. N381, pripažinti 2004 m. gegužės 4 d. įvykusį nelaimingą atsitikimą, kurio metu buvo mirtinai sužalotas A. K. , draudiminiu, įpareigoti atsakovą VSDFV Šiaulių m. skyrių paskirti pareiškėjai vienkartinę išmoką apdraustajam mirus.
Pareiškėja skunde taip pat prašė atnaujinti skundo pateikimo teismui terminą. Nurodė, kad VSDFV Šiaulių m. skyriaus 2004 m. gruodžio 21 d. sprendimą apskundė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, VSDF valdyba). 2006 m. kovo 10 d. raštu Nr. (11.1)-1-1584 VSDF valdyba nusprendė, kad VSDFV Šiaulių m. skyriaus 2004 m. gruodžio 21 d. sprendimas yra pagrįstas. Pareiškėja 2006 m. balandžio 14 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2006 m. balandžio 25 d. nutartimi skundą priimti atsisakė, nurodydamas, kad ginčas teismingas Šiaulių apygardos administraciniam teismui.
Pareiškėja pažymėjo, kad VSDFV 2006 m. kovo 10 d. rašte Nr. (11.1)-1-1584 nebuvo nurodyta, kokiam konkrečiam teismui turi būti paduotas skundas, todėl šiuo raštu ji buvo suklaidinta ir kreipėsi į teismą pagal aukštesniojo administravimo subjekto buveinės vietą. Paaiškino, kad tik po 2006 m. gegužės 20 d., kai gavo iš Vilniaus apygardos administracinio teismo grąžinamus prie skundo pridėtus dokumentų originalus, turėjo realią galimybę paduoti skundą Šiaulių apygardos administraciniam teismui. Tvirtina, kad procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, skundą padavė ne tam teismui dėl suklydimo, skundui paduoti buvo nustatytas trumpas vieno mėnesio terminas, todėl mano, kad skundo padavimo terminą praleido dėl svarbios priežasties.
Atsiliepimas
VSDFV Šiaulių m. skyrius bei tretysis suinteresuotas asmuo VSDF valdyba teismui pateiktuose atsiliepimuose dėl E. K. prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti nurodė, kad su prašymu sutinka ir neprieštarauja, kad terminas skundui paduoti būtų atnaujintas.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2006 m. birželio 16 d. nutartimi pareiškėjos E. K. prašymo netenkino ir neatnaujino termino skundui paduoti dėl VSDFV Šiaulių m. skyriaus 2004 m. gruodžio 21 d. sprendimo Nr. N381 panaikinimo.
Teismas nurodė, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 32 straipsnio l dalyje numatyta, kad į administracinį teismą ginčo šalis dėl išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo gali kreiptis per dvidešimt dienų nuo sprendimo gavimo dienos. Iš pateiktų rašytinių rodymų teismas padarė išvadą, kad pareiškėja, gavusi išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos – VSDF valdybos sprendimą (gautas Šiauliuose 2006 m. kovo 16 d.), su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi 2006 m. balandžio 14 d., tai yra jau praleidusi terminą skundui vaduoti. Jeigu pareiškėja įstatymo nustatytu terminu – 20 dienų laikotarpiu būtų kreipusis į Vilniaus apygardos administracinį teismą, tai būtų pakankamas pagrindas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Jos nurodytoji skundo padavimo termino praleidimo priežastis – VSDF valdybos suklaidinimas, netinkamai išaiškinus apskundimo tvarką, galėtų būti ta svarbia termino skundui paduoti praleidimo priežastimi, kuri nepriklausė nuo jos valios ir objektyviai sutrukdė pasinaudoti apskundimo teise, ir kurios pagrindu būtų galima atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Tačiau, teismo nuomone, kad nors VSDF valdybos 2006 m. kovo 10 d. rašte nėra nurodytas konkretus sprendimų apskundimo terminas, tačiau jame yra nurodytas Administracinių bylų teisenos įstatymas, kurio 32 straipsnis numato šį terminą, todėl net ir pripažinus, jog E. K. 2006 m. kovo 10 d. VSDF valdybos rašte išsamiai nebuvo išaiškinta abiejų sprendimų apskundimo tvarka, nebūtų galima teigti, jog šios tvarkos ji negalėjo išsiaiškinti remdamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatomis. Teismo nuomone, pareiškėja skundo padavimo terminą praleido ne dėl svarbių priežasčių, nes įgyvendindama savo procesines teises buvo nepakankamai atidi ir rūpestinga, dėl ko terminas skundui paduoti neatnaujintinas.
III.
Atskiruoju skundu pareiškėja prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 16 d. nutartį byloje ir jos rašymą atnaujinti terminą skundui paduoti patenkinti bei terminą atnaujinti.
Pareiškėja pažymi, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 2 dalis numato, kad sprendime turi būti nurodyta jo apskundimo tvarka. VSDFV 2006 m. kovo 10 d. rašte neįvykdė pareigos nurodyti sprendimo apskundimo tvarkos, nes faktiškai yra duota nuoroda į įstatymą, o ne nurodytas konkretus terminas ir institucija, kuriai turėtų būti paduodamas skundas. Be to, VAĮ reikalauja nurodyti tvarką, o ne teisės aktą. kuris tą tvarką nustato.
Pareiškėja taip pat mano, kad VSDF valdybos 2006 m. kovo 10 d. raštas nelaikytinas sprendimu ABTĮ 32 straipsnio l dalies prasme, nes įstatymas apskundimo tvarką sieja su sprendimo, o ne su kurio nors kito dokumento gavimu. Įstatymuose yra nustatyti atvejai, kada pareiškėjui turi būti siunčiamas pats sprendimas, o kada tik pranešama apie sprendimą. Taip VAĮ 31 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad administracinė procedūra baigiama priėmus sprendimą dėl prašymo patenkinimo ar dėl jo atmetimo ir informavus apie tai pareiškėją ar kitą suinteresuotą asmenį. Tuo tarpu atvejai, kai pareiškėjui turi būti siunčiamas ar įteikiamas sprendimas yra specialiai numatyti įstatymuose: pvz. Administracinių ginčų komisijų įstatymo 15 straipsnio l dalyje numatyta, kad administracinių ginčų komisijos sprendimas išsiunčiamas vykdyti kitą dieną po priėmimo, Mokesčių administravimo įstatymo 157 straipsnyje numatyta, kad ikiteisminė mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija priimtą sprendimą dėl mokestinio ginčo įteikia mokesčių mokėtojui.
Pareiškėja taip pat atkreipia dėmesį, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 45 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad valstybinio socialinio draudimo įstaigų pareigūnai, įgyvendindami įstatymo jiems suteiktas teises ir eidami pareigas, atliekamus veiksmus įformina sprendimais; jų formas (aktas, pažyma, nurodymas, nutarimas, raginimas ir kt.) ir užpildymo tvarką nustato Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba. Aiškinant sistemiškai VAĮ ir ABTĮ normas, darytina išvada, kad ABTĮ 32 straipsnio 1 dalies prasme skundžiamas yra sprendimas, kaip dokumentas, kuriame toks sprendimas yra suformuluotas. Tačiau VSDF valdybos 2006 m. kovo 10 d. rašte pateikiama informacija, kad VSDF valdyba nerado pagrindų panaikinti VSDF valdybos Šiaulių skyriaus 2004 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. N381, tačiau papildomai nėra suformuluotas joks sprendimas ir nedaromos jokios išvados, dėl sprendimo Nr. N381 teisėtumo ar neteisėtumo.
Pareiškėja pažymi, kad pačiame VSDF valdybos 2006 m. kovo 10 d. rašte yra išskirtos ir pavartotos skirtingos sąvokos, „informuojame, kad Fondo valdybos teritorinių skyrių bei Fondo valdybos sprendimus ir raštus galite apskųsti teismui”. Sprendimas yra individualus aktas, kurį priima įgaliotas asmuo ar kolegialus organas, tuo tarpu VSDF valdybos 2006 m. kovo 10 d. rašte pagal dokumentų tvarkymo reikalavimus nurodytas dokumentą parengęs asmuo, kurio įgaliojimai nežinomi, nors raštą yra pasirašęs direktoriaus pavaduotojas. Taigi pati VSDF valdyba pripažįsta, kad tai yra raštas, o ne sprendimas. Bet kokiu atveju VSDF valdybos 2006 m. kovo 10 d. raštas negali būti laikomas sprendimu Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 45 straipsnio 5 dalies, taigi ir ABTĮ 32 straipsnio l dalies prasme. Be to, pripažinus, kad VSDF valdybos 2006 m. kovo 10 d. raštas yra laikomas sprendimu, skundas turėtų būti paduodamas pagal sprendimą priėmusios institucijos buvimo vietą. t. y. Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tačiau 2006 m. balandžio 25 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinis teismas skundą priimti jau atsisakė, nurodydamas, kad kadangi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (toliau - VSDFV) 2006 m. kovo 10 d. raštu paliko galioti VSDFV Šiaulių miesto skyriaus sprendimą, tiesiogines pasekmes pareiškėjai sukelia VSDFV Šiaulių miesto skyriaus sprendimas, kuris ir yra ginčo objektas, todėl teismingumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į sprendimą priėmusio administravimo subjekto buveinės buvimo vietą.
Šalies argumentai
Pareiškėja taip pat nurodo, VSDF valdybos Šiaulių skyriaus 2004 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. N381 apskųsti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nėra privaloma.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą VSDFV nurodė, kad neprieštarauja skundo padavimo termino atnaujinimui.
VSDFV Šiaulių m. skyrius atsiliepime į atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Lietuvoje, kaip teisinėje valstybėje, kiekvienam turi būti užtikrinta galimybė savo teises ginti teisme tiek nuo kitų asmenų, tiek nuo neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų (Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimai). Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimai). Asmens teisių ir laisvių teisminio gynimo garantija – tai procesinio pobūdžio garantija, esminis asmens teisių ir laisvių konstitucinio instituto elementas, būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga, neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementas (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).
Atsižvelgdama į paminėtas nuostatas, teisėjų kolegija mano, kad sprendžiant klausimą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, turi būti įvertintos visos bylos aplinkybės, tame tarpe asmens, kuris kreipėsi į teismą, veiksmai ir jo sąžiningumas, institucijos, kurios sprendimai skundžiami, veiksmai ir t. t.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, skundžiamame VSDFV Šiaulių m. skyriaus 2004 m. gruodžio 21 d. sprendime Nr. N381 buvo nurodyta, kad pareiškėja per mėnesį nuo sprendimo gavimo dienos turi teisę apskųsti šį sprendimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Taigi Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaiga – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinis skyrius – savo 2004 m. gruodžio 21 d. sprendime nurodė tiek terminą, per kurį turi būti paduotas skundas, tiek konkrečią instituciją, kuriai skundas gali būti paduotas. Todėl logiška ir nuoseklu būtų reikalauti, kad analogiškos praktikos dėl priimto sprendimo skundo padavimo tvarkos nurodymo priimtame sprendime laikytųsi ir kita Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaiga – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba. Tačiau nagrinėjamu atveju VSDF valdybos 2006 m. kovo 10 d. rašte nėra nurodytas nei terminas, per kurį skundas gali būti paduotas teismui, nei konkretus teismas, kuriam skundas gali būti paduotas. Taigi šiuo atveju VSDF valdyba nesilaikė tos praktikos, kurios nurodydamas sprendimo apskundimo tvarką laikėsi jos teritorinis skyrius.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 32 straipsnio 1 dalį išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, priimtą išnagrinėjus administracinį ginčą ne teismo tvarka, administraciniam teismui per dvidešimt dienų nuo sprendimo gavimo dienos gali skųsti ginčo šalis, nesutinkanti su išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimu. Taigi VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo ir VSDF valdybos, kaip ikiteisminės ginčų nagrinėjimo institucijos, sprendimų apskundimo terminai skiriasi, tačiau VSDF valdyba savo 2006 m. kovo 10 d. rašte, nepaisant to, kad teritorinis skyrius buvo nurodęs vieno mėnesio terminą skundui VSDF valdybai paduoti, termino skundui teismui paduoti nenurodė. Be to, pats 2006 m. kovo 10 d. VSDF valdybos raštas net nėra pavadintas sprendimu. Visa tai galėjo suklaidinti pareiškėją dėl termino skundui paduoti. Pastebėtina ir tai, kad 2006 m. kovo 10 d. rašte VSDF valdyba nurodė tik teisės aktą, kuriame nurodyta skundų padavimo administraciniam teismui tvarka, tačiau nenurodė, konkretaus straipsnio, kuriame ši tvarka (terminai, konkretūs teismai) būtų nustatyta.
Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju reikšminga ir ta aplinkybė, kad įstatyme nėra tiesiogiai įtvirtina, kad VSDF valdybos teritorinių įstaigų sprendimai, juos išnagrinėjus ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, turi būti skundžiami pagal VSDF valdybos teritorinės įstaigos, o ne ikiteisminės ginčų nagrinėjimo institucijos buveinę. Ši aplinkybė galėjo suklaidinti pareiškėją pirmą kartą paduodant skundą ne Šiaulių, o Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
Teisėjų kolegijos nuomone, byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėja šiuo atveju elgėsi nesąžiningai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ji, nors ir praleidusi 20 dienų terminą skundui paduoti, tačiau per vieną mėnesį (t. y. per tokį terminą, kokį jį manė esant taikytinu nagrinėjamu atveju) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl skundžiamo sprendimo. Gavusi įsiteisėjusią teismo nutartį su grąžinamais dokumentais, pareiškėja per 10 dienų kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teisės į teisminę gynybą konstitucinę reikšmę, pakankamai išskirtines šioje byloje nustatytas aplinkybes, mano, kad nagrinėjamu atveju buvo pakankamas pagrindas atnaujinti terminą pareiškėjos skundui paduoti. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir pareiškėjos skundo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi aukščiau išdėstytu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 16 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjos E. K. skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.