- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-02-22
- Bylos Nr.
- A-146-280-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Antanas Ablingis, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- S. R.
- Atsakovas
- Šiaulių apskrities viršininko administracijai
- Kategorijos
- 11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas) ir Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), teismo posėdyje pagal rašytinio proceso taisykles apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. R. skundą atsakovui Šiaulių apskrities viršininko administracijai dėl įpareigojimo atkurti nuosavybės teisę.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja S. R. (toliau – ir pareiškėja) skundu (T 1, b. l. 2-4) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą ir prašė įpareigoti atsakovą Šiaulių apskrities viršininko administraciją (toliau – ir Šiaulių apskrities viršininko administracija, atsakovas) atkurti jai nuosavybės teisę į žemę vietoje turėto 2,33 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 2,33 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini).
Pareiškėja paaiškino, kad 1991 m. gruodžio 30 d. ji su savo vaikais Č. R., A. R., L. R. padavė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko P. R. (J. s.), t. y. savo mirusio sutuoktinio P. R. (P. s.) tėvo, iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytos žemės dalį (duomenys neskelbtini). 2001 m. kovo 26 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Šiaulių rajono žemėtvarkos skyrius (toliau – ir Šiaulių rajono žemėtvarkos skyrius) išvadoje Nr. 4173 nustatė, kad ji turi teisę atkurti nuosavybės teisę į buvusio savininko nuosavybės (31,49 ha žemės ir 1,13 ha vandens telkinio (duomenys neskelbtini)) dalį - 6,74 ha žemės ir 0,25 ha vandens telkinio. Kadangi išlikęs nekilnojamasis turtas buvo priskirtas valstybės išperkamam, jai prašant Išvada Nr. 4173 buvo persiųsta Šiaulių rajono Bubių seniūnijai lygiaverčio žemės sklypo suteikimui neatlygintinai nuosavybėn. 2003 m. kovo 25 d. Šiaulių apskrities viršininko sprendimu Nr. 31-14880 jai buvo atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį 4,98 ha žemės sklypą ir 3,36 ha miško sklypą, esančius (duomenys neskelbtini).
Pareiškėja paaiškino, jog atsakovas iki šiol jai neatkūrė nuosavybės teisės į 2,33 ha žemės, t. y. į Č. R. tekusią jo senelio P. R. (J. s.) žemės dalį, kurios Č. R. atsisakė jos naudai 2002 m. spalio 23 d. pareiškimu, pateiktu Šiaulių rajono žemėtvarkos tarnybai Bubių seniūnijoje. 2005 m. pradžioje Bubių žemėtvarkos tarnyba šalia jai priklausančio žemės sklypo pamatavo 2,33 ha žemės sklypą, tačiau šio sklypo nesuteikė. 2005 m. balandžio 26 d. raštu Nr. S-473 Šiaulių apskrities viršininkas jai pranešė, kad nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą (duomenys neskelbtini), nebus atkurtos vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12, 13 ir 16 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostata, kad valstybiniuose parkuose žemė perduodama neatlygintinai nuosavybėn tik tiems piliečiams, kurie šiose teritorijose iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir turėjo gyvenamąjį namą ar butą, jų dalį. Pareiškėjos teigimu, nuosavybės teisė į Č. R. jai perleistą 2,33 ha žemės sklypą turėtų būti atkurta suteikiant neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypą šalia jau perduoto neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypo pagal 1991 m. gruodžio 30 d. prašymą. Teigė, kad atsakovo atsisakymas perduoti jai neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą (duomenys neskelbtini) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 straipsnyje įtvirtintoms prigimtinėms žmogaus teisėms ir laisvėms ir 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygybės prieš įstatymą principui.
Pareiškėjos atstovas teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad S. R. (duomenys neskelbtini) gyveno nuo 1996 metų, ten vykdė ūkinę veiklą.
Atsiliepimas
Atsakovas Šiaulių apskrities viršininko administracija su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (T 1, b. l. 53) paaiškino, kad atkurti nuosavybė teisę pareiškėjai, suteikiant lygiavertį turėtajam žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kuris yra Kurtuvėnų regioninio parko teritorijoje, negalima, nes, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalimi, valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė, miškas ar vandens telkiniai perduodami nuosavybėn neatlygintinai tik tiems piliečiams, kurie iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir turėjo nuosavybes teise gyvenamuosius namus ar butus, jų dalis valstybiniame parke ir valstybiniame draustinyje ar su jais besiribojančiuose kaimuose ir miesteliuose, taip pat iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. šiose teritorijose gyvenusiems piliečiams, kurių sutuoktiniai šiose teritorijose turėjo namą ar butą, jų dalį. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) įsigijo pastatus tik 2002 m. balandžio 2 d. ir ji neatitinka minėtų Atkūrimo įstatymu nustatytų sąlygų.
Pirmosios instancijos teismo posėdyje atsakovo atstovė papildomai paaiškino, kad S. R. (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo pastatus tik 2002 m. balandžio 2 d. ir iki įstatymo nustatytos datos minėtoje teritorijoje, ar su šia teritorija besiribojančiose vietose negyveno, taip pat šioje teritorijoje iki nustatytos datos gyvenamojo namo ar buto neturėjo ir S. R. sutuoktinis.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2009 m. vasario 20 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė šias ginčo išsprendimui reikšmingas faktines aplinkybes:
Šalies argumentai
1) 1991 m. gruodžio 30 d. Č. R. Šiaulių rajono Bubių apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą grąžinti buvusio savininko P. R. žemę. Prašyme nurodė įpėdinius: Č. R., A. R., L. R., S. R. (T 1, b. 1. 152).
2) 1999 m. balandžio 4 d. A. R. (T 1, b. 1. 145), o 1999 m. gruodžio 6 d. L. S. (iki santuokos - L. R., T 1, b. 1. 191,144 ) atsisakė jiems tenkančių jų senelio P. R. žemės dalių (po 2,33 ha kiekvienas) savo motinos S. R. naudai. Šiaulių apskrities viršininko administracija 2001 m. kovo 26 d. parengė Išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, kuria patvirtino, kad S. R. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 6,74 ha žemės ir 0,25 ha vandens telkinį (T 1, b. 1. 9).
3) Šiaulių apskrities viršininkas 2003 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. 31-14880 S. R. buvo atkurta nuosavybės teisė į P. R. nuosavybę perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 4,98 ha žemės sklypą ir 3,36 ha miško sklypą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (T 1, b. 1. 13).
4) 1999 m. gruodžio 6 d. Č. R. Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą pamatuoti senelio P. R. žemės dalį buvusioje vietoje, (duomenys neskelbtini) (T 1, b. 1. 5); 2000 m. gegužės 22 d. pateikė prašymą pamatuoti jam priklausančios šio savininko 2,33 ha žemės natūra (T 1, b. 1. 138). 2002 m. spalio 23 d. Č. R. Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriui pateikė notariškai patvirtintą pareiškimą, kuriuo jis atsisakė savo teisių į jam tenkančią jo senelio P. R. žemės dalį (2,33 ha) S. R. naudai (T 1, b. 1. 136).
5) Šiaulių apskrities viršininko administracija 2002 m. gruodžio 31 d. parengė Išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, kuria patvirtino, kad S. R. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 2,25 ha žemės ir 0,08 ha vandens telkinį. S. R. Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą perduoti neatlygintinai nuosavybėn žemės, miško sklypą, vandens telkinį (duomenys neskelbtini) (T 1, b. 1. 43).
6) S. R. 2005 m. balandžio 5 d. prašymu kreipėsi į Šiaulių rajono žemėtvarkos skyrių paaiškinti, kodėl neatkuriamos nuosavybės teisės perduodant lygiavertį plotą (duomenys neskelbtini) vietoje turėto (duomenys neskelbtini) (T 1, b. 1. 15). Šiaulių apskrities viršininko administracija 2005 m. balandžio 25 d. raštu Nr. S-473 pareiškėjai paaiškino, kad jai nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą (duomenys neskelbtini), nebus atkuriamos, kadangi ji neatitinka Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje ir Atkūrimo įstatymo 12,13,16 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatyme numatytų reikalavimų (T 1, b. 1. 16).
Iš aptartų faktinių aplinkybių teismas nustatė, kad pareiškėja ginčija Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2005 m. balandžio 25 d. raštą Nr. S-473. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) taikymo prasme pareiškėja skundžia Šiaulių apskrities viršininko administracijos neveikimą, kuriuo, pareiškėjos teigimu, atsakovas pažeidžia iš Atkūrimo įstatymo atsiradusią jos teisę atkurti nuosavybės teisę į žemę ir vandens telkinį lygiaverčiu sklypu valstybiniuose parkuose ir draustiniuose. Teismas nustatė, kad sprendžiant šį ginčą svarbu įvertinti, ar Atkūrimo įstatymo taikymo prasme pareiškėja turi teisę į minėtos nuosavybės atkūrimą, t. y., ar pareiškėja patenka į Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje nustatytą piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisės atkūrimą, sąrašą. Tam būtina išsiaiškinti, ar pareiškimas, kuriuo Č. R. atsisakė nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, suteikia teisę pareiškėjai pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą.
Teismas rėmėsi Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinime ir teisės taikymo rekomendacijomis, aprobuotomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2005 m. lapkričio 24 d. pasitarime, kuriose konstatuota, jog 1993 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. 1-229 (įsigaliojusio 1993 m. liepos 28 d.) 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnį papildant 2 dalimi, buvo numatyta galimybė asmenims, turintiems teisę pagal šį straipsnį į nuosavybės teisių atkūrimą, šią teisę perleisti notariškai patvirtinta sutartimi savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams. 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359, įsigaliojusio 1997 m. liepos 9 d., 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti piliečiai teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali perleisti notariškai patvirtinta sutartimi savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams, jeigu šie yra Lietuvos Respublikos piliečiai“. Ši įstatymo nuostata buvo pakeista 1999 m. gegužės 13 d. įstatymu Nr. VIII-1181 (įsigaliojusiu 1999 m. birželio 2 d.), numatant, kad pirmiau nurodyti piliečiai teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali perleisti notariškai patvirtinta sutartimi ne tik savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams, bet ir kitiems asmenims, jeigu jie yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Nuo 2001 m. rugpjūčio 17 d., įsigaliojus 2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymui Nr. IX-485, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatytas terminas, per kurį teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti perleista notariškai patvirtinta sutartimi įstatyme nurodytiems asmenims - iki 2001 m. gruodžio 31 d. Nuo 2002 m. sausio 18d., įsigaliojus 2002 m. sausio 15 d. priimtam įstatymui Nr. IX-708, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalis vėl buvo pakeista, nustatant, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti piliečiai teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą iki 2001 m. gruodžio 31 d. gali perleisti notariškai patvirtinta sutartimi savo vaikams (įvaikiams), sutuoktiniui bei vaikaičiams, jeigu šie yra Lietuvos Respublikos piliečiai.
Tiek Atstatymo įstatyme, galiojusiame iki 1997 m. liepos 9 d., tiek jį pakeitusiame Atkūrimo įstatyme aiškiai apibrėžtas baigtinis asmenų, kuriems notariškai patvirtinta sutartimi galėjo būti perleista teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, sąrašas. Taip pat nuo 2001 m. rugpjūčio 17 d., įsigaliojus 2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymui Nr. IX-485, Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatytas terminas, per kurį teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti perleista notariškai patvirtinta sutartimi įstatyme nurodytiems asmenims - iki 2001 m. gruodžio 31 d.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad Č. R. teisę atkurti nuosavybės teises į 2,33 ha žemės, priklaususios P. R. (duomenys neskelbtini), perleido pareiškėjai S. R. 2002 m. spalio 23 d. notariškai patvirtintu pareiškimu (T 1, b. 1. 10), t.y. praleidus įstatymu nustatytą terminą. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, jog toks teisės į nuosavybės teisės atkūrimą perleidimo sandoris nesukelia Atkūrimo įstatymo nustatytų teisinių padarinių ir negali būti laikomas teisiniu pagrindu atsirasti pareiškėjos S. R. teisei į P. R. turėtos nuosavybės teisės atkūrimą.
Įvertinęs liudytojų Č. R. ir A. R. parodymus, kad 1999 metais Č. R. iš Jungtinių Amerikos Valstijų išsiuntė atsisakymą nuosavybės teisės į senelio žemę savo motinos naudai, tačiau S. R. šio laiško negavo, vertino kritiškai ir jais nesirėmė. Motyvavo tuo, kad šie liudytojai yra pareiškėjos sūnūs ir gali būti suinteresuoti bylos baigtimi. Teismas pažymėjo, kad Č. R. į Lietuvą grįžo 1999 m. rugsėjo mėnesį ir turėjo pakankamai laiko iki 2001 m, gruodžio 31 d. dar kartą patvirtinti savo valią dėl savo teisės į žemę atsisakymo, tačiau jis to nepadarė. Teismas nustatė, kad bylos medžiaga patvirtina priešingą Č. R. elgesį, t.y. kad jis aktyviai dalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo procese: 1999 m. gruodžio 6 d. ir 2000 m. gegužės 22 d. pateikė Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriui prašymus pamatuoti jam tenkančią senelio žemės dalį (T 1, b. 1. 5,138). Nustatęs, kad byloje nėra raštinių įrodymų (notariškai patvirtintos sutarties), patvirtinančių, kad Č. R. įstatymo numatytais terminais jam priklausančią teisę į nuosavybės teisių atkūrimą perleido savo motinai S. R., teismas konstatavo, jog pareiškėja S. R. nėra įgijusi reikalavimo teisės atkurti jai nuosavybės teises į 2,33 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ar kitoje vietoje, nes nuosavybės teisės į žemę jai yra visiškai atkurtos, o teisės atkurti nuosavybės teises į žemę, kuriai nuosavybės teises atkurti pretenduoja jos sūnus Č. R., ji neturi.
Be to, teisėjų kolegija pažymėjo, kad net ir teismui pripažinus, jog pareiškėja turi teisę pretenduoti į šį išlikusį nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisių atkūrimas būtų negalimas, kadangi jis neatitiktų Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalies nuostatų, nes iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja S. R. iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. negyveno (duomenys neskelbtini) ir joje neturėjo nuosavybės teise gyvenamojo namo ar buto. Tai įrodo Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2009 m. sausio 31 d. išrašas (T 1, b. 1. 217-221) ir S. R. Lietuvos Respublikos piliečio paso kopija (T 1, b. 1. 158). Teismas vertino, kad pareiškėjos pateikta pažyma iš Šiaulių rajono Bubių seniūnijos (T 1, b.1.216) įrodymu, patvirtinančiu pareiškėjos nurodyta faktą, nelaikytina, nes prieštarauja kitiems objektyviems pirmiau išvardytiems įrodymams. Faktas, jog 2,33 ha žemės sklypas, į kurį pretenduoja pareiškėja, yra (duomenys neskelbtini) e, patvirtinamas prijungtu prie bylos planu (T 1, b. 1. 200).
Vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 19 straipsniu teismas grąžino pareiškėjai sumokėtą 100 Lt žyminį mokestį.
III.
Pareiškėja S. R. (toliau – ir apeliantė) pateikė apeliacinį skundą (T 1, b. l. 237-240), kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti jos skundą.
1. Teismas netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes dėl Č. R. atsisakymo jam tenkančios senelio žemės dalies (2,33 ha). Apeliantė pažymi, kad jos sūnus Č. R. 2002 m. spalio 23 d. notariškai patvirtintu pareiškimu atsisakė jam tenkančios žemės dalies (2,33 ha), priklaususios jo seneliui P. R., palikdamas šią savininko žemės dalį jai. Jei vienas iš pretendentų atsisako savo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą arba per įstatymo nustatytą terminą nepaduoda prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t. y. įstatymo nustatyta tvarka nepareiškia valios atkurti nuosavybės teises, kitam pretendentui (pretendentams), laiku padavusiam prašymą, nuosavybės teisės atkuriamos į visą buvusio savininko turtą, t. y. ir į tą dalį, į kurią galėjo pretenduoti asmuo, atsisakęs šios savo teisės arba per nustatytą terminą nepadavęs prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
2. Teismas netinkamai taikė Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalį (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija), kuri nustato, kad valstybiniuose parkuose, išskyrus Nemuno deltos regioninį parką, ir valstybiniuose draustiniuose žemė, miškas ar vandens telkiniai perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu piliečiams, kurie atitinka bent vieną iš šiame straipsnyje nustatytų sąlygų. Apeliantės teigimu, teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes. Nuo 1999 metų, t.y. po to, kai 1998 metais jai buvo sugrąžinti 9,85 ha žemės, ji nuolat gyveno (duomenys neskelbtini), naudojo asmeninio ūkio žemę, joje ganė gyvulius, ruošė pašarus. Lietuvos Respublikos gyventojų gyvenamosios vietos deklaravimo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nuo 2000 m. rugsėjo 1 d. neprivalomi pasų spaudai apie gyvenamąją vietą. Teigia, kad gyvendama (duomenys neskelbtini) iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. ne pagal paso spaude nurodytą gyvenamąją vietą, įstatymo nepažeidė. Tai, kad jos gyvenamoji vieta iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. ir vėliau buvo (duomenys neskelbtini) patvirtina seniūno raštai.
3. Atsakovas pateikė į bylą medžiagą (T 1, b. l. 43), iš kurios matyti, kad 2005 metais buvo suprojektuoti keturi žemės sklypai Nr. 419-1( l,63ha), 419-2 (0,85 ha), 419-3 (l,00 ha), 419-4 (0,52 ha) (duomenys neskelbtini) perdavimui neatlygintinai nuosavybėn vietoje turėtos 2,33 ha žemės (duomenys neskelbtini), parengti šių sklypų planai. 2005 m. sausio 20 d. buvo parengti šių žemės sklypų ribų paženklinimo - parodymo aktai, su kuriais pareiškėja sutiko ir juos pasirašė. Pamatuoti žemės sklypai yra greta anksčiau jai grąžintų žemės sklypų. Mano, kad atsakovas nepagrįstai jai neperduoda šių žemės sklypų neatlygintinai nuosavybėn vietoj (duomenys neskelbtini) turėto 2,33 ha žemės sklypo.
Atsiliepimas
Atsakovas Šiaulių apskrities viršininko administracija su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo apeliacinį skundą atmesti, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime (T 2, b. l. 1) nurodo, jog pareiškėja neteisingai ir nepagrįstai daro išvadas, kad jai 1998 m. liepos 20 d. buvo atkurtos nuosavybės teisės į senelio K. M. žemę (9,85 ha) (duomenys neskelbtini), kurią ji naudojo kaip asmeninio ūkio žemę. Iš teismui pateiktų dokumentų (2002 m. balandžio 2 d. sutartis Nr. 1867) matyti, kad 2002 m. balandžio 2 d. sutartimi S. J. M. (S. R. brolis) pardavė asmeninės nuosavybės teise valdytą žemės sklypą (9,85 ha) su jame esančiu gyvenamuoju namu, pagalbiniais ūkio pastatais ir kiemo statiniais, esančiais (duomenys neskelbtini), S. R.. Tai įrodo, kad pareiškėja tik nuo 2002 m. balandžio 2 d. įgijo pastatus ir 9,85 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. ji negyveno (duomenys neskelbtini) ir joje neturėjo nuosavybės teise gyvenamojo namo ar buto, t. y. S. R. neatitinka Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje nustatytų sąlygų, kurios būtinos atkuriant nuosavybės teisės į žemę regioninio parko teritorijoje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl to, ar atsakovas pagrįstai atsisakė atkurti pareiškėjai S. R. (mirusio žemės savininko P. R. (J. s.) mirusio vaiko P. R. (P. s.) sutuoktinei) nuosavybės teisę į žemę perduodant jai nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą (duomenys neskelbtini), remiantis Č. R. (P. s.) 2002 m. spalio 23 d. notariškai patvirtintu pareiškimu, kuriuo jis atsisakė savo teisių į jam tenkančią senelio P. R. (J. s.) žemės dalį (2,33 ha) (duomenys neskelbtini), savo motinos S. R. naudai.
Pagal nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančius dokumentus Č. R. 1991 m. gruodžio 30 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teisę į jam tenkančią senelio P. R. (J. s.) žemės dalį. 1999 m. gruodžio 6 d. ir 2000 m. gegužės 22 d. prašymais Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriui Č. R. prašė pamatuoti jam tenkančią žemės dalį turėtoje vietoje (duomenys neskelbtini). Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriaus 2000 m. rugpjūčio 7 d. pažymoje dėl nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų nurodytos pretendentams į P. R. (J. s.) nuosavybę (31,49 ha žemės ir 1,13 ha vandens telkinį (duomenys neskelbtini)), tenkančios dalys, tarp jų – S. R. (6,99 ha), Č. R. (2,33 ha). 2002 m. spalio 23 d. notariškai patvirtintu pareiškimu, adresuotu Šiaulių miesto žemėtvarkos tarnybai, Č. R. atsisakė savo teisių į jam tenkančią savo senelio P. R. (J. s.) nuosavybės dalį (2,33 ha žemės (duomenys neskelbtini)) savo motinos S. R. naudai.
Specialusis įstatymas reglamentuojantis nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą (Atkūrimo įstatymas), nenustatė formos, kuria asmuo, padavęs prašymą atkurti nuosavybės teisę į jam tenkančią savininko iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdyto nekilnojamojo turto dalį, turi išreikšti savo atsisakymą tokios teisės kito pretendento naudai. Č. R. surašant 2002 m. spalio 23 d. pareiškimą galiojusios Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio redakcijos (2002 m. sausio 15 d. įstatymas Nr.IX-708) 3 dalyje buvo nustatytas formos reikalavimas sandoriams dėl teisės atkurti nuosavybės teisę perleidimo įstatyme išvardytiems asmenims. Aptariama įstatymo norma nustatė, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti piliečiai teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą iki 2001 m. gruodžio 31 d. gali perleisti notariškai patvirtinta sutartimi savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams, jeigu šie yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad 2002 m. spalio 23 d. (Č. R. surašant pareiškimą) Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisės atkurti nuosavybės teisę perleidimo terminas jau buvo pasibaigęs, tačiau teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad Č. R. 2002 m. spalio 23 d. pareiškimo surašymui yra reikšmingas Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatytas terminas.
Teisėjų kolegijos vertinimu Č. R. 2002 m. spalio 23 d. pareiškimas atsisakyti savo teisių į 2,33 ha žemės, priklausiusios jo seneliui, savo motinos naudai, atsižvelgiant į šio dokumento turinį, laikytinas vienašaliu sandoriu (CK 1.63 straipsnio 3 dalis). CK 1.63 straipsnio 3 dalis nustato, kad iš vienašalio sandorio atsiranda pareigos jį sudariusiam asmeniui. Kitiems asmenims iš vienašalio sandorio pareigos atsiranda tik įstatymų numatytais atvejais arba kai tie asmenys sutinka. Iš bylos medžiagos matyti, kad S. R., kuri pagal giminystės ryšį su žemės savininku (mirusio savininko mirusio vaiko sutuoktinė), patenka į Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje išvardytų asmenų, kuriems gali būti atkurtos nuosavybės teisės, ratą, ir pati buvo padavusi prašymą dėl nuosavybės teisės atkūrimo, su minėtu vienašaliu sandoriu sutiko ir juo remdamasi prašė, kad Šiaulių apskrities viršininko administracija jai perduotų nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Kadangi specialusis teisės aktas, reglamentuojantis nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą (Atkūrimo įstatymas), nenustato sandorio formos reikalavimų, kurių turi laikytis asmuo, padavęs prašymą atkurti nuosavybės teisę į jam tenkančią savininko iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytos žemės dalį, o po to nusprendęs atsisakyti įgyvendinti savo teisę atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą, tokiam sandoriui turi būti taikomi bendrieji sandorių formos reikalavimai, kuriuos nustato Civilinis kodeksas (CK 1.71 straipsnis). Ši įstatymo norma nustato, kad sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnio 1 dalis). Sandoris, kuriam įstatymai nenustato konkrečios formos, laikomas sudarytu, jeigu iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį (konkliudentiniai veiksmai). Nagrinėjamu atveju Č. R., kuris buvo padavęs prašymą atkurti nuosavybės teisę į savo senelio žemę, savo valią atsisakyti jam tenkančios nuosavybės dalies (2,33 ha žemės) savo motinos naudai išreiškė notariškai patvirtintu pareiškimu, kurį adresavo institucijai, kuri Atkūrimo įstatymu įpareigota nagrinėti piliečių pareiškimus dėl nuosavybės teisės atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Atsižvelgus į pirmiau aptartą teisinį reguliavimą laikytina, jog Č. R. 2002 m. spalio 23 d. notariškai patvirtintas pareiškimas atitinka bendruosius sandorių formos reikalavimus, nustatytus Civiliniame kodekse, ir, priešingai nė nustatė pirmosios instancijos teismas, suteikia S. R. teisę atkurti nuosavybės teisę į Č. R. atsisakytą jos naudai P. R. (J. s.) nuosavybę (2,33 ha). Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nustatyta aplinkybė, jog Č. R. atsisakymas teisės atkurti nuosavybės teisę į jam tenkančią senelio žemės dalį (2,23 ha) pareiškėjos naudai suteikia pareiškėjai teisę pretenduoti į šį nekilnojamąjį turtą, nėra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nes teismas teisingai nustatė, kad pareiškėja neatitinka Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje nustatytų sąlygų.
Pirmosios instancijos teismas nustatė (to neneigia ir apeliantė), kad (duomenys neskelbtini), kuriame pareiškėja pretenduoja gauti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą, yra (duomenys neskelbtini). Sprendžiant dėl nuosavybės teisės atkūrimo į žemę, mišką ar vandens telkinius, kurie yra valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose, taikytinos Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalies nuostatos. Pagal Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2002 m. gruodžio 31 d. išvadą Nr.4975 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, Č. R. atsisakytos nuosavybės (duomenys neskelbtini) dalis (2,33 ha) yra priskirta valstybės išperkamam nekilnojamajam turtui (1,26 ha užimta asmeninio ūkio žeme, 1,26 ha – valstybės išperkamu vandens telkiniu).
Kadangi nagrinėjamas ginčas kilęs dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo neatlygintinai nuosavybėn vietoj 2,33 ha žemės, į kurį nuosavybės atkūrimo teisę apeliantė įgijo 2002 m. spalio 23 d. Č. R. atsisakius jam tenkančios P. R. (J. s.) žemės dalies, byloje aktuali tuo metu galiojusi Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalies redakcija (2001 m. gruodžio 11 d. įstatymas Nr. IX-639) bei vėlesni šio teisinio reguliavimo pakeitimai.
Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalis (2001 m. gruodžio 11 d. įstatymas Nr. IX-639) nustatė, kad valstybiniuose parkuose, išskyrus Nemuno deltos regioninį parką, ir valstybiniuose draustiniuose žemė, miškas ar vandens telkiniai perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu neskaidant sklypo į dalis, išskyrus asmeninio ūkio žemę, tik tiems piliečiams, kurie šiose teritorijose naudoja žemę asmeniniam ūkiui arba kurie iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir turėjo nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar butus, jų dalis valstybiniame parke ir valstybiniame draustinyje bei su jais besiribojančiuose kaimuose ir miesteliuose, taip pat iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. šiose teritorijose gyvenusiems piliečiams, kurių sutuoktiniai šiose teritorijose turėjo gyvenamąjį namą ar butą, jų dalį. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. liepos 5 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalis (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) (Žin., 2001, Nr. 108-3904) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nuosavybės teisės gali būti atkurtos perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės, miško ar vandens telkinio plotą, esantį valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, tiems piliečiams, kuriems nuosavybės teise priklausiusi nacionalizuota ar kitaip neteisėtai nusavinta žemė, miškas ar vandens telkinys iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo buvo ne to valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje, bet kitur, ir tiems piliečiams, kuriems nuosavybės teise priklausiusi nacionalizuota ar kitaip neteisėtai nusavinta žemė, miškas ar vandens telkinys iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo buvo to valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje, tačiau tie piliečiai gyvena ne to valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, bet kitur, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsniui, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Atsižvelgdamas į minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą, įstatymu leidėjas 2009 m. gegužės 19 d. Nr. XI-265 įstatymu pakeitė Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalį nustatant, kad valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė, miškas ar vandens telkiniai perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu neskaidant sklypo į dalis, išskyrus asmeninio ūkio žemę, tik už tame pačiame valstybiniame parke ar valstybiniame draustinyje turėtą žemę, mišką ar vandens telkinį ir tik tiems piliečiams, kurie tame valstybiniame parke ar valstybiniame draustinyje iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir tebegyvena (arba mirties dieną gyveno, jeigu pilietis, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės, yra miręs).
Byloje nustatyta, kad pareiškėja neatitiko ir neatitinka pirmiau aptartų Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje nustatytų sąlygų, kad vietoj turėto žemės sklypo (duomenys neskelbtini), jai galėtų būti perduotas nuosavybėn neatlygintinai lygiavertis žemės sklypas (duomenys neskelbtini), t. y. (duomenys neskelbtini).
Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas, atsisakydamas atkurti pareiškėjai nuosavybės teisę į žemę vietoj turėto 2,33 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą (duomenys neskelbtini), vadovaudamasis tuo laiku galiojusia Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalimi (2001 m. gruodžio 11 d. įstatymas Nr. IX-639), pagrįstai nustatė, kad pareiškėja neatitiko šioje įstatymo normoje nustatytų sąlygų. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai šioje teritorijoje teisės aktų nustatyta tvarka buvo suteiktas asmeninio ūkio žemės sklypas. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėja iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir turėjo nuosavybės teise gyvenamąją namą ar butą (jų dalis) (duomenys neskelbtini), bei su juo besiribojančiuose kaimuose ir miesteliuose. Taip pat nėra įrodymų, kad iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. pareiškėja gyveno (duomenys neskelbtini), o jos sutuoktinis šioje teritorijoje turėjo gyvenamąjį namą ar butą (jų dalis). Pirmosios instancijos teismas įvertinęs įrodymų visumą teisingai nustatė, kad gyvenamąjį namą ir kitus statinius (duomenys neskelbtini) pareiškėja įsigijo (pirko) po 2001 m. rugpjūčio 17 d., t. y. 2002 m. balandžio 2 d. pirkimo – pardavimo sutartimi. Pažymėtina, kad visuose dokumentuose, rašytuose iki 2005 metų birželio mėnesio, prašydama perduoti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą (duomenys neskelbtini), pareiškėja savo gyvenamąja vieta nurodė butą (duomenys neskelbtini), o skunde pirmosios instancijos teismui akcentavo, kad ji, gyvendama (duomenys neskelbtini), turi teisę reikalauti perduoti jai nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą gretimoje (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas Šiaulių rajono savivaldybės Bubių seniūnijos 2009 m. sausio 19 d. pažymos, kad pareiškėja nuo 1996 m. gyvena (duomenys neskelbtini), savo sodyboje, pagrįstai nepripažino įrodymu, kadangi pažymoje įrašyto teiginio nepatvirtina jokie įrodymai ir jis prieštarauja byloje esančių įrodymų visumai.
Pagal šiuo metu galiojančią Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalį pareiškėja taip pat neatitinka sąlygų, kad jai galėtų būti perduotas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis žemės sklypas jos nurodytoje vietoje (duomenys neskelbtini), t. y. (duomenys neskelbtini). Pagal galiojantį teisinį reguliavimą valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė, miškas ar vandens telkiniai perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu neskaidant sklypo į dalis, išskyrus asmeninio ūkio žemę, esant šioms sąlygoms: 1) tik už tame pačiame valstybiniame parke ar valstybiniame draustinyje turėtą žemę, mišką ar vandens telkinį; 2) ir tik tiems piliečiams, kurie tame valstybiniame parke ar valstybiniame draustinyje iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir tebegyvena (arba mirties dieną gyveno, jeigu pilietis, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės, yra miręs). Pagal minėtą įstatymo normą valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė, miškas ar vandens telkiniai perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu tik esant pirmiau minėtų sąlygų visumai. Pareiškėja pagal pateiktus į bylą įrodymus tokių sąlygų visumos neatitinka. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nustatyta aplinkybė, jog pareiškėja neatitinka Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalies sąlygų vietoj 2,33 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) gauti neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypą (duomenys neskelbtini), t. y. Kurtuvėnų regioninio parko teritorijoje, pareiškėjai nėra kliūtis gauti žemės sklypą neatlygintinai nuosavybėn Atkūrimo įstatymu ir Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatyta tvarka kitoje vietoje.
Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu.
nutaria:
Pareiškėjos S. R. apeliacinį skundą atmesti.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.