- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-18
- Bylos Nr.
- 1A-284-361-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-78-1-00047-2010-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalius Jocys (pirm.), Savinijus Katauskas, Remigijus Preikšaitis
- Nuteistasis
- V. M., L. P., D. R.
- Advokatai
- Jovita Usonytė
- Kategorijos
Teisėjas V. Gedeikis Teisminio proceso Nr. 1-78-1-00047-2010-1
2013 m. balandžio 18 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Daliaus Jocio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų L. P., V. M., D. R. apeliacinius skundus dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 16 d. nuosprendžio, kuriuo V. M., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 metams, pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 5 punktą, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams įpareigojant visą šį laiką dirbti; L. P., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 metams, pritaikius BK 92 straipsnio 1 ir 2 dalis, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, vadovaujantis BK 82 str., paskirtas elgesio apribojimas, įpareigojant visą šį laiką dirbti; D. R., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 metams, pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 5 punktą, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant visą šį laiką dirbti, į bausmės laiką įskaitytas jo laikino sulaikymo laikas nuo 2010-02-03 iki 2010-02-05 imtinai.
Nuosprendžiu iš V. M. Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos VRM priteista 6070,57 Lt ekstradicijos išlaidų.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
V. M., L. P. ir D. R. nuteisti už tai, kad 2010 m. vasario 2 d., apie 00. 30 val., veikdami bendrininkų grupe ir turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, D. R. atvežė L. P. ir V. M. automobiliu „Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), ir pasilikęs bendrininkų laukti automobilyje, L. P. ir V. M. nuėję į V. M. sodybą, pro atvirą gyvenamojo namo lango orlaidę atkabino lango rėmą ir abu įsibrovė į gyvenamąjį namą, kuriame iš spintos pagrobė stiklainiuose sudėtus 12700 Lt pinigų, iš po lovos pagrobė metalinėje dėžėje sudėtus 500 JAV dolerių pinigų (1390 Lt), priklausančius V. M., po to, tęsdami nusikalstamą veiką, V. M. ir L. P. išplėšę ūkinio pastato duris į jį įsibrovė ir iš ten pagrobė dvi 20-ties litrų talpyklas, kurių kiekvienos vertė 25 Lt, abiejų – 50 Lt, su jose buvusiu dyzeliniu kuru, kurio vertė 100 Lt, priklausančias V. M., šia nusikalstama veika nukentėjusiajam V. M. padarė turtinę žalą už 14240 Lt.
Šalies argumentai
Nuteistasis L. P. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį pakeisti ir jį išteisinti. Nurodo, kad nagrinėjamoje byloje yra akivaizdu, kad jis, padėdamas V. M. nunešti dyzeliną iki D. R. automobilio, veikė nesuprasdamas savo daromų veiksmų pavojingo pobūdžio, įsitikinęs, kad išvežamas turtas nėra svetimas V. M.. Esant tokiomis aplinkybėmis teismas neteisingai sprendė jo veiksmuose buvus tyčią pagrobti svetimą turtą įsibraunant į svetimą gyvenamąją patalpą ir toks turtas negali būti pripažįstamas grobimo dalyku. Nenustačius būtinųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių (tiesioginės tyčios) baudžiamosios atsakomybės klausimas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį negali būti sprendžiamas. Dėl įsibrovimo į ūkinį pastatą byloje yra nustatyti faktai, paneigiantys jo kaltę: tai, jog dėl tamsos bei padėties (jis stovėjo V. M. užnugaryje) negalėjo ne tik fiziškai brautis (plėšti), tačiau netgi matyti, kokiu būdu ūkinio pastato durys yra atidaromos. Iš nustatytų faktinių aplinkybių visumos galima daryti išvadą, kad ūkinis pastatas nebuvo uždarytas sandariai, durys bei jų įtvirtinimo konstrukcija – senos ir nepatvarios, todėl atidaryti jas V. M. nereikėjo didelių fizinių pastangų. Iš to išeina, kad net negalėjo tinkamai įvertinti ir suprasti, kokiu būdu V. M. atidarė duris. Be to, į patalpą (ūkinio pastato vidų) jis, L. P., nesibrovė, dyzelinį kurą į išorę išnešė V. M.. Taip pat labai svarbus tyčios atskleidimo klausimas – ar jis galėjo suvokti, kad kuras, imamas iš ūkinio pastato, nepriklauso V. M.. Netgi šiuo momentu, kai yra neginčijamai įrodyta, kad dyzelinis kuras buvo svetimas, negalima paneigti, jog įmanoma situacija, kai pas senelį anūkas laiko savo kuro ar kitokias atsargas. Yra patvirtintas faktas, kad V. M. turėdamas tikslą įvykdyti vagystę atvyko į savo senelio sodybą. Taigi jis, L. P., galėjo susidaryti įspūdį tik iš to, ką tiesiogiai stebėjo – tai, jog V. M. labai gerai orientavosi sodyboje, jog jį pažino šuo, kurį V. M. pašaukė vardu, jog žinojo apie atidarytą ir neuždaromą langą, apie tai, kur padėtas dyzelinas. Apeliantas taip pat nurodo, kad byloje nebuvo nustatyta, kad jis tiesiogiai dalyvavo tikrinant slėptuves bei imant daiktus; kad jis neėmė jokių daiktų (įskaitant ir pinigus), įrodo tai, kad automobilyje visi pinigai buvo dalijami V. M.. Byloje neįrodyta, kad jis įlipdamas į namą siekė įgyti svetimą turtą ar padėti jį įgyti kitiems asmenims, kadangi manė, jog ieškoma raktų ūkiniam pastatui atrakinti. Teismo argumentas, jog jis privalėjo suprasti vykstant nusikalstamą veiką, yra atmestinas dėl kelių priežasčių: visų pirma, V. M. ir D. R. nebuvo suinteresuoti atskleisti tikrąsias vizito į V. M. sodybą aplinkybes, todėl yra aišku, kad siekdami jo, L. P., pagalbos privalėjo įtikinti jį, jog visi veiksmai yra tik elementari pagalba V. M. grąžinant skolą D. R.. Matyti, kad V. M. suprato, kad jeigu atskleis, jog vykdoma vagystė, nesulauks pagalbos, kadangi R. N. ir M. A. jam padėti atsisakė. Dėl šios priežasties V. M. buvo suinteresuotas ir siekė įtikinti, jog viskas yra teisėta, normalu, įtikinamai paaiškinti, kodėl užrakintos namo durys ir kodėl nedega šviesa. V. M. nuomonė, kad buvo galima suprasti, kas vyksta, prieštarauja jo paties veiksmams, poelgiams ir teiginiams, išsakytiems nusikalstamos veikos atlikimo metu. Be to, apeliantas teigia, jog buvo įtrauktas į visą įvykį D. R., su kuriuo sieja giminystė, prašymu, todėl D. R. pasitikėjo ir neįtarė, jog yra įtraukiamas dalyvauti bendrininkų nusikalstamoje veikoje. Apeliantas teigia, jog buvo jauno amžiaus, todėl dėl nepakankamos socialinės brandos bei gyvenimiškos patirties trūkumo netinkamai įvertino situaciją. Tai įrodo, kad įvykdant apiplėšimą egzistavo jo valios trūkumas, dėl to jam negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Taigi nei iš jo paties, nei iš kitų kaltinamųjų ir liudytojų parodymų negali būti daroma išvada, kad jis nedviprasmiškai suvokė, jog buvo grobiamas svetimas turtas. Klausimas, ar tai, kad įvyko vagystė, jis galėjo suprasti tuomet, kai V. M. pasiūlė jam pinigus už pagalbą, neturi reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui.
Nuteistasis L. P. apeliaciniame skunde teigia, kad teismas jo kaltę grindžia kitų kaltinamųjų parodymais. Tačiau matyti, kad jo dalyvavimas buvo pusiau spontaninis, kadangi V. M. pats jo jokiais būdais nekvietė ir su juo nebuvo susisiekęs, neaptarė ketinamų atlikti veiksmų. Nors teismas nurodo, kad abu kaltinamieji įsibrovė pro langą į gyvenamąjį namą, tačiau langą, kuris nebuvo užsandarintas, nurodė ir atidarė V. M., o jis, L. P., į vidų tuo pačiu būdu pateko patikintas, jog V. M. taip daro kaskart, kai neturi raktų ir nėra kam iš šeimynykščių atidaryti durų. Pabrėžtina, kad V. M. nenurodė, jog jis švietė būtent į pinigus, ir ar buvo įmanoma jam pamatyti, ko būtent ieško V. M.. Taip pat nepatikslinta ir neišsiaiškinta (kaltinamasis V. M. tikino neprisiminęs aplinkybių taip detaliai), ar jis, L. P., į namo vidų pateko prieš ar po to, kai V. M. susirinko grynuosius pinigus. Byloje nustatyta, kad jis buvo pakviestas ir įlipo vėliau, prieš tai girdėjo, kaip V. M. viduje bruzda, triukšmauja, neva nerasdamas raktų. Todėl manytina, kad jam patekus į patalpos vidų, V. M. visus pinigus jau buvo pasisavinęs. Apeliantas teigia, kad savarankiškai ir savavališkai nesiveržė į namo vidų, jame nieko neieškojo ir prie nieko nesilietė. Tai netiesiogiai parodo, jog iš jo nebuvo ne tik iniciatyvos, tačiau ir jokių aktyvių veiksmų randant ir pasisavinant svetimą turtą iš gyvenamosios patalpos. Teismui neturėtų daryti įtakos tai, kokią nuomonę apie situaciją susidarė kaltinamasis V. M., tačiau iš sprendimo matyti, jog tai yra faktiškai pagrindinis argumentas, įrodantis kaltę. Kaip buvo akcentuota teismo posėdžio metu, iš V. M. charakteristikos, taip pat elgesio ikiteisminio tyrimo bei teismo posėdžio metu yra matyti, kad galbūt dėl turėtų psichikos problemų jis negeba nuosekliai ir išsamiai atpasakoti situacijos, iš apklausų matyti, jog į klausimus atsako faktiškai visada teigiamai, nesugeba argumentuoti savo atsakymų, nėra nuoseklus parodymuose. Paprašytas paaiškinti, kodėl mano, kad L. P. suprato, kas vyksta, V. M. nesugebėjo pateikti objektyvaus ir argumentuoto atsakymo. Todėl teismui negalima remtis V. M. nuomone kaip įrodymu jo, L. P., kaltei pagrįsti. Iš esmės kaltinimus jam pagrindžia tik V. M. subjektyvi nuomonė apie tai, kad jis „turėjo suprasti“, kad vykdoma vagystė, tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teismo posėdžio metu negalėjo nurodyti, kokie konkretūs indikatoriai turėjo pasakyti apie vykdomą vagystę. Normalu, kad tamsiu paros metu išvykdamas iš namų turėjo su savimi žibintuvėlį – to reikalauja minimalūs protingo elgesio standartai, reikalaujantys pėsčiajam tamsiu paros metu turėti atšvaitą arba šviesos šaltinį. Tačiau šią aplinkybę teismas be jokio pagrindo vertino kaip paruošiamuosius veiksmus vagystei atlikti. Tai, kad jis iš V. M. gavo atlygį – pinigus – nėra jo kaltę pagrindžianti aplinkybė. Dėl pinigų gavimo ar kitokio atlygio už pagalbą nebuvo tariamasi iš anksto, nebuvo kalbama apie konkrečias sumas ar radybų dalijimąsi (ko teismas nuosprendžiu nepaneigė). Netgi D. R. parodymai nuosekliai patvirtina, kad 1000 Lt V. M. jam, L. P., davė jau grįžus į automobilį, tai reiškia, kad pagrobtais iš senelio pinigais V. M. disponavo kaip savais. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad V. M. vienasmeniškai prisiėmė atsakomybę už turtinės žalos atlyginimą seneliui, tuo savo veiksmais patvirtindamas, jog jo, L. P., pinigų gavimo būdas nebuvo nusikalstamas. Apeliantas nurodo, kad iš tikrųjų dėl savo jauno amžiaus tinkamai neįvertino to, kad pas V. M. staiga atsirado daug pinigų. Vis dėlto, priešingai nei konstatuoja teismas, jam nebuvo detaliai žinoma apie V. M. materialinę padėtį, tai, jog vykstama atiduoti skolos D. R. dyzelinu nebūtinai turi reikšti, kad asmuo neturi grynųjų pinigų. Jam nebuvo žinoma apie ankstesnius D. R. ir V. M. santykius, todėl jis negalėjo žinoti to, jog V. M. neturi 50 Lt skolos grąžinimui D. R.. Teismo motyvacija šiuo klausimu yra netinkama.
Nuteistasis L. P. apeliaciniame skunde teigia, kad byloje nėra surinkta įrodymų, patvirtinančių, kad jis iš anksto susitarė su V. M. ir D. R. veikti bendrai ir būtent pagrobti svetimą turtą, todėl ši aplinkybė šalintina iš nuosprendžio. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme jis parodė, kad susitarė su D. R. padėti parnešti jam skirtą dyzelinį kurą tik todėl, kad D. R. turėjo fizinę traumą, negalėjo sunkiai nešti. Atlygio už pagalbą nesitikėjo, to nebuvo žadėta. V. M. iki nusikalstamos veikos padarymo nepažinojo ir niekada nebuvo su juo susitikęs. Skundžiamame teismo nuosprendyje nurodyta, jog nusikalstama veika padaryta veikiant bendrininkų grupe, tačiau pagal BK 24 str., bendrininkams privalu vienokiu ar kitokiu būdu būti susitarusiems dėl veikų atlikimo, ko šiuo atveju nenustatyta. Teismo nuosprendyje nėra paaiškinta, kokiu būdu pasireiškė neva „bendrininkų“ susitarimas. Be to, bendrininkai atsako tik už tas bendrininkų atliktas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia. Apeliantas pažymi, kad jokios tyčios pagrobti svetimą turtą neturėjo.
Šalies argumentai
Nuteistasis V. M. apeliaciniu skundu prašo pašalinti iš nuosprendžio sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupe, bei individualizuojant bausmę sutrumpinti laisvės atėmimo terminą bei bausmės vykdymo atidėjimo terminą. Nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teismo proceso metu prisipažino ir gailėjosi padaręs vagystę, tačiau dėl jos darymo su niekuo nesitarė, ėjimas į senelio sodybą vyko užmaskuotai, neatskleidžiant tikrųjų ketinimų. Teismas nenurodė, kaip buvo susitarta daryti nusikalstamą veiką, ir be pagrindo pripažino visus veikus bendrininkų grupe. L. P. ir D. R. vagystėje nedalyvavo, buvo skolingas D. R., kuris sutiko skolą atgauti dyzeliniu kuru, kurį teigė, jog reikia parsinešti iš savo namų. Apeliantas nurodo, jog teisėjas suklaidino jį užduodamas klausimus, todėl susipainiojo, nebežinojo, kaip geriau atsakyti, todėl ir pasakė, kad kiti turėjo suprasti, kad padarė nusikaltimą. Iš tiesų jis norėjo išvengti, kad kiti žinotų apie tai, jog pinigus ir kurą yra įgijęs nusikalstamu būdu, nenorėjo papildomų apkalbų ir problemų. Pats davė L. P. ir D. R. tokią pinigų sumą, kuri jam spontaniškai pasirodė tinkama. Nežino, kodėl davė, turbūt už pavežiojimą, galbūt už būsimą draugystę, pinigų pasaugojimą. Pinigų pasaugojimą jis motyvavo blogais santykiais su tėvu; kad tėvas neatimtų pinigų, nes neleis važiuoti į užsienį ir pan. Nei L. P., nei D. R. nesuprato daromo nusikaltimo, sodyboje jis elgėsi kaip savo namuose. Patekimą pro langą L. P. paaiškino, D. R. nieko nenutuokdamas laukė automobilyje, kuriuo arčiau nebuvo galima privažiuoti dėl sniego. Esant tokiomis aplinkybėms teismas neteisingai sprendė, jog buvo bendra tyčia pagrobti svetimą turtą. Nenustačius būtinųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių (tiesioginės tyčios) baudžiamosios atsakomybės klausimas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį D. R. ir L. P. negali būti sprendžiamas. Iš bylos medžiagos matyti, kad viskas įvyko spontaniškai, jokie nusikalstami ketinimai nebuvo planuojami. Pašalinus bendrininkavimą, turėtų lengvėti jo atsakomybė, kuri per griežta. Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai priteisė iš jo ekstradicijos išlaidas, todėl prašo jų nepriteisti arba mažinti atsižvelgus į sunkią turtinę padėtį. Kaip teismo posėdžio metu minėjo gynėja, kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse tokios išlaidos nepriteisiamos. Kita vertus pats savanoriškai sutiko grįžti į Lietuvą, nereikėjo jo per prievartą vežti.
Nuteistasis D. R. apeliaciniu skundu prašo jį išteisinti. Nurodo, kad vagystėje nedalyvavo, į jokias patalpas nesibrovė, laukė automobilyje, nematė, ką V. M. darė, to ir negalėjo matyti. Tai, kad jis gali apvogti senelio namus, nesuprato. V. M. jam buvo skolingas, ir sutiko skolą atgauti dyzelinu, kurį V. M. sakęs atneš iš savo namų. Nesuvokė daromo nusikaltimo, neturėjo jokios bendros tyčios nusikalstamai veikti. Kita vertus, nors to nežinojo tada, bet namai priklauso V. M. seneliui, jis juose galėjo elgtis kaip savuose. Be to, V. M. pas savo senelį galėjo laikyti ką panorėjęs ir iš jų pasiimti savo daiktus ar kitokias vertybes. Kadangi skaudėjo kaklą, paprašė L. P., kad padėtų parnešti neva V. M. duodamą dyzeliną. Su automobiliu nebuvo galima arčiau privažiuoti dėl sniego, o dėl kaklo traumos negalėjo panešti talpyklos su dyzelinu. V. M., duodamas parodymus, pripažino, kad pats sugalvojo apvogti senelį, o vietoje skolos duoti dyzelino. Teismas neteisingai nuosprendyje formuluoja V. M. parodymus, neva jie turėjo suprasti jo daromą vagystę. Tai grynai V. M. subjektyvi nuomonė. Teismo posėdžio metu V. M. neparodė, jog pasakė apie vagystę, dėl jos darymo nesitarė. Tas faktas, kad V. M. be dyzelino davė ir pinigų, nepatvirtina to, kad sumanymas apvogti jo senelio namus buvo bendras. Be to, V. M. pinigus įdavė saugojimui, kuriuos ketino panaudoti išvykimui į užsienį. Apie tai, kad V. M. duos pinigų, net nenutuokė ir nežinojo, kad šie jam nepriklauso. Taip pat ir L. P. nežinojo. Po įvykio kalbėjosi ir jokios kalbos apie padarytą vagystę nebuvo.
Apeliantas tvirtina, jog nebuvo jokio bendrininkavimo. V. M. savo ketinimų neatskleidė ir įtikino, jog reikalinga tik pagalba grąžinant skolą, o vėliau ir saugant pinigus išvykimui į užsienį. Matyti, kad V. M. suprato, kad jeigu atskleis, jog vykdoma vagystė, nesulauks pagalbos, kadangi R. N. ir M. A. jam padėti atsisakė. Taip pat apie jokios Kotrės apvogimą nenorėjo net girdėti, tai praėjo pro ausis kaip nereikšmingi kliedesiai. Matyt, dėl šios priežasties V. M. buvo suinteresuotas ir siekė įtikinti L. P., jog viskas yra teisėta, normalu, kaip vėliau sakė L. P..
Šalies argumentai
Apeliantas teigia, kad iš esmės teismas jo kaltę grindžia neteisingai interpretuotais V. M. parodymais, jog neva turėjo būti aišku, kad daroma vagystė. Tačiau V. M. to kategoriškai nepasakė. Jis per posėdį duodamas parodymus pasakė, kad galima buvo suprasti. Tai jo subjektyvi nuomonė. Matėsi, kaip V. M. neadekvačiai atsakinėjo į kai kuriuos teisėjo klausimus, karščiavosi, painiojosi pats savo parodymuose, neteisingai suvokdamas klausimų esmę. Siekė pasakyti ne teisybę, o kad atsakymai atrodytų logiškesni. Taip jis suklaidino teismą. Pažymėtina, kad po nuosprendžio paskelbimo pats V. M. pasipiktino, kad visi trys nuteisti. Iš bylos medžiagos matyti, kad viskas įvyko spontaniškai, jokie nusikalstami ketinimai nebuvo planuojami. Iki tol V. M. ir L. P. nebuvo bendravę. Apeliantas, kaip ir L. P., atkreipia dėmesį į V. M. turėtas psichikos problemas, dėl ko, V. M. nuomone, teismas negali remtis. V. M. vienas pats prisiėmė atlyginti žalą, kurios dalis jau atlyginta, dėl kitos dalies yra susitaręs. Tai patvirtina, kad jis vienas kaltas dėl vagystės. Teismas to niekaip neįvertino.
Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmestini.
Visuose apeliaciniuose skunduose, remiantis įvairiais argumentais, nurodoma, kad nusikaltimą įvykdė tik V. M., o D. R. ir L. P. nesuprato, jog daro kažką nusikalstamo. Tačiau apeliantų argumentus paneigia byloje nustatytos aplinkybės, kurios yra aptartos ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje.
V. M. visiškai pripažino savo kaltę dėl įsibrovimo ir turto pagrobimo, ir, nors kiti du apeliantai savo kaltę kategoriškai neigia, tačiau tai tik pasirinkta gynybinė pozicija, siekiant išvengti atsakomybės. Sprendžiant iš nuteistųjų parodymų, V. M. buvo skolingas D. R. 50 Lt, kuriuos sugalvojo atiduoti dyzeliniu kuru, taigi nusikaltimo naktį jie visi ir susitiko neva tik skolos grąžinimo tikslu. Nors D. R. ir L. P. teigia nesupratę, jog V. M. ketina apvogti senelio sodybą, tačiau įvykių seka neabejotinai leido jiems suvokti, kad jie elgiasi neteisėtai. Jau vien susitikimo laikas (nakties metas), vykimas į neaiškią sodybą kiekvienam sąmoningam ir protingam asmeniui kelia rimtų abejonių, ar toks vizitas geranoriškas. Be to, automobilis buvo paliktas kiek atokiau, ir nors apeliantai teigia, jog dėl sniego, tai aplinkybė, jog net nelaukiama dienos ir tamsoje per užpustytas vietas einama į sodybą, pasak V. M., apie pusantro kilometro, dėl neva 50 Lt skolos grąžinimo, minėtas abejones tik sustiprina. Negana to, L. P. ir V. M. nuėję į sodybą, į namą pateko ne pro duris, o lipo pro langą. Nors L. P. teigia, jog jam V. M. sakė neturįs raktų, todėl patekimo į patalpą būdas įtarimo nekėlė, tačiau tokie teiginiai visiškai naivūs. Iš nustatytų aplinkybių matyti, jog kol apeliantai buvo namo viduje, šviesos nejungė, o L. P. švietė žibintuvėliu, kol V. M. rado pinigus. Įvykio vietos apžiūros protokolas patvirtina, jog ieškant pinigų, buvo suversti viduje buvę daiktai (išversti rūbai). Akivaizdu, jog tiek patekimas į namą per langą, tiek daiktų rausimas tamsoje rodo ne norą surasti raktus, o aiškiai nusikalstamą ketinimą – nesukeliant įtarimo aplinkiniams gyventojams, rasti kažką vertingo, kas šiuo atveju ir buvo padaryta, iš nukentėjusiojo pagrobta didelė suma pinigų. Nors apeliaciniame skunde L. P. įrodinėja, jog netgi nesuprato, kad V. M. išlaužė ūkinio pastato duris, tačiau tokie teiginiai prieštarauja jo ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, kuriuose jis vienareikšmiai nurodė, kad V. M. išlaužė pastato duris. Įvykio vietos apžiūros protokolas, apžiūros protokolas patvirtina, jog ūkinio pastato durys buvo užrakintos spyna, kuri buvo nupjauta, todėl nekyla abejonių, kad L. P. suvokė, jog V. M. ne šiaip bando patekti, bet laužiasi į pastatą, iš kurio paėmė talpyklas su kuru. L. P. apeliaciniame skunde savo tariamą nesupratimą motyvuoja nepakankama socialine branda, tačiau duomenų apie L. P. psichinės veiklos sutrikimus ar nepakankamą, sulėtėjusį vystymąsi ar brandą, kurie keltų abejonių dėl jo socialinės brandos, nėra.
Remiantis byloje apklaustų asmenų parodymais nustatyta, jog D. R. nusikaltimo vietoje nebuvo, laukė L. P. ir V. M. atokiau stovėjusiame automobilyje. Pasak D. R., jis taip pat nesuprato, kad daromas nusikaltimas, tačiau nekyla abejonių, jog ir jam buvo aišku, ką L. P. ir V. M. nuveikė sodyboje. Kaip teigia apeliantai, grįžęs į automobilį, V. M. turėjo nemažą sumą pinigų, jis ne tik kuru grąžino skolą D. R., tačiau dar ir davė nemenkas sumas savo bendrakeleiviams – D. R. 500 Lt, L. P. 1000 Lt, dar 4000 Lt D. R. pasaugoti. D. R. ir L. P. naiviai aiškina, jog jiems nekilo klausimų, nei kodėl V. M., iš pradžių neturėjęs pinigų D. R. grąžinti skolą, staiga ėmė disponuoti didelėmis pinigų sumomis, nei kodėl jis jiems už nežinia ką duoda pinigų. D. R. V. M. davė pasaugoti 4000 Lt, bet, kaip matyti, D. R. šią sumą taip pat paslėpė automobilyje, o toks elgesys sunkiai logiškai paaiškinamas, jeigu, kaip teigia apeliantai, D. R. apie jokį nusikaltimą nežinojo.
Tai, kas paminėta, aiškiai parodo, jog visiems trims nuteistiesiems buvo aiškus vykimo į sodybą tikslas, visi trys pasidalijo nusikaltimo rezultatu, todėl nekyla abejonių dėl jų tyčios turinio. L. P. ir D. R. apeliaciniuose skunduose išsako abejones dėl V. M. parodymų patikimumo, kadangi V. M. turi psichinės sveikatos sutrikimų, tačiau tokie teiginiai nepagrįsti, V. M., nors iš pradžių neigė savo kaltę dėl įsilaužimo ir turto pagrobimo, tačiau vėliau prisipažino, nuosekliai aiškino aplinkybes, todėl visiškai pagrįstai juo patikėjo ir apylinkės teismas. Be to, nėra duomenų, jog dėl V. M. nustatytų susirgimų, jis galėtų neadekvačiai suvokti realybę.
Apeliantai neigia ir nustatytą aplinkybę, kad jie nusikalto bendrininkaudami, mini, kad elgėsi spontaniškai, susitarimo bendrai nusikalsti nebuvo. Teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, kad pripažįstama, jog bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais ir pan. Iš anksto numatytas detalus nusikaltimo padarymo planas, vaidmenų pasiskirstymas ar išankstinis susitarimas nėra būtini bendrininkų grupės požymiai. Šioje byloje yra nustatyta, jog apeliantai į sodybą vyko visi trys, vienas liko automobilyje, kiti du nuėjo į sodybą, iš kurios pagrobė turto ir parsinešė atgal, automobilyje buvo padalyti pagrobti pinigai. Įrodymų visuma leidžia spręsti, kad nors ir nenustatyta, jog nuteistieji būtų detaliai aptarę vagystės planą, pasiskirstę vaidmenis, tačiau veiksmų bendrumas bei suderinamumas, kai vienas iš kaltininkų nugabena kitus prie nusikaltimo vietos, palaukia, kol šie grįš, pasidalija nusikaltimo rezultatais, vis dėlto rodo visų kaltininkų pritarimą vienas kito veiksmams, tyčios kryptingumą, o tai visiškai atitinka jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėtį. Taigi pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu apeliantai yra nuteisti pagrįstai, skirtos bausmės adekvačios.
V. M. apeliaciniame skunde nesutinka su ekstradicijos išlaidų jam priteisimu. Pirmosios instancijos teismas dėl V. M. ekstradicijos turėtas išlaidas, sudarančias 6070,57 Lt, pripažino proceso išlaidomis ir nusprendė jas priteisti atlyginti pačiam nuteistajam. Toks sprendimas pagrįstas, atitinka teismų praktiką (kasacinė nutartis byloje Nr. 2K–366/2010). Ekstradicijos išlaidas nulėmė paties V. M. veiksmai, t. y. jis, žinodamas, kad jam pradėtas ikiteisminis tyrimas, paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, išvyko iš Lietuvos. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra išdavė Europos arešto orderį, kuriuo remiantis V. M. buvo sulaikytas Airijoje ir konvojuotas į Lietuvą.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistųjų L. P., V. M., D. R. apeliacinius skundus atmesti.