Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-04-02 · Administracinė byla Nr. I-680-739/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-04-02
Bylos Nr.
I-680-739/2015
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00401-2014-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Dalia Pranckienė, Irena Varžinskienė, Nijolė Čekanauskienė
Pareiškėjas
V. J.
Atsakovas
Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai
Administracinė byla Nr. I-680-739/2015Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00401-2014-9Procesinio sprendimo kategorija: 24., 74. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. balandžio 2 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos administracinio teismo kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Pranckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Čekanauskienės ir Irenos Varžinskienės,

dalyvaujant teismo posėdžių sekretorei Virginijai Kriukovienei,pareiškėjui V. J.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. skundą dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atsakovui Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas, patikslinęs skundą, prašo: 1) panaikinti Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba, ir atsakovas) 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Tarnybą suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą (32-34 b. l.).

Pareiškėjas skunde nurodė bei teismo posėdyje paaiškino, kad jis kreipėsi į Tarnybą su prašymu suteikti jam antrinę teisinę pagalbą, kuri yra būtina iškelti baudžiamąją bylą dėl piktybinio sveikatos žalojimo. Atsakovas ginčijamu Sprendimu atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą nurodęs, kad pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, atstovavimas byloje yra neperspektyvus bei pareiškėjas gali gauti reikiamas paslaugas nesinaudodamas valstybės garantuojama teisine pagalba. Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su atsakovo priimtu Sprendimu, mano, kad jis yra nepagrįstas ir neteisėtas, pažeidžiantis Lietuvos Respublikos, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir kitų teisės aktų nuostatas dėl pareiškėjo teisės į veiksmingas teisinės gynybos priemones. Tvirtino, kad atsakovas nepagrįstai, neturėdamas argumentų ir dar ikiteisminio tyrimo institucijai neatlikus ikiteisminio tyrimo, nusprendė, kad pareiškėjo reikalavimai yra nepagrįsti ir atstovavimas baudžiamojoje byloje yra neperspektyvus. Pareiškėjas tvirtino, kad jam teisinė pagalba reikalinga baudžiamojoje byloje, todėl kaip nepagrįstus vertino atsakovo argumentus, kad ginčas tarp pareiškėjo ir VšĮ Panevėžio miesto odontologijos poliklinikos gali būti išspręstas Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Pareiškėjas prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas į teismo posėdį neatvyko, jam apie teismo posėdį tinkamai ir laiku pranešta, prašė bylą nagrinėti nedalyvaujant jo atstovui (43, 90 b. l.). Atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, motyvuodamas, kad ginčijamas Sprendimas buvo priimtas išsamiai išnagrinėjus pareiškėjo prašymą bei kitus su juo susijusius dokumentus ir nustačius, jog pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, atstovavimas byloje yra neperspektyvus bei pareiškėjas gali gauti reikiamas paslaugas nesinaudodamas valstybės garantuojama teisine pagalba. Teigė, kad Tarnyboje buvo gautas pareiškėjo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą, kuriame buvo suformuoti bendro pobūdžio, abstraktūs teiginiai, todėl Tarnyba kreipėsi į advokatę D. Baniulę dėl išvados pateikimo, ar nėra Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje numatytų aplinkybių, kurioms esant antrinė teisinė pagalba nėra teikiama. Advokatė D. Baniulė pateikė išvadą, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjui baudžiamojoje byloje yra neperspektyvus, kadangi tarp V. Jurgaičio ir VšĮ Panevėžio miesto odontologijos poliklinikos yra kilęs ginčas dėl galimai pažeistų V. J. kaip paciento teisių teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas bei žalos sveikatai atlyginimo, kuris gali būti išspręstas Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka, todėl buvo pripažinta, kad V J. atstovavimas baudžiamojoje byloje yra neperspektyvus. Be to, kadangi pareiškėjas pageidauja inicijuoti baudžiamąjį procesą, tai savo galimai pažeistą subjektinę teisę jis gali ginti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 166 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka. Nurodė, kad pareiškėjas galėjo ir savo jėgomis, tai yra, be kvalifikuotų teisinių žinių, atskleisti ikiteisminio tyrimo subjektams informaciją apie, jo teigimu, padarytą nusikalstamą veiką ir tokiu būdu inicijuoti baudžiamąjį procesą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. spalio 28 d. Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą parengiant procesinius dokumentus baudžiamojoje byloje dėl piktybiško medicininės pagalbos nesuteikimo, aplaidaus ir netinkamo gydymo (46 b. l.). Atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 11 straipsnio 9 dalimi, 2014 m. lapkričio 3 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini)kreipėsi į advokatę D. Baniulę dėl išvados pateikimo, ar nėra Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje numatytų aplinkybių, kurioms esant antrinė teisinė pagalba pareiškėjui negali būti teikiama (76 b. l.). Advokatė D. Baniulė 2014 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) tarnybai pateikė išvadą, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjui dėl jo 2014 m. spalio 28 d. prašymo baudžiamojoje byloje yra neperspektyvus, kadangi, iš pareiškėjo pateiktų dokumentų matyti, jog tarp pareiškėjo ir VšĮ Panevėžio miesto odontologijos poliklinika yra kilęs ginčas dėl asmens sveikatos paslaugų teikimo bei žalos sveikatai atlyginimo, kuris gali būti išspręstas Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka, todėl V. J. atstovavimas byloje yra neperspektyvus (77-78 b. l.). Tarnyba 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) nusprendė atsisakyti teikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1, 2, 5 punktų pagrindu (pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, atstovavimas byloje yra neperspektyvus, pareiškėjas gali gauti reikiamas teisines paslaugas nesinaudodamas valstybės garantuojama teisine pagalba).

Ginčas byloje kilo dėl Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą“, kuriuo pareiškėjui atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (bylai aktuali akto redakcija galiojusi nuo 2014-01-01 iki 2015-01-01). Šio įstatymo 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat nurodo atvejus, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada daroma, vadovaujantis Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais - valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (2 ir 4 punktai). Taigi, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, yra akcentavęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (Įstatymo 9 straipsnis), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus (2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010).

Taip pat yra pažymėtina, kad vadovaujantis Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies nuostatomis norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodančius dokumentus <...>. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad pagal Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies nuostatą būtent pareiškėjui, pageidaujančiam pasinaudoti antrine teisine pagalba, tenka pareiga pagrįsti konkretaus poreikio ir pakankamų prielaidų kreiptis į teismą su tam tikro turinio reikalavimu egzistavimą. Taigi būtent besikreipiantis dėl antrinės teisinės pagalbos asmuo pats apibrėžia savo teisme reikštinų reikalavimų pobūdį, turinį ir apimtį, pateikia reikalavimų pagrįstumo įrodymus (LVAT 2014 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2901/2014).

Pripažintina, jog Tarnyba, pagal savo kompetenciją tikrina, ar nėra Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje nustatytų sąlygų neteikti antrinės teisinės pagalbos, tačiau šį pareiškėjo prašymo vertinimą turėtų atlikti būtent pareiškėjo suformuluotų reikalavimų ribose.

Iš pareiškėjo 2014 m. spalio 28 d. prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą turinio nustatyta, kad pareiškėjas pateikdamas prašymą Tarnybai nurodė prašantis teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje ir apibrėžė savo reikalavimo ribas – reikalinga advokato pagalba parengiant procesinius dokumentus baudžiamojoje byloje dėl piktybiško medicininės pagalbos nesuteikimo, aplaidaus ir netinkamo gydymo (46 b. l.). Pažymėtina, kad įvertinusi pareiškėjo pateiktą informaciją bei dokumentus, Tarnyba turėjo teisę spręsti dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo ir atstovavimo perspektyvumo ir tuo pagrindu priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo ar nesuteikimo. Tačiau nagrinėjamu atveju Tarnybos atsisakymą suteikti antrinę teisinę pagalbą lėmė tai, kad Tarnyba pareiškėjo prašymą vertino pakeisdama patį pareiškėjo reikštinų reikalavimų dalyką – baudžiamojo proceso inicijavimą dėl medicininės pagalbos nesuteikimo, aplaidaus ir netinkamo gydymo į ginčą dėl galimai pažeistų V. J. kaip paciento teisių teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas bei žalos sveikatai atlyginimo, kuris gali būti išspręstas Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka ir būtent todėl padarė išvadą, jog pareiškėjo atstovavimas baudžiamojoje byloje yra neperspektyvus. Taigi atsakovas netinkamai vertino pareiškėjo prašymo esmę. Remiantis ginčui aktualiu teisiniu reglamentavimu, formuojama teismų praktika bei įvertinus pareiškėjo Tarnybai teikto prašymo turinį, daroma išvada, kad atsakovas šiuo atveju turėjo spręsti dėl antrinės teisinės pagalbos būtinumo būtent pagal pareiškėjo prašyme išreikštą valią inicijuoti baudžiamąjį procesą dėl jo manymu padaryto nusikaltimo, o tai reiškia, kad atsakovas galėjo spręsti apie atstovavimo perspektyvumą tik pareiškėjo prašyme suformuluotų reikalavimų ribose(žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-2901/2014).Atsakovui nusprendus, kad pareiškėjas savo teises turėtų ginti civiline tvarka ir būtent dėl to pripažinus pareiškėjo atstovavimą neperspektyviu, atsakovas netinkamai taikė Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 2 punkto nuostatas.

Teismo posėdyje pareiškėjas patvirtino, kad jis siekia inicijuoti ikiteisminį tyrimą dėl medicininės pagalbos jam nesuteikimo, aplaidaus ir netinkamo gydymo. Pažymėtina, kad baudžiamasis procesas nevyksta chaotiškai, tačiau yra vykdomas laikantis griežto nuoseklumo, įtvirtinto Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – BPK). Pirminė jo stadija – ikiteisminis tyrimas, kuris pradedamas gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką (BPK 166 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis šia įstatymo nuostata daroma išvada, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo skundu, pareiškimu ar pranešimu apie nusikalstamą veiką gali kreiptis į ikiteisminio tyrimo subjektą ir tokiu būdu inicijuoti baudžiamąjį procesą. Ar pareiškėjo reikalavimas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl jo manymu padaryto nusikaltimo pagrįstas galėtų spręsti tik prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso IV dalyje. Tuo tarpu atsakovas iš esmės vertino pareiškėjo reikalavimo inicijuoti ikiteisminį tyrimą dėl, pareiškėjo manymu, padaryto nusikaltimo pagrįstumą ir taip peržengė jam teisės aktais apibrėžtos kompetencijos ribas, ėmėsi prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno funkcijų, todėl vadovaujantis šiomis nuostatomis daroma išvada, kad atsakovas nepagrįstai taikė Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatytą pagrindą, tai yra atsisakė pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą dėl to, kad pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas(Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 punktas).

Be jau nurodytų pagrindų, kuriais remiantis atsakovas atsisakė pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą, Sprendimo 13-toje pastraipoje yra dėstomos bendrosios teisės aktų nuostatos apie procesinių dokumentų sampratą, apie valstybės garantuojamos teisinės pagalbos paskirtį, apie asmenų teises asmeniškai ginti galimai pažeistas teises ar įstatymu saugomus interesus ikiteisminio tyrimo ar teismo procese, apie teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principų turinį. Galima tik numanyti, kad šie bendro pobūdžio teiginiai ir svarstymai galėtų būti susiję su Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 5 punkto nuostatų taikymu atsisakant pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą, kadangi būtent ši teisės norma yra nurodyta kaip vienas iš priimto Sprendimo pagrindų. Tačiau teismas sprendžia, kad tuo atveju, jeigu Tarnyba atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 5 punkto pagrindu, Sprendime ji privalėjo aiškiai tai nurodyti ir motyvuoti. Kaip jau minėta, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusios ir įvertinusios tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Pažymėtina, kad atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, todėl jis yra saistomas gero administravimo principo imperatyvų, kurių įgyvendinimas glaudžiai susijęs su privalomumu vykdyti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias viešojo administravimo subjektams pareigą priimtą administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomas priemones motyvuoti, aiškiai suformuluoti nustatytas ar suteikiamas teises ar pareigas. Administraciniame sprendime motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Teismas daro išvadą, kad atsakovas Sprendime nemotyvavo ir nepagrindė Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 5 punkto taikymo. Pažymėtina, kad atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė aplinkybes dėl Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 5 punkto taikymo (41-43 b. l.), tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad ginčijamo administracinio akto priėmimo motyvų nurodymas atsiliepimuose ir teisminio bylos nagrinėjimo metu negali būti vertinamas ir negali turėti įtakos vertinant nemotyvuotą aktą (2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-990/2007). Dėl šių priežasčių atsakovo atsiliepime nurodytų motyvų nėra pagrindo pripažinti pagrindžiančiais Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 5 punkto taikymą.

Byloje nustatytų aplinkybių, išdėstytų motyvų ir teisinio reglamentavimo pagrindu, teismas sprendžia, kad atsakovas ginčijamame Sprendime netinkamai nurodė ir motyvavo atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą pagrindus, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą Sprendimą, kuris yra naikinamas, įpareigojant atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą jame suformuluotų reikalavimų ribose, ištirti ir įvertinti konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą ir priimti naują sprendimą. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies (ABTĮ 88 str.4 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

Skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą“ ir ją įpareigoti iš naujo išnagrinėti 2014-10-28 V. J. prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo.

Kitoje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Teisėjos Dalia PranckienėNijolė ČekanauskienėIrena Varžinskienė