Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

dalyvaujant administracinėn atsakomybėn patrauktam ir skundą padavusiam G. J., jo atstovei I. J.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi G. J., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), vardu jo atstovės I. J. paduotą skundą dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2017 m. balandžio 3 d. nutarimo, kuriuo G. J. už Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 424 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymą paskirta 300 Eur bauda, panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės 3 būrio vyr. patrulis 2017 m. vasario 25 d. surašė G. J. administracinio nusižengimo protokolą Nr. 10ANP-87842615-17 dėl ANK 424 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo, t. y. dėl to, jog G. J. 2017 m. vasario 24 d., 23.45 val., vairavo automobilį „Mazda 323“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neturėdamas teisės vairuoti šios kategorijos transporto priemonę.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyr. specialistas J. K. 2017 m. balandžio 3 d. nutarimu pripažino G. J. kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ANK 424 straipsnio 2 dalyje, ir paskyrė 300 Eur baudą.

Galiausiai nurodoma tai, jog A. J. nebuvo pasiūlyta susimokėti pusę sankcijoje numatytos administracinės nuobaudos už pirmą kartą per metus padarytą administracinį nusižengimą, t. y. nesurašytas administracinis nurodymas, nors tokią galimybę įstatymas ir numato.

Nustatyta, kad G. J. nuo 2016-06-08 deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje; nuo 2016-10-02 vykdo individualią veiklą; nuo 2016-08-23 dirba (duomenys neskelbtini), esančioje (duomenys neskelbtini); į Lietuvos Respubliką iš užsienio, kirtęs Lietuvos Respublikos sieną, atvyko per Vilniaus oro uostą 2016-05-18 ir daugiau sienos nebekirto. G. J. bylos nagrinėjimui elektroniniu paštu pateikė 2016 m. gegužės 17-18 d. skrydžio orlaiviu iš Londono į Vilnių informacinio pranešimo (bilieto) kopiją. 2016-10-14 kvito kopiją, 2017-02-15 skrydžio orlaiviu iš Malmo į Vilnių bilieto kopiją. Institucijos vertinimu, šie pateikti duomenys bei kartu su skundu pateikti dokumentai nepaneigia faktinės aplinkybės, kad G. J. nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje ir jis yra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas. G. J. nėra atlikęs teisės aktų reikalaujamų procedūrų, kad vairuotojo pažymėjimas, išduotas Kanadoje, būtų legalizuotas ir jam būtų išduotas galiojantis Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimas. Atsižvelgiant į tokias aplinkybes, skundžiamas nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Teismo posėdyje administracinėn atsakomybėn patrauktas G. J. ir jo atstovė I. J. skundą palaikė jame nurodytais motyvais, prašė jį tenkinti. G. J. akcentavo, kad nors gyvenamąją vietą ir deklaravo Lietuvos Respublikoje, tačiau Lietuvoje buvo ne visą laiką, kadangi tiek dėl asmeninių, tiek darbo ar mokslo reikalų išvykdavo į užsienio valstybes. Atsakydamas į teismo klausimą, kuriais laikotarpiais ir kada konkrečiai buvo išvykęs iš Lietuvos (nuo deklaravimo momento iki pažeidimo), G. J. nurodė, jog 2016-10-14 3 dienoms buvo išvykęs į Estiją, 2017-02-15 skrido į Švediją, iš ten vyko į Daniją, iš viso kelionėje praleido 4 dienas. Daugiau konkrečių išvykimų nurodyti negali, tačiau jų tikrai buvo. Deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvoje, jis gyveno pas tėvus (kai nebūdavo niekur išvykęs), (duomenys neskelbtini) atliko praktiką, kuri užsitęsė ilgiau nei buvo planuota (vietoje 4 mėnesių tęsėsi 8 mėn.), dar dirbo operatoriumi-instruktoriumi (duomenys neskelbtini), gaudavo darbo užmokestį, taip pat išsiėmė individualios veiklos pažymą, tačiau realiai veiklos vystyti Lietuvoje nepradėjo.

Motyvuojamoji dalis

Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens vardu jo atstovės paduotas skundas netenkintinas

Pagal ANK 617 straipsnio 1 dalies nuostatas, pareigūnas, nagrinėdamas administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka, privalo nustatyti: ar buvo padarytas administracinis nusižengimas, ar šis asmuo kaltas dėl jo padarymo, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar nėra šio kodekso 591 straipsnyje nurodytų aplinkybių, ar yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, ar padaryta turtinė žala, taip pat kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. ANK 641 straipsnyje nustatyta, jog teismas, nagrinėdamas skundo bylą dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, patikrina institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Kaip matyti iš G. J. vardu paduoto atstovės skundo turinio, administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo neginčija faktinių bylos aplinkybių, t. y. to, kad 2017-02-24 vairavo transporto priemonę, tačiau nesutinka, jog jis tuo metu neturėjo teisės vairuoti. Skundą padavęs asmuo pateikė policijos pareigūnams Kanadoje išduotą vairuotojo pažymėjimą, kuris, jo įsitikinimu, jam suteikė teisę vairuoti transporto priemones ir Lietuvos Respublikoje. Taigi nagrinėjamoje byloje ginčas kyla dėl to, ar G. J., turėdamas 2014 m. Kanadoje išduotą vairuotojo pažymėjimą, turi teisę transporto priemones vairuoti Lietuvoje.

Analizuojant nurodytą klausimą, tikslinga pirmiausia aptarti teisės aktų nuostatas, įtvirtinančias sąlygas, sudarančias asmenims galimybę vairuoti transporto priemones. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 5 dalyje yra įtvirtinta pareiga motorinės transporto priemonės vairuotojui su savimi turėti ir tikrinančio pareigūno reikalavimu pateikti galiojantį vairuotojo pažymėjimą, transporto priemonės registravimo, privalomosios techninės apžiūros dokumentus, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimą (polisą) ir kitus Lietuvos Respublikos įstatymų ir Kelių eismo taisyklių nustatytus dokumentus. Minėtoje įstatymo normoje taip pat skelbiama, kad Lietuvos Respublikoje išduoto vairuotojo pažymėjimo nereikia turėti asmenims, turintiems Europos Sąjungos valstybėse narėse ir Europos laisvosios prekybos asociacijos šalyse išduotus galiojančius vairuotojo pažymėjimus. 1926 m. Paryžiaus konvencijos dėl automobilių eismo, 1949 m. Ženevos konvencijos dėl kelių eismo ir 1968 m. Vienos konvencijos dėl kelių eismo reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai galioja, jei jų turėtojas nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas. Nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoką įtvirtina Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 1V-328, 2 punkte, numatančiame, kad pareiškėjo gyvenamoji vieta yra ta, kurioje jis paprastai gyvena bent 185 dienas kiekvienais kalendoriniais metais dėl asmeninių ir darbo ryšių arba, jeigu jis darbo ryšių neturi, tik dėl asmeninių ryšių, kurie artimai sieja pareiškėją su vieta, kurioje jis gyvena; pareiškėjo, kurio darbo ir asmeniniai ryšiai yra skirtingose vietose ir kuris dėl to skirtingose vietose, esančiose dviejose ar daugiau valstybių, pakaitomis gyvena, gyvenamoji vieta laikoma jo asmeninių ryšių vieta tik tada, jei pareiškėjas čia nuolat sugrįžta (ši sąlyga netaikytina, kai pareiškėjas užsienio valstybėje gyvena, kad atliktų apibrėžtos trukmės užduoti); mokyklos ar universiteto lankymas nereiškia nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo. Fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta taip pat nustatoma ir remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.12 straipsniu, kuriame nurodyta, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais.

Taigi klausimas, ar G. J. pažeidimo, kurio padarymu jis pripažintas kaltu ir nubaustas, dieną, t. y. 2017-02-24, turėjo teisę Lietuvos Respublikoje vairuoti transporto priemones, spręstinas vertinant tai, ar jis pažeidimo padarymo metu (2017-02-24) galėjo būti laikomas nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, G. J. yra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas, tokio statuso jis buvo netekęs tik tuomet, kai deklaravo savo išvykimą į užsienio valstybę (nuo 2015-05-12 iki 2016-06-07), tačiau nuo 2016-06-08 jis vėl deklaravo nuolatinai gyvenantis Lietuvos Respublikoje (b. l. 44-45). Teismas pilnai sutinka su atstovės teiginiais, kad asmuo gyvenamosios vietos faktą gali įrodinėti įvairiomis priemonėmis, o ne tik gyventojų registre esančiu įrašu. Anksčiau aptartų teisės aktų analizė leidžia daryti išvadą, kad įstatymų leidėjas gyvenamosios vietos deklaravimo fakto nelaiko vieninteliu kriterijumi, sprendžiant dėl asmens kaip nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo statuso. Taigi, spręsdamas klausimą, ar G. J. visgi pagrįstai pripažintas kaip nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas, teismas vertina byloje surinktus duomenis. Iš šių objektyvių duomenų matyti, kad pastarasis, kaip minėta, nuo 2016-06-08 deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, nuo 2016-08-23 iki 2017-04-20 dirbo (duomenys neskelbtini) (b. l. 43, 58), nuo 2016-10-02 yra deklaravęs kaip vykdantis individualią veiklą, o nuo 2016-06-17 iki 2016-09-13 dirbo (duomenys neskelbtini) (Sodros duomenimis, toje įmonėje dirba ir šiuo metu (b. l. 58), nors pats G. J. teisme aiškino, kad tokia aplinkybė neatitinka tikrovės, kadangi jis tik ketino įsidarbinti, tačiau darbo sutartis nebuvo sudaryta). Išvardinti duomenys leidžia spręsti, kad būtent Lietuvos Respublika yra skundą padavusio asmens gyvenamoji bei ekonominių interesų vieta. Paneigti tokią išvadą galėtų objektyvūs duomenys, kuriais remiantis būtų galima spręsti, jog asmuo visgi realiai ilgą laiko praleido užsienio valstybėje (pavyzdžiui, faktinė darbo vieta buvo užsienio šalyje ir pan.). Šiuo atveju teismas atkreipia dėmesį, kad tokių duomenų iš esmės nebuvo pateikta. Nors prie skundo buvo pridėti dokumentai, iš kurių matyti, jog G. J. 2013-2015 metais mokėsi Kanadoje (b. l. 11), tačiau tokie duomenys dar nereiškia, kad fizine prasme jis ir buvo užsienio valstybėje (b. l. 11), be to, minimas laikotarpis nėra reikšmingas, vertinant tai, ar pažeidimo padarymo dienai asmuo Lietuvoje buvo išbuvęs įstatyme numatytą 185 dienų laikotarpį. Įrodinėdamas, jog dažnai ir ilgam buvo išvykęs iš Lietuvos, teisme G. J. galėjo įvardinti viso labo savaitės laikotarpį, kurio metu jo nebuvo Lietuvoje – 2016-10-14 3 dienų kelionė į Estiją ir 2017-02-15 4 dienų kelionė į Švediją ir Daniją. Teismas iš esmės neturi pagrindo abejoti, kad nurodytu laiku asmuo išties buvo išvykęs iš Lietuvos, juo labiau, kad tokį faktą iš dalies patvirtina ir objektyvūs bylos duomenys (b. l. 15, 16), tačiau tai neturi esminės reikšmės sprendžiamam klausimui. Kaip nepagrįsti ir jokiais objektyviais įrodymais nepatvirtinti laikytini G. J. teiginiai neva jis nebuvo nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas, kadangi daugiau nei pusę laiko praleido užsienyje. Pažymėtina, kad nei G. J., nei jo atstovė tokių duomenų, nepateikė. Asmeniui deklaravus gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje bei joje vykdant darbinę veiklą, laikytina, jog toks asmuo yra būtent Lietuvos Respublikos nuolatinis gyventojas. Ginčo laikotarpiu deklaruotų asmens išvykimų nėra, G. J. nurodė gyvenęs (duomenys neskelbtini), ir tik, esant reikalui, išvykdavo į užsienį. Atkreiptinas dėmesys, jog asmeniui gyvenant Lietuvoje, joje dirbant ir turint nuolatinę gyvenamąją vietą, trumpalaikiai išvykimai į užsienį nepanaikina asmens, kaip nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo, statuso. Taip pat pažymėtina, jog net ir išskaičiavus G. J. nurodytą užsienyje praleistą laiką (konkrečiai buvo įvardinta tik viena savaitė), akivaizdu, jog pastarasis nuo 2016-06-08 iki pažeidimo padarymo nuolat gyveno Lietuvoje. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog pats skundą padavęs asmuo elektroniniu paštu užklausė VĮ „Regitra“ dėl to, ar būtina pasikeisti Kanadoje išduotą vairuotojo pažymėjimą, jei jis planuoja Lietuvoje užsibūti ilgiau nei 6 mėnesius, taip pat G. J. domėjosi vairuotojo pažymėjimo pakeitimo tvarka, kuri jam buvo išaiškinta. Matyti, kad reikalavimas po 6 mėn. nuolatinio gyvenimo Lietuvoje užsienio valstybėje išduotą vairuotojo pažymėjimą pasikeisti į lietuvišką, jam buvo žinomas, tačiau G. J. galimai dėl netinkamo įstatymo normos suvokimo ar kitokių priežasčių to nepadarė.

Atsižvelgiant į ankščiau išdėstytus argumentus ir nurodytas teisės normas, darytina išvada, jog Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyr. specialistas pažeidimo padarymo metu pagrįstai laikė G. J. nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju ir pripažino, kad jam išduotas Kanados vairuotojo pažymėjimas nesuteikia teisės vairuoti transporto priemones Lietuvos Respublikoje.

Atsakydamas į skundo argumentus dėl to, jog G. J. neva nepagrįstai buvo nesurašytas administracinis nurodymas, teismas pažymi, jog ANK 610 straipsnio 2 dalyje yra numatyti pagrindai, kuriems esant administracinis nurodymas negali būti surašomas. Vienas iš tokių pagrindų yra įtvirtintas ANK 610 straipsnio 2 dalies 7 punkte, numatančiame, jog administracinis nurodymas negali būti surašomas, kai asmuo padarė administracinį nusižengimą, susijusį su naudojimusi ANK 28 straipsnio 1 dalyje nurodyta specialiąja teise, šios teisės neturėdamas arba kai ji iš asmens buvo atimta. Nagrinėjamoje byloje kaip tik ir nustatyta tokia situacija, kadangi, kaip matyti, G. J. administracinėn atsakomybėn patrauktas pagal ANK 424 straipsnio 2 dalį dėl to, kad vairavo transporto priemonę, neturėdamas tam specialiosios teisės (Lietuvos Respublikoje galiojančio vairuotojo pažymėjimo). Atsižvelgiant į tai, kad asmuo padarė administracinį nusižengimą, susijusį su naudojimusi ANK 28 straipsnio 1 dalyje nurodyta specialiąja teise, nebuvo juridinio pagrindo surašyti G. J. administracinį nurodymą.

Taigi, išnagrinėjęs skundą, teismas neturi objektyvaus pagrindo abejoti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2017 m. balandžio 3 d. nutarimo pagrįstumu ir teisėtumu. Jį naikinti pareiškėjo atstovės skunde nurodytais argumentais teisinio pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 642 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 64 straipsniu

nutaria:

administracinėn atsakomybėn patraukto G. J. vardu atstovės I. J. paduoto skundą atmesti ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2017 m. balandžio 3 d. nutarimą Nr. 10ANN-93384569-17 palikti nepakeistą.

Nutartis per dvidešimt kalendorinių dienų nuo nutarimo nuorašo išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiama apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.