- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-03-20
- Bylos Nr.
- A-143-315-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Nijolė Piškinaitė
- Pareiškėjas
- V. S.
- Atsakovas
- Tautinių mažumų
- Advokatai
- Genovaitė Rokickienė
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Nijolės Piškinaitės ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Tautinių mažumų ir išeivijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl akto panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. S. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) skundu (b. l. 3 – 8, 9 – 14) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – atsakovas) 2006 m. vasario 7 d. aktą Nr. (11)-6-S-132 ir įpareigoti atsakovą pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį ir kitus straipsnius įvykdyti veiksmus, nurodytus jo 2005 m. gruodžio 30 d. prašyme atsakovui, t. y. atšaukti Tautinių bendrijų tarybos 1999 m. birželio 8 d. aktą iš institucijų, į kurias jis buvo nukreiptas; panaikinti Tautinių bendrijų tarybos 1999 m. birželio 8 d. aktą; atsiųsti jam skundžiamą aktą, išverstą į jam suprantamą rusų kalbą, taip pat priteisti iš atsakovo 1 500 Lt dydžio materialinę ir 80 000 Lt dydžio neturtinę žalą.
Pareiškėjas nurodė, kad 2005 m. gruodžio 30 d. kreipėsi į atsakovą, prašydamas atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus. Teigė, jog atsakovas nei šio, nei kitų jo prašymų neįvykdė, atsiuntė jam formalų, biurokratinio turinio atsakymą. Atsakymas atsiųstas neišverstas į jam suprantamą rusų kalbą, kartu su atsakymu nebuvo grąžinti skundo priedai. Pareiškėjo nuomone, skundžiamu aktu atsakovas pažeidė jo teises bei teisėtus interesus, taip pat pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 8, 17, 19, 28 straipsnius ir kitus straipsnius, taip pat Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 25 d. nutarimą Nr. 1491 ,,Dėl piliečių ir kitų asmenų aptarnavimo viešojo administravimo ir kitose institucijose pavyzdinės tvarkos patvirtinimo“. Be to, skundžiamas aktas buvo atsiųstas nepatvirtintas įstaigos antspaudu, kaip to reikalauja Viešojo administravimo įstatymo 19 straipsnio 4 dalis, ir pažeidžiant terminus, nustatytus Viešojo administravimo įstatymo 28 straipsnyje. Pareiškėjas pažymėjo, jog teisės aktuose nustatytas 30 dienų terminas skundams spręsti, tuo tarpu atsakovas 2002 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 81 ,,Dėl piliečių ir kitų asmenų aptarnavimo departamente tvarkos patvirtinimo“ nustatė 30 darbo dienų terminą skundams nagrinėti. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas nuolat pažeidinėja jo teisę laiku gauti atsakymus į kreipimusis. Atsakovo nurodyti argumentai ir motyvai, išdėstyti ginčijamame akte, nepagrįsti, atsakovo tikslas – nevykdyti kompetencijai priskirtų pareigų. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad analogiški atsakovo veiksmai teismo sprendimu buvo pripažinti neteisėtais, tačiau atsakovas išvadų nedaro. Dėl to jis kelia reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos išieškojimo. Šiuos reikalavimus grindžia tuo, kad nuo 2000 m. iki 2006 m. nesėkmingai dėl savo teisių susirašinėjo su atsakovu. Neturtinės žalos priteisimo reikalavimo nemotyvuoja dėl teisinių žinių stokos. Be to, pareiškėjas prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Tautinių mažumų ir išeivijos generalinio direktoriaus 2002 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 81 patvirtintos Piliečių ir kitų asmenų aptarnavimo departamente tvarkos V skyriaus 24 punkto teisėtumo nustatymo, nes ši teisės norma pažeidžia ne tik jo, bet ir visų asmenų, kurie kreipiasi į atsakovą, teises.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 39) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas klaidingai nurodė, jog jam nebuvo atsakyta į 2005 m. gruodžio 30 d. prašymą. Pareiškėjo prašymas gautas 2006 m. sausio 3 d. ir 2006 m. vasario 7 d. raštu Nr. (11)-6-S-132 jam atsakyta nepažeidžiant terminų. Nurodė, kad pareiškėjas šį sprendimą skundė Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, kuri 2006 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. 2006/01-4R-22 jo skundą atmetė. Atsakovo nuomone, pareiškėjo reikalavimai dėl žalos atlyginimo nepagrįsti ir neargumentuoti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. rugsėjo 7 d. sprendimu (b. l. 110 – 114) pareiškėjo prašymą ir skundą atmetė.
Teismas atkreipė dėmesį, kad Vyriausioji administracinių ginčų komisija nagrinėjo pareiškėjo skundą dėl to, kad jis negavo atsakymo į 2005 m. gruodžio 30 d. raštą atsakovui. Vyriausioji administracinių ginčų komisija 2006 m. vasario 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Šio sprendimo ginčo šalys neskundė. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 17 d. sprendimu ir Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės 24 d. nutartimi buvo paneigti pareiškėjo teiginiai, kad Tautinių bendrijų tarybos 1999 m. birželio 8 d. raštu buvo paskleista tikrovės neatitinkanti, Vilniaus baltarusių jaunimo sąjungos narių garbę ir orumą užgaunanti informacija. Be kitų motyvų, teismo sprendime pasakyta, kad Tautinių bendrijų taryba turėjo teisę išsakyti savo nuomonę ir sąžiningai kreiptis į valstybės institucijas dėl savo interesų, t. y. teismai pripažino Tautinių bendrijų tarybos teisę savo nuomonę skleisti tokiu būdu, kurį atsakovui skundė pareiškėjas. Dėl to atsakovo 2006 m. vasario 7 d. atsakyme pareiškėjui pagrįstai yra remiamasi minėtu Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimu ir atsisakoma pripažinti negaliojančiu Tautinių bendrijų tarybos 1999 m. birželio 8 d. raštą bei apie tai paskelbti. Pareiškėjas nenurodė jokio teisės akto, kuris draustų Tautinių bendrijų tarybai reikšti savo nuomonę išsiunčiant raštus institucijoms, kurios, jos manymu, galėtų būti suinteresuotos šia nuomone. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1370 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 14 d. nutarimo Nr. 228 redakcija) patvirtintų Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nuostatų (toliau – Departamento nuostatai) 6.15, 6.16, 6.22, 7.2 punktais, Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2003 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. 20 (Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2006 m. birželio 8 d. įsakymo Nr. V-63 redakcija) patvirtintų Tautinių bendrijų tarybos prie Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nuostatais (toliau – Tarybos nuostatai). Teismas pripažino, jog Tautinių bendrijų taryba turėjo teisę pateikti suinteresuotoms institucijoms savo nuomonę pareiškėjo ginčijamame rašte išdėstytais klausimais, be to, įstatymuose numatytais terminais Vilniaus baltarusių jaunimo sąjunga nenuginčijo Tautinių bendrijų tarybos veiksmų teisėtumo, išsiunčiant 1999 m. birželio 8 d. raštą. Teismas taip pat pripažino, kad atsakovas 2006 m. vasario 7 d. rašte pareiškėjui pagrįstai atsisakė pripažinti negaliojančiu šį raštą, jį atšaukti iš institucijų, į kurias raštas buvo išsiųstas, ir inicijuoti dėl šio rašto tarnybinį patikrinimą. Atsakovas šį savo atsisakymą pareiškėjo skundžiamame rašte motyvavo pakankamai. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas atsiųsti jam atsakovo sprendimą, išverstą į jam suprantamą rusų kalbą, yra nepagrįstas (Viešojo administravimo įstatymo 29 str., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 1491 patvirtintos Piliečių ir kitų asmenų aptarnavimo viešojo administravimo ir kitose institucijose pavyzdinės tvarkos (toliau – Tvarka) 10 p.). Teismas taip pat konstatavo, kad atsakovas pagrįstai ir motyvuotai atsisakė grąžinti pareiškėjui jo pateiktą prašymą (Dokumentų ir archyvų įstatymo 2 str. 17 p.). Be to, pareiškėjo gauto dokumento forma atitiko teisės aktų reikalavimus (Viešojo administravimo įstatymo 19 str. 4 d., Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2001 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 88 patvirtintų Dokumentų tvarkymo ir apskaitos taisyklių (toliau – Taisyklės) 13, 15, 16 p.). Teismas padarė išvadą, kad atsakovo 2006 m. vasario 7 d. atsakymas pareiškėjui į 2005 m. gruodžio 30 d. prašymą yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti pagrindo nėra, o tuo pačiu nėra pagrindo įpareigoti atsakovą atlikti tuos veiksmus, kurių pareiškėjas prašė 2005 m. gruodžio 30 d. prašyme bei nurodė reikalavime teismui. Teismas pažymėjo, jog atsakovo patvirtinta Piliečių ir kitų asmenų aptarnavimo departamente tvarka pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu neprieštaravo Tvarkos 30 punkto nuostatai, kad prašymas turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 30 darbo dienų nuo jo gavimo institucijoje datos. Atsižvelgiant į tai, nėra būtina kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Piliečių ir kitų asmenų aptarnavimo departamente tvarkos V skyriaus 24 punkto teisėtumo. Šis punktas suformuluotas taip, kad numato įstatymo viršenybę prieš šiame punkte nustatytus prašymų nagrinėjimo terminus. Pareiškėjas neteisingai skaičiuoja prašymo nagrinėjimo terminus. Viešojo administravimo įstatyme (28, 31 str.) skirtingai reglamentuojami prašymo nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo terminai. Teismas nenustatė, kad atsakovas būtų pažeidęs pareiškėjo teises priimdamas administracinį sprendimą dėl pareiškėjo prašymo ne per 30 dienų, o per 35 dienas. Teismas pažymėjo, jog žalos atlyginimas negali būti laikomas bauda, o žalos atlyginimo klausimas negali būti sprendžiamas tuo pagrindu, kad asmuo turi būti nubaustas (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 str.). Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog jam buvo padaryta žala (CK 6.250 str., Viešojo administravimo įstatymo 39 str.).
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 116 – 117, 125 – 126) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas pripažino, kad atsakovas jo prašymą išnagrinėjo per 35 dienas, tačiau nelaikė, jog šis pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 28 straipsnyje nustatytą 30 dienų terminą.
2. Prašymas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą atmestas nepagrįstai, nes vadovaudamasis Piliečių ir kitų asmenų aptarnavimo departamente tvarka atsakovas pažeidė jo teisę laiku gauti atsakymą į prašymą.
3. Teismas ignoravo aplinkybę, kad skundžiamas atsakovo aktas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų (nepagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, nepatvirtintas institucijos antspaudu). Teismo nurodytos Taisyklės negali prieštarauti įstatymui ir numatyti kitokios dokumento formos.
Žemesnės instancijos teismas
4. Teismas neatkreipė dėmesio, kad Vyriausioji administracinių ginčų komisija 2006 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. 2006/01-4R-22 nesprendė jo skundo iš esmės. Teismas negalėjo remtis sprendimu atmesti skundą kaip nepagrįstą vien todėl, kad jo neskundė.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 135 – 136) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Tvarka ir Piliečių ir kitų asmenų aptarnavimo departamente tvarka neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymo nuostatoms (28 str. 1 d., 31 str. 1 d.). Teismas nenustatė pareiškėjo teisių pažeidimo, nes administracinė procedūra (prašymo nagrinėjimas ir sprendimo priėmimas) buvo baigta per 35 kalendorines dienas.
2. Nurodytas administracinio akto trūkumas – nepatvirtintas institucijos antspaudu – nesudaro pagrindo patenkinti pareiškėjo 2005 m. gruodžio 30 d. prašymo. Dokumentų formos reikalavimai yra susiję su jų tikrumo garantija.
3. Pareiškėjas Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai neskundė 2006 m. vasario 7 d. administracinio akto Nr. (11)-6-S-132, todėl nepagrįstai apeliuoja į šios komisijos 2006 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. 2006/01-4R-22.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Iš pareiškėjo skundo bei jo 2005 m. gruodžio 30 d. prašymo (b. l. 45-47) matyti, kad pareiškėjas skundžia atsakovo 2006 m. vasario 7 d. raštą Nr. (11) 6-S-132, kuriuo buvo atsisakyta patenkinti jo reikalavimus, pateiktus 2005 m. gruodžio 30 d. prašyme: panaikinti ir oficialiai atšaukti atsakovo 1999 m. birželio 8 d. kelioms valstybės įstaigoms bei institucijoms adresuotą raštą, atlikti vidinį patikrinimą dėl šio rašto surašymo ir išplatinimo, ikiteismine tvarka atlyginti jam 80 000 Lt dydžio turtinę ir neturtinę žalą bei protingais terminais pateikti jam į rusų kalbą išverstą atsakymą. Todėl konstatuotina, kad nagrinėjamo skundo dalykas iš esmės yra reikalavimai įpareigoti atsakovą atlikti minėtus (pareiškėjo 2005-12-30 prašyme išvardintus) veiksmus bei reikalavimas atlyginti pareiškėjo nurodytą turtinę ir neturtinę žalą.
Pareiškėjo reikalavimas panaikinti minėtą atsakovo 2006 m. vasario 7 d. raštą (individualų teisės aktą) yra grindžiamas aplinkybe, jog šis raštas (aktas) atsakovo buvo priimtas pažeidus Viešojo administravimo įstatymo 28 straipsnio (1999-06-17 įstatymo Nr. VIII-1234 redakcija) 1 dalyje nustatytą 30 dienų terminą. Kolegija pažymi, kad pagal šio straipsnio 1 dalį, prašymo nagrinėjimas negali tęstis ilgiau kaip 30 dienų, jei įstatymų nenumatyta kitaip, o pagal jo 2 dalį, šalių susitarimu terminas gali būti pratęstas; nesutarimo atveju ginčas sprendžiamas Administracinių ginčų komisijoje; ginčo nagrinėjimą inicijuoja suinteresuota šalis. Išvardintos Viešojo administravimo įstatymo 28 straipsnio nuostatos rodo, kad jo pirmoje dalyje nustatytas prašymo nagrinėjimo terminas nėra naikinamasis, nes straipsnio 2 dalyje yra nustatytos galimybės ir būdai pratęsti šį terminą.
Iš bylos (pridėtos Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos bylos) matyti, kad pareiškėjas 2006 m. vasario 9 d. skundu Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai buvo pasinaudojęs nurodyta Viešojo administravimo įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje numatyta teise inicijuoti ginčą dėl termino prašymui išnagrinėti nustatymo. Šiuo klausimu Vyriausioji administracinių ginčų komisija priėmė 2006 m. vasario 24 d. sprendimą, kuris pareiškėjo nebuvo apskųstas administraciniam teismui. Todėl konstatuotina, kad ABTĮ taikymo požiūriu klausimas dėl termino išnagrinėti minėtą pareiškėjo 2005 m. gruodžio 30 d. pareiškimą yra išspręstas. Tai reiškia, kad šioje administracinėje byloje nėra aktualu ir būtina taikyti Tautinių mažumų ir išeivijos generalinio direktoriaus 2002 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 81 patvirtintos Piliečių ir kitų asmenų aptarnavimo departamente tvarkos 24 punktą bei spręsti šio punkto teisėtumo klausimą. Taigi šiuo klausimu pateikti apelianto argumentai negali būti pripažinti pagrįstais.
Kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjas nenurodė teismui teisinio pagrindo pripažinti minėtą (1999-06-08) raštą neteisėtu, t. y. nenurodė konkrečių materialinės teisės normų, kuriomis būtų pagrįsti reikalavimai dėl šio rašto panaikinimo, jo atšaukimo ir tyrimo dėl jo atlikimo. Pareiškėjas grindžia savo poziciją šiuo klausimu bendrojo pobūdžio samprotavimais. Todėl kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktais šiuo klausimu argumentais ir padarytomis išvadomis.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl pareiškėjo nurodytos žalos nustatymo, taip pat teisingai ir pagrįstai išaiškino bei pritaikė Viešojo administravimo įstatymo (1999-06-17 įstatymo Nr. VIII-1234 redakcija) 31 straipsnio nuostatas. Pažymėtina, kad 80 000 Lt dydžio žalos atsiradimą pareiškėjas kildina iš minėto (1999-06-08) atsakovo rašto tariamo neteisėtumo, dėl to kolegija pasisakė aukščiau. Taigi apelianto argumentai dėl turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo taip pat negali būti pripažinti pagrįstais.
Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas iš esmės yra pagrįstas. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.