- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-01-09
- Bylos Nr.
- I-311-968/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rytis Krasauskas, Jolita Rasiukevičienė, Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- V. I.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Aplinkos apsaugos agentūrai
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolitos Rasiukevičienės ir Halinos Zaikauskaitės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. I. skundą atsakovėms Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai ir Aplinkos apsaugos agentūrai (trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėja V. I. su skundu (b. l. 1–10) kreipėsi į teismą, prašydama:
– panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – VAGK) 2016-02-26 sprendimą Nr. 3R-79(AG-50/01-2016) (toliau – VAGK sprendimas);
– panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – AM) 2015-12-21 raštą Nr. (10-3)-D8-9543 (toliau – Raštas Nr. (10-3)-D8-9543) ir 2016-01-06 raštą Nr. (10-3)-D8-57 (toliau – Raštas Nr. (10-3)-D8-57);
– panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos agentūros (toliau – Agentūra) 2015-12-31 raštą Nr. (28.1)-A4-14569 (toliau – Raštas Nr. (28.1)-A4-14569);
– įpareigoti AM ir Agentūrą Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymą (toliau – Įstatymas) taikyti pagal jame nustatytas jo taikymo ribas.
Šalies argumentai
2. Pareiškėja nurodo, kad 2015-11-20 buvo įregistruotas jos ūkis, kurio planuojama veikla – šinšilų auginimas. Parengta paraiška dėl struktūrinės paramos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos srities „Parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui“ įgyvendinimo taisykles, pagal kurias poveikio aplinkai įvertinimas atliekamas iki paramos paraiškos pateikimo vadovaujantis Įstatyme nustatytais atvejais. Pareiškėja 2015-11-25 raštu kreipėsi į AM, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministeriją (toliau – ŽŪM) bei Agentūrą dėl Įstatymo 2 priedo 1 dalies 1.2 punkto detalaus išaiškinimo, 2015-12-02 raštu bei 2015-12-04 elektroniniu laišku pateikė papildomus argumentus, tačiau gavo AM Raštus Nr. (10-3)-D8-9543 ir Nr. (10-3)-D8-57, taip pat Agentūros Raštą Nr. (28.1)-A4-14569, kuriuose nepateiktos teisės aktų nuorodos, kuriomis remiantis kailiniai žvėreliai (šinšilai), yra priskiriami „naminio gyvulio“ sąvokai, neatsakyta, kokiais pagrindais šinšilų ūkiui yra privaloma poveikio aplinkai vertinimo atranka. Nesutikdama su šiais AM ir Agentūros atsakymais, pareiškėja kreipėsi į VAGK, kuri jos skundą atmetė. V. I. manymu, skundžiamais raštais ir sprendimu buvo pažeistos jos teisės ir teisėti interesai, nes kailiniai žvėreliai (šinšilai) naminiams gyvuliams yra priskirti nepagrįstai. Esą kailinis žvėrelis (šinšilas) teisės aktuose yra priskiriamas gyvūnų, o ne gyvulių sąvokai, kadangi gyvulys – tai galvijas, kiaulė, avis, ožka ir arklys. Pareiškėja taip pat pažymi, kad Įstatymo pakeitimo projekte planuojama įtvirtinti pareigą, kad poveikio aplinkai vertinimo atranka privaloma tik auginant daugiau kaip 50 000 šinšilų, o sąvoka „gyvulys“ keičiama sąvoka „ūkinis gyvūnas“. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad ginčas dėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo atrankos turi būti išspręstas iki pradedant planuojamą ūkinę veiklą, bet ne tuomet, kai tariamas pažeidimas jau būtų padarytas ir už jį galimai būtų paskirta nuobauda individualiu administraciniu aktu, kurį būtų galima skųsti. Sprendime VAGK neįvertino bylai reikšmingų įrodymų, nukrypo nuo ginčo objekto.
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
3. Atsakovė AM atsiliepime (b. l. 72–76) su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Nurodo, kad nagrinėjamoje byloje pagrindinis ginčo objektas yra Įstatymo 2 priedo 1 dalies 1.2 punkte įtvirtintos sąvokos „naminis gyvulys“ aiškinimas. Pareiškėja prašė išaiškinti šios sąvokos turinį, tačiau nesutiko su pateiktais atsakymais. Skundžiamais raštais pateikta kompetentingų institucijų nuomonė, kuri nelaikytina oficialiu teisės aktų aiškinimu. Lietuvos respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) nuostatų taikymo prasme šie raštai teisinių pasekmių pareiškėjai nesukelia. Priešingai nei teigia pareiškėja, teisinės pasekmės jos teisių, teisėtų interesų atžvilgiu galėtų kilti ne norminio teisės akto nuostatų neoficialaus išaiškinimo atveju, o priėmus individualų administracinį aktą, kuriuo būtų taikomos ginčijamos Įstatymo nuostatos. AM nuomonė dėl „naminio gyvulio“ sąvokos Įstatymo prasme, argumentai, kodėl ši sąvoka negali būti aiškinama remiantis Gyvulių veislininkystės įstatymu, pareiškėjai pateikti ginčijamuose raštuose, juose pareiškėjai taip pat pateikta informacija apie rengiamus Įstatymo pakeitimus, t. y. kad bus tikslinamas aktualus Įstatymo 2 priedo 1 dalies 1.2 punktas, tačiau šiais pakeitimais nėra keičiama teises akto leidėjo pozicija (nėra numatoma platesnė „naminio gyvulio“ sąvokos taikymo apimtis), o tik siekiama užtikrinti vieningą nuostatos aiškinimą.
Teismo posėdyje AM atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
4. Atsakovė Agentūra atsiliepime (b. l. 61–65) su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Nurodo, kad Agentūra nėra priėmusi administracinio sprendimo dėl pareiškėjos 2015-12-24 pateiktų dokumentų atrankai dėl poveikio aplinkai vertinimo, nes pareiškėja iki šiol nėra patikslinusi informacijos ir nėra ištaisiusi trūkumų, nurodytų 2015-12-21 d. rašte Nr. (28.3)-A4-14262. Kaip ir nurodyta VAGK sprendime, administracinė poveikio aplinkai vertinimo atrankos procedūra nėra baiga, o ginčijamas raštas neužkerta kelio pareiškėjai patikslinti prašymą dėl poveikio aplinkai vertinimo atrankos ir Agentūrai priimti dėl jo atitinkamą sprendimą bei šią administracinę procedūrą užbaigti. Agentūros Raštas Nr. (28.1)-A4-14569 nėra individualus administracinis aktas VAĮ 8 straipsnio prasme, tai tik tarpinis dokumentas, nesukeliantis pareiškėjai jokių neigiamų pasekmių, todėl pareiškėjos skundo dalis dėl šio Agentūros rašto neturėtų būti nagrinėjama administraciniame teisme. Atsiliepime taip pat pažymima, jog pareiškėja subjektyviai vertina faktines aplinkybes ir netiksliai interpretuoja teisinį reguliavimą.
Teismo posėdyje Agentūros atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo ŽŪM atsiliepime (b. l. 44–46) prašo ginčą spręsti teismo nuožiūra. Nurodo, kad ŽŪM nėra įgaliota oficialiai aiškinti teisės aktų nuostatų, todėl jos specialistai pagal kompetenciją gali pateikti tik nuomonę dėl tam tikro teisinio reguliavimo, kuris patenka į ŽŪM veiklos sritį. Klausimai, susiję su planuojama ūkine veikla, kuriai turi būti atliekama atranka dėl poveikio aplinkai vertinimo šinšilų ūkiui, priskiriami AM ir Agentūros kompetencijai. ŽŪM pažymi, jog teisės aktai nedetalizuoja, kokie gyvūnai priskirtini sąvokai „gyvuliai“ ar „žemės ūkio gyvuliai“. ŽŪM nuomone, skunde minimuose teisės aktuose sąvokos „gyvulys“, „naminis gyvulys“, „žemės ūkio gyvulys“ yra pasenusios ir keistinos sąvoka „ūkinis gyvūnas“.
Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovas nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai.
6. Prie nagrinėjamos administracinės bylos prijungta VAGK byla Nr. AG-50/01-2016 (toliau – VAGK byla).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Pareiškėjos skundas atmestinas.
7. Ginčas byloje kilo dėl Agentūros Rašto Nr. (28.1)-A4-14569 ir AM Raštų Nr. (10-3)-D8-9543 bei Nr. (10-3)-D8-57, kuriais pareiškėjai buvo atsakyta į jos 2015-11-25, 2015-12-02 ir 2015-12-04 kreipimusis, taip pat dėl VAGK sprendimo, kuriuo buvo atmestas pareiškėjos skundas dėl minėtų Agentūros bei AM raštų, teisėtumo ir pagrįstumo.
8. Remiantis byloje surinktais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad:
8.1. Pareiškėja 2015-11-26 elektroniniu laišku kreipėsi į Agentūrą, nurodė, kad jos planuojama ūkinė veikla yra menkavertė, taip pat, kad teisės aktuose neaptarta planuojamos ūkinės veiklos dokumentų pateikimo tvarka, dokumentai buvo perduoti atsakingam pareigūnui, tačiau nebuvo tinkamai užregistruoti (b. l. 67). Agentūra skundžiamu Raštu Nr. (28.1)-A4-14569 (b. l. 66) pareiškėją informavo, kad Agentūra nėra įgaliota aiškinti įstatymų ir kitų teisės aktų bei jų taikymo, todėl teikia savo nuomonę dėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procedūrų. Nurodė, kad šinšilų auginimo veikla, priklausomai nuo apimčių, atitinka Įstatymo 2 priedo 1.2 punkte nurodytą veiklą, todėl jai turi būti atlikta atranka dėl poveikio aplinkai vertinimo. Pažymėjo, kad planuojamos ūkinės veiklos organizatorius (užsakovas) ar poveikio aplinkai vertinimo dokumentų rengėjas informaciją atrankai dėl poveikio aplinkai vertinimo Agentūrai turi pateikti popieriniu ir skaitmeniniu formatu.
8.2. Pareiškėja 2015-11-25 prašymu (b. l. 88–90) kreipėsi į AM ir ŽŪM, prašė pateikti detalų Įstatymo 2 priedo 1 dalies 1.2 punkto išaiškinimą bei imtis būtinų priemonių likviduojant šios Įstatymo nuostatos interpretacijas, sudarančias prielaidas atitinkamų valstybės pareigūnų veiklos procedūrų biurokratizavimui, užkertant kelią valstybės biudžeto lėšų švaistymui, apmokant darbo užmokestį už įstaigos veiklos tikslams ir uždaviniams nereikšmingus darbus. Šiame prašyme nurodė, kad planuoja vykdyti šinšilų auginimo veiklą. Pareiškėja nurodė, kad negalima lyginti 200 naminių gyvulių, tokių kaip karvės, buliai, arkliai, kurių bendrojo azoto kiekis sudaro 20 000 kg, su 200 naminių gyvulių, tokių kaip šinšilai, kurių bendrojo azoto kiekis minėtam žvėrelių skaičiui sudaro tik 28 kg. Pareiškėja 2015-12-04 elektroniniu laišku (b. l. 83–84) kreipėsi į AM, nurodė mananti, kad Lietuvos Respublikos gyvulių veislininkystės įstatymas yra rimtas pagrindas Įstatymo 2 priedo 1 dalies 1.2 punkto traktavimui. AM Raštu Nr. (10-3)D8-9543 (b. l. 79–82) atsakydama į 2015-11-25 ir 2015-12-04 kreipimusis pareiškėjai paaiškino, kad Europos Parlamento ir Tarybos 2011-12-13 direktyvos Nr. 2011/92/ES dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo (toliau – Direktyva) pagrindinis tikslas – užtikrinti vienodą reikalavimų taikymą Europos Sąjungos valstybėse narėse, vertinant valstybės ir privačių projektų poveikį aplinkai, sistemingą tam tikrų projektų, dažniausiai darančių reikšmingą poveikį aplinkai vertinimą ir tam tikrų projektų, kurie, atsižvelgiant į individualias charakteristikas, gali ir neturėti reikšmingo poveikio aplinkai vertinimą, taip pat visuomenės dalyvavimą priimant sprendimus dėl konkrečių veiklos rūšių. Direktyvoje skiriamos dvi kategorijos projektų: tie, kuriems poveikio aplinkai vertinimas privalomas visais atvejais, ir tie, kurių atžvilgiu įtvirtinta valstybės narės diskrecijos teisė nuspręsti, ar poveikio aplinkai vertinimas yra privalomas. Valstybės narės poveikio aplinkai privalomumą sprendžia išnagrinėjusios kiekvieną atvejį arba pagal valstybės narės nustatytas ribas ir kriterijus, tačiau gali apsispręsti naudoti abi šias procedūras. Perkeliant Direktyvos nuostatas į Įstatymą, vadovautasi tuo pačiu reglamentavimo principu – projektų, kuriems poveikio aplinkai vertinimas privalomas, rūšys įtvirtintos Įstatymo I priede, o projektų, kuriems poveikio aplinkai vertinimo būtinybė turi būti vertinama, rūšys įtvirtintos Įstatymo II priede. Europos Komisijos parengtame Direktyvos I ir II priedų kai kurių projektų kategorijų apibrėžimų aiškinimo vadove nurodoma, kad atsižvelgiant į tai, kad šios direktyvos II priedo 1 punkto (e) papunktyje neminima jokia konkreti gyvulių rūšis, jo taikymo sritis neturi apsiriboti tik kiaulėmis ir vištomis, išvardintomis I priedo 17 punkte, t. y. atsižvelgiant į plačią šios direktyvos taikymo sritį ir tikslą, kitų gyvulių rūšių auginimą reikia įtraukti į šią kategoriją, rūšys skirsis priklausomai nuo konkrečios valstybėje narėje vykdomos veiklos (pvz., veršelių, galvijų, triušių, ančių, žąsų, arklių auginimas). Atsižvelgdama į tai, AM akcentavo, kad „naminio gyvulio“ sąvoka Įstatymo nuostatų taikymo prasme yra plati ir apima ne tik kiaules, karves, arklius, bet ir triušius, audines, šinšilas ir pan. Nurodė, kad įstatymų leidėjas pasinaudojo Direktyvos valstybėms narėms suteikta teise individualiai vertinti būtinybę atlikti poveikio aplinkai vertinimą konkrečiam projektui. Siekdamas užtikrinti, kad atranka būtų atliekama tik tiems projektams, kurie potencialiai gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai, įstatymų leidėjas įtvirtino formalųjį kriterijų – auginamų gyvulių skaičių. AM pareiškėją taip pat informavo, kad rengia Įstatymo pakeitimo projektą, kuriuo bus tikslinamas ir Įstatymo 2 priedo 1.2 punktas, kuriame bus aiškiai įtvirtintos konkrečios gyvulių rūšys ir „žemutiniai slenksčiai“. Dėl Įstatymo 2 priedo 1 dalies 1.2 punkto traktavimo vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyvulių veislininkystės įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi, AM nurodė, kad šis teisės aktas reglamentuoja specifinius teisinius santykius, nesusijusius su poveikio aplinkai vertinimo procesu, „naminio gyvulio“ sąvoka yra plati ir negali būti tapatinama su minėtame įstatyme įtvirtinta „žemės ūkio gyvulio ar hibrido“ sąvoka. AM taip pat pažymėjo, kad pateikia tik nuomonę dėl teisės aktų aiškinimo, kuri nelaikytina oficialiu teisės aiškinimu.
8.3. Pareiškėja 2015-12-02 raštu kreipėsi į AM, prašė pateikti nuorodas į teisės aktus, įvardinančius „naminio gyvulio“ sąvoką; tuo atveju, jeigu tokia sąvoka teisės aktuose nenurodyta, vadovautis lietuvių kalbos žodyne pateikiamu aiškinimu ir tinkamai įgyvendinti Įstatymo 2 priedo 1 dalies 1.2 punkto nuostatas. Prašyme nurodė, kad Įstatyme apibrėžtos sąlygos, kurioms esant poveikio aplinkai atranka turi būti atliekama, tačiau sąvoka „naminiai gyvuliai“ nedetalizuota (b. l. 85–87). AM Raštu Nr. (10-3)-D8-57 papildomai paaiškino, kad „naminio gyvulio“ sąvoka Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra apibrėžta, tačiau aiškinama plečiamai, siekiant užtikrinti, kad būtų pasiekti Direktyvos tikslai. Nurodė, kad lingvistinis „naminio gyvulio“ sąvokos aiškinimas nėra vienareikšmis (b. l. 77–78).
8.4. Pareiškėja su 2016-01-21 skundu ir 2016-02-10 jo patikslinimu kreipėsi į VAGK, prašė panaikinti AM Raštą Nr. (10-3)-D8-9543 ir Raštą Nr. (10-3)-D8-57, taip pat Agentūros Raštą Nr. (28.1)-A4-14569 bei įpareigoti AM ir Agentūrą Įstatymą taikyti Įstatymo ribose (VAGK byla, b. l. 1–4, 25–30). VAGK sprendimu pareiškėjos skundą atmetė, nurodydama, kad skundžiamais raštais institucijos pateikė pareiškėjai savo nuomonę dėl „naminių gyvulių“ sąvokos ir Įstatymo 2 priedo 1 dalies 1.2 punkto nuostatos aiškinimo, todėl pastarieji nelaikytini individualiais administraciniais aktais ir jokių neigiamų pasekmių pareiškėjai nesukelia (VAGK byla, b. l. 82–84).
9. Pareiškėja skundžiasi Agentūros ir AM veiksmais, netinkamai aiškinant Įstatymo 2 priedo 1 dalies 1.2 punkto nuostatas. Teigia, jog Agentūra ir AM kailinius žvėrelius (šinšilas) naminiams gyvuliams priskiria nepagrįstai, esą toks jų priskyrimas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, o ginčas dėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo atrankos turi būti išspręstas iki pradedant planuojamą ūkinę veiklą, o ne tuomet, kai tariamas pažeidimas jau būtų padarytas ir už jį galimai būtų paskirta nuobauda individualiu administraciniu aktu, kurį būtų galima skųsti. Tuo tarpu Agentūra ir AM nurodo, kad skundžiamuose raštuose yra pateikta tik jų nuomonė dėl Įstatymo 2 priedo 1 dalies 1.2 punkto nuostatų taikymo, kuri nelaikytina oficialiu teisės aktų aiškinimu. Be to, Įstatymo nuostatos pareiškėjos atžvilgiu nėra pritaikytos, t. y. nagrinėjamu atveju nėra priimtas norminio reguliavimo taikymo konkretaus subjekto (pareiškėjos) atžvilgiu aktas, taigi ir ginčas dėl tokio teisinio reguliavimo byloje nėra kilęs. Vadinasi, siekiant išspręsti šioje byloje kilusį administracinį ginčą, visų pirma, būtina nustatyti, ar Agentūra bei AM tinkamai išnagrinėjo ir atsakė į pareiškėjos joms teiktus kreipimusis, taip pat tai, ar byloje yra kilęs ginčas dėl realaus Įstatymo 2 priedo 1 dalies 1.2 punkto nuostatų taikymo V. I. atžvilgiu.
10. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl aplinkybių, jog pareiškėja kreipėsi į Agentūrą, prašydama atlikti poveikio aplinkai vertinimo atranką dėl planuojamos ūkinės veiklos (šinšilų auginimo), tačiau minėta atranka dar nėra atlikta, sprendimas dėl to nėra priimtas. Skunde pareiškėja nurodo, kad pretenzijų dėl pačių poveikio aplinkai vertinimo atrankos procedūrų Agentūroje neturi, t. y. ginčo dėl to šioje byloje nekelia, tačiau teigia, kad nesutinka su Agentūros ir AM atsakymais į jos teiktus kreipimusis. Atitinkamai, įvertinus V. I. 2015-11-25, 2015-12-02, 2015-12-04 kreipimųsi į Agentūrą ir AM turinį bei prasmę, matyti, jog pastaraisiais pareiškėja iš esmės siekė gauti informaciją apie tai, ar teisės aktuose yra įtvirtinta „naminio gyvulio“ sąvoka, bei Įstatymo 2 priedo 1 dalies 1.2 punkto nuostatų išaiškinimą, o jį gavusi – išreiškė nesutikimą su atsakovių nuomone bei išdėstė savo poziciją dėl Įstatymo nuostatų, susijusių su jos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo atranka. Taigi pareiškėja į atsakoves nesikreipė dėl kokių nors konkrečių savo teisių ir (ar) teisėtų interesų pažeidimo, neprašė jų apginti ir (ar) priimti dėl to administracinį sprendimą. Šiais kreipimaisis pareiškėja prašė tik pateikti informaciją bei išdėstė savo nuostatas Įstatymo 2 priedo 1 dalies 1.2 punkto nuostatų taikymo klausimu, todėl pastarieji laikytini prašymais VAĮ 2 straipsnio 14 dalies prasme.
11. Vadovaujantis VAĮ 14 straipsnio 1 dalimi, asmenų prašymai viešojo administravimo institucijose yra nagrinėjami pagal Vyriausybės 2007-08-22 nutarimu Nr. 875 patvirtintas Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisykles (toliau – Taisyklės), kuriose nustatyta, kad atsakymai į prašymus parengiami atsižvelgiant į jų turinį, konkrečiai: į prašymą pateikti institucijos turimą informaciją atsakoma pateikiant prašomą informaciją Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (toliau – Teisės gauti informaciją įstatymas) nustatyta tvarka arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys (47.2 punktas); o į kreipimąsi, kuriame išdėstoma asmens nuostata tam tikru klausimu, pranešama apie institucijos veiklos pagerėjimą ar trūkumus ir pateikiami pasiūlymai, kaip juos ištaisyti, atkreipiamas dėmesys į tam tikrą padėtį, pranešama apie valstybės tarnautojų piktnaudžiavimą ar neteisėtus veiksmus, nesusijusius su konkretaus asmens teisėtų interesų ir teisių pažeidimu, ar kitokį asmens kreipimąsi atsakoma laisva forma (47.4 punktas). Savo ruožtu Teisės gauti informaciją įstatyme įtvirtinta, kad įstaigos privalo teikti pareiškėjams informaciją, o atsisakyti suteikti informaciją galima šio įstatymo nustatyta tvarka (3 straipsnio 1 dalis). Teikdamos informaciją įstaigos vadovaujasi informacijos išsamumo ir tikslumo principais, reiškiančiais, kad pareiškėjui turi būti pateikta visa pagal teisės aktus teiktina, įstaigos disponuojama ir pareiškėjo prašymo turinį atitinkanti informacija (4 straipsnio 1 ir 2 punktai).
12. Pateiktą teisinį reguliavimą įvertinus byloje nustatytų aplinkybių kontekste, matyti, kad tiek Agentūra, tiek AM tinkamai nagrinėjo V. I. joms pateiktus 2015-11-25, 2015-12-02 bei 2015-12-04 prašymus, t. y. Raštais Nr. (28.1)-A4-14569, Nr. (10-3)-D8-9543 ir Nr. (10-3)-D8-57 suteikė visą turimą bei minėtų pareiškėjos prašymų turinį atitinkančią informaciją, susijusią su teisės aktuose įtvirtintomis sąvokomis bei poveikio aplinkai vertinimu, taip pat pateikė nuomonę dėl Įstatymo 2 priedo 1 dalies 1.2 punkto nuostatų taikymo ir papildomai pareiškėją informavo apie numatomus teisės aktų pakeitimus, siekiant juose pašalinti neaiškumus. Skundžiami Agentūros bei AM Raštai Nr. (28.1)-A4-14569, Nr. (10-3)-D8-9543 ir Nr. (10-3)-D8-57 atitinka tiek Teisės gauti informaciją ir Taisyklių, tiek VAĮ nuostatas, todėl juos naikinti teismas neturi teisinio ir faktinio pagrindo.
13. Pareiškėja skunde prašo teismo įpareigoti AM ir Agentūrą Įstatymą taikyti pagal jame nustatytas jo taikymo ribas. Teismas pabrėžia, kad Įstatymo 2 priedo 1 dalies 1.2 punkto nuostatos nei Raštuose Nr. (28.1)-A4-14569, Nr. (10-3)-D8-9543 ir Nr. (10-3)-D8-57, nei pareiškėjos nurodytu būdu nėra pritaikytos, t. y. dėl šių nuostatų realaus taikymo konkrečiam teisiniam santykiui (t. y. V. I. atžvilgiu) ginčo nėra. Todėl Įstatymo 2 priedo 1 dalies 1.2 punkto nuostatų, dėl kurių hipotetinio taikymo savo nuomonę skundžiamuose raštuose pateikė AM ir Agentūra, ir dėl kurių turinio pareiškėja turi kitokią poziciją, aiškinimas ir taikymas nėra susijęs su šioje byloje nagrinėjimo ginčo dalyku. Teisėjų kolegija kritiškai vertina pareiškėjos teiginius, kad ginčas dėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo atrankos turi būti išspręstas iki pradedant planuojamą ūkinę veiklą, o ne tuomet, kai už jį galimai būtų paskirta nuobauda, kurią bus galima skųsti, t. y. pareiškėja iš esmės siekia menamo (galimai ateityje kilsiančio) ginčo išnagrinėjimo teisme. Šiame kontekste paminėtina, kad, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatomis, administraciniai teismai sprendžia ginčus dėl teisės, o ginčai dėl nuomonių ir jų teisingumo teismų šio įstatymo nustatyta tvarka nėra nagrinėjami. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas (žr., pvz., LVAT 2012-01-09 nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011). Administracinės bylos nagrinėjimo dalyku gali būti tik toks reikalavimas, kuriuo siekiama išspręsti administracinį ginčą ir kurio patenkinimas reikštų pažeistų teisių ar interesų apsaugą (žr., pvz., LVAT 2010-09-03 nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-435/2010; 2013-04-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-821/2013, 2013-06-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A520-62/2013). Teismas, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, negalėtų apginti asmens teisių, nes skundo patenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, taigi pats procesas būtų beprasmis (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. AS146-327/2011, Nr. AS438-135/2009, Nr. AS146-201/2009; 2013-06-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A520-62/2013). Atsižvelgiant į šią LVAT praktiką, taip pat į tai, kad konkretus teisinis ginčas dėl pareiškėjos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo atrankos (su tuo susijusio norminio reglamentavimo taikymo konkrečiu būdu) dar nėra kilęs, teismas neturi pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą bei įpareigoti atsakoves kokiu nors konkrečiu būdu taikyti Įstatymo nuostatas.
14. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir su jomis susijusį teisinį reguliavimą, teismas daro išvadą, kad tiek Agentūra ir AM, tiek VAGK visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bei įvertino surinktus duomenis. Priešingai nei teigia pareiškėja, ginčijami Agentūros bei AM Raštai Nr. (28.1)-A4-14569, Nr. (10-3)-D8-9543, Nr. (10-3)-D8-57 ir VAGK sprendimas laikytini teisėtais ir pagrįstais, todėl, nėra jokio pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą ir juos naikinti bei įpareigoti AM ir Agentūrą taikyti Įstatymą pareiškėjos nurodytu būdu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016-07-01) 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016-07-01) 132, 133 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos V. I. skundą atmesti.
Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.