Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Liudos Arlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Raimondo Blauzdžiaus ir Mefodijos Povilaitienės, sekretoriaujant Tatjanai Baškir, dalyvaujant pareiškėjai A. B., jos atstovei advokatei Jūratei Kelpšaitei, atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui Igoriui Janavičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. B. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ryšį ir juos vertinti objektyviai ir nešališkai. Dėl delspinigių paaiškina, kad LVAT 2006 m. liepos 18 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. Al 1-1176/2006 teisėjų kolegija pažymėjo, kad MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nurodytas laiko apribojimas siejamas su momentu, kada pradėtas (atliekamas) mokesčio apskaičiavimas. Todėl reikšminga tokiam apribojimui nustatyti aplinkybė yra mokestinio patikrinimo pradžia. Pareiškėjo teigimu, jos atžvilgiu mokestinis patikrinimas buvo pradėtas 2004-09-20, todėl jis negalėjo apimti ilgesnio laikotarpio, kaip iki 1999-01-01. Šiuo atveju patikrinimas apėmė 1997 ir 1998 metus (paskolos sutarties analizė, pagal kurią pateikta klaidinga išvada, kad A. B., nepasiskolino iš G. P. 38 000, bandymas ginčyti 30 000 lt paveldėjimą iš S. D.). Mano, kad toks pritempimas prie tinkamo laikotarpio yra dirbtinis, tam kad formaliai nebūtų pažeistos MAĮ nuostatos. Jei 1997 ir 1998 m., konstatuojama, kad nebuvo gauta paskola iš G. P., nebuvo paveldėta iš S. D., tuomet turėjo būti apmokestinama, pagal 1997 ir 1998 m. galiojusius teisės aktus atsižvelgiant į MAĮ 68 str. įtvirtintas nuostatas. Todėl pareiškėja prašo taikyti mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį, nustatytą MAĮ 68 straipsnyje. Dėl įrodinėjimo pareigos paaiškina, kad LVAT 2007-03-15 nutartyje administracinėje byloje A17 -301/2007 išsamiai pasisakė dėl įrodinėjimo naštos pasiskirstymo kilus abejonėms dėl pinigų sumų gavimo realumo. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus. Ši pareiga tenka tiek mokesčių mokėtojui tiek ir mokesčių administratoriui. Jei mokesčių mokėtojas pagrindžia gautas pajamas įstatymų nustatytos formos sandoriais ar juridinę galią turinčiais dokumentais, įrodyti, kad pajamų nebuvo turi šias aplinkybes neigiantis mokesčių administratorius. Pareiškėja teigia, kad 30 000 Lt suma įrodyta LR CK normomis, 38 000 Lt suma įrodyta paskolos sutartimi su G. P. (šios sutarties realumas ir realus pinigų perdavimas įrodytas LR CK normomis (6.154 ir 6.189 straipsniai)), 40 000 Lt padovanota suma įrodyta notaro patvirtinimu. Mokesčių administratoriui nenumatyta teisė kvestionuoti notaro sprendimų bei patvirtintų dokumentų (1 t., b.l.2-9).

Į teismo posėdį trečiojo suinteresuoto asmens atstovas neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta įstatymo nustatyta tvarka, todėl byla išnagrinėta atstovui nedalyvaujant (2 t., b. l. ).

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Kauno AVMI atliko pareiškėjos laikotarpio nuo 1999-01-01 iki 2002-12-31 fizinių asmenų pajamų mokesčio (toliau - FAPM) ir 2003-01-01-2004-12-31 laikotarpio gyventojų pajamų mokesčio (toliau - GPM) apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą ir 2009-03-16 surašė patikrinimo aktą Nr. AU-16-16, kuriame konstatavo, kad vykdydama Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro A. Klimavičiaus 2002-04-30 teikimą Nr. 2/1034 deklaruoti 1997-01-01-2002-04-31 laikotarpio turtą bei pajamas, pareiškėja pateikė 2002-06-07 Kauno AVMI gyventojo turto ir pajamų deklaracijas už 1997-2002 metus, 2002-04-08 pateikė 2002 metų fizinio asmens pajamų mokesčio deklaraciją, 2002-10-03 pateikė brangų turtą įsigijusio arba įsigyjančio Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų deklaraciją, kuriose deklaravo, kad ji 1997 metų pradžioje ir pabaigoje turėjo 30000 Lt piniginių lėšų ne banke, 1998 metų pradžioje turėjo 30000 Lt, o metų pabaigoje turėjo 65000 Lt piniginių lėšų ne banke, 1999 metų pradžioje turėjo 65000 Lt piniginių lėšų ne banke, 2000 metų pradžioje turėjo 67000 Lt piniginių lėšų ne banke, 2001 metų pradžioje turėjo 90000 Lt piniginių lėšų ne banke, 2002 metų pradžioje turėjo 96000 Lt piniginių lėšų ne banke. Kauno AVMI patikrinimo akte konstatavo, kad pareiškėja tokių lėšų, kurias deklaravo 1999-2002 metų gyventojo turto ir pajamų deklaracijose kaip metų pradžioje turimas ne banke, realiai neturėjo, bei pagal 1998-03-27 paskolos sutartį su G. P. (38000 Lt), 2000-06-26 dovanojimo sutartį su A. D. (40000 Lt) ir pagal 2004-12-14 pateiktame paaiškinime nurodytas piniginių lėšų gavimo aplinkybes (30000 Lt), negavo. Taip pat nustatė, jog 1999-2004 metais pareiškėjos patirtos vartojimo išlaidos, nekilnojamojo turto ir automobilių įsigijimo išlaidos viršijo jos gautas pajamas. Kauno AVMI, vadovaudamasi MAĮ 70 straipsnio 1 dalies, VMI prie LR FM viršininko 2004-05-24 įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau-Taisyklės) 4 punkto nuostatomis ir pritaikiusi išlaidų metodą, konstatavo, kad minėtu laikotarpiu pareiškėja disponavo teisės aktų nustatyta tvarka neapmokestinta pajamų suma, kuri lygi pareiškėjos gautas pajamas viršijančiai patirtų išlaidų sumai - 179 270 Lt, todėl pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą apskaičiavo pareiškėjos 179 270 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio ir gyventojų pajamų mokesčio bazę. Kauno AVMI, vadovaudamasi Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo Nr. 1-641 (toliau - FAPMLĮ) 33, 34 straipsnių bei Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau - GPMĮ) 2, 3, 6, 27 straipsnių nuostatomis pareiškėjai apskaičiavo 17690 Lt FAPM ir 26746 Lt GPM, o vadovaudamasi FAPMLĮ 40 straipsniu, GPMĮ 36 straipsniu ir MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu, papildomai apskaičiavo 12450 Lt FAPM delspinigius ir 14294 Lt GPM delspinigius (1t., b.l.77-93).

Kauno AVMI, išnagrinėjusi minėtą patikrinimo aktą ir pareiškėjos pateiktas pastabas, 2009-05-26 sprendimu Nr. (04)-K3-148 patvirtino patikrinimo aktą, t. y. patvirtino apskaičiuotus 17690 Lt FAPM, 12450 Lt FAPM delspinigius, 26746 Lt GPM, 14294 Lt GPM delspinigius. Vadovaudamasi FAPMLĮ 40 straipsnio (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 1998-07-02 iki 2001-06-25) nuostatomis, pagal kurias fiziniam asmeniui tvarkyti buhalterinę apskaitą buvo neprivalu, Kauno AVMI už 1999-2000 metus apskaičiuotą FAPM pareiškėjai baudos neskyrė, o vadovaudamasi FAPMLĮ 40 straipsnio (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2001-06-26), GPMĮ 36 straipsnio ir MAĮ 139 straipsnio 1 dalies nuostatomis, bei atsižvelgusi į padaryto pažeidimo pobūdį, Kauno AVMI pareiškėjai nuo papildomai už 2000-2001 metus apskaičiuoto 10348 Lt FAPM skyrė 10 proc. dydžio 1034 Lt FAPM baudą ir nuo už 2003-2004 metus apskaičiuoto 26746 Lt GPM taip pat skyrė 10 proc. dydžio 2674 Lt baudą (1t., b.l.61-72).

Nesutikdama su minėtu Kauno AVMI sprendimu, pareiškėja su skundu kreipėsi į VMI prie LR FM, kuri išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2009-10-02 priėmė sprendimą Nr.68-297 patvirtinti Kauno AVMI 2009-05-26 sprendimą Nr.(04)-K3-148 (b.l.11-19).

Pareiškėja prašo teismo panaikinti Kauno AVMI 2009-05-26 sprendimą Nr. (04)-K3-148 ir VMI prie LR FM 2009-10-02 sprendimą Nr. 68-297.

Taigi byloje ginčas kilo dėl to, ar Kauno AVMI, vadovaudamasi MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagrįstai konstatavo, kad 1999-01-01-2002-12-31 laikotarpiu pareiškėjos išlaidos 179 270 Lt viršijo jos gautas pajamas, ir pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą apskaičiavo pareiškėjos 179 270 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio ir gyventojų pajamų mokesčio bazę, nuo kurios apskaičiavo minėtus mokesčius ir su jais susijusias sumas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 3 str. 2 d. nustatyta, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja FAPM įstatymas, GPM įstatymas, MAĮ ir kiti su jų įgyvendinimu susiję teisės aktai.

Vadovaujantis MAĮ 2 str. 18 d., mokestinė prievolė yra mokesčio įstatymo pagrindu atsirandanti mokesčių mokėtojo pareiga teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą ir vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu. Pagal minimo įstatymo 2 str. 21 d, mokestinis patikrinimas – mokesčių administratoriaus atliekamas mokesčių mokėtojo patikrinimas siekiant kontroliuoti, kaip mokesčių mokėtojas vykdo mokesčių įstatymų reikalavimus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo, sumokėjimo, o įstatymų numatytais atvejais – ir kitose srityse. Mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai (MAĮ 10 str.).

MAĮ 70 str. 1 d. nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Pagal minimo straipsnio 2 d., detalią šio straipsnio įgyvendinimo tvarką pagal savo kompetenciją nustato centrinis mokesčių administratorius, suderinęs su finansų ministru.

Inspekcijos viršininko 2004-05-24 įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – Taisyklės) 4.1 p. nustatyta, kad įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuojant mokesčius (nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento), į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir / ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais). Pagal Taisyklių 6.1 p., norėdamas apskaičiuoti mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, mokesčių administratorius konstatuoja faktus, aplinkybes, kurioms esant gali būti atliktas įvertinimas, t. y. mokesčių administratorius gali priimti sprendimą mokestį apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą tik tada, kai nustatomas bent vienas faktas ar aplinkybė, nurodyta Taisyklių 4 p.

Byloje esančių rašytinių įrodymų visuma tvirtina, kad mokesčių administratoriai skundžiamuose aktuose pagrįstai kritiškai vertino pareiškėjos paaiškinimus, kad mirus jos motinai S. D. namuose buvo palikta 7500 JAV dolerių, kuriuos iškeitusi pareiškėja gavo 30 000 Lt. Taip pat kritiškai vertintini pareiškėjos paaiškinimai teismui, kad S. D. sąmoningai neįtraukė minėtų lėšų į savo testamentą, kadangi jas buvo atsidėjusi kaip būtinas gyvenimo išlaidas, ir ji žinojo, jog pareiškėja yra vienintelė pirmos eilės paveldėtoja ir šios lėšos atiteks pareiškėjai. S. D. testamente nenurodyta, jog pareiškėjai paliekamos kokios nors piniginės lėšos, esančios namuose. Be to, pareiškėja nepateikė jokių juridinę galią turinčių dokumentų, kuriais neabejotinai būtų įrodyta, kad pareiškėja 1991 metais realiai gavo minėtas lėšas ir tik 1999 m. jas deklaravo. Todėl teismas vertina mokesčių administratorių išvadas, kad pareiškėja 1999 metų gyventojo turto ir pajamų deklaracijoje deklaruotos 30 000 Lt sumos neturėjo, kaip pagrįstas.

Kolegija taip pat sutinka su mokesčių administratorių išvada, kad 1998-03-27 realiai nebuvo sudaryta paskolos sutartis tarp pareiškėjos ir G. P. dėl 38 000 Lt paskolos, kadangi paskolos davėjas (G. P.) paskolos sumos (38 000 Lt) turėjimą pagrindė visais įmonomais būdais šeimos uždirbtomis ir iš tėvų gautomis pajamomis, t.y. paskolą suteikusio asmens šeima daug metų dirbo ir vertėsi įvairia veikla bei taupė, vien tam, kad pareiškėjai suteiktų paskolą, kas iš esmės prieštarauja bet kokiai logikai. Be to, paskolos sutartyje tiek paskolos davėjo, tiek paskolos gavėjo įsipareigojimų vykdymas nėra apibrėžtas tiksliomis kalendorinėmis datomis, paskola suteikta neatlygintinai, paskolos sutartis sudaryta kreditoriui nenaudingomis sąlygomis, paskolos grąžinimas neužtikrintas jokiomis garantijomis, kas nebūdinga tokio tipo sutartims. Be to, pareiškėja nepateikė vienkartinės gyventojo 2003-12-31 turėto turto deklaracijos, kurioje privalėjo deklaruoti pasiskolintas ir iki 2003-12-31 negrąžintas lėšas, kai jų bendra suma didesnė kaip 2000 Lt. G. P. taip pat nepateikė vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003-12-31 turėto turto deklaracijos bei paskolintų ir iki 2003-13-31 nesugražintų 38000 Lt piniginių lėšų nedeklaravo.

Kauno AVMI pagal VMI prie LR VRM duomenų bazių duomenis bei S. D. 2001-11-22 ir 2002-01-22 brangaus turto deklaracijų duomenis pagrįstai nustatė, A. D. 2001 ir 2002 metais nekilnojamąjį turtą įsigijo už 1997 ir 1998 metais pasiskolintas pinigines lėšas, dėl ko jis neturėjo realių finansinių galimybių sukaupti pareiškėjai pagal 2000-06-26 dovanojimo sutartį padovanotų 40 000 Lt piniginių lėšų, todėl nors dovanojimo sandoris pagrįstas juridinę galią turinčiu dokumentu, jis neatspindi tikrųjų minėtų piniginių lėšų gavimo aplinkybių, t.y. nepagrindžia pareiškėjos tokiu būdu gautų pajamų realumo.

Pareiškėja teigia, kad pagal MAĮ 68 straipsnio nuostatas, mokestinis patikrinimas negalėjo apimti ilgesnio laikotarpio nei iki 1999-01-01, o šiuo atveju patikrinimas apėmė ir 1997 ir 1998 metus. Šie pareiškėjos teiginiai yra nepagrįsti. MAĮ 68 straipsnyje nustatyta, kad mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Kauno AVMI pavedimas tikrinti Nr. 21-04-41-661 išrašytas 2004-09-20, todėl mokesčių administratorius turėjo teisę pareiškėjai mokesčius apskaičiuoti už einamuosius 2004 metus ir praėjusius 2003-1999 metus, kas ir buvo atlikta. Be to, mokesčių administratorius patikrinimo metu įvertino pareiškėjos pateiktus įrodymus, kuriais remdamasi ji siekė įrodyti 1999 metų gyventojo turto ir pajamų deklaracijoje deklaruotas turimas pinigines lėšas, panaudotas vėlesniais laikotarpiais patirtoms išlaidoms pagrįsti, t. y. mokesčių administratorius įvertino pareiškėjos pateiktus įrodymus ir jos teiginius, kad pareiškėjos mama, mirusi 1991 metais, paliko 30000 Lt piniginių lėšų sumą ir 1998-03-27 paskolos sutartį, pagal kurią pareiškėja neva gavo 38000 Lt pinigines lėšas, ir pagrįstai konstatavo, kad jais negali būti grindžiamos pareiškėjos 1999 metų ir vėlesnių laikotarpių gyventojo turto ir pajamų deklaracijose deklaruotos ne banke turimos piniginės lėšos.

Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 yra konstatavęs, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 57 str. 4 d. ).

ABTĮ 57 str. numatyta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Pagal ABTĮ 86 str. 2 d., priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas.

Teisėjų kolegija, remdamasi ištirtų rašytinių įrodymų visuma, vadovaudamasi aptartų teisės normų sistemine analize, daro išvadą ir konstatuoja, kad vertinti bylos aplinkybes kitaip, nei jas įvertino tretysis suinteresuotas asmuo ir atsakovė, nėra jokio teisinio pagrindo. Teisėjų kolegijos nuomone, mokesčių administratorius, pagrįstai konstatavo, kad 1999-2004 metų laikotarpiu pareiškėja disponavo teisės aktų nustatyta tvarka neapmokestinta pajamų suma, kuri lygi pareiškėjos gautas pajamas viršijančiai patirtų išlaidų sumai - 179 270 Lt, todėl pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą apskaičiavo pareiškėjos 179 270 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio ir gyventojų pajamų mokesčio bazę.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007-03-15 nutartyje administracinėje byloje Nr. A17-301/2007 (publikuota: "Administracinių teismų praktika" Nr. 11, 2007 m.) pasisakė, jog Gyventojų turto ir pajamų deklaravimo įstatymo 2 straipsnio formuluotė „pajamos pagrindžiamos įstatymų reikalaujama forma sudarytais sandoriais arba juridinę galią turinčiais dokumentais" kalba apie įrodinėjimo priemones, kuriomis gali būti pagrindžiamos gautos pajamos. Norint pagrįsti pajamas, būtina pateikti juridinę galią turinčius dokumentus arba įstatymo nustatytos formos sandorius patvirtinančius, jog pajamos buvo gautos. Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog reikalavimas pagrįsti pajamas pirmiausia reiškia, kad pajamos realiai turėtų būti gautos, o ne vien būtų atspindėtos dokumentuose. Jei pajamos realiai nebūtų gautos, tačiau jų gavimas būtų įforminamas dokumentais, mokestine prasme vien tokio dokumento buvimas nereikštų, kad pajamos yra pagrįstos, nes negalima pagrįsti to ko realiai nebuvo. Išvadą, kad vien įrodymų apie pajamas pateikimas, neesant realaus pajamų gavimo fakto, pajamų gavimo nepagrindžia, patvirtina ir MAĮ 10 straipsnis, įtvirtinantis turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai.

Pareiškėja nei centriniam mokesčių administratoriui, nei teismui nepateikė jokių prejudicinę galią turinčių įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus nustatytas faktines aplinkybes.

Jokių esminių procedūrinių pažeidimų, nagrinėjant mokestinį ginčą, teisėjų kolegija nenustatė.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasi teisingumo bei protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad VMI prie LR FM ir Kauno AVMI teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, VMI prie LR FM ir Kauno AVMI sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl skunde nurodytais motyvais ir kitais motyvais, pagal ABTĮ 89 str. nuostatas, naikinti šių sprendimų nėra jokio nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi ABTĮ 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d. ir 129 str.,

nusprend ė:

pareiškėjos A. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba pateikiant jį per Vilniaus apygardos administracinį teismą.