- Teismas
- Tauragės apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-01-29
- Bylos Nr.
- 2YT-304-733/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-43-3-022285-2017-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Robertas Povilaitis
- Pareiškėjas
- S. V.
- Suinteresuotas asmuo
- Šilutės rajono savivaldybės administracijos
- Advokatai
- Valdas Andrijauskas
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo S. V. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Šilutės rajono savivaldybės administracijos civilinės metrikacijos skyriui, Z. V., Valstybės įmonei Turto bankui dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. V. prašo nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus paveldėjimo tikslu, kad jį (pareiškėją) buvo įsivaikinusi S. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) m., mirusi (duomenys neskelbtini), bei, kad po S. Ž. mirties (duomenys neskelbtini) jis (pareiškėjas) priėmė palikimą ir jį faktiškai valdo.
Pareiškime nurodo ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad jo gimimo dokumentuose tėvu yra nurodomas A., jo pavardė buvo V., o mama B. V., gim. (duomenys neskelbtini), kuri turėjo dar vieną sūnų Z. V., gim. (duomenys neskelbtini). Mama B. V., gimus pareiškėjui, gyveno vargingai, susirgo nervų liga, todėl kai šiam buvo treji metai, t. y. 1962 metais, jį pasiėmė gyventi pas save mamos B. V. pusseserė S. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) m. Tikslios jos gimimo datos pareiškėjas nurodyti negali, jos gimimo dokumentai neišsaugoti, archyvuose jų taip pat nerasta. Jo tėvas mirė pareiškėjui būnant iki vienerių metų amžiaus. Mama visą laiką buvo (duomenys neskelbtini), ten ir mirė. Jo brolis ir sesuo D. (dabar J., gyvena (duomenys neskelbtini)) augo (duomenys neskelbtini). S. Ž. mirė (duomenys neskelbtini). Ji buvo netekėjusi, savo vaikų neturėjo, gyveno viena (duomenys neskelbtini), kur turėjo 1930 m. statybos gyvenamąjį namą su malkine, tvartu bei daržine. S. Ž. jį – pareiškėją maitino, rengė, auklėjo, leido į mokyklą. Jis ją vadindavo mama, o ji jį - sūnumi, nors jo įvaikinimo juridiškai įforminusi nebuvo. Kadangi S. Ž. yra mirusi, todėl šiuo metu tokį faktą galima nustatyti tik teismine tvarka.
Taip pat pareiškėjas nurodo, kad jis gyveno kartu su S. Ž. iki pat jos mirties, ją palaidojo, liko gyventi jos valdytame gyvenamajame name, taip po savo įmotės mirties atsiradusį palikimą (nekilnojamąjį turtą, kai kuriuos baldus ir asmeninius bei namų apyvokos daiktus) jis faktiškai priėmė ir jį valdo iki pat šiol.
Daiktinės teisės į nekilnojamuosius daiktus įregistruotos po jos mirties - 2008 m., iš (duomenys nenskelbtini) seniūnijos gavus namų ūkių knygos atitinkamus išrašus. Be to, nurodo, kad kitų pretendentų į atsiradusį palikimą nėra.
Šalies argumentai
Pareiškėjo atstovas advokatas Valdas Andrijauskas prašo patenkinti pareiškimą, paaiškino, kad surinkta nemažai dokumentų iš istorijos archyvo. Pareiškėjo gimimo įraše nėra tėvo pavardės. Pareiškėjas jo nepažinojo. Mama B. V. buvo gydoma psichiatrijos ligoninėje. Neaišku dėl kokios priežasties vaikai nesikreipė dėl jos pripažinimo neveiksnia. Pareiškėjo brolis ir sesuo augo (duomenys nenskelbtini) vaikų globos namuose. Liudytojai patvirtino, kad tarp S. Ž. ir S. V. buvo šeiminiai mamos ir sūnaus santykiai, jie vienas kitą taip ir vadino.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas atsiliepimu į pareiškimą prašo jį nagrinėti teismo nuožiūra.
Suinteresuotas asmuo Z. V. ir suinteresuotų asmenų Šilutės rajono savivaldybės administracijos civilinės metrikacijos skyriaus, nepateikusių atsiliepimų į pareiškimą, bei Valstybės įmonės Turto banko atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, negauti prašymai atidėti bylos nagrinėjimą. Byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (Lietuvos Respublikos civilinio proceso (toliau – CPK) 443 straipsnio 5 dalis).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Bylos dalis nutrauktina. Pareiškimo dalis atmestina.
Bylos medžiaga, pareiškėjo, jo atstovo paaiškinimais nustatyta, kad pareiškėjo S. V., gim. (duomenys nenskelbtini), gimimo įraše nurodyta, jog jo motina B. V., pagimdžiusi pareiškėją, būdama 36 metų, o duomenyse apie tėvą nurodytas tik vardas A.. Iš (duomenys nenskelbtini) mirties įrašo Nr. 132 matyti, kad B. V. mirė (duomenys nenskelbtini) (b. l. 9, 10). Pareiškėjas nurodo, kad mama gyveno vargingai, susirgo psichikos ar nervų liga, todėl jį trimetį pasiėmė pas save gyventi mamos pusseserė S. Ž.. Byloje pateiktas jos mirties liudijimas, iš kurio matyti, kad ji mirė (duomenys neskelbtini). Lietuvos valstybės istorijos archyvas 2017-05-23 raštu Nr. (P1-3713) P2-5764, atsakydamas į pareiškėjo atstovo paklausimą, nurodė, kad (duomenys nenskelbtini) Romos katalikų bažnyčių 1899-1901 metų metrikų knygose S. Ž. (Ž.), K. dukters gimimo duomenų nerasta (b. l. 12). S. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), vardu po jos mirties, t. y. 2008-04-04, įregistruotas nekilnojamasis turtas: gyvenamasis namas, malkinė, tvartas, daržinė (b. l. 13).
Pareiškėjo gyvenamosios vietos seniūnas 2017-02-27 pažymoje Nr. V6-11 nurodė, kad S. V. po tetos S. Ž. mirties (duomenys neskelbtini) palikimą priėmė ir jį valdo (b. l. 14). Notarės pažymose nurodė, kad po S. Ž. mirties duomenų apie palikimo priėmimą, dėl jo besikreipusius asmenis ar paveldėjimo liudijimo išdavimo nėra. Klaipėdos regioninis valstybės archyvas 2017-09-26 raštu Nr. (2.3.6)6R-1955 nurodė, kad Šilutės rajono notarinės kontoros iki 1992-11-30 bei Šilutės rajono 1-ojo notaro biuro iki 1995-11-06 archyviniuose dokumentuose duomenų apie išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, (duomenys neskelbtini) mirus S. Ž., nerasta (b. l. 21-24). Liudytojai S. P. ir J. S. parodė, kad pareiškėją augino S. Ž., jį vadino sūnumi, jis ją – mama, kad pareiškėjas palaidojo šią moterį, valdo likusį po jos mirties turtą.
CPK 444 ir 445 straipsnių nuostatose nurodytos aplinkybės, lemiančios galimybę nustatinėti juridinę reikšmę turinčius faktus teisme: 1) prašomas nustatyti faktas turi būti juridinis; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą arba negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Šios įstatymo nuostatos yra imperatyviosios, todėl kai nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2010). Teismine tvarka nustatomi tik tokie faktai, su kuriais susietas asmens subjektinės teisės atsiradimas, pasikeitimas, pabaiga.
Šiuo atveju svarbu atskirti įvaikinimą, įvykusį teisės aktų nustatyta tvarka, nuo faktiškai tarp asmenų susiklosčiusių santykių, kurie savo esme atitinka vaiko ir tėvo (-ų) santykius. Įvaikinimas – tai teisės aktais nustatytų procedūrų visuma, kuria panaikinamos vaiko ir jo biologinių tėvų tarpusavio teisės ir pareigos, kartu sukuriant analogiškas teises ir pareigas tarp įvaikio ir jo įtėvių. Apskritai įvaikinimas sukuria teisines pasekmes tik tuo atveju, kada jis įformintas pagal įvaikinimo metu galiojusių norminių aktų reikalavimus, t. y. pripažįstamas tik juridinis, bet ne faktinis įvaikinimas. Tik juridinio įvaikinimo atveju yra sukuriamos atitinkamos teisės ir pareigos. Todėl pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 3 punktą, kuriuo remiasi pareiškėjas, teismas nustatinėja faktus ne dėl įvaikinimo, bet dėl įvaikinimo įregistravimo. Fakto įregistravimą patvirtina įrašo pagrindu išduotas liudijimas. Jeigu prašomas nustatyti faktas nebuvo įregistruotas, jis negali būti nustatytas, nes neturės juridinės reikšmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-12-29 Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, apžvalga Nr. 56. Teismų praktika. 2005, 24).
Tai reiškia, kad teismine tvarka gali būti nustatinėjamas tik faktas, jog pareiškėjas buvo juridiškai įvaikintas, tačiau neišliko ar nėra galimybės gauti įvaikinimą patvirtinančių dokumentų, tačiau ne faktas dėl faktinių įvaikinimo santykių buvimo. Taigi faktiniai įvaikinimo santykiai negali būti sutapatinami su juridiniu įvaikinimu ir negali suketi tų teisinių pasekmių, kurios atsiranda nustačius įvaikinimo įregistravimo faktą. Todėl pareiškėjo prašomas nustatyti faktinio įvaikinimo faktas nesukels jam jokių teisinių pasekmių. Tik juridinio įvaikinimo atveju įtėviams ir įvaikiams atsiranda tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės bei pareigos, kaip giminaičiams pagal kilmę. Tame tarpe ir teisė paveldėti pagal įstatymą.
Pagal bendrąją taisyklę įvaikinimas sukuria teisines pasekmes tik tuo atveju, jeigu jis įforminamas įvaikinimo metu galiojusių norminių teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal teisinį reglamentavimą tam, kad gimimo įrašas būtų pakeistas, įrašytosios motinos motinystė turi būti nuginčyta bei nustatytas tėvystės (motinystės) faktas, kuris negali būti nustatytas ypatingąja teisena. Pareiškėjas byloje pats pripažįsta, kad tokiu būdu jo įvaikinimas įteisintas nebuvo.
Iš pareiškimo turinio matyti, jog ginčo dėl to, kad pareiškėjas nebuvo juridiškai įvaikintas, nėra, todėl vadovaujantis anksčiau nurodyta teismų praktika, juridinę reikšmę turintis faktas, jog S. Ž. buvo faktiškai įvaikinusi pareiškėją S. V. negali būti nustatytas.
Pažymėtina, kad faktinis įvaikinimas teisinius padarinius sukelia tik tada, kai tai nustatyta specialiojo teisės akto (įstatymo). Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1992-05-07 nutarimo Nr. I-2563 „Dėl priemonių agrarinei reformai plėtoti“ 3 punkte nustatė, jog tais atvejais, kai faktiniai įtėviai įvaikinimo juridiškai nėra įforminę, įvaikinimo faktas gali būti nustatytas teismo sprendimu. Vėliau ši teisės norma įgijo įstatyminį lygmenį – Lietuvos Respublikos 1994-11-08 įstatymo Nr. I-636 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso pakeitimo ir papildymo“, kuriuo buvo papildyta 1964 m. CPK 272 straipsnio 2 dalis, 11 punkte buvo nustatyta, kad teismas nagrinėja bylas dėl įvaikinimo fakto nustatymo, kai faktiški įtėviai įvaikinimo juridiškai nėra įforminę, jeigu šio fakto nustatymas susijęs su nuosavybės teisės į žemės sklypą ar mišką atkūrimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vieną kartą yra pažymėjęs, kad šių įstatymų prasme įvaikis turi teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusius nekilnojamojo turto objektus – gyvenamuosius namus su priklausiniais, mirus buvusiam tokio turto savininkui, tik tuo atveju, jei turto savininko jis buvo įvaikintas pagal įvaikinimo metu galiojusius įstatymus. Faktinio įvaikinimo nustatymas (1964 m. CPK 272 straipsnio 2 dalies 11 punktas) yra už įvaikinimo instituto turinio ribų ir negali sukelti tų teisinių pasekmių, kurios atsiranda nustačius įvaikinimo įregistravimo juridinį faktą, išskyrus tą tikslą, kuriam faktinis įvaikinimas yra nustatinėjamas, t. y. nuosavybės teisėms į žemės sklypą ar mišką atkurti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-474/2001, Nr. 3K-7-167/2001, Nr. 3K-3-317/2002, Nr. 3K-3-220/2003). Priėmus 2002 m. CPK, faktinio įvaikinimo fakto nustatymas tarp CPK 444 straipsnio 2 dalyje 1 - 8 punkte nustatomų juridinę reikšmę turinčių faktų nenumatytas. Tačiau toliau galioja Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1992-05-07 nutarimo Nr. I-2563 „Dėl priemonių agrarinei reformai plėtoti“ 3 punktas, kuriame nustatyta, kad tais atvejais, kai faktiniai įtėviai įvaikinimo juridiškai nėra įforminę, įvaikinimo faktas gali būti įrodomas teismo. Nepaisant šio punkto nuostatos formulavimo teisinio ydingumo, materialusis teisinis reguliavimas, suteikiantis faktiniam įvaikinimui juridinę reikšmę, išlieka, todėl faktinio įvaikinimo faktą teismas gali nustatyti. Tačiau šis faktas gali būti nustatytas vadovaujantis ne CPK 444 straipsnio 2 dalies 3 punktu, bet šios dalies 9 punktu. Minėta, kad ši išimtis taikoma piliečiams pretenduojant atkurti nuosavybės teises ne į visus nekilnojamojo turto objektus, bet tik į žemės sklypą ar mišką. Šis faktas nesukurs teisinių padarinių, jeigu pilietis pretenduos atkurti nuosavybės teises į kitą nekilnojamąjį turtą – gyvenamuosius namus, ūkinės ir komercinės paskirties pastatus, vandens telkinius (Kauno apygardos teismo 2017-12-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-2281-657/2017).
Šiuo atveju faktiniu įvaikinimu siekiama ne aukščiau nurodytais motyvais, o norint priimti palikimą pagal įstatymą, todėl tokio fakto nustatymas teisinių padarinių sukurti negali.
Dėl šios priežasties, nesant visų būtinų sąlygų juridinę reikšmę turinčiam faktui nustatyti, vadovaujantis anksčiau minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pareiškėjo reikalavimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme, byla dalyje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad S. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) m., mirusi (duomenys neskelbtini), buvo įsivaikinusi pareiškėją S. V. nutrauktina (CPK 293 straipsnio 1 punktas).
Nutraukus nurodytą bylos dalį, t. y. nenustačius prašomo pareiškėjo fakto, kad S. Ž. jį buvo faktiškai įsivaikinusi, prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog po S. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) m., mirties (duomenys neskelbtini), pareiškėjas priėmė jos palikimą ir jį faktiškai valdo (CPK 444 straipsnio 2 dalies 8 punktas), atmestinas, nes Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.11 straipsnio 1 dalyje nurodytos įpėdinių pagal įstatymą eilės, tačiau šiuo atveju pareiškėjas negali paveldėti kaip pirmos eilės įpėdinis, o kitų įpėdinių eilei, nurodydamas esąs S. Ž. pusseserės sūnus, nepriklauso.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis CPK 293 straipsniu, 259 straipsniu, 260 straipsniu, 270 straipsniu,
nusprendžia:
Bylos dalį nutraukti. Pareiškimo dalį atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui, skundą paduodant per Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmus.