- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-08-11
- Bylos Nr.
- I-3022-121/2008
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.), Virgilijus Valančius
- Pareiškėjas
- M. B., I., I. S., L. Š., L. K., A. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Rokiškio rajono apylinkės teismui
- Kategorijos
- 16.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Virgilijaus Valančiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų M. B., I. S., L. Š., L. K., A. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pareiškėjų M. B., I. S., L. Š., L. K., A. D. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Rokiškio rajono apylinkės teismui, dėl teisėjų atlyginimo dalies priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai prašymu (b. l. 2-17) bei jo 2008 m. liepos 14 d. patikslinimu (b. l. 59-99) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami:
1) iš atsakovų Lietuvos Respublikos valstybės bei Rokiškio rajono apylinkės teismo priteisti:
a) I. S. – 62 633,71 Lt (iš jų: taikant kintančią bazinę mėnesinę algą- už laikotarpį nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2008 m. kovo 1 d. – 34 086,74 Lt ir 4 773 Lt už laikotarpį nuo 2008 m. kovo 1 d. iki 2008 m. birželio 30 d.; teisingumo ministro įsakymu sumažinus tarnybinio atlyginimo dydžio (koeficientais) priedą – 23 773,97 Lt už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2008 m. birželio 30 d.);
Žemesnės instancijos teismas
b) M. B. - 44 137,72 Lt (iš jų: taikant kintančią bazinę mėnesinę algą – 25 553,28 Lt už laikotarpį nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2008 m. kovo 1 d. ir 4 773 Lt už laikotarpį nuo 2008 m. kovo 1 d. iki 2008 m. birželio 30 d.; teisingumo ministro įsakymu sumažinus tarnybinio atlyginimo dydžio (koeficientais) priedą – 13 811, 44 Lt už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2008 m. birželio 30 d.);
c) L. K. – 39 583,64 Lt (iš jų: taikant kintančią bazinę mėnesinę algą – 22 660,36 Lt už laikotarpį nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2008 m. kovo 1 d. ir 4 515 Lt už laikotarpį nuo 2008 m. kovo 1 d. iki 2008 m. birželio 30 d.; teisingumo ministro įsakymu sumažinus tarnybinio atlyginimo dydžio (koeficientais) priedą – 13 811,44 Lt už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2008 m. birželio 30 d.);
d) L. Š. – 40 079,l Lt (iš jų: taikant kintančią bazinę mėnesinę algą – 21 816,35 Lt už laikotarpį nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2008 m. kovo 1 d. ir 4 775 Lt už laikotarpį nuo 2008 m. kovo 1 d. iki 2008 m. birželio 30 d.; teisingumo ministro įsakymu sumažinus tarnybinio atlyginimo dydžio (koeficientais) priedą – 13 487,75 Lt už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2008 m. birželio 30 d.);
e) A. D. – 22 945,93 Lt (iš jų: taikant kintančią bazinę mėnesinę algą – 12 838,75 Lt už laikotarpį nuo 2004 m. birželio 1 d. iki 2008 m. kovo 1 d. ir 4 515 Lt už laikotarpį nuo 2008 m. kovo 1 d. iki 2008 m. birželio 30 d.; teisingumo ministro įsakymu sumažinus tarnybinio atlyginimo dydžio (koeficientais) priedą – 5 592,18 Lt už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2008 m. birželio 30 d.);
2) Vadovaujantis 1996 m. vasario 20 d. Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymu Nr. I-1214, priteisti iš atsakovų visiems pareiškėjams 0,06 procentų delspinigius nuo laiku neišmokėtos atlyginimų sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų, kai išmokos teisės aktuose nustatytu laiku turėjo būti sumokėtos iki bylos iškėlimo teisme bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalimi – 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Šalies argumentai
Pareiškėjai nurodė, kad dirba Rokiškio rajono apylinkės teismo teisėjais. Paaiškino, kad Vyriausybė 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr.666 patvirtino teisėjų tarnybinius atlyginimus, o 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 382 nuo 1998 m. balandžio 1 d. nustatė 105 Lt bazinę mėnesinę algą. Teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 370 1 punktu apylinkės teismų teisėjams laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 3 d. iki 2000 m. gruodžio 3 d. buvo nustatytas 40 proc. tarnybinio atlyginimo dydžio priedas, ir, nors šio įsakymo 2 punktas nustatė, kad, įsigaliojus Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymui, įsakymas pripažįstamas netekusiu galios, tačiau šis įsakymas šiuo metu, nors netekęs galios nesant kito teisinio reglamentavimo bei atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimą, iki šiol taikomas apskaičiuojant apylinkių teisėjų atlyginimą.
Nurodė, kad vadovaujantis aukščiau minėtais teisės aktais, apylinkės teismo teisėjų atlyginimas buvo apskaičiuojamas iki 2000m. rugpjūčio 29 d. Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (toliau – ir Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymas) Nr.VIII-1904 priėmimo, kurio 7 straipsnis numatė pereinamąjį laikotarpį nuo 2001 m. sausio 1d. iki 2003m. liepos 1d., per kurį teisėjams turi būti mokamas darbo užmokestis pagal šį įstatymą. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažino, kad įstatymo 7 str. 3 d. 1 punktas, 5 dalis ir 6 dalies nuostata, įtvirtinanti pereinamąjį laikotarpį, ir šio įstatymo priedėlio II skirsnis ta apimtimi, kuria juose nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas, prieštarauja Konstitucijos 5 bei 109 straipsniams, 114 str. 1 daliai ir joje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Palyginus apylinkės teismo teisėjų darbo užmokesčio dydžius, apskaičiuotus pagal Vyriausybės nustatytą tvarką bei priimtą įstatymą, didesnis darbo užmokestis buvo nustatytas pagal Vyriausybės nustatytą tvarką, todėl, vadovaujantis Konstitucinio Teismo nutarimu, darytina išvada, kad apylinkės teisėjams turi būti mokamas ne mažesnis darbo užmokestis, nei buvo nustatytas iki minėto įstatymo priėmimo.
Žemesnės instancijos teismas
Atkreipė dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 1995 m. gruodžio 6 d. nutarime konstatavo, kad, kol nėra priimtas teisėjų atlyginimo įstatymas, Seimo pavedimas Vyriausybei galioja, o kiekvienais metais Seimo priimame biudžeto įstatyme yra nustatomos realios to pavedimo įgyvendinimo ribos. Todėl, 2000 m. rugpjūčio 29 d. priėmus įstatymą, kuriuo sureguliuoti teisėjų atlyginimai, Seimo pavedimas Vyriausybei pasibaigė. Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinus prieštaraujančiomis Konstitucijai 2000 m. rugpjūčio 29 d. įstatymo nuostatas, kuriomis mažinamas teisėjų atlyginimas, nei visas įstatymas, nei jo dalys, prieštaraujančios Konstitucijai, nebuvo pripažinti netekusiais galios, tačiau pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai įstatymo nuostatos negali būti taikomos. Tuo pačiu negalimas subsidiarus Vyriausybės 1999m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 taikymas tiems teisiniams santykiams, kuriems po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo nebetaikomos 2000 m. rugpjūčio 29 d. įstatymo nuostatos.
Nesant teisinio reguliavimo ir siekiant, kad teisėjams būtų mokami aiškiais skaičiavimo principais pagrįsti atlyginimai, Teismų Taryba 2003m. kovo 7 d. nutarimu Nr. 84 nustatė tvarką, kuria turi būti skaičiuojami ir mokami atlyginimai ir jų priedai teisėjams. Nurodė, kad per visą laikotarpį, per kurį Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos, nustatančios teisėjų atlyginimų mažinimą, nebetaikomos dėl jų prieštaravimo Konstitucijai, valstybė teisėjams mokėjo atlyginimus ir jų priedus pagal iki šio įstatymo ir iki Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 priėmimo galiojusią tvarką.
Teigė, kad valstybė, toleruodama tokią situaciją, įtvirtino tokią faktinę padėtį, kurioje atlyginimai ir jų priedai teisėjams skaičiuojami pagal nebegaliojančiais teisės aktais nustatytą tvarką, nesant kitos (teisėtos) tvarkos. Pripažindama tokią padėtį, valstybė tuo pačiu įteisino atsakovo Rokiškio rajono apylinkės teismo ir Vyriausybės veiksmus skaičiuojant ir išmokant pareiškėjams atlyginimą, kas leidžia teigti, kad Lietuvos valstybė Teismų tarybos 2003 m. kovo 7 d. nutarimu patvirtintą bei faktiškai, nesant atitinkamo teisinio reguliavimo, nusistovėjusią teisėjų atlyginimo mokėjimo tvarką pripažino ir tokiu būdu prisiėmė įsipareigojimą mokėti teisėjams atlyginimus ir jų priedus pagal šią jų pripažintą tvarką. Tuo valstybė įsipareigojo mokėti atlyginimą pareiškėjams pagal tam tikrą sąlyginę formulę VA= PA + P, kur VA yra visas atlyginimas, PA - pagrindinis atlyginimas, P - priedas, sudarytas iš dviejų komponentų -nekintamos dalies bei kintamos dalies, PA skaičiuojamas pagal Vyriausybės 1997 m. birželio 24d. nutarimo Nr. 666 1 priedą ir pareiškėjų atveju lygus trisdešimčiai bazinių mėnesinių algų, kurių dydis nustatomas Vyriausybės nutarimu. Kadangi Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr.1604 bazinę mėnesinę algą nutarta nuo 2004 m. gegužės 1 d. padidinti ir ją nustatyti 115 Lt dydžio, vietoje buvusio 105 Lt, o nuo 2008 m. sausio 1 d. - iki 128 Lt, atsakovas privalėjo nuo 2004 m. gegužės 1 d. perskaičiuoti pareiškėjų pagrindinį atlyginimą, atsižvelgdamas į padidėjusį bazinį mėnesinį atlyginimą, be to, padidėjus pagrindiniam atlyginimui, pareiškėjams turėjo būti mokamas ir atitinkamai padidėjęs priedas.
Teisingumo ministrui 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr.370 nuo 2000 m. sausio 3 d. apylinkių teismų teisėjams nustačius 40 procentų tarnybinio atlyginimo dydžio (koeficientais) priedą, vietoj buvusio nustatyto 50 procentų tarnybinio atlyginimo dydžio (koeficientais) priedo nuo 1999 m. sausio 4 d., nustatyto Teisingumo ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 221, Lietuvos valstybė nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2008 m. birželio 30 d. pareiškėjams nepagrįstai neišmokėjo šios darbo užmokesčio dalies (nurodytos sumos paskaičiuotos taikant bazinę mėnesinę algą 105 Lt): I. S. - 23 773,97 Lt, M. B. – 13 811,44 Lt, L. K. – 12 408,28 Lt, L. Š. – 13 487,75 Lt ir A. D. -5 592,18 Lt. Be to, teisėjai I. S. susidarė didesnė neišmokėto darbo užmokesčio dalis dėl pavestų jai atlikti teismo pirmininkės atostogų metu teismo pirmininkės pareigų per 2005-2007 metus, o teisėjai L. Š. – už teismo pirmininkės pavadavimą 2008 metais.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atsiliepimu į skundą (b. l. 26 – 27) su skundu nesutiko.
Teigė, kad pareiškėjai nepagrįstai remiasi Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose bei 2000 m. sausio 12 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimuose suformuluota konstitucine doktrina, kad teisėjų atlyginimų mažinimas reiškia pasikėsinimą į teisėjų Konstitucijos laiduotą nepriklausomumą, nes pareiškėjai nepridėjo įrodymų, patvirtinančių, kad nuo 2004 m. gegužės 1 d. atlyginimas jiems būtų sumažėjęs. Nurodė, kad Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos, įtvirtinančios teisėjų atlyginimo mažinimą pereinamuoju laikotarpiu (2001-2006 m.), tačiau įstatymo 4 str.1 dalis, numatanti, kad teisėjų pareiginės algos skaičiuojamos taikant Vyriausybės patvirtintus minimalios mėnesinės algos (MMA) dydžio koeficientus, 5 str. 1 dalis, numatanti, kad teisėjams mokamas priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus nuo 1990 m. kovo 11 d., 7 str. 3 d. 1 p., pagal kurį teisėjams, kurių vidutinis darbo užmokestis, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas iš trijų paskutinių mėnesių tarnybinių atlyginimų (pareiginių algų) ir iš paskutinių dvylikos mėnesių nustatytų priedų ir priemokų yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, įsigaliojus šiam įstatymui, mokamas iki tol gautas darbo užmokestis ir 2000 metais nedidinamas, pripažinti neprieštaraujantys Konstitucijai. Po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo, Teismų Taryba priėmė 2003 m. kovo 7 d. nutarimą Nr. 84 „Dėl pritarimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų išvadai“, 2004 m. balandžio 2 d. nutarimą Nr. 207 „Dėl pritarimo darbo grupės parengtai teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo metodikai“ ir, nors Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. nutarime nurodė, kad šios metodikos yra abejotinos teisinės prigimties ir abejotinos teisinės galios, tačiau faktiškai teisėjams atlyginimai skaičiuojami vadovaujantis būtent šiais nutarimais.
Žemesnės instancijos teismas
Manė, kad pareiškėjai klysta, teigdami, kad, nesant įstatyminio reguliavimo, teisėjų atlyginimai iki šiol skaičiuojami taikant Vyriausybės 1997m. birželio nutarimo Nr. 666 koeficientus. Metodikoje nurodyta, kad dėl Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo, be teisėjo pareiginės algos ir priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus (pagal 2000 m. Įstatymą), teisėjams mokėtinas ir skirtumas tarp teisėjo atlyginimo, nustatyto Įstatyme ir iki tol (iki 2001 m. sausio 1 d.) gauto teisėjo atlyginimo. Metodikos 3.1 punktas nustato, kaip apskaičiuojamas buvęs teisėjų atlyginimas, 5 punkte išaiškinta, kad, kai pasibaigus Įstatyme nustatytam pereinamajam laikotarpiui (2006 m.), pagal Įstatymą apskaičiuojamas teisėjų atlyginimas būtų mažesnis už iki tol gautą atlyginimą, tai ir tuomet teisėjui be Įstatyme nustatytos pareiginės algos ir priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus, taip pat turi būti mokamas skirtumas tarp Įstatyme nustatyto atlyginimo ir iki tol teisėjų gauto (buvusio) atlyginimo. Taigi, teisėjų atlyginimai šiuo metu skaičiuojami ne pagal 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666, o pagal minėtą metodiką, kurioje numatyta, kad gautas (buvęs) atlyginimas, nuo kurio skaičiuojamas ir pridedamas teisėjų atlyginimo skirtumas, turi būti užfiksuotas ir nekintantis, ir tik šis skirtumas apskaičiuojamas taikant Vyriausybės 1997m. birželio 24 d. nutarimą Nr.666, todėl nebuvo teisinio pagrindo apskaičiuoti pareiškėjams atlyginimą nuo 2004 m. gegužės 1 d. pagal padidėjusį BMA (b. l. 26-27).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į patikslintą prašymą atsakovo Lietuvos Respublikos Valstybės atstovas prašė taikyti Darbo kodekso 298 straipsnyje numatytą ribojimą darbo užmokestį priteisti už ne ilgesnį, kaip trejų metų laikotarpį (b. l. 112-113).
Atsakovas Rokiškio rajono apylinkės teismas atsiliepime (b. l. 22) nurodė, kad jis pripažįsta pareiškėjų prašymą ir sutinka su jame nurodytais skaičiavimais.
Paaiškino, kad šiuo metu jis, laikydamasis Teismų Tarybos 2003 m. kovo 7 d. nutarimu Nr. 84 patvirtintos tvarkos, moka pareiškėjams tarnybinį atlyginimą ir priedus, numatytus Vyriausybės 1997m. birželio 24d. nutarimu Nr. 666 bei Teisingumo ministro 1999m. gruodžio 23d. įsakymu Nr. 370. Pabrėžė, kad teisėjų darbo užmokestis po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo priėmimo apskaičiuojamas nesant aiškaus teisinio reglamentavimo. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai neteisingai nurodė formulėse taikytus koeficientus (teisėjų koeficientas turi būti - 28, o teismo pirmininko – 33), nors jų pateikti skaičiavimai atlikti teisingai.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu (b. l. 126-133) pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, kad pareiškėjai, kurie yra/buvo Rokiškio rajono apylinkės teismo teisėjai, skundą dėl atlyginimo skirtumo priteisimo iš esmės grindžia dviem argumentais: 1) Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 bazinę mėnesinę algą nutarta nuo 2004 m. gegužės 1 d. padidinus iki 115 Lt dydžio, o nuo 2008 m. sausio 1 d. – iki 128 Lt, atsakovas privalėjo nuo 2004 m. gegužės 1 d. perskaičiuoti pareiškėjų pagrindinį atlyginimą, atsižvelgdamas į padidėjusį bazinį mėnesinį atlyginimą, be to, padidėjus pagrindiniam atlyginimui, pareiškėjams turėjo būti mokamas ir atitinkamai padidėjęs priedas ir 2) Teisingumo ministras 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370 nuo 2000 m. sausio 3 d. apylinkių teismų teisėjams nepagrįstai sumažino 40 procentų tarnybinio atlyginimo dydžio (koeficientais) priedą, vietoj buvusio nustatyto 50 procentų tarnybinio atlyginimo dydžio (koeficientais) priedo.
Nurodė, kad Teismų taryba 2004 m. balandžio 2 d. nutarimu Nr. 207 „Dėl pritarimo darbo grupės parengtai teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo metodikai“ nutarė pritarti darbo grupės parengtai teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo metodikai, kuri taikoma ir šiuo metu. Pažymėjo, kad nuo pareiškėjų iškelto ginčo datos (2004-05-01) teisėjų darbo užmokestis yra mokamas pagal Teismų tarybos patvirtintą metodiką, t. y. teisėjų darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus; 3) priedas – skirtumas tarp atlyginimų. Teisėjų pareiginė alga ir priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus yra apskaičiuojami pagal 2000 m. rugpjūčio 29 d. Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 3, 4 ir 5 str. ir 2 priedą. Priedas – skirtumas tarp atlyginimų – apskaičiuojamas atimant iš darbo užmokesčio, apskaičiuoto pagal Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666, darbo užmokestį, apskaičiuotą pagal 2000 m. rugpjūčio 29 d. Įstatymą. Todėl, teismo manymu, apskaičiuojant pareiginę algą taikyti bazinio mėnesinio atlygio dydžius nėra pagrindo, nes jos dydis priklauso nuo Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos (MMA) dydžio, kuris šiuo metu yra 442 Lt, todėl ši prašymo dalis atmestina kaip nepagrįsta.
Dėl antrojo argumento, teismas vertino, jog skundas šiuo motyvu gali būti tenkinamas tik nuginčijus, anot pareiškėjų, neteisėtą Teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymą Nr. 370, nuo 2000 m. sausio 3 d. apylinkių teismų teisėjams sumažinusį iki 40 procentų tarnybinio atlyginimo dydžio (koeficientais) priedą, vietoj buvusio nustatyto 50 procentų tarnybinio atlyginimo dydžio (koeficientais) priedo, tačiau šioje byloje toks reikalavimas nereiškiamas, be to pareiškėjai nenurodo šio įsakymo neteisėtumo pagrindų. Teismas konstatavo, kad prašymas priteisti nesumokėtą priedą yra nepagrįstas, nes atsakovas priedą apskaičiavo, tinkamai pritaikęs teisės aktus. Reikalavimai priteisti iš atsakovų visiems pareiškėjams delspinigius bei 5 procentų metines palūkanas yra išvestiniai iš pagrindinio reikalavimo, todėl, teismo vertinimu, taip pat negali būti tenkinami.
Teismas tai pat pažymėjo, kad šioje administracinėje byloje nagrinėjami teisėjų tarnybos teisiniai, inter alia teisėjų darbo apmokėjimo santykiai, todėl, nesant specialios normos, tokiems reikalavimams turi būti taikomas trejų metų senaties terminas, nes negali būti tokios situacijos, kad teisėjų kreipimuisi į teismą negaliotų jokie senaties terminai. Pareiškėjai į teismą kreipėsi 2008 m. kovo 6 d., tad jų reikalavimai galėtų būti tenkinami tik nuo 2005 m. kovo 6 d.
III.
Pareiškėjai apeliaciniu skundu (b. l. 143-148) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti jų skunde pateiktus reikalavimus.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Konstitucinio Teismo doktrinoje suformuluoti teisėjų atlyginimo teisinio reguliavimo principai suponuoja, kad bet koks teisėjų atlyginimo mažinimas yra neteisėtas.
2. Šioje byloje precedento galią turi Lietuvos Apeliacinio teismo 2008 m. birželio 18 d. nutartis, kurioje teismas priimdamas sprendimą vadovavosi Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertize dėl ekonominės finansinės padėties įvertinimo. Ekspertizės išvadose konstatuota, kad 1999 m. pabaigoje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis, kuri truko iki 2003 metų. Apeliacinis teismas, įvertinęs šias aplinkybes konstatavo, kad nuo 2003 metų sausio valstybė privalėjo atkurti buvusią padėtį ir priteisė ieškovams nuo 2003 metų sausio mėnesio neišmokėto atlyginimo dalį.
Žemesnės instancijos teismas
3. Nesutinka su teismo sprendime daroma išvada, kad teisėjai neginčija Teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 370. Pabrėžia, kad teismai, pagal savo kompetenciją nagrinėjantys bylas pagal Konstituciją privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės ar laisvės Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymu yra pažeistos dėl to, kad įstatymų leidėjas nėra įvykdęs konstitucinės pareigos pakoreguoti teisėjų atlyginimų santykių įstatyminio reguliavimo, užtikrinti pažeistų teisių ar laisvių teisminę gynybą, taikydami ne tik įstatymą, bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausiai aukščiausiąją teisę – Konstituciją.
4. Mano, kad valstybė privalo įrodyti pablogėjusią ekonominę ir finansinę būklę, kuriai esant būtų galimas teisėjų atlyginimų sumažinimas.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 153-155) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo argumentus pagrįstai netenkino apeliantų prašymo priteisti iš Lietuvos valstybės negauto darbo užmokesčio dalį nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2008 m. birželio 30 d..
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjai savo prašymą priteisti atitinkamas sumas grindžia tuo, kad apskaičiuojant jų pagrindinį atlyginimą bei priedus, nuo 2004 m. gegužės 1 d. turėjo būti taikomas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 „Dėl bazinės mėnesinės algos ir bazinio valandinio atlygio padidinimo“ nustatytas 115 Lt bazinės mėnesinės algos (toliau – ir BMA) dydis, o Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 1023 nuo 2008 m. sausio 1 d. - 128 Lt BMA dydis.
Laikotarpiu, už kurį pareiškėjai prašo priteisti jiems neišmokėto atlyginimo dalį, teisinius santykius, susijusius su teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimu ir mokėjimu, inter alia reguliavo Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas. Šio įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas, be kita ko, nustatė, kad teisėjams, kurių vidutinis darbo užmokestis, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas iš trijų paskutinių mėnesių tarnybinių atlyginimų (pareiginių algų) ir iš paskutinių dvylikos mėnesių nustatytų priedų ir priemokų, yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, įsigaliojus šiam įstatymui, mokamas iki tol gautas darbo užmokestis ir 2000 metais nedidinamas. Konstitucinis Teismas, 2001 m. liepos 12 d. nutarime analizuodamas paminėtą įstatymo nuostatą, pažymėjo, jog joje įstatymu yra įtvirtintas teisėjams mokamų atlyginimų dydis, t. y. įstatyme yra nustatytas valstybės įsipareigojimas mokėti ne mažesnį kaip iki šio įstatymo priėmimo teisėjams mokėto dydžio atlyginimą. Nurodęs, jog šia nuostata nėra įtvirtintas teisėjų iki tol gautų atlyginimų mažinimas, Konstitucinis Teismas ją pripažino neprieštaraujančia Konstitucijai. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtu nutarimu prieštaraujančiomis Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui buvo pripažintos tik tos Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos, kuriomis buvo įtvirtintas teisėjų atlyginimų mažinimas. Tai, teisėjų kolegijos nuomone, reiškia, kad Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo nuostatos netaikytinos situacijai, kai teisėjų atlyginimai taikant pagal atitinkamus teisės aktus jų dydžių apskaičiavimui reikšmingus parametrus, įskaitant BMA dydžius, nėra didinami. Todėl nurodytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 382 nustatyto bazinės mėnesinės algos dydžio (105 Lt) taikymas teisėjų atžvilgiu negali būti vertinamas kaip teisėjų atlyginimų mažinimas.
Pažymėtina ir tai, kad minėtame 2001 m. liepos 12 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, jog įsigaliojus Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui, neteko galios Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. vasario 23 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ Vyriausybei įtvirtintas pavedimas nustatyti teisėjų atlyginimus. Kadangi minėtame Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme teisėjų atlyginimų santykiai reguliuojami kitaip nei Vyriausybės nutarimuose, Konstitucinis Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu (kaip ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“) nustatytas teisinis reguliavimas nebegalioja (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas). Taigi, įsigaliojus Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui, iki jo įsigaliojimo priimtais poįstatyminiais teisės aktais nustatytas teisėjų atlyginimo apskaičiavimo teisinis reguliavimas daugiau negalėjo (ir negali) būti taikomas jokiems santykiams, atsiradusiems po minėto įstatymo įsigaliojimo, t. y. šiais poįstatyminiais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas jau buvo pašalintas iš teisės sistemos dar iki Konstituciniam Teismui priimant 2001 m. liepos 12 d. nutarimą.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjams, jų prašyme nurodomu laikotarpiu, iš Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjų ir teismų nepriklausomumo principo kylantis teisėjo atlyginimo konstitucinės apsaugos imperatyvas garantavo teisę į ne mažesnį, kaip iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo gautą teisėjo atlyginimą, neatsižvelgiant į BMA dydžio pakeitimus. Pastarąją išvadą patvirtina ir aplinkybė, jog, įsigaliojus minėtam įstatymui, iš Lietuvos Respublikos teisės sistemos buvo pašalinti su teisėjų atlyginimu susijusius teisinius santykius reguliuojantys Vyriausybės nutarimai ir kiti teisės aktai, kuriuose teisėjų atlyginimas buvo siejamas su BMA. Esant išdėstytoms aplinkybėms, pareiškėjų reikalavimą perskaičiuoti jiems priklausantį atlyginimą, taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 nustatytą BMA dydį, pirmosios instancijos teismas atmetė pagrįstai.
V.
Pareiškėjai taip pat siekia, kad jiems būtų išmokėtas faktiškai sumokėto ir taikant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 221 nustatytą 50 proc. priedą apskaičiuoto tarnybinio atlyginimo skirtumas.
Dėl šio reikalavimo teisėjų kolegija pažymi, kad nors Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. 370 nėra pripažintas neteisėtu, Konstitucinis Teismas savo praktikoje ne sykį yra konstatavęs, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojamas kaip kėsinimasis į Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijas. Teisėjų atlyginimas laikinai įstatymu gali būti mažinamas tik esant itin sunkiai valstybės ekonominei ir finansinei būklei (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai, 2009 m. sausio 15 d. sprendimas). Pabrėžtina, jog Konstitucinio Teismo suformuota konstitucinė doktrina, kuri apima ir šio teismo aktų motyvuojamosiose dalyse pateiktą Konstitucijos nuostatų aiškinimą, saisto ne tik įstatymų leidėją, bet ir bylą nagrinėjantį teismą (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2007 m. vasario 21 d. nutartyje iš esmės pabrėžė, kad teisėjų teisė į įgytą atlyginimą ir jo nemažinimą yra saugoma Konstitucijos, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų. Nustačius, kad atlyginimas pareiškėjams buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis arba kad jis (atlyginimas) sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad minėta pareiškėjų teisė yra pažeista, ir ją ginti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009; 2009 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756–587/2009 ir kt.). Lietuvos Apeliacinis teismas 2008 m. birželio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A–3/2008 konstatavo, kad 1999 m., tai yra laikotarpiu, kai buvo sumažinti teisėjų atlyginimai, valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, kuri pagerėjo nuo 2003 m. sausio 1 d. Nuo šios dienos valstybei neatšaukus ekonominių priemonių (šiuo atveju atlyginimų mažinimo) taikymo, buvo pažeistas tokių priemonių laikinumo principas, ir nuo šio laikotarpio pradžios pažeistos teisės turėtų būti ginamos.
Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime taip pat yra pabrėžęs, kad kol įstatymų leidėjas nėra įvykdęs savo konstitucinės pareigos pakoreguoti teisėjų atlyginimų santykių įstatyminio reguliavimo, asmenys, manantys, jog jų teisės ar laisvės Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme nustatytu teisėjų atlyginimo santykių teisiniu reguliavimu yra pažeidžiamos būtent dėl to, kad įstatymų leidėjas nėra įvykdęs šios savo konstitucinės pareigos, turi teisę ir dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, o atitinkami teismai, pagal savo kompetenciją nagrinėjantys tokias bylas, pagal Konstituciją privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės ar laisvės šiuo įstatymu iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių ar laisvių teisminę gynybą, taikydami ne tik įstatymą, bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją. Toks teisėjų atlyginimo santykio visuminio teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas ad hoc, teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugai užtikrinti atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose tol, kol įstatymų leidėjas įvykdys savo konstitucinę pareigą ir teisėjų atlyginimų santykių įstatyminį reguliavimą pakoreguos taip, kad jis atitiktų Konstituciją.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjų teisė į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 221 nustatytą tarnybinio atlyginimo priedą turi būti ginama ir jiems turi būti kompensuojamos netektos pajamos dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370 sumažinto atlyginimo priedo taikymo po 2003 m. sausio 1 d. Šiuo atžvilgiu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad įstatymų leidėjas, 2008 m. spalio 28 d. priimdamas Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą, įsipareigojo grąžinti pagal teisės aktus, reglamentavusius teisėjų darbo užmokestį iki 1999 m. gruodžio 31 d., teisėjams išmokėtino ir per nustatytą laikotarpį jiems išmokėto darbo užmokesčio dydžių ir kitų neišmokėtų išmokų skirtumą (1 str.). Taigi valstybė pripažino ir tą skolos dalį, kuri susidarė apylinkės teismų teisėjams nuo 2000 m. sausio 1 d. skiriant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370 nustatytą 10 procentų mažesnį tarnybinio atlyginimo priedą.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad teismui apgynus pareiškėjų teises teismine tvarka, jie negalės reikalauti tos pačios neišmokėtos teisėjų atlyginimo dalies dar kartą pagal Teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą (Vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009; Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 2A–291/2009). Šią aplinkybę patvirtina ir Nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašo 5 punkte nustatyta teismų pareiga užtikrinti, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteista nesumokėta darbo užmokesčio dalis nebūtų įskaitoma į sumas, išmokėtinas pagal minėtą aprašą. Taigi, kaip pažymėjo Lietuvos Apeliacinio teismo teisėjų kolegija 2009 m. birželio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-278/2009, suinteresuoti asmenys turėtų kontroliuoti, kad už tą patį laikotarpį tam pačiam asmeniui nebūtų išieškoma neišmokėta atlyginimo dalis pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą ir pagal Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą vykdant konkretų teismo sprendimą bei įgyvendinant minėto įstatymo nuostatas.
Dėl anksčiau nurodytų argumentų, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymą išmokėti tarnybinio atlyginimo skirtumą, kuris susidarė taikant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370 nustatytą 10 proc. mažesnį tarnybinio atlyginimo priedą.
VI.
Spręsdamas analogiškas bylas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad laikotarpis, už kurį pareiškėjams turi būti priteisiama nesumokėto atlyginimo dalis, turi būti nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu (pvz., 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756–859/2009 ir kt). Pagal nurodytą įstatymo nuostatą, darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Taigi Darbo Kodekso 298 straipsniu imperatyviai apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas trejais kalendoriniais metais.
Nagrinėjamu atveju atsižvelgiama į tai, kad pareiškėjai su skundu į pirmosios instancijos teismą kreipėsi 2008 m. kovo 6 d., taip pat į jų patikslintą prašymą (paduotą teismui 2008 m. liepos 14 d.) priteisti neišmokėto darbo užmokesčio skirtumą iki 2008 m. birželio 30 d. Byloje taip pat yra duomenys, kad pareiškėja I. S. 2005-08-08 – 2005-09-06, 2006-05-09 - 2006-05-28, 2006-08-07 – 2006-08-29, 2007-06-11 – 2007-06-22, 2007-11-05 – 2007-12-04 laikotarpiais laikinai ėjo teismo pirmininko pareigas, mokant jai atlyginimų skirtumą (t. 1, b. l. 77-81), o 2008-05-06 – 2008-05-11 ir 2008-05-19 – 2008-05-25 laikotarpiais laikinai teismo pirmininko pareigas, mokant atlyginimų skirtumą ėjo pareiškėja L. Š. (t. 1, b. l. 82), todėl paskaičiuojant joms priklausančias neišmokėto atlyginimo sumas, pagrįstai teismo pateiktose pažymose buvo įvertintos šios faktinės aplinkybės. Remiantis Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatomis bei pateiktais Rokiškio rajono apylinkės teismo duomenis (t. 1, b. l. 75-76, 91-92, 86-87, 96-97, 98-99; t. 2, b. l. 3-10) pareiškėjams iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neatskaičiavus mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų, priteistinos tokios sumos: I. S. - 21 999,10 Lt nesumokėto atlyginimo dalis už laikotarpį nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2008 m. birželio 30 d.; M. B. – 10 893,21 Lt nesumokėto atlyginimo dalis už laikotarpį nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2008 m. birželio 30 d.; L. Š. – 11 828,92 Lt nesumokėto atlyginimo dalis už laikotarpį nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2008 m. birželio 30 d.; L. K. – 10 644,28 Lt nesumokėto atlyginimo dalis už laikotarpį nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2008 m. birželio 30 d.; A. D. – 8 314,96 Lt nesumokėto atlyginimo dalis už laikotarpį nuo 2006 m. vasario 1 d. iki 2008 m. birželio 30 d.
Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai atmetė pareiškėjų prašymą priteisti delspinigius bei 5 procentus procesinių palūkanų (Civilinio kodekso 6.37, 6.210 str.). Pareiškėjų pagrindinis reikalavimas priteisti nesumokėtą valstybės pareigūno atlyginimo dalį plačiąja prasme kyla iš darbo (tarnybos) teisinių santykių. Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Civilinis kodeksas reglamentuoja asmenų turtinius santykius ir su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius; įstatymų numatytais atvejais Civilinis kodeksas reglamentuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius. Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad darbo santykius reglamentuoja specialūs įstatymai. Šio kodekso normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai. Specialūs įstatymai, reglamentuojantys darbo santykius numato darbdavio pareigą mokėti įstatymų nustatytus delspinigius, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (Darbo kodekso 207 str.). Jokių kitų sankcijų specialūs įstatymai nenustato, todėl reikalavimas priteisti palūkanas, atliekančias kompensavimo funkciją civiliniuose (o ne darbo) teisiniuose santykiuose, šiuo atveju negali būti tenkinamas. Tokia įstatymo taikymo praktika yra suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., administracinėje byloje Nr. A756-859/2009 ir kt.).
Teisėjų kolegija pažymi, kad nei Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (2000 m. rugpjūčio 29 d. įstatymas Nr. VIII-1904), nei Valstybės tarnybos įstatymas (2002 m. balandžio 23 d. įstatymas Nr. IX-855) nereglamentuoja teisinių santykių, susijusių su delspinigių už pavėluotai išmokamo darbo užmokesčio mokėjimu. Todėl konstatuotina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio taikymo požiūriu delspinigių už išmokų, susijusių su darbo santykiais, mokėjimo sąlygas bei tvarką nustato DK 207 straipsnio 1 dalis bei Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymas. Pastarojo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai ne dėl darbuotojo kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (išskyrus Valstybinio socialinio draudimo įstatymo numatytas išmokas), kartu su jomis darbuotojui sumokami delspinigiai. Šioje teisės normoje taip pat nustatytos delspinigių dydžio apskaičiavimo taisyklės. Pagal DK 207 straipsnio 1 dalį, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui išmokami įstatymų nustatyto dydžio delspinigiai.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šias teisės normas, yra pažymėjęs, kad taikant svarstomas teisės normas būtina vadovautis DK 207 straipsnio 1 dalies nuoroda į darbdavio kaltę, t. y. pareigos mokėti delspinigius atsiradimas turi būti siejamas su darbdavio kalte, o ne darbuotojo kaltės nebuvimu, kaip tai nurodyta Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje. Taigi sprendžiant delspinigių už darbo užmokesčio (jo dalies) mokėjimo pavėlavimą priteisimo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, ar dėl tokio pavėlavimo yra kalta darbo užmokestį išmokanti institucija (pavyzdžiui, 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-985/2009).
Spręsdama byloje esančią situaciją, teisėjų kolegija pažymi, kad darbo užmokestį pareiškėjams mokėjo atsakovas Rokiškio rajono apylinkės teismas, kuris privalėjo laikytis Biudžetinių įstaigų įstatymo nuostatų dėl asignavimo panaudojimo griežtai pagal paskirtį. Todėl jau vien dėl to yra akivaizdu, kad šio atsakovo kaltės (DK 207 str. 1 d. taikymo prasme) dėl laiku neišmokėtos darbo užmokesčio dalies nėra. Kolegija taip pat pažymi, kad kaltės sampratos (DK 207 str. 1 d. taikymo prasme) neatitinka ir kito atsakovo (Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės) veiksmai – atitinkamų teisės aktų, nors vėliau ir pripažintų neatitinkančiais Konstitucijos, priėmimas, kadangi šie veiksmai iš esmės buvo politinio apsisprendimo rezultatas ir pagal šį savo lygmenį teismo negali būti vertinami pagal analogiją teisės (DK 207 str. 1 d.) taikymo požiūriu.
Atsižvelgdama į svarbumą, kad teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų vienoda (priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą), teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Apeliacinis teismas 2009 m. kovo 9 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinę padėtį pagrindu nusprendė atidėti sprendimo įvykdymą vienerių metų laikotarpiui. Kolegija pripažįsta, kad toks sprendimo vykdymo atidėjimas ir jo pagrindimas yra taip pat aktualūs nagrinėjamai bylai. Todėl, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi ir Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi (pagal šias procesinės teisės normas, teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti), teisėjų kolegija konstatuoja, kad sprendimo vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą pakeisti: panaikinti sprendimo dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjų prašymas dėl nesumokėto atlyginimo skirtumo priteisimo, ir ją išdėstyti taip:
„Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, pareiškėjams nesumokėto atlyginimo skirtumą (neatskaičiavus mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų):
I. S. - 21 999,10 Lt (dvidešimt vieną tūkstantį devynis šimtus devyniasdešimt devynis litus 10 centų) už laikotarpį nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2008 m. birželio 30 d.;
M. B. – 10 893,21 Lt (dešimt tūkstančių aštuonis šimtus devyniasdešimt tris litus 21 centą) už laikotarpį nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2008 m. birželio 30 d.;
L. Š. – 11 828,92 Lt (vienuolika tūkstančių aštuonis šimtus dvidešimt aštuonis litus 92 centus) už laikotarpį nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2008 m. birželio 30 d.;
L. K. – 10 644,28 Lt (dešimt tūkstančių šešis šimtus keturiasdešimt keturis litus 28 centus) už laikotarpį nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2008 m. birželio 30 d.;
A. D. – 8 314,96 Lt (aštuonis tūkstančius tris šimtus keturiolika litų 96 centus) už laikotarpį nuo 2006 m. vasario 1 d. iki 2008 m. birželio 30 d.“.
Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Nutartis neskundžiama.