Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai ir Kauno tardymo izoliatoriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus pataisos namams dėl įsakymų panaikinimo, grąžinimo į eitas pareigas ir vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas E. K. su 2017 m. gegužės 12 d. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2017 m. balandžio 12 d. įsakymą Nr. 1P-61 ,,Dėl pripažinimo E. K. padarius tarnybinį nusižengimą ir tarnybinės nuobaudos jam skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 1P-61); 2) panaikinti teisingumo ministro 2017 m. balandžio 12 d. įsakymą Nr. 1P-64 ,,Dėl E. K. atleidimo iš tarnybos“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 1P-64); 3) grąžinti pareiškėją į eitas valstybės tarnautojo pareigas; 4) E. K. iš atsakovo Kauno tardymo izoliatoriaus priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo grąžinti į pareigas įvykdymo dienos; 5) priteisti pareiškėjui patirtų teismo išlaidų atlyginimą. E. K., išsamiai aptaręs faktines aplinkybes, susijusias su jo atžvilgiu atliktu tarnybiniu patikrinimu, paaiškino, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija 2017 m. vasario 13 d. pranešime apie tarnybinį nusižengimą pareiškėjui tiksliai nenurodė, kokio nusižengimo padarymu jis įtariamas. Iš šio pranešimo turinio neįmanoma suprasti, kokiais neteisėtais veiksmais ir kokios teisės normos pažeidimu E. K. įtariamas dėl kiekvieno nusižengimo. Su 2017 m. vasario 13 d. pranešimu pareiškėjui buvo įteiktas deklaratyvus reikalavimas pasiaiškinti, nepateikiant jokios su įtariamais nusižengimais susijusios medžiagos. E. K. kelis kartus, t. y., 2017 m. vasario 24 d. ir 2017 m. kovo 13 d., su paaiškinimais kreipėsi į tarnybinį patikrinimą atliekančią Komisiją tarnybiniam patikrinimui atlikti dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (duomenys neskelbtini) Ž. M. ir Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) E. K. galimų tarnybinių nusižengimų padarymo (toliau – ir Komisija) bei prašė pateikti su įtariamais nusižengimais susijusius dokumentus ir įrodymus. Į tai Teisingumo ministerija atsakė 2017 m. kovo 23 d. rašte ir persiuntė pareiškėjui 68 dokumentų lapus, kuriuose nurodyta tik pirminė informacija. Šioje informacijoje buvo labai nedaug duomenų dėl E. K. inkriminuotų nusižengimų. Be to, 2017 m. vasario 13 d. pranešime nurodyti nusižengimai savo esme buvo kitokie, negu nusižengimai, už kuriuos pareiškėjui buvo skirta tarnybinė nuobauda ir už kurių tariamą padarymą jis buvo atleistas iš tarnybos, todėl E. K. negalėjo tinkamai pasiaiškinti.Pareiškėjas pažymėjo, kad tarnybinė nuobauda jam buvo skirta nesilaikant Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – Statutas) 30 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto naikinamojo vienerių metų termino tarnybinei nuobaudai skirti. Neaišku, kodėl Komisijos tarnybiniam patikrinimui atlikti dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (duomenys neskelbtini) Ž. M. ir Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) E. K. galbūt padarytų tarnybinių nusižengimų padarymo 2017 m. balandžio 7 d. išvadoje Nr. 40P-304 (toliau – Išvada) yra nurodytas ne vienerių, o trejų metų tarnybinės nuobaudos skyrimo terminas, nes nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo jį taikyti. Statuto 30 straipsnio 3 dalis nustato, kad tarnybinė nuobauda gali būti skirta tik per vienerius metus nuo nusižengimo padarymo, išskyrus specialius atvejus, kai ji gali būti paskirta ne vėliau kaip per trejus metus nuo tarnybinio nusižengimo padarymo. Specialūs atvejai yra tokie: 1) Statuto 30 straipsnio 7 dalyje nustatytas atvejis, kai tarnybinio nusižengimo tyrimas sustabdomas šio Statuto 30 straipsnio 8 dalyje nustatytais atvejais, arba 2) kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių inventorizaciją, arba 3) kompetentingai institucijai atliekant tarnybinį ar kitą patikrinimą. Šiuo atveju pareiškėjui galėjo būti skirta tarnybinė nuobauda tik per vienerius metus nuo atitinkamo nusižengimo padarymo dienos, kadangi nėra jokių išvardytų išimčių. Atsakovo atliktas tarnybinio nusižengimo patikrinimas dėl pareiškėjo veiksmų buvo privalomas remiantis vien Statutu bei teisingumo ministro 2015 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 1R-59 patvirtintomis Pataisos pareigūnų tarnybos organizavimo taisyklėmis (toliau – Pataisos pareigūnų tarnybos organizavimo taisyklės) ir negalėjo būti laikomas nei auditu, nei piniginių ar kitokių vertybių inventorizacija, nei tuo labiau kompetentingos institucijos patikrinimu. Tai patvirtina ir aktuali teismų praktika. E. K. taip pat nėra suprantamas tam tikrų pažeidimų tęstinumas. Jo nuomone, aplinkybė, kad atsakovas nuobaudą paskyrė praleidęs nustatytą imperatyvų terminą jai paskirti, yra pakankamas pagrindas panaikinti įsakymą, kuriuo nuobauda buvo paskirta. Pareiškėjas akcentavo, kad būtent atsakovas turi įrodyti jam skirtos nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėjo, kad nors Išvadoje nurodyta, jog E. K. padarė gerokai daugiau pažeidimų, tačiau jis iš esmės buvo atleistas už šiurkščius tarnybinius nusižengimus, nurodytus Išvados 5.6, 5.7 ir 8 dalyse. Pripažinus, kad pareiškėjas Išvados 5.6, 5.7 ir 8 dalyse nurodytų šiurkščių tarnybinių pažeidimų nepadarė, už nešiurkščių pažeidimų padarymą, neatsižvelgiant į jų visumą ir kiekį, atleidimas iš tarnybos, remiantis Statuto 30 straipsnio 2 dalimi, nebuvo galimas. E. K. pažymėjo, kad Išvados 5.6, 5.7 ir 8 dalyse nurodytų šiurkščių pažeidimų nepadarė, kadangi nėra sąlygų pripažinti jį šiuos nusižengimus padarius. Be to, Išvados 5.6, 5.7 ir 8 dalyse nurodyti pažeidimai apskritai negali būti traktuojami kaip šiurkštūs, todėl pareiškėjo atleidimas iš tarnybos turi būti pripažįstamas neteisėtu ir nepagrįstu. Nors E. K. atleidimo iš tarnybos neteisėtumas turėtų būti pripažintas konstatavus, kad jis nepadarė nė vieno iš Išvados 5.6, 5.7 ir 8 dalyse nurodytų šiurkščių pažeidimų, tačiau pareiškėjas nesutiko ir su kitais Išvadoje nurodytais nešiurkščiais nusižengimais (Išvados 5.1–5.4, 6, 7, 10, 16 ir 17 dalys) bei manė, kad šie pažeidimai buvo nustatyti nepagrįstai. Pareiškėjas teigė, kad teisingumo ministro 2015 m. vasario 4 d. įsakyme Nr. 1P-6 „Dėl E. K. laikino perkėlimo į Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigas“ nebuvo nurodytas perkėlimo terminas, tačiau buvo vadovautasi tuo metu galiojusios redakcijos Statuto 38 straipsnio 8 dalimi, pagal kurią laikinas pareigūno perkėlimas į kitas pareigas per penkerius jo tarnybos metus negali trukti ilgiau negu vienerius metus, todėl jis suprato, kad per įstatyme nustatytą terminą bus grąžintas į nuolatines pareigas. Teisingumo ministerija, nepaisydama praleisto termino, E. K. į pareigas po vienerių metų imperatyvaus termino negrąžino. Be to, pareiškėjas, perkeltas į Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigas, nebuvo supažindintas su Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašymu ir nebuvo vertinama jo atitiktis Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigybei keliamiems reikalavimams. E. K. anksčiau ėjo kitokio pobūdžio pareigas, negu jam buvo pavesta eiti, perkėlus į Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigas. Perkėlus pareiškėją į šias pareigas, metinės užduotys jam nebuvo suformuluotos, o tai taip pat leido pagrįstai manyti, kad laikinas perkėlimas truks pakankamai trumpą laiką, ne ilgesnį, negu nustatyta įstatyme. Pagrįstą E. K. tikėjimą parodo ir faktas, kad gyvendamas Vilniuje, jis per visą laikinojo perkėlimo laikotarpį neieškojo kito gyvenamojo būsto ir visą laiką iš Vilniaus važinėjo į Kauną, o vien faktas, kad pareiškėjas buvo akivaizdžiai laikinai perkeltas į tokio pobūdžio pareigas, kurių anksčiau nėjo, bei kad buvo perkeltas esant tarnybiniam būtinumui, lemia pripažinimą, jog Išvadoje nustatyti formalūs pažeidimai negalėjo būti vertinami kaip pagrindas atleisti jį iš tarnybos. Nustatyti pažeidimai, net ir pripažinus, kad jie įstaigoje egzistavo, buvo daromi ne tiesiogiai E. K., o jau seniai joje dirbusių kitų darbuotojų, pažeidimai buvo užslėpti, neakivaizdūs. Pareiškėjas dėl pasiaukojimo ir lojalumo tarnybai, t. y., perkėlus jį tarnybinio būtinumo būdu į kitą miestą, nepagrįstai buvo pripažintas kaltu dėl problemų, dėl kurių atsiradimo ar tęsimosi objektyviai negalėjo būti atsakingas. E. K. perkėlimo į Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigas laikotarpiu tarnybinis būtinumas buvo išnykęs, tačiau Teisingumo ministerija nesiėmė jokių veiksmų jį grąžinti į nuolatines pareigas. Atsakovas, net ir galbūt esant tarnybiniam būtinumui, nesiėmė jokių veiksmų šiam būtinumui panaikinti, perkėlimo esant tarnybiniam būtinumui teise naudojosi nepagrįstai ir nemotyvuotai, o suėjus vienerių metų perkėlimo terminui, neteisėtai negrąžino pareiškėjo į jo nuolatines pareigas. Per visą E. K. laikinojo perkėlimo laikotarpį nebuvo skelbiamos atrankos ar konkursai į Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigas. Pareiškėjas apskritai negalėjo būti atleistas iš Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigų teisingumo ministro įsakymu, kadangi sprendimą dėl to turėjo priimti jį į nuolatines pareigas priėmęs asmuo, t. y., Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) direktorius.E. K. pažymėjo, kad jam skirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos – yra neprotinga ir neproporcinga. Nustatyti Kauno tardymo izoliatoriaus veiklos trūkumai atsirado ne dėl neteisėtos jo veikos ir kaltės, o galbūt dėl kompetencijos trūkumo. Laikinai perkeliant pareiškėją į Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigas, niekas neįsitikino jo atitiktimi Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašymo 6.3 punkto reikalavimams, su šiuo pareigybės aprašymu E. K. apskritai nebuvo supažindintas. Iki laikinojo perkėlimo momento jam niekada neteko eiti įstaigos (duomenys neskelbtini) pareigų ir dalyvauti viešuosiuose pirkimuose ar įstaigų ūkinėje veikloje, todėl laikinai eidamas pareigas, pareiškėjas elgėsi sąžiningai ir pagrįstai manė, kad pareigas bei visas procedūras vykdo teisingai. Jis laikinojo būtinumo laikotarpiu stengėsi užtikrinti tinkamą Kauno tardymo izoliatoriaus funkcionavimą. Pažymėjo, kad jokio kasmetinio pokalbio su tiesioginiu vadovu, kuriame būtų buvę aptariami jo gebėjimai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, nei 2015 m., nei 2016 m., nei 2017 m. nebuvo, E. K. taip pat nebuvo kviečiamas į kvalifikacijos vertinimo komisijos posėdžius, o tarnybinės veiklos vertinimo išvados ir einamųjų metų užduotys su juo niekada nebuvo derinamos ir buvo gaunamos vėliau, nei nustato teisės aktai. Be to, Išvadoje Komisija konstatavo ir Ž. M. pažeidimus, tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos – siūlė skirti ir Ž. M., ir pareiškėjui, tačiau nors Išvadoje Ž. M. pažeidimai buvo nurodyti kaip padaryti piktnaudžiaujant tarnyba, padarytas didesnis kiekis tiek šiurkščių, tiek nešiurkščių pažeidimų, jai buvo skirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, o pareiškėjui – atleidimas iš tarnybos. Teisingumo ministras, spręsdamas tarnybinės nuobaudos skyrimo E. K. klausimą, neatsižvelgė į tai, kad jis Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigas ėjo laikinai, bei pažeidė lygiateisiškumo principą ir taikė dvigubus standartus. Pareiškėjui nesuprantama, kuo remiantis Ž. M. už akivaizdžiai šiurkštesnį elgesį buvo skirta švelnesnė nuobauda negu jam, kurio tariamai padaryti nusižengimai apskritai pasireiškė ne tiesioginiais neteisėtais veiksmais, o tik tuo, kad E. K. neva nesukontroliavo jau įsisenėjusios ydingos praktikos Kauno tardymo izoliatoriuje, nepastebėjo užslėptų kitų darbuotojų neteisėtų veiksmų, nesąžiningumo ir taip toliau. Išvados turinys patvirtina, kad nurodytus pažeidimus iš esmės darė kiti darbuotojai, tačiau atsakomybė buvo perkelta tik pareiškėjui. E. K. atkreipė dėmesį, kad kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant klausimą dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, turi būti nustatyta, ar atitinkamuose valstybės tarnautojo veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, t. y., turi būti nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai – pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs valstybės tarnautojas, valstybės tarnautojo kaltė, atitinkamais atvejais – pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių. Nustatydama pareiškėjo kaltę, Komisija netyrė tiesiogiai už konkrečias funkcijas atsakingų darbuotojų padarytų nusižengimų aplinkybių (neparengtų ar netinkamai parengtų dokumentų, Viešųjų pirkimų komisijos, Inventorizacijos komisijos, Paramos gavimo komisijos, Organizacinės etatinės komisijos ir kitų) bei šių darbuotojų kaltės ir nekėlė jų atsakomybės klausimo.Teismo posėdyje pareiškėjas E. K. ir jo atstovas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašė pareiškėjo skundą atmesti.Teisingumo ministerija paaiškino, kad tarnybinis patikrinimas dėl E. K. veiksmų buvo pradėtas atsižvelgus į Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos 2017 m. sausio 11 d. rašte ir jo prieduose, papildomai Teisingumo ministerijoje gautuose pranešimuose bei žiniasklaidoje nurodytas faktines aplinkybes. Visos šios aplinkybės buvo išdėstytos Komisijos 2017 m. vasario 13 d. pranešime apie tarnybinį nusižengimą, kuriame pareiškėjui buvo nurodyta visa gauta informacija, susijusi su jo galbūt padarytais nusižengimais. E. K. įteiktame pranešime pagal tuo metu Komisijos disponuotą informaciją pareikšti įtarimai buvo suformuluoti aiškiai ir konkrečiai ir jis juos suprato. Atsakovas pažymėjo, kad tarnybinis patikrinimas pradedamas ne tada, kai tarnybinę nuobaudą skiriantis asmuo jau yra surinkęs visą informaciją ir įsitikinęs tarnybinio nusižengimo padarymu, o tada, kai gaunama pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad buvo padarytas tarnybinis nusižengimas. Nagrinėjamu atveju teisingumas ministras, priimdamas 2017 m. vasario 6 d. įsakymą dėl Komisijos sudarymo, turėjo tik pradinę informaciją, nurodytą minėtame Specialiųjų tyrimų tarnybos 2017 m. sausio 11 d. rašte, R. K. pranešimuose ir kituose dokumentuose. Kitą medžiagą Komisija rinko viso tarnybinio patikrinimo laikotarpiu iki pat Išvados surašymo, todėl neaišku, kuo remdamasis pareiškėjas teigia, kad Komisija, surašydama 2017 m. vasario 13 d. pranešimą, jau turėjo visus dokumentus, tačiau atsisakė juos pateikti. Priešingai, tarnybinio patikrinimo pradžioje daugiau informacijos apie galbūt atliktus neteisėtus veiksmus turėjo ne Komisija, o pats E. K., kuris tiesiogiai dalyvavo visuose 2017 m. vasario 13 d. pranešime apie tarnybinį nusižengimą nurodytuose procesuose. Atsakovas pažymėjo, kad pareigūnas, galbūt padaręs tarnybinį nusižengimą, turi teisę susipažinti su tarnybinio patikrinimo medžiaga tik baigus tarnybinį patikrinimą, t. y., surašius išvadą, taigi, Teisingumo ministerija galėjo visiškai teisėtai neteikti pareiškėjui net pradinės medžiagos, gautos iš Specialiųjų tyrimų tarnybos. Be to, ši institucija 2017 m. vasario 13 d. pranešimo surašymo metu iš esmės jokių su tyrimu susijusių dokumentų neturėjo, todėl jų negalėjo pateikti. Teisingumo ministerijos 2017 m. kovo 9 d. ir 2017 m. kovo 23 d. raštuose E. K. buvo paaiškinta, kad aktuali medžiaga jam bus pateikta Pataisos pareigūnų tarnybos organizavimo taisyklėse nustatyta tvarka ir terminais, be to, dėl konkrečių dokumentų pateikimo pareiškėjas turėtų kreiptis į Kauno tardymo izoliatorių, o tą jis ir padarė 2017 m. vasario 17 d. bei 2017 m. kovo 7 d. E. K. Pataisos pareigūnų tarnybos organizavimo taisyklių 67 punkte įtvirtinta teise teikti tarnybinį patikrinimą atliekančiai komisijai informaciją bei dokumentus, susijusius su tarnybiniu nusižengimu, pasinaudojo 2017 m. vasario 23 d., 2017 m. kovo 13 d. ir 2017 m. kovo 28 d., o Komisija šiuose paaiškinimuose nurodytas aplinkybes vertino kartu su visa tarnybinio patikrinimo metu surinkta medžiaga. Pareiškėjo teiginiai apie tariamai neteisėtą informacijos ribojimą yra nepagrįsti ir akivaizdžiai klaidina teismą, kadangi visus jam reikalingus dokumentus E. K. gavo tiesiogiai iš jais disponuojančių institucijų. Remdamasis Statuto 30 straipsnio 3 dalimi, atsakovas teigė, kad Statute yra nustatytos išlygos, kai bendrasis vienerių metų terminas nėra taikomas. Skunde pareiškėjas citavo tą pačią normą, tačiau nurodė, kad nagrinėjamu atveju išlygos neturi būti taikomos, nes Teisingumo ministerijos atliktas tarnybinis patikrinimas negali būti laikomas nei auditu, nei piniginių ar kitokių vertybių inventorizacija, nei kompetentingos institucijos patikrinimu. Atsakovas pripažįsta, kad jo atliktas tarnybinis patikrinimas šiuo atveju negali būti laikomas kompetentingos institucijos patikrinimu termino tarnybinei nuobaudai skirti skaičiavimo prasme, tačiau E. K. neįvertino aplinkybės, kad tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas po to, kai Specialiųjų tyrimų tarnyba tyrė R. K. pateiktą informaciją apie galbūt padarytas nusikalstamas veikas ir 2016 m. gruodžio 21 d. nutarime atsisakiusi pradėti ikiteisminį tyrimą, klausimą dėl kitokios atsakomybės formos Ž. M. ir pareiškėjui taikymo perdavė nagrinėti kompetentingoms institucijoms – Teisingumo ministerijai, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolei, Viešųjų pirkimų tarnybai ir Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai. Būtent šiuos Specialiųjų tyrimų tarnybos atliktus tyrimo veiksmus Teisingumo ministerija vertino kaip kompetentingos institucijos patikrinimą, lemiantį trejų metų termino skirti tarnybinę nuobaudą taikymą, todėl Išvadoje nurodant, koks terminas kiekvienam iš atskirai tarnybinių nusižengimų turėjo būti taikomas, buvo vertinama, ar atitinkamus veiksmus tyrė Specialiųjų tyrimų tarnyba. Atsižvelgiant į tai, vieniems tarnybiniams nusižengimams buvo taikomas trejų metų terminas, skaičiuojant atgal nuo ginčijamų teisingumo ministro 2017 m. balandžio 12 d. įsakymų priėmimo, jis nebūtų praleistas visiems veiksmams, padarytiems po 2014 m. balandžio 12 d., o kitiems – vienerių metų terminas, kuris nebūtų praleistas visiems veiksmams, padarytiems po 2016 m. balandžio 12 d. Taigi, E. K. teiginys, kad visais atvejais turėjo būti taikomas naikinamasis vienerių metų terminas, yra nepagrįstas. Pareiškėjas pagal eitas pareigas turėjo būti gerai susipažinęs su valstybės tarnybą bei bausmių vykdymo sistemą reglamentuojančiais teisės aktais, todėl jo tarnybinės atsakomybės nešalina deklaratyvūs teiginiai apie tariamai neaiškų skirtingų terminų taikymo pagrindą. Atsakovas pažymėjo, kad tarnybinės nuobaudos skyrimo terminas taip pat nebuvo pažeistas. Teisingumo ministerija nurodė, kad Išvados 19 dalies 8.2 papunktyje buvo konstatuota, jog E. K. padarė šiurkščius tarnybinius nusižengimus, nustatytus Išvados 5.6, 5.7 ir 8 dalyse. Institucija sutiko su pareiškėjo teiginiu, kad likusių tarnybinių nusižengimų visuma, nesvarbu, kiek jų yra, nedaro pažeidimo šiurkščiu, tačiau pažymėjo, kad Komisijos nustatytų aplinkybių visiškai pakako teigti, jog E. K. padarė šiurkščius tarnybinius nusižengimus, lėmusius jo atleidimą iš tarnybos. Teisingumo ministerijos nuomone, Išvados 5.1–5.4, 6, 7, 10, 16 ir 17 dalyse nurodyti pareiškėjo padaryti tarnybiniai nusižengimai taip pat buvo konstatuoti pagrįstai.Atsakovas atkreipė dėmesį, kad įstaigos vidaus administravimo, racionalaus lėšų naudojimo, kontrolės mechanizmo reguliavimo ir kitus klausimus sprendžia įstaigos (duomenys neskelbtini), kuris yra atsakingas už tinkamą šių procedūrų sureguliavimą. Nors įstaigos (duomenys neskelbtini) turi teisę dalį funkcijų pavesti vykdyti pavaldiems asmenims ar administracijos padaliniams, tačiau teisinis reguliavimas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose, Statuto 25 straipsnio 2 ir 4 dalyse, teisingumo ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 1R-65 patvirtintų Kauno tardymo izoliatoriaus nuostatų 17.1, 17.2, 17.5 ir 17.6 papunkčiuose bei teisingumo ministro 2014 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. 1R-136 patvirtinto Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašymo 7.1, 7.2, 7.9, 7.22 ir 7.28 papunkčiuose, reikalauja, kad įstaigos (duomenys neskelbtini), organizuodamas vadovaujamos įstaigos veiklą, tinkamai vykdytų perduotos funkcijos kontrolę. Delegavimas be deleguotų funkcijų vykdymo kontrolės nėra galimas. (duomenys neskelbtini), nenumatęs deleguotų funkcijų kontrolės mechanizmo ir nekontroliavęs tų funkcijų vykdymo arba nustatęs nepakankamą kontrolės mechanizmą, atsako už tų funkcijų vykdymo padarinius. Pripažinus, kad įstaigos (duomenys neskelbtini), perdavęs dalį savo funkcijų pavaldiems asmenims, nebeatsako už jų veiklos kontrolę, būtų paneigiama įstaigos (duomenys neskelbtini) pareigybės esmė. Pataisos pareigūnų tarnybos organizavimo taisyklėse taip pat yra nustatytos atitinkamos funkcijos Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini), kaip perkančiosios organizacijos (duomenys neskelbtini). Komisija, tirdama viešųjų pirkimų srityje padarytus pažeidimus, nagrinėjo, ar atitinkamus veiksmus atliko (ar privalėjo atlikti) Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigas ėjęs pareiškėjas. E. K. nepagristai teigė, kad buvo nubaustas ne dėl jo asmeniškai padarytų tarnybinių nusižengimų, bet dėl jam pavaldžių asmenų neteisėtų veiksmų. Komisijai pagal kompetenciją priklausė tirti tik E. K. ir Ž. M. tarnybinis nusižengimus, o kitų Išvadoje minimų Kauno tardymo izoliatoriaus tarnautojų ar darbuotojų veiksmai nėra šios bylos nagrinėjimo objektas.Teisingumo ministerija akcentavo, kad pataisos pareigūnų tarnybinės atsakomybės ir laikino perkėlimo (grąžinimo) į kitas pareigas institutai tarpusavyje nėra susiję, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas tik laikinai buvo perkeltas į Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigas, nėra jo tarnybinę atsakomybę lengvinanti ar šalinanti sąlyga. Tokiam perkėlimui E. K. neprieštaravo. Jeigu pareiškėjas manė, kad Teisingumo ministerija neteisėtai negrąžino jo į ankstesnes pareigas Vilniaus pataisos namuose, šį neveikimą per du mėnesius nuo vienerius metus trukusio perkėlimo į Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigas pabaigos, t. y., iki 2016 m. balandžio 13 d., galėjo skųsti. Kadangi E. K. to nepadarė, aptarta administracinės bylos dalis turėtų būti nutraukta. Atsakovas pažymėjo, kad galiojančios teisės aktų nuostatos nenustato termino, griežtai ribojančio laikino perkėlimo trukmę. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 181 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintos tik dvi sąlygos: statutinio valstybės tarnautojo rašytinis sutikimas ir atitiktis pareigybės aprašyme nustatytiems specialiesiems reikalavimams. Teisingumo ministerija 2015 m. vasario 2 d. gavo pareiškėjo sutikimą būti laikinai perkeltam į Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigas. Palyginus Vilniaus pataisos namų (duomenys neskelbtini) ir Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašymuose įtvirtintus specialiuosius reikalavimus, matyti, kad jie yra iš esmės identiški, o E. K. neginčijo, jog bent vieno iš jų neatitinka. Pareiškėjas visą laiką, kai ėjo Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigas, neprašė jo grąžinti į ankstesnes pareigas, neinformavo apie pakankamos kompetencijos, žinių ar gebėjimų eiti šias pareigas nebuvimą ar panašiai. 2015 m. tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje, kurią 2016 m. sausio 19 d. pasirašė teisingumo ministras ir pareiškėjas, E. K. gebėjimai buvo įvertinti kaip geri. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Teisingumo ministerija nevertino jo atitikties keliamiems reikalavimams, tuo labiau kad priverstinio laikino perkėlimo į kitas pareigas teisės aktai nenustato. Jeigu E. K. manė, kad nebuvo pakankamai kompetentingas eiti Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigas, jis turėjo nesutikti būti perkeliamas, todėl skundo teiginiai apie tariamą gebėjimų ir žinių trūkumą turi būti vertinami kaip būdas išvengti tarnybinės atsakomybės. Diskrecijos teisė išspręsti laikino perkėlimo klausimą priklauso teisingumo ministrui. Pareiškėjas į Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigas buvo perkeltas todėl, kad anksčiau šias pareigas ėjusi Ž. M. buvo perkelta į Kalėjimų departamento (duomenys neskelbtini) pareigas, taigi, buvo būtina nedelsiant užtikrinti tinkamą vadovavimą šiai įstaigai, todėl pagrindas taikyti laikiną perkėlimą egzistavo.Teisingumo ministerija nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog tarnybinė nuobauda E. K. buvo skirta už tarnybinius nusižengimus, padarytus jam einant Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigas, o Statuto 13 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmenis į Kalėjimų departamento direktoriaus, direktoriaus pavaduotojo ir Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos direktoriaus pareigas skiria teisingumo ministras, remiantis Statuto 30 straipsnio 9 dalimi, darytina išvada, kad ir nuobaudą pareiškėjui pagrįstai skyrė būtent teisingumo ministras. Išvadoje yra detaliai nurodyti visi aspektai, į kuriuos buvo atsižvelgta, todėl vien faktas, kad E. K. anksčiau nebuvo baustas, negali turėti didesnės reikšmės nei kitos nustatytos aplinkybės. Pagal Statutą, net vienintelio šiurkštaus pažeidimo pakanka taikyti griežčiausią tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos, o teisingumo ministras pritarė Komisijos išvadoms, kad pareiškėjas iš viso padarė dvylika tarnybinių nusižengimų, iš kurių trys buvo kvalifikuoti kaip šiurkštūs. Be to, parenkant konkrečią nuobaudą E. K., buvo atsižvelgta ir į jo kaltės formą, ir į tai, jog padaryti pažeidimai susiję su svarbiomis biudžetinės įstaigos veiklos sritimis – viešaisiais pirkimais ir racionaliu valstybės lėšų naudojimu, viena pagrindinių įstaigos (duomenys neskelbtini) funkcijų – tinkamu vadovavimu bei viešųjų finansų valdymo rizikos valdymu, ir į kitas Išvadoje nurodytas aplinkybes. Negalima teigti, kad paskirta nuobauda buvo per griežta. Atsakovas pažymėjo, kad šioje byloje nėra ir negali būti nagrinėjamas Ž. M. skirtos nuobaudos pagrįstumo klausimas, kadangi nei Statute, nei kituose teisės aktuose nėra įtvirtintas kolektyvinės atsakomybės institutas. Be to, negalima teigti, kad E. K. buvo skirta griežtesnė tarnybinė nuobauda nei nustatyta įstatyme. Išvados turinys patvirtina, kad abiejų minėtų asmenų tarnybiniai nusižengimai buvo įvertinti identiškai – jiems buvo siūloma skirti tą pačią nuobaudą – atleidimą iš tarnybos, todėl pareiškėjui skirtos nuobaudos negalima vertinti kaip griežtesnės. Teisingumo ministras, pasinaudojęs diskrecijos teise, Ž. M. skyrė švelnesnę nuobaudą. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Komisija nustatė, jog Ž. M., skirtingai nei E. K., tarnybinė veikla buvo įvertinta gerai ir labai gerai, be to, ji buvo tris kartus skatinta.Teisingumo ministerija pažymėjo, kad teismui konstatavus, jog valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą, tačiau jam paskirta nuobauda yra per griežta, ši nuobauda, nesant aplinkybių, kurios eliminuotų galimybę asmeniui iš viso taikyti šią tarnybinės (drausminės) atsakomybės priemonę, turėtų būti keičiama į švelnesnę, todėl pareiškėjo reikalavimas panaikinti ginčijamus įsakymus yra ydingas; jis galėtų būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu teismas pripažintų, kad E. K. nepadarė absoliučiai visų Išvadoje nurodytų tarnybinių nusižengimų. Priešingu atveju tai reikštų, kad pareiškėjas išvengia tarnybinės atsakomybės. Atsakovas nurodė, kad net vienintelio Išvadoje paminėto šiurkštaus tarnybinio nusižengimo pakanka taikyti pačiai griežčiausiai tarnybinei nuobaudai – atleidimui iš pareigų, todėl net jeigu teismas pripažintų, jog kai kurie epizodai buvo kvalifikuoti netinkamai, paskirtos nuobaudos rūšis turėtų nesikeisti.Atsakovas akcentavo, kad teismui atmetus pirmąjį reikalavimą, t. y., pareiškėjui neįrodžius, jog Įsakymas Nr. 1P-61 ir Įsakymas Nr. 1P-64 yra neteisėti, nėra pagrindo tenkinti ir kitus reikalavimus, kurie, be kita ko, yra prieštaringi. E. K. nuo Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigų buvo nušalintas teisingumo ministro 2017 m. vasario 9 d. įsakymu Nr. 1P-17, kurį skundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui (administracinė byla Nr. eI-2827-331/2017). Šioje byloje pareiškėjas taip pat reikalavo grąžinti jį į tarnybą, bet ne į Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini), o Vilniaus pataisos namų (duomenys neskelbtini) pareigas. Šioje byloje E. K. apskritai nenurodė pareigų, į kurias turėtų būti grąžintas, todėl reikalavimas nėra tinkamai suformuluotas. Be to, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 105 straipsnio 4 punkte yra nustatyta, kad skundas paliekamas nenagrinėtas, jeigu teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Taigi, pareiškėjui skirtingose bylose keliant tą patį reikalavimą, šioje byloje aptarta skundo dalis turi būti palikta nenagrinėta. Atsakovas akcentavo, kad sprendžiant iš E. K. argumentų abiejose bylose, jis mano, jog jo perkėlimas į Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigas (ir negrąžinimas į ankstesnes) buvo neteisėtas. Nepaisant to, vidutinį darbo užmokestį jis reikalauja priteisti iš Kauno tardymo izoliatoriaus, o ne iš Vilniaus pataisos namų. Pažymėjo, kad Vilniaus pataisos namų (duomenys neskelbtini) pareigų kategorija yra žemesnė, nei Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigų kategorija, o tai lemtų mažesnį darbo užmokestį. Taigi, aptarti pareiškėjo reikalavimai ir jo argumentai skirtingose bylose iš esmės prieštarauja vieni kitiems, todėl turėtų būti atmesti.Teismo posėdyje atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovai palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją.Atsakovas Kauno tardymo izoliatorius atsiliepime į E. K. skundą prašė skundo dalį dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo spręsti išsprendus pareiškėjo skundo dalies dėl atleidimo iš Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigų pagrįstumo. Kauno tardymo izoliatorius paaiškino, kad sprendimą atleisti E. K. iš pareigų priėmė teisingumo ministras. Pažymėjo, kad Kauno tardymo izoliatorius yra Kalėjimų departamentui pavaldi valstybės įstaiga. Teisės aktuose nėra nustatyta teisė tardymo izoliatoriui spręsti (duomenys neskelbtini) skyrimo, nuobaudų jam skyrimo ir atleidimo iš tarnybos bei darbo klausimų, todėl ši institucija nepateikė argumentų dėl nuobaudos pareiškėjui skyrimo ir jo atleidimo iš Kauno tardymo izoliatoriaus (duomenys neskelbtini) pareigų. Kadangi teismas nėra išsprendęs skundo dalies dėl E. K. atleidimo iš Kauno tardymo izoliatorius (duomenys neskelbtini) pareigų ir tarnybos teisėtumo, atsakovui nėra prievolės išmokėti pareiškėjui jo reikalaujamų sumų.Teismo posėdyje atsakovo Kauno tardymo izoliatoriaus atstovas palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją.