Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-11-17 · Administracinė byla Nr. I-3635-406/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-11-17
Bylos Nr.
I-3635-406/2014
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Gintaras Čekanauskas
Atsakovas
E. K.
Pareiškėjas
UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“
Kategorijos
  • 8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-3635-406/14Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01311-2014-7Procesinio sprendimo kategorija 8.2; 74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. lapkričio 17 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Gintaras Čekanauskas,sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,dalyvaujant atsakovės E. K. atstovei L. B.,

išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovui dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės E. K. 805.94 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Pareiškėjas teismui pateiktame skunde nurodė, kad UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ yra viešojo administravimo subjektas, kuriam yra pavestas vietinės rinkliavos iš atliekų turėtojų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą administravimas. Telšių rajono savivaldybės taryba 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. T1-189 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – Nuostatai), kurie yra privalomi visiems Telšių rajono savivaldybės teritorijoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims, komunalinių atliekų turėtojams, valdantiems, naudojantiems, disponuojantiems nekilnojamuoju turtu, išskyrus žemės sklypus, savivaldybės teritorijoje (6p.). Pagal Nuostatus pareiškėjui yra pavesta apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Sutartis su atsakovu dėl komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo nėra sudaryta, nes, kaip matyti iš teisės aktų nuostatų, prievolė mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nustatyta norminių teisės aktų pagrindu. Šiuo atveju atsakovė privalo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kadangi nuosavybės teise nuo 1999 m. balandžio 22 d. iki 2014 m. vasario 27 d. nekilnojamojo turto, esančio Parko g. 17 Telšių mieste. Tačiau atsakovė nėra sumokėjusi pareiškėjai vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokesčio, kuris atsakovo buvo paskaičiuotas remiantis Nuostatų nustatyta tvarka. Pažymi, kad vietinės rinkliavos, paskaičiuotos už 2008 – 2009 metus, neprašo priteisti. Prašo skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovės 805.94 Lt dydžio vietinę rinkliavą, kuri skaičiuotina nuo 2009 m. trečiojo ketvirčio.

Atsakovės atstovė su skundu nesutinka. Nurodo, kad sutartis su pareiškėja nesudaryta, šiukšlių konteineris pristatytas nebuvo. Pablogėjus sveikatai, nuo 2009 m. atsakovė gyvena pas dukrą L. B., už vietinę rinkliavą moka pagal deklaruojamą gyvenamąją vietą Kėdainių miesto seniūnijai. Prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas pagrįstas ir tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovės E. K. pareigos mokėti Telšių rajono savivaldybės tarybos nustatytą ir šios savivaldybės teritorijoje galiojančią vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir šių atliekų tvarkymą.

Komunalinių atliekų tvarkymas, antrinių žaliavų surinkimas, perdirbimo organizavimas teisės aktais yra priskirtas savivaldybių funkcijoms (Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 31 p., Atliekų tvarkymo įstatymo 25 str.). Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis nustato, jog savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali nustatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas.

Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1-2 punktai nustato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 1 dalis numato, kad savivaldybės organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijoje susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti. Šiose sistemose gali būti tvarkomos visos atliekos, išskyrus atliekas įmonių, kurių leidimuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybių organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose.

Telšių rajono savivaldybės taryba 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. T1-189 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus. Vietinė rinkliava – tai šios savivaldybės tarybos sprendimu už komunalinių atliekų surinkimą iš šių atliekų turėtojų ir jų tvarkymą nustatyta privaloma įmoka, galiojanti savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti Nuostatuose nustatyta tvarka. Vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarką nustatoma visiems šios savivaldybės komunalinių atliekų turėtojams. Visiems komunalinių atliekų turėtojams savivaldybės teritorijoje taikomi Nuostatų priede nustatyti vietinės rinkliavos dydžiai. Pareiškėjui yra pavesta apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Pagal vietinės rinkliavos registro duomenis pareiškėjas parengia mokėjimo pranešimą apie apskaičiuotas mokėtinas vietinės rinkliavos įmokas ir mokėjimo terminus, rinkliavos dydį bei pateikia komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų tiekėjui, kuris jį pateikia kiekvienam vietinės rinkliavos mokėtojui.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovei E. K. nuosavybės teise laikotarpiu nuo 1999 m. balandžio 22 d. iki 2014 m. vasario 27 d. priklausė nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskebtini), todėl pagal Nuostatus ji yra vietinės rinkliavos mokėtoja. Iš pateiktų Vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimų matyti, kad atsakovė nemokėjo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl pareiškėja pagrįstai nurodo, kad nuo 2009 m. trečiojo ketvirčio įsiskolinimas už vietinę rinkliavą sudaro 805.94 Lt.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis, nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) bei paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunalinė paslauga (šiukšlių išvežimu) Civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme. Toks vietinės rinkliavos aiškinimas iš esmės atitinka ir formuojamą praktiką kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (pvz., 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011; 2011 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A575-3542/2011), kuriose pažymėta, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad nėra draudžiama nustatyti tokią vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, 2010, p. 55–91; 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 22, 2011, p. 135–146; 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012, Administracinė jurisprudencija Nr. 23, 2012, p. 274–283 ir kt.). Kitaip tariant, savaime nedraudžiama, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų (atliekų) tvarkymą dydis būtų skaičiuojamas pagal galinčių susidaryti, o ne faktinį šių atliekų kiekį. Todėl, kiek tai susiję su ginčo vietine rinkliava, aptariama „atliekų turėtojo“ sąvoka, vartojama Rinkliavų įstatymo (toliau tekste remiamasi 2000 m. birželio 13 d. įstatymo Nr. VIII-1725 redakcija, išskyrus atskirai nurodytus atvejus) 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-857 redakcija) bei Nuostatuose, negali būti aiškinama, kaip apimanti tik tuos asmenis, iš kurių surenkamą ir tvarkomą komunalinių atliekų kiekį galima aiškiai ir tiksliai identifikuoti. Atliekų turėtojas privalo kompensuoti jo aplinkai daromą žalą bei atlyginti komunalinių atliekų sistemos organizatoriaus išlaidas, susijusias su jo atliekų tvarkymu. Aptariamos rinkliavos objektas apima ne tik komunalinių atliekų surinkimą, bet ir šių atliekų apdorojimą Atliekų tvarkymo įstatyme ir jį įgyvendinančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose nustatytais būdais bei tvarka, atliekų tvarkymo veiklos priežiūrą bei atliekų šalinimo vietos priežiūrą po jų uždarymo. Ginčo teisiniams santykiams taikytini Nuostatai taip pat aiškiai įtvirtina, kad vietinės rinkliavos dydžiai nustatomi tokie, kad gautos pajamos padengtų visas atliekų tvarkymo sistemos sąnaudas bei su atliekų tvarkymu susijusias išlaidas. Taigi abejonių, kad nekilnojamojo turto objekto paskirtis ir plotas yra tie parametrai, kurie paprastai daro tiesioginę įtaką komunalinių atliekų kiekiui, susidarančiam šį objektą naudojant, valdant ar juo disponuojant, nekyla.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, plėtodama ankstesnę praktiką analogiškos kategorijos bylose, 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 akcentavo, jog vietinių rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis šią rinkliavą apibrėžia, kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje ir dar kartą pabrėžė, kad aptariama vietinė rinkliava vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka, nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir negali būti vertinama, kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11‑1574/2005; 2008 m. liepos 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑1333/2008; 2012 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822‑2403/2012). Pareiga mokėti savivaldybės tarybos nustatytą ir jos teritorijoje galiojančią vietinę rinkliavą, kurios dydis ir mokėjimo tvarka nustatomi rinkliavos nuostatuose (Rinkliavų įstatymo 12 str., 13 str. 1 d.), tenka visiems šiuose Nuostatuose nurodytiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Vietinė rinkliava ir iš jos kylantys teisiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas. Šie santykiai – tai valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp vietinės rinkliavos mokėtojų ir vietos savivaldos institucijų (šių institucijų įgaliojimus įgyvendinančių asmenų). Todėl, kaip ir dėl mokesčių, taip ir dėl vietinių rinkliavų su jų mokėtojais nesitariama (pvz., žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. ir 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimus; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 29 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A7‑60/2004, Administracinių teismų praktika Nr. 5, p. 33–42).

Paminėtoje Vyriausiojo administracinio teismo nutartyje, be kita ko, buvo pasisakyta, kad „<...> vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka“. Atsakovė dėl lengvatos taikymo nesikreipė, nustatyta tvarka nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą nebuvo atleista. Ta aplinkybė, kad atsakovė gyveno (šiuo metu gyvena) ir gyvenamąją vietą yra deklaravusi kitur, neatleido jos nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą.

Vietinės rinkliavos surinkėjas, kaip atsakingas už vietinės rinkliavos dydžio apskaičiavimą, turi pagrįsti mokesčio dydį. Jam tenka pareiga įrodyti mokėtiną sumą tam pasitelkiant teisinius instrumentus, įtvirtintus Nuostatuose. Savo ruožtu vietinės rinkliavos mokėtojas, siekdamas paneigti apskaičiuotą mokestį, turi teikti įrodymus apie kitokio dydžio mokesčio mokėjimą ar jo nemokėjimą. Toks įrodinėjimo naštos paskirstymas iš esmės atitiktų mokestinio pobūdžio bylose (kai kyla ginčai tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo), kurios savo pobūdžiu artimos šios bylos kategorijai, formuojamą praktiką dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo ir iš to kylančių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2181/2012, 2013 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1199/2013). Nagrinėjamu atveju mokesčio dydis pagrįstas, tuo tarpu įrodymų, paneigiančių apskaičiuotą mokestį, ar patvirtinančių, kad atsakovė nėra vietinės rinkliavos mokėtoja, nepateikta.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, skundo reikalavimas dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo pagrįstas ir tenkintinas.

Pareiškėja taip pat prašo priteisti iš pareiškėjos 181.50 Lt teismo išlaidų.

Lietuvos administraciniame procese vyrauja principas „pralaimėjęs moka“. Šį principą išreiškia ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 str. 2 d. nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose (toliau - Rekomendacijos) dėl užmokesčio dydžio.

Pareiškėjo pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėja su advokatų profesine bendrija yra sudariusi teisinių paslaugų teikimo sutartį Nr. SKGA-2012/0008. Turėtas teismo išlaidas už advokato suteiktas teisines paslaugas surašant skundą pagrindžia PVM sąskaita – faktūra už teisines paslaugas ir 2014 m. rugsėjo 24 d. bankinio mokėjimo kvitas. Iš pateikto prašymo ir prie jo pridėtų dokumentų matyti, kad prašomas priteisti išlaidas sudaro 181.50 Lt suma. Rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama LR Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga (Rekomendacijų 7 p.). Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nuo 2013 m. sausio 1 d. patvirtino 1000 Lt minimalią mėnesinę algą (toliau - MMA).

Kauno apygardos administraciniame teisme buvo priimtas pareiškėjo skundas, už kurį numatyta priteisti maksimaliai 3 MMA (Rekomendacijų 8.2 p.), t.y. 3000 Lt (3x1000Lt). Pareiškėjos pateiktoje sąskaitoje už teisines paslaugas nurodyta, jog už skundo parengimą, numatytą Rekomendacijų 8.2 punkte, advokatas paskaičiavo 181.50 Lt, todėl atsižvelgiant į maksimalų galimai priteistinos sumos dydį, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, Rekomendacijose nustatytus užmokesčio už teikiamą teisinę pagalbą dydžius, konstatuotina, kad pareiškėjo prašomos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių ir laikytinos protingomis bei pagrįstomis. Pareiškėjos prašymas dėl teismo išlaidų atlyginimo tenkintinas (ABTĮ 44-45 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. p., teisėjas

nusprendžia:

Skundą tenkinti.

Priteisti UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ iš E. K. 805.94 Lt (233 Eur) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą ir 181.50 (52 Eur) Lt teismo išlaidų.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Gintaras Čekanauskas