Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Piškinaitės ir Donato Šerno,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 1 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo ieškinį dėl žalos, padarytos neteisėtais Lietuvos Respublikos valstybės valdžią vykdančių institucijų ir pareigūnų veiksmais, atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pareiškėjas 2007 m. gegužės 25 d. pateikė pirmosios instancijos teismui 2007 m. gegužės 15 d. surašytą procesinį dokumentą, pavadintą ieškinio trūkumų pašalinimu, kuriame pripažino nepagrįstai reikalavimą dėl 5 962 081, 93 Lt priteisimo įvardinęs priešieškiniu, bei nurodė, kad ši suma priteistina iš atsakovo kaip žalos atlyginimas dėl teismų atliktų procesinių veiksmų ir priimtų procesinių sprendimų.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas, pagal kurį kiekvienam asmeniui, manančiam esant pažeistas jo teises, garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Tačiau teisė į teisminę gynybą negali būti aiškinama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu, o yra realizuojama tam tikra Civilinio proceso kodekse nustatyta tvarka, kuri yra privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui.

Įstatymų leidėjas, siekdamas vienodai visiems asmenims užtikrinti teisę į teisminę gynybą, nustatė minimalius kreipimosi į teismą reikalavimus (ieškinio pareiškimo formos ir turinio), kurių nesilaikant, nustatytinas terminas procesinio dokumento trūkumams pašalinti (CPK 138 str., 115 str. 3 d.). Pagal CPK 115 straipsnio antrąją dalį, jei procesiniai dokumentai neatitinka jų formai ir turiniui keliamų reikalavimų, teismas priima nutartį ir nustato pakankamą terminą, tačiau ne trumpesnį kaip septynios dienos, trūkumams pašalinti. Jei pareiškėjas teismo nustatytu terminu pašalina ieškinio trūkumus, procesinis dokumentas, laikomas paduotu pradinę jo pateikimo teismui dieną; priešingu atveju ieškinys laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas jį padavusiam asmeniui (CPK 138 str., 115 str. 3 d.). Pagal CPK 3 straipsnio pirmąją dalį, teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus bei kitus teisės aktus, privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais; priimdamas nutartį dėl procesinio dokumento trūkumų pašalinimo, teismas privalo aiškiai bei suprantamai nurodyti pašalintinus ieškinio trūkumus, kad pareiškėjas galėtų juos tinkamai ir laiku pašalinti, o laikydamas, kad pareiškėjas nepašalino teismo nurodytų ieškinio trūkumų, privalo motyvuotai tai nurodyti teismo nutartyje (CPK 219 str. 1 d. 5 p.).

Ieškinio priėmimo stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio, tai yra sprendžiama, ar asmuo turi procesinę teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę realizuoja laikydamasis proceso įstatymų nustatytos tvarkos. Materialinio teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su į teismą besikreipiančio asmens teise į reikalavimo patenkinimą, analizuojamos tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. vasario 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB ,,Akvilegija” v. V. G. (bylos Nr. 3K-3-244/2003 m., kat. 95.1; 96), yra išaiškinęs, kad ,,tinkamas teisės kreiptis į teismą realizavimas įstatymo leidėjo siejamas su ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą todėl, kad būtent ieškinio dalyko ir pagrindo tinkamas suformulavimas leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas, be ko teismo procesas taptų neįmanomu“. CPK 135 straipsnio pirmosios dalies 2 punkte numatyta, kad ieškinio dalykas yra ieškovo reikalavimas, o pagal tos pačios dalies 4 punktą faktiniu ieškinio pagrindu yra laikomos aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1999 m. birželio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. A. v. Klaipėdos apskrities centrinis paštas (bylos Nr. 3K-3-271/1999 m., kat. 5) nurodė, kad ,,bet kokia ginčus dėl teisės sprendžianti institucija gali suteikti efektyvią gynybą tik tuo atveju, jeigu besikreipiantysis į ją asmuo pakankamai aiškiai formuoja savo reikalavimą ir to reikalavimo pagrindimą. Teismas, kaip ginčus dėl teisės sprendžianti institucija, privalo būti nešališkas. Tai reiškia, kad teismas negali tapti ieškovo advokatu ir už jį suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą. Ieškovas, pats to nesugebėdamas padaryti, gali kreiptis teisinės pagalbos advokato ar kito asmens”.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo D. Š. ieškinio priėmimo klausimą, nustatė terminą procesinio dokumento trūkumams pašalinti, tai yra pareiškėjui išaiškino, jog ieškinyje turi būti nurodyta, kokių konkrečių pareigūnų neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, pagrįsti žalos atsiradimą ir jos dydį bei nurodyti priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir žalos, patikslinti ieškinį dėl priešieškinio reikalavimų ir reikalavimų, pagal kuriuos gali atsakyti ieškinyje atsakovu nurodyta Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos. Pareiškėjas, vykdydamas teismo nutartį dėl trūkumų pašalinimo, pateikė teismui procesinį dokumentą, pavadintą ieškinio trūkumų pašalinimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant, ar pareiškėjas įvykdė teismo nutartį ir pašalino ieškinio trūkumus, turi būti analizuojama ne procesinio dokumento forma, kaip skundžiamoje nutartyje nepagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, o jo turinys. Kaip matyti iš ieškinio ir šalinant jo trūkumus pateikto procesinio dokumento, pavadinto ieškinio trūkumų pašalinimu, turinio, pareiškėjas Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, pareiškė kelis reikalavimus, tai yra dėl 5 962 081, 93 Lt žalos atlyginimo, 9 794 626 Lt negautų pajamų priteisimo ir 13 000 000 Lt neturtinės žalos priteisimo. Prašomą atlyginti 5 962 081, 93 Lt žalą pareiškėjas grindžia tuo, kad, jo manymu, ši pinigų suma nepagrįstai iš jo buvo priteista teismų procesiniais sprendimais skirtingose bylose tenkinant pareiškėjo atžvilgiu pareikštus ieškinius. Taigi pareiškėjas iš esmės kvestionuoja įsiteisėjusius teismų procesinius sprendimus, manydamas, kad teismai, tenkindami jo atžvilgiu pareikštus ieškinius, neteisėtai priteisė iš pareiškėjo atitinkamas pinigų sumas. Atsižvelgdama į pareiškėjo nurodytą šio ieškinio reikalavimų pagrindą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nesutikdamas su pareikštu ieškiniu suinteresuotas asmuo savo argumentus gali išdėstyti atitinkamoje byloje pateikiamuose procesiniuose dokumentuose, dalyvaudamas tos bylos nagrinėjime, teikdamas paaiškinimus visais byloje kylančiais klausimais ir pan. Tačiau įsiteisėjęs nepalankus teismo procesinis sprendimas negali būti atskiro ieškinio pagrindas, tai yra nepatenkintas bylos rezultatu asmuo negali reikšti ieškinio, kurio pagrindu būtų nurodytos aplinkybės, jog jis nesutinka su įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu. Tokį proceso teisės normų aiškinimą lemia teismo procesinio sprendimo savybės, kurias jis įgyja, kai įsiteisėja. Atkreiptinas dėmesys, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas sukelia svarbių teisinių padarinių – jis įgyja res iudicata galią, nenuginčijamumo, prejudicialumo, vykdytinumo savybes (CPK 18, 279 straipsniai). Taigi įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 str., Teismų įstatymo 9 str. 1 d.). CPK 279 straipsnio ketvirtojoje dalyje nustatyta, kad sprendimui, nutarčiai ar nutarimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius (sprendimo res iudicata galia). Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvavusiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).

Taip pat pareiškėjas ieškinyje teigia, kad dėl 1993 m. gruodžio 15 d. - 2007 m. balandžio 6 d. laikotarpiu vykusio bylinėjimosi jis neteko galimybės verstis verslu ir dėl to iš nuosavybės teise turimos individualios įmonės ,,Nida“ veiklos negavo 9 794 626 Lt pajamų, kuriuos prašė priteisti CK 6.249 straipsnio pirmosios dalies pagrindu iš Lietuvos valstybės. CK 6.249 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtinta žalos samprata. Šioje teisės normoje nustatyta, kad žala yra laikoma taip pat ir negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Kai nukenčia asmens turtiniai (ekonominiai) interesai, žala, įvertinta pinigais, laikoma nuostoliais. Tais atvejais, kai asmuo dėl patirtų jo teisių suvaržymų patiria nuostolius negavęs pajamų iš savo veiklos, jis turi teisę reikalauti negautos naudos kaip netiesioginių nuostolių. Taikant civilinę atsakomybę, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie priežastiniu ryšiu susiję su nustatytais neteisėtais veiksmais (CK 6.247 str., 6.272 str. 1 d.). Vadinasi, pareiškėjas, formuluodamas ieškinio reikalavimo dėl negautų pajamų priteisimo pagrindą turi nurodyti, kokius konkrečiai ir kokio asmens atliktus veiksmus laiko neteisėtais, kuo, pareiškėjo manymu, pasireiškia šių veiksmų neteisėtumas, bei pagrįsti priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir atsiradusių neigiamų padarinių buvimą. Tuo tarpu pareiškėjas ieškinio pagrindą išdėstė tik abstrakčiai, nurodydamas, jog įvairiose bylose priimtais procesiniais teismų sprendimais jam buvo padaryta žala, kurią ir prašo atlyginti. Taigi iš ieškinio ir šalinant jo trūkumus pateikto procesinio dokumento turinio negalima konstatuoti, kad pareiškėjas tinkamai suformulavo šio ieškinio reikalavimo pagrindą, nes nenuoseklus daugelio faktinių aplinkybių išdėstymas savaime nereiškia, kad yra tinkamai suformuluotas ieškinio reikalavimo pagrindas. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad priklausomai nuo to, kokiems asmenims ir kokiu pagrindu yra reiškiamas ieškinys dėl žalos atlyginimo, yra sprendžiama, ar besikreipiantis į teismą asmuo yra pagal įstatymą atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Kaip pagrįstai nutartyje dėl trūkumų pašalinimo nurodė pirmosios instancijos teismas, jeigu reikalavimai yra reiškiami ne dėl teismo (teisėjų), o dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų, jie turi būti apmokėti CPK 80 straipsnio pirmosios dalies 1 punkte nustatytu žyminiu mokesčiu.

Taigi nepaisant netinkamo kai kurių proceso teisės normų aiškinimo, ieškinį laikydamas nepaduotu ir jį grąžindamas pareiškėjui, teismas ieškinio priėmimo klausimą išsprendė iš esmės teisingai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, jog ,,teisingų teismų sprendimų panaikinimas vien dėl netinkamos jų motyvacijos būtų nelogiškas ir neatitiktų proceso operatyvumo bei ekonomijos principų. Panaikinus tokius teismų sprendimus ir perdavus nagrinėti bylą iš naujo galutinis bylos rezultatas nepasikeistų“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 d. gegužės 29 d. nutartis civ. byloje Lietuvos kariuomenė v. P. U., V. V. U. (bylos Nr. 3K-3-782/2002 m., kat. 14.3; 18.2; 45.9.2; 84)). Todėl remdamasi anksčiau išdėstytais argumentais teisėjų kolegija Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 1 d. nutartį, kuria pareiškėjo D. Š. ieškinys laikytas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiam asmeniui, palieka nepakeistą (CPK 337 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.