- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-03-06
- Bylos Nr.
- 2-2481-877/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rita Liukaitytė
- Pareiškėjas
- J. N., O. D.
- Suinteresuotas asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius
Kauno miesto apylinkės teismo teisėja Rita Liukaitytė, sekretoriaujant Ramunei Beržinskienei, viešame teismo posėdyje dalyvaujant pareiškėjams J. N., O. D., jų atstovei advokatei V. I. B., suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus atstovei J. N., nedalyvaujant suinteresuotų asmenų Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus atstovams, žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų J. N., O. D. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai J. N., O. D. kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą nukentėjusių nuo 1939-1990 m. okupacijų asmenų teisinio statuso pripažinimo tikslu, kad jie gimė (duomenys neskelbtini) Intoje, tremtinių A. N. ir J. N. šeimoje, kai tėvams buvo taikomos specialios įskaitos sąlygos ir apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė – uždrausta gyventi Lietuvoje. Pareiškime nurodo, kad jų motina J. B., gimusi (duomenys neskelbtini), 1948-09-19 buvo Saugumo suimta ir 1948-11-20 LTSR VRM kariuomenės karo tribunolo nuosprendžiu nuteista pagal RTFSR BK 58-1 „a“ str. dvidešimt penkeriems metams laisvės atėmimo ir politinių teisių suvaržymu penkeriems metams, su turto konfiskacija, bausmę atliekant pataisos darbų lageryje Intoje, Komijos ATSR. Iš Pabaltijo karinės apygardos Karo tribunolo 1955-01-25 nutartyje esančių duomenų matyti, kad motinai bausmės laikas sumažintas iki aštuonerių metų laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos darbų lageryje, 1956-02-04 iš lagerio paleista, išvyko į Komijos ATSR Intos miestą. Jų tėvas A. N., gimęs (duomenys neskelbtini), 1948-06-30 buvo suimtas ir 1948-11-20 LTSR VRM kariuomenės karo tribunolo nuosprendžiu nuteistas pagal RTFSR BK 58-1 „a“ str. dvidešimt penkeriems metams laisvės atėmimo ir politinių teisių suvaržymu penkeriems metams, su turto konfiskacija, atliekant bausmę pataisos darbų lageryje. Pabaltijo karinės apygardos Karo tribunolo 1955-01-25 nutartyje yra duomenų, kad bausmės laikas buvo sumažintas iki 10 metų laisvės atėmimo, atliekant bausmę pataisos darbų lageryje. A. N. 1955-12-30 Komijos ATSR Aukščiausiojo teismo nutarimu buvo paleistas iš Minlago ir išvyko gyventi į pasirinktą gyvenamąją vietą Karagandos mieste. Iš archyvinių pažymų matyti, kad jų tėvai buvo nuteisti už dalyvavimą partizaninėje veikloje, „kovą prieš Tarybų valdžią“. Jų tėvai J. B. ir A. N. susipažino, kai gyveno Intoje tremties sąlygomis. Motina iš įkalinimo buvo paleista 1956-02-04, tėvas - 1955-12-30. Gyvendami tremtyje Intoje, tėvai 1956-02-26 susituokė. (duomenys neskelbtini) motina pagimdė trynukus, tačiau jų brolis mirė po kelių parų. Pasibaigus tėvų įkalinimui, liko nuosprendžiais paskirtas draudimas – politinių teisių suvaržymas penkeriems metams (tremtis). Motinai draudimas baigėsi 1961-02-04, tėvui - 1960-12-30. Bet ir pasibaigus tremties laikui tėvų į Lietuvą grįžti neleido, kadangi galiojo 1957-01-21 Įsakas, draudžiantis buvusiems politiniams kaliniams grįžti į Lietuvą. Nežiūrint draudimo, tėvai 1962 m. pavasarį pabėgo į Lietuvą nelegaliai, į savo ankstesnes gyvenamąsias vietas (duomenys neskelbtini) negrįžo, slapstėsi. Grįžę, apsigyveno (duomenys neskelbtini), kur slapstėsi pas tėvo pažįstamus. Po pusantrų metų tėvai nuvažiavo pas motinos gimines į (duomenys neskelbtini) ir toliau gyveno nelegaliai. Slapstėsi iki 1964 m. vasaros, kuomet tėvas nuėjo į milicijos įstaigą ir prisipažino, kad yra pabėgęs tremtinys ir daugiau slapstytis nebenori. Tėvams buvo išduoti laikini asmens tapatybės pažymėjimai, o po pusės metų tėvai gavo pasus ir pradėjo dirbti. Vėliau abu tėvai buvo reabilituoti remiantis LTSR Aukščausiosios Tarybos 1989-09-29 įstatymu „Dėl asmenų, nuteistų už kai kurias veikas, reabilitavimo“. Tėvui A. N. buvo pripažintas politinio kalinio statusas. Tėvas A. N. mirė 2005-03-31, motina J. N. mirė 1981 m. Lietuvos Aukščiausias Teismas 2011-09-01 pažymėjime Nr. 2R-124 nurodė, kad J. B. buvo neteisėtai represuota, nuteista pagal RTFSR BK 581a str. dvidešimt penkeriems metams įkalinimo pataisos darbų stovykloje, kad laisvės atėmimo vietoje Komijos ATSR Intoje išbuvo nuo 1948-09-19 iki 1956-02-04. Tėvo A. N. 2011-09-01 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo reabilitavimo pažymėjime Nr. 2R-125 nurodyta, kad tėvas yra reabilituotas, kad buvo neteisėtai represuotas ir nuteistas pagal RTFSR 581a str. dvidešimt penkeriems metams įkalinimo pataisos darbų stovykloje. Pažymėjime nurodyta, kad tėvas bausmę atliko Komijos ATSR Intoje nuo 1948-06-22 iki 1955-12-30. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažymėjimuose nėra duomenų apie tai, kad abu tėvai buvo nuteisti ir politinių teisių suvaržymu penkeriems metams (tremtimi). Tėvams įkalinimo laikas buvo sumažintas – tėvui iki 10 metų, motinai iki 8 metų, tačiau bylose nėra duomenų apie tai, kad tėvams būtų panaikintas teisių suvaržymas 5-riems metams. Būtent, politinių teisių suvaržymo (tremties) metu ir gimė jie, pareiškėjai. Pasibaigus teisių suvaržymui, Lietuvoje jau galiojo LTSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo 1957-01-21 įsakas „Dėl uždraudimo grįžti į Lietuvą nuteistiesiems ir atlikusiems bausmę buvusiems Lietuvos buržuazinių vyriausybių vadovams, buržuazinių politinių partijų vadovams, lietuvių nacionalistinio pogrindžio aktyviems dalyviams, antitarybinių organizacijų vadovams“. Pagal šį aktą nuteistiems už Tėvynės išdavimą (RTFSR BK 58 str.) buvo uždrausta atlikus bausmę grįžti į Lietuvą. Suinteresuotas asmuo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras 2011-11-23 raštu Nr. 38R-n-1543 juos informavo, kad Pasipriešinimo dalyvių teisių komisija pareiškėjui statuso pagal Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 str. l d. 5 p. nepripažino, kadangi nėra duomenų apie tai, kad jie gimė tremtinių šeimoje, jeigu bent vienam iš tėvų buvo taikomos specialios įskaitos sąlygos arba buvo apsiribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė. Aprašyti įrodymai bei 1957 m. LTSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsakas patvirtina, kad jie gimė tėvams esant tremtyje ir galiojant draudimui grįžti gyventi į Lietuvą. Juridinio fakto nustatymas, kad jie gimė tremtinių šeimoje, jiems sukels teisines pasekmes. Teismo sprendimo pagrindu jiems bus pripažintas tremtinio teisinis statusas ir paskirta valstybinė pensija.
Pareiškėjas J. N. patvirtino pareiškime išdėstytas aplinkybes ir paaiškino, kad tėvai negalėjo legaliai grįžti į Lietuvą, jų neregistravo. Pabėgę iš tremties ir grįžę į Lietuvą, tėvai slapstėsi, trumpai nelegaliai gyveno (duomenys neskelbtini), vėliau – (duomenys neskelbtini). Mokyklą jis lankė (duomenys neskelbtini). Prašo patenkinti pareiškimą.
Pareiškėja O. D. patvirtino pareiškime išdėstytas aplinkybes ir paaiškino, kad Sibire prabuvo iki jai sukako penkeri metai. Tėvas buvo įkalintas, dirbo šachtoje, motina taip pat buvo įkalinta, dirbo prie geležinkelio tiesimo. Žino, kad tėvams nebuvo galima grįžti į Lietuvą, tačiau negali pasakyti, ar įkalinimas buvo pasibaigęs. Tėvai iš Sibiro pabėgo be dokumentų, iš pradžių slapstėsi ir nelegaliai gyveno pas pažįstamus (duomenys neskelbtini). Vėliau tėvai slapstėsi kažkur prie (duomenys neskelbtini), keturiose vietose (duomenys neskelbtini). Išsikeldavo, nes arba šeimininkai sužinodavo, kad jie neturi dokumentų, arba tėtis sakydavo, kad jau reikia važiuoti kitur. Tėtis su motina šnabždėdavosi, kad jau surado, reikia vėl keltis. Motina sakydavo, kad jau pavargo. Taip ir gyvendavo, tai pas vienus, tai pas kitus. 1962 m. ar 1964 m. tėvo iniciatyva legalizavosi, nes jis buvo pavargęs slapstytis. Prašo pareiškimą patenkinti.
Pareiškėjų atstovė paaiškino, kad pareiškėjai kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad jie gimė Intoje, tremtinių A. N. ir J. N. šeimoje galiojant draudimui tėvams po įkalinimo ir po tremties grįžti gyventi į Lietuvą. Pareiškėjų motina buvo politinė kalinė, nuteista pagal RTFSR BK 58 str. už tai, kad dalyvavo partizaniniame judėjime. 1948-09-19 ji buvo suimta, nuteista pagal RTFSR BK 58 str. 25 metams pataisos darbų su teisių suvaržymu 5 metams. Pareiškėjų motina yra reabilituota. Pareiškėjų tėvas taip pat buvo politinis kalinys, 1948-06-30 buvo suimtas TSRS saugumo, laikomas kalėjime, vėliau buvo nuteistas pagal RTFSR BK 58 str. 25 metams laisvės atėmimo, atliekant bausmę pataisos darbų lageryje, ir 5 metams tremties. Šie duomenys užfiksuoti Lietuvos ypatingojo archyvo pažymose. Pareiškėjų tėvas taip pat yra reabilituotas. Pareiškėjų tėvai susipažino tremties sąlygomis Intoje ir ten susituokė. Pareiškėjų motina (duomenys neskelbtini) pagimdė trynukus, kurių vienas ligoninėje mirė. Kitus vaikus pareiškėjų tėvas iš ligoninės pavogė, nes bijojo, kad ir jie ten mirs. Pareiškėjai gimė galiojant draudimui grįžti į Lietuvą. Kad pareiškėjams būtų pripažintas nuo okupacijos nukentėjusių asmenų statusas, reikia įrodyti, kad jie gimė esant draudimui gyventi Lietuvoje. Tokių duomenų iš Ypatingojo archyvo pažymų nematyti. Tačiau pažymoje apie A. N. nurodyta, kad jis 1955 m. paleistas iš įkalinimo ir išvyko į Karagandos sritį. Iš to matyti, kad įkalinimo laikas buvo sumažintas, bet niekur nenurodyta, kad buvo sumažintas tremties laikas. Darytina išvada, kad po įkalinimo jie toliau gyveno tremties sąlygomis, pareiškėjai gimė galiojant draudimui grįžti į Lietuvą. Buvo Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo 1957-01-21 įsakas „Dėl uždraudimo grįžti į Lietuvą“, kuriame nurodyta, kad nuteistiems ir atlikusiems bausmę buvusiems Lietuvos buržuazinių vyriausybių vadovams, buržuazinių politinių partijų vadovams, nacionalistinio pogrindžio aktyviems dalyviams, antitarybinių organizacijų vadovams galiojo draudimas grįžti į Lietuvą. Dar buvo ir galiojo LTSR 1956 m. įsakas, draudžiantis politiniams kaliniams grįžti į Lietuvą. Galiojant tokioms sąlygoms niekas negalėjo grįžti. Be to, pareiškėjų tėvai neturėjo asmens dokumentų, pasai buvo atimti, jie turėjo tik korteles. Jie kiekvieną savaitę turėjo registruotis spec. komendantūrose, kadangi prasidėjo politinių kalinių bėgimas į Lietuvą. Juos gaudydavo ir kuriuos pagaudavo, grąžindavo atgal. RTFSR BK 58 str. yra kontrrevoliucinis nusikaltimas. 58 str. 1a, pagal kurį buvo nuteisti pareiškėjų tėvai, yra tėvynės išdavimas. Kadangi pareiškėjų tėvai buvo nuteisti beveik griežčiausia bausme, jiems galiojo draudimas grįžti į Lietuvą. Abu pareiškėjai yra dvynukai, gimę (duomenys neskelbtini). Pareiškėją J. N. tėvai įdavė kažkam, kad parvežtų į Lietuvą, nes jis labai sirgo. Pareiškėja O. D. dar liko gyventi Sibire. 1962 m. tėvai pabėgo į Lietuvą, slapstėsi ir tik vėliau legalizavosi. Pareiškėjų tėvai mirė Lietuvoje. Pareiškėjas J. N. kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka, kad būtų pripažintas nukentėjusio nuo okupacijos asmens statusas, tačiau buvo atsisakyta prašymą patenkinti. Pasipriešinimo dalyvių teisių komisija pateikė išvadą nepripažinti nuo okupacijų nukentėjusios asmens tremtinio statuso, nes nėra pagrindo. Nurodė, kad nėra įrodymų, kad jis gimė tremties sąlygomis. Šią aplinkybę reikia įrodyti teisme. Lydraštyje dėl nuo okupacijų nukentėjusio asmens tremtinio statuso parašyta, kad pateikus teismo sprendimą, komisija šį klausimą svarstys pakartotinai. Prašyti išreikalauti trūkstamus dokumentus per Užsienio reikalų ministerijos Konsulinį skyrių iš Rusijos Federacijos pareiškėjų tėvų įkalinimo vietų archyvų yra netikslinga, kadangi dalį dokumentų okupantai sunaikino, o į Ypatingąjį archyvą grįžę dokumentai jau yra pateikti. Prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai J. N. ir O. D. gimė Intoje, tremtinių šeimoje, kai tėvams buvo taikomas draudimas grįžti į Lietuvą. Juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas sukels teisines pasekmes, jiems bus pripažintas nuo okupacijų nukentėjusio asmens statusas, gaus nukentėjusio asmens pensiją.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punktą tremtiniais pripažįstami asmenys, gimę tremtinių šeimose trėmimo metu ir tremtyje, jeigu bent vienas iš tėvų buvo tremtinys ir jeigu bent vienam iš tėvų buvo taikomas specialios įskaitos (komendantūros) sąlygos arba buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje). Pagal minėto įstatymo 5 straipsnio 4 dalį tokiems asmenims pripažįstamas nuo okupacijų nukentėjusio asmens - tremtinio teisinis statusas. J. N. pateikė teismui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro raštą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjui pripažinti nuo okupacijų nukentėjusio asmens - tremtinio teisinį statusą pagal Asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punktą nėra teisinio pagrindo, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažymėjimuose nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjo gimimo metu jo tėvai buvo tremtyje (pasibaigus įkalinimui) arba jiems, pasibaigus įkalinimui, buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje). CPK 445 straipsnis numato, kad teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių teikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Suinteresuotas asmuo nuomonę dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, atsižvelgdamas į įrodymų visumą (tame tarpe ir liudytojų parodymus), kad pareiškėjai gimė Intoje, tremtinių A. N. ir J. N. šeimoje, kai tėvams buvo taikomos specialios įskaitos sąlygos ir apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta gyventi Lietuvoje), pareikš teismo posėdžio metu (44-45 b.l.).
Suinteresuoto asmens atstovė J. N., susipažinusi bylos duomenimis, prašo teismo sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priimti savo nuožiūra.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius atsiliepime į pareiškimą prašė bylą išnagrinėti įvertinus pateiktus įrodymus, liudytojų parodymus, vadovaujantis byloje esančių įrodymų visuma. Prašė bylą nagrinėti suinteresuoto asmens atstovui nedalyvaujant (39-41 b.l.).
Suinteresuotas asmuo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras atsiliepime į pareiškimą prašė teismo priimti sprendimą savo nuožiūra. Nurodė, kad pareiškėjai, siekdami įgyti nukentėjusio asmens - tremtinio statusą, prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jie gimė tremtinių šeimoje, kai jų tėvams buvo taikomos specialios įskaitos sąlygos ir apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta gyventi Lietuvoje). Pareiškėjai jokių šį faktą patvirtinančių dokumentų nepateikė. Pareiškėjų tėvas A. N. kalėjo iki 1955-12-30, motina J. B. – iki 1956-02-04, o pareiškėjai gimė (duomenys neskelbtini). Tėvui, o pareiškėjų tvirtinimu ir motinai, penkeriems metams buvo apribotos civilinės teisės nustatytos RTFSR BK 31 str. (aktyvios ir pasyvios balsavimo teisės atėmimas, draudimas užimti renkamas pareigas visuomeninėse organizacijose, draudimas užimti vienokias ar kitokias valstybines pareigas, draudimas nešioti garbės vardus, atėmimas tėvystės teisių ir tam tikrų teisių į pensiją atėmimas). Draudimą gyventi tam tikroje vietovėje, tame tarpe ir Lietuvoje, reguliavo RSFSR BK 35 str. Suinteresuotas asmuo prašė bylą nagrinėti jo atstovui nedalyvaujant (37 b.l.).
Motyvuojamoji dalis
Pareiškimas tenkintinas.
Teismas ypatingosios teisenos tvarka nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga ( CPK 444 str. 1 d.). CPK 444 ir 445 str. įtvirtinta, kad juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjai J. N., O. D. yra J. N. (B.), gimusios (duomenys neskelbtini), ir A. N., gimusio (duomenys neskelbtini), vaikai (17-20 b.l.). J. N. (B.) 1948-11-20 LTSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) kariuomenės karo tribunolo nuosprendžiu nuteista pagal RTFSR BK 581a str. dvidešimt penkeriems metams laisvės atėmimo ir politinių teisių suvaržymu penkeriems metams, su turto konfiskacija, bausmę atliekant pataisos darbų lageryje Intoje, Komijos ATSR. Iš Pabaltijo karinės apygardos Karo tribunolo 1955-01-25 nutartyje esančių duomenų matyti, kad J. N. (B.) bausmės atlikimo laikas sumažintas iki aštuonerių metų laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos darbų lageryje, 1956-02-04 iš lagerio paleista, išvyko į Komijos ATSR Intos miestą (10-11 b.l.). A. N. 1948-11-20 LTSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) kariuomenės karo tribunolo nuosprendžiu nuteistas pagal RTFSR BK 581a str. dvidešimt penkeriems metams laisvės atėmimo ir politinių teisių suvaržymu penkeriems metams, su turto konfiskacija, atliekant bausmę pataisos darbų lageryje. Pabaltijo karinės apygardos Karo tribunolo 1955-01-25 nutarties duomenimis bausmės laikas buvo sumažintas iki dešimt metų laisvės atėmimo, atliekant bausmę pataisos darbų lageryje. A. N., vadovaujantis 1954-07-01 TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku, 1955-12-30 buvo paleistas iš įkalinimo, išvyko į pasirinktą gyvenamąją vietą Karagandos mieste (13-14 b.l.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-09-01 išduotame teisių atkūrimo pažymėjime Nr. 2R-124 nurodyta, kad pareiškėjų motina J. N. (B.), gimusi (duomenys neskelbtini), gyvenusi Utenos apskr., Kuktiškių valsč., Medinų k., buvo neteisėtai represuota ir LTSR vidaus reikalų ministerijos kariuomenės karinio tribunolo 1948-11-20 nuosprendžiu nuteista pagal RTFSR BK 581a str. dvidešimt penkeriems metams įkalinimo pataisos darbų stovykloje. Laisvės atėmimo vietose LTSR, Komi ATSR Intoje išbuvo nuo 1948-09-19 iki 1956-02-04. Pagal Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo 1 straipsnį ji yra nekalta Lietuvos Respublikai ir jai yra atkuriamos visos jos pilietinės teisės (9 b.l.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-09-01 išduotame teisių atkūrimo pažymėjime Nr. 2R-125 nurodyta, kad pareiškėjų tėvas A. N., gimęs (duomenys neskelbtini), gyvenęs Vilniaus mieste, buvo neteisėtai represuotas ir LTSR vidaus reikalų ministerijos kariuomenės karinio tribunolo 1948-11-28 nuosprendžiu nuteistas pagal RTFSR BK 581a str. dvidešimt penkeriems metams įkalinimo pataisos darbų stovykloje, penkeriems metams apribojant civilines teises, nustatytas RTFSR BK 31 straipsnyje. Laisvės atėmimo vietose LTSR, Komi ATSR Intoje išbuvo nuo 1948-06-22 iki 1955-12-30. Pagal Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo 1 straipsnį jis yra nekaltas Lietuvos Respublikai ir jam yra atkuriamos visos jo pilietinės teisės (12 b.l.). Iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos (toliau – Komisija) 2011-11-23 pranešimo matyti, kad pareiškėjas J. N. kreipėsi į Komisiją dėl nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinio statuso pripažinimo pagal Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 str. 1 d. 5 p. Komisija nurodė, kad pareiškėjas turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad pareiškėjo gimimo metu (duomenys neskelbtini) jo tėvai buvo tremtyje (pasibaigus kalinimui) arba jiems, pasibaigus įkalinimui, buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje) (21, 22 b.l.).
Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 str. 1 d. 5 p. nustato, kad tremtiniais pripažįstami asmenys, gimę tremtinių šeimose trėmimo metu ir tremtyje, jeigu bent vienas iš tėvų buvo tremtinys ir jeigu bent vienam iš tėvų buvo taikomas specialios įskaitos (komendantūros) sąlygos arba buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje).
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjų tėvai A. N. ir J. N. (B.) susituokė 1956-02-26, santuoka įregistruota Intos miesto Civilinės metrikacijos biure (įrašo Nr. 251) (15-16 b.l.). Pareiškėjai J. N., O. D. gimė (duomenys neskelbtini) Intos mieste, Komijos ATSR (17-20 b.l.). Pareiškėjų paaiškinimais nustatyta, kad pasibaigus įkalinimo terminui, jų tėvai negalėjo legaliai grįžti į Lietuvą ir prisiregistruoti. Pabėgę iš tremties ir 1962 m. nelegaliai, be dokumentų, grįžę į Lietuvą, tėvai slapstėsi, nelegaliai gyveno pas pažįstamus žmones (duomenys neskelbtini), vėliau – keliose vietose (duomenys neskelbtini), keturiose vietose (duomenys neskelbtini). Pavargę slapstytis ir keltis iš vienos gyvenamosios vietos į kitą, tėvai 1964 m. kreipėsi į milicijos įstaigą, prisipažino, kad yra pabėgę tremtiniai ir daugiau slapstytis nebenori. Tėvams buvo išduoti laikini asmens tapatybės pažymėjimai, o po pusės metų tėvai gavo pasus ir pradėjo dirbti. Liudytoja J. Z. patvirtino, kad pareiškėjai kartu su tėvais Lietuvoje negyveno vienoje vietoje, kraustėsi iš vienos vietos į kitą. Teismas pažymi, kad TSRS Gynybos ministerijos Pabaltijo karinės apygardos karinės prokuratūros archyviniame fonde Nr. K-2 saugomoje A. N. ir kitų asmenų priežiūros byloje Nr. 550 esančioje pataisos darbų lagerio (pataisos darbų lageris nenurodytas) skyriaus viršininko pavaduotojo 1957-02-06 pažymoje rašoma, kad A. N. 1955-12-30 buvo paleistas iš įkalinimo, vadovaujantis 1954-07-01 TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku, ir išvyko pasirinktą gyvenamąją vietą Karagandos mieste (13 b.l.). Darytina išvada, kad paleistas iš įkalinimo, A. N. ir toliau buvo stebimas, prižiūrimas, negalėjo laisvai pasirinkti gyvenamosios vietos, t.y. netrukdomai grįžti į Lietuvą. Pareiškėjų paaiškinimai, liudytojos parodymai patvirtina, kad pareiškėjai su tėvais, grįžę į Lietuvą, negyveno ir negalėjo gyventi nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, buvo priversti slapstytis, kad nebūtų ištremti. Vertinant, ar šie įrodymai patvirtina pareiškėjų prašomą nustatyti faktą, turi būti atsižvelgiama į laikmetį, kai pareiškėjų tėvai buvo nuteisti, kalinti bei grįžo į Lietuvą. Byloje esantis LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1957-01-21 įsakas dėl uždraudimo grįžti į Lietuvą nuteistiesiems ir atlikusiems bausmę buvusiems Lietuvos buržuazinių vyriausybių vadovams, buržuazinių politinių partijų vadovams, lietuvių nacionalistinio pogrindžio aktyviems dalyviams, antitarybinių organizacijų vadovams patvirtina, kad juo buvo uždrausta grįžti į Lietuvą buvusiems Lietuvos buržuazinių vyriausybių vadovams, buržuazinių politinių partijų vadovams, lietuvių nacionalistinio pogrindžio aktyviems dalyviams, antitarybinių organizacijų vadovams, nuteistiems už Tėvynės išdavimą, teroristinius ir diversinius aktus, o taip pat asmenims, nuteistiems už banditizmą ir atlikusiems bausmę. Aktu buvo nustatyta, kad nurodyti asmenys, kurie ateityje savavališkai grįš į Lietuvos TSR, turi būti nuosprendžiu nutremiami iki penkerių metų (27 b.l.).
Pagal CPK 176 str. 1 d. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 str. reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas, atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999-03-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/1999). Bylose dėl tokio juridinę reikšmę turinčio fakto, kurį prašo nustatyti pareiškėjai, įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Į tai būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą, ar pateiktų netiesioginių įrodymų pakanka tam tikrai aplinkybei patvirtinti arba ją paneigti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009-12-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/1999).
Įvertinus byloje surinktus tiesioginius ir netiesioginius įrodymus, kurie patvirtina, kad pareiškėjai gimė A. N. ir J. N. (B.) šeimoje, po tėvų paleidimo iš įkalinimo, tačiau galiojant apribojimui pasirinkti gyvenamąją vietą (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje), pareiškėjų tėvai, nelegaliai, be dokumentų, grįžę į Lietuvą 1962 m., nebegalėjo gyventi savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje Vilniaus mieste bei Utenos rajone, jų šeima turėjo slapstytis, taip pat imtis priemonių, kad nebūtų surasta ir ištremta vadovaujantis LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1957-01-21 įsaku, atsižvelgus į pareiškėjų, liudytojos pateiktus duomenis teismo posėdyje, taip pat į tai, kad suinteresuoti asmenys Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius nepateikė prieštaravimų dėl pareiškėjų prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto, darytina išvada, kad pareiškėjų prašymas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pagrįstas ir tenkintinas (CPK 444 str. 2 d. 9 p.). Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytinas tam, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras galėtų svarstyti pareiškėjų J. N., O. D. prašymą dėl nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinio statuso pareiškėjams pripažinimo.
Iš pareiškėjų priteistinos išlaidos valstybei – po 19 Lt iš kiekvieno pareiškėjo, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu, nes byloje nebuvo asmenų su priešingu suinteresuotumu (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 443 str. 6 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 259 – 270 str., 442 – 448 str., teismas
nusprendžia:
Pareiškimą tenkinti.
Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai J. N., a.k. (duomenys neskelbtini) ir O. D., gim. (duomenys neskelbtini), gimė Intoje, tremtinių A. N. ir J. N. (B.) šeimoje, kai tėvams buvo taikomos specialios įskaitos sąlygos ir apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė – uždrausta gyventi Lietuvoje.
Juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas nukentėjusių nuo 1939-1990 m. okupacijų asmenų tremtinio teisinio statuso pripažinimo tikslu.
Priteisti valstybei iš pareiškėjo J. N., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 19 Lt (devyniolika litų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, sąsk. Nr. LT 24 7300 0101 1239 4300, AB „Swedbank“, įmokos kodas 5660.
Priteisti valstybei iš pareiškėjos O. D., gim. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), 19 Lt (devyniolika litų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, sąsk. Nr. LT 24 7300 0101 1239 4300, AB „Swedbank“, įmokos kodas 5660.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno miesto apylinkės teismą.