- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-10
- Bylos Nr.
- 1S-870-72/2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Tomas Zdanavičius
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Tomas Zdanavičius, sekretoriaujant Jolitai Žukauskienei, uždarame teismo posėdyje išnagrinėjo A. A. skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2012-09-10 nutarties, kuria atmestas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas dėl priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės rūšies pakeitimo A. A. ir A. A. stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis pratęstas,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Utenos rajono apylinkės teismo 2009-12-14 nutartimi A. A. už visuomenei pavojingos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 4 d., padarymą buvo taikyta priverčiamoji medicinos pobūdžio priemonė – stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje gydymo įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.
Rokiškio rajono apylinkės teismo 2011-07-13 nutartimi bendro stebėjimo sąlygos pakeistos į ambulatorinio stebėjimo sąlygas, o Utenos rajono apylinkės teismo 2012-02-09 nutartimi ambulatorinio stebėjimo sąlygos atkeistos į stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis.
Skundžiama Rokiškio rajono apylinkės teismo 2012-09-10 nutartimi atmestas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas dėl priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės rūšies pakeitimo A. A. ir A. A. stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis pratęstas, motyvuojant tuo, kad pagal esamą situaciją A. A. psichinė būklė, nors ir yra pagerėjusi, tačiau jos atžvilgiu nebūtų tinkamai užtikrintas ambulatorinis stebėjimas.
Šalies argumentai
Skundu A. A. prašo ją paleisti gydytis ambulatorinio stebėjimo sąlygomis. Nurodo, kad po pusmečio gydymo ligoninėje jos psichinė būklė išliko stabili, nebuvo jokių ligos paūmėjimų. Gali savimi visiškai pasirūpinti ir lankytis pirminės psichikos sveikatos centre. Turi dešimtmetį sūnų, kuris jos laukia. Padėtų jam ruošti pamokas, išlydėtų ir pasitiktų iš mokyklos. Taip pat pagyvenusiems tėvams padėtų ūkyje ir namų ruošoje. Nurodo, kad su tėčiu konfliktai buvo praeityje, dabar santykiai yra geri, ji pati į konfliktus yra nelinkusi. Su broliu ir motina santykiai yra puikūs. Jos niekas iš namiškių neišsižadėjo, visada ją palaikė, paskambina, atvažiuoja į pasimatymus, ja rūpinasi. Be to, jai pripažinta onkologinė liga, todėl mano, kad ją būtų tikslinga paleisti gydytis ambulatorinio stebėjimo sąlygomis.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas.
Išnagrinėjęs skundo argumentus, skundžiamą teismo nutartį ir teismui pateiktą medžiagą skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad Rokiškio rajono apylinkės teismo 2012-09-10 nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl naikintina. Skundžiama nutartimi A. A. pratęstas priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis taikymas. Tačiau skundą nagrinėjančio teismo nuomone, pateiktoje medžiagoje yra pakankamai faktinių duomenų, rodančių, kad A. A. psichikos būklė tiek pagerėjo ir jos pavojingumas tiek sumažėjo, kad ji gali būti toliau gydoma ambulatorinio stebėjimo sąlygomis.
Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones ir stebint jo elgesį. BK 98 str. 6 d. ir Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 str. 4 d. įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė ir išnyksta jo pavojingumas. Pažymėtina, kad šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris, parinkdamas medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 str.), ir į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Taigi yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą – asmens psichinę sveikatą ir su ja susijusį jo socialinį pavojingumą.
Ukmergės rajono apylinkės teismo 2009-12-14 nutartimi pripažinta, kad A. A. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 178 str. 4 d., būdama nepakaltinama, sirgdama epizodine paranoidine šizofrenija su progresuojančiu defektu, ir jai buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.
Iš 2012-08-09 komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pakeitimo medicininės apžiūros išvados Nr. 342 matyti, kad gydytojų psichiatrų komisija, atlikusi A. A. medicininę apžiūrą, konstatavo, jog jos psichinė būklė stabiliai pagerėjusi. Per stebėjimo laikotarpį agresijos, konfliktų, režimo pažeidimų nestebėta. Klinikoje vyrauja konkretus, lėto tempo mąstymas, gana lygi nuotaika. Ligonė suvokimo sutrikimų, kliedėjimo idėjų neišsako. Neneigia vartojanti alkoholį, tačiau nemano esanti nuo jo priklausanti. Ligonė palaiko ryšius su motina. Gydytojų komisija rekomenduoja keisti stacionarinį gydymą į priverstinį ambulatorinį gydymą. Teismo posėdyje, kuriame buvo priimta skundžiama nutartis, dalyvavęs ligoninės atstovas teikimą palaikė ir papildomai paaiškino, kad šiuo metu yra didelis skirtumas, kokios būklės A. A. atvyko ir kokios būklės ji yra šiuo metu. Pakeitus gydymo sąlygas A. A. gyventų pas motiną. Yra brolis. A. A. šiuo metu gauna vaistus tabletėmis. Iš A. A. teismo posėdyje duotų paaiškinimų matyti, kad ji gydymo esmę supranta, pažada lankytis Psichikos sveikatos centre.
Iš medžiagoje esančios smurto rizikos įvertinimo išvados matyti, kad A. A. smurto rizika vidutinė su tendencija į mažą. Gali didėti esant psichinės ligos paūmėjimui bei vartojant alkoholį.
Įvertinus šias aplinkybes akivaizdu, kad toliau taikyti A. A. gydymą ligoninės stacionare nėra būtinybės, nes jos psichinė sveikatos būklė stabiliai pagerėjusi. Tai reiškia, kad stacionarinio stebėjimo tęsimas šiuo atveju negali būti pateisinamas geresnių gydymo rezultatų siekimu. Specialistų – gydytojų komisijos išvadoje nurodyti duomenys apie A. A. elgesį gydymosi laikotarpiu leidžia manyti, kad pagal esamą psichinę būseną ji nėra tiek pavojinga visuomenei, kad jai nebūtų galima taikyti stebėjimo ambulatorinio stebėjimo sąlygomis. Svarbu ir tai, kad pati A. A. supranta būtinybę gydytis, ką patvirtina ne tik jos teismo posėdyje duoti paaiškinimai, bet ir jos skunde nurodyti argumentai. Šie duomenys rodo, kad A. A. šiuo metu sugeba (kiek tai įmanoma esant jos ligai) kritiškai įvertinti savo psichinę būklę ir jaučiasi atsakinga už ligos eigos kontrolę ambulatorinio gydymo metu. Be to, kaip jau minėta, A. A. yra gydoma tabletėmis. Tokį gydymą galima tęsti ir ambulatorinėmis sąlygomis. Kad A. A. psichinė būklė yra pagerėjusi skundžiamoje nutartyje konstatavo ir apylinkės teismas. Tačiau, teismo nuomone, A. A. atžvilgiu nebūtų tinkamai užtikrintas ambulatorinis stebėjimas, todėl teikimas dėl priverčiamosios medicinos priemonės pakeitimo negali būti tenkinamas. Taigi, kaip matyti iš skundžiamos nutarties, vienintelis pagrindas netenkinti teikimo dėl priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio priverstinio gydymo pakeitimo į priverstinį ambulatorinį gydymą yra tai, kad nebūtų užtikrintas A. A. gydymosi tęstinumas. Tačiau skundą nagrinėjantis teismas, priešingai nei mano apylinkės teismas, konstatuoja, kad vien tinkamų užtikrinti ambulatorinį stebėjimą sąlygų nebuvimas negali būti pagrindas pratęsti taikomą priverčiamosios medicinos priemonę ir būti kliūtis ją keisti švelnesne, nes, tokiu atveju, neatsiradus tinkamoms sąlygoms A. A. niekada nebūtų galima stacionarinio priverstinio gydymo pakeisti į priverstinį ambulatorinį gydymą. Be to, kaip jau minėta, yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą – asmens psichinę sveikatą ir su ja susijusį jo socialinį pavojingumą. BPK 405 str. 3 d. 1 p. nurodyta, kad teismas gali priimti nutartį pratęsti priverčiamosios medicinos priemonės taikymą tik asmeniui, kurio sveikatos būklė nepasikeitė. Taigi įstatymas nenumato jokių kitų aplinkybių, o tik gydomo asmens sveikatos būklės nepasikeitimą kaip būtiną sąlygą tęsti priverčiamosios medicinos priemonės taikymą. Kaip jau minėta, A. A. psichinė būklė yra stabiliai pagerėjusi ir ji nėra tiek pavojinga visuomenei, kad jai nebūtų galima taikyti švelnesnio stebėjimo režimo. Be to, atsižvelgtina ir į tai, kad A. A. artimieji turi visas galimybes ir norą padėti jai išlaikyti gydymo stacionare metu pasiektą sveikatos būklės pagerėjimą, jeigu tik ji pati to norės. Kaip jau minėta, šiuo metu pati A. A. supranta būtinybę gydytis ir jaučiasi atsakinga už ligos eigos kontrolę ambulatorinio gydymo metu, yra pasiryžusi lankytis pas psichiatrus ir laikytis režimo.
Atsižvelgęs į pirmiau išdėstytas aplinkybes skundą nagrinėjantis teismas daro išvadą, kad taikant A. A. priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis, jos sveikatos būklė stabiliai pagerėjo, ji gali toliau gydytis ambulatorinėmis sąlygomis, todėl yra visos įstatyme (BK 98 str. 2 d.) numatytos sąlygos švelninti stebėjimo režimą. Dėl to skundžiama teismo nutartis naikintina ir priimtinas naujas sprendimas.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Rokiškio rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. nutartį panaikinti ir dėl skundo priimti naują sprendimą: 2012 m. rugpjūčio 17 d. Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimą tenkinti. A. A., a. k. (duomenys neskelbtini) priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis pakeisti į priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis ir gydymą pratęsti.
Ši nutartis galutinė ir neskundžiama.