Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko, Aloyzo Kruopio ir Daivos Pranytės – Zalieckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. B. ir J. M. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. birželio 16 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. B. kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 12 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

J. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 15 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Solidariai iš E. B. ir J. M. nukentėjusiajai J. B. priteista 3156 Eur turtinei žalai ir 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti

Iš E. B. ir J. M. nukentėjusiajai J. B. priteista po 50 Eur advokato paslaugoms apmokėti.

Iš E. B. ir J. M. valstybei priteista po 89,74 Eur už gynėjų suteiktas teisines paslaugas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. E. B. ir J. M. nuteisti už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupe ir būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, 2016 m. spalio 2 d. apie 21 val. ir apie 22 val., name, esančiame (duomenys neskelbtini), per du kartus, įžūliais veiksmais demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir asmenybei dėl chuliganiškų paskatų, bendrais veiksmais suduodami V. Č. ne mažiau kaip 13 smūgių kojomis, rankomis ir nenustatytais daiktais nukentėjusiajam į galvos sritį ir kitas kūno vietas, tuo padarydami poodines kraujosruvas kaktos, nosies, abiejų akių vokų ir abiejų skruostų srityse, muštinę žaizdą viršutinės lūpos išoriniame paviršiuje, kraujosruvas viršutinės ir apatinės lūpų vidinių paviršių gleivinėje, kraujosruvas dešinio smilkinio, viršugalvio, kaktos, kairio smilkinio ir viršugalvio kairės pusės minkštuosiuose audiniuose, nosies kaulų lūžį, įspaustinį kairio momenkaulio lūžį, kraujo išsiliejimą virš kietojo galvos smegenų dangalo kairiame pusrutulyje, į kairį galvos smegenų pusrutulį ir po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, odos nubrozdinimus krūtinėje ir kairės pusės III-čio šonkaulio lūžį, poodines kraujosruvas kairiame žaste, dešiniame ir kairiame dilbiuose, kairėje plaštakoje, nuo ko dėl įspaustinio kairio momenkaulio lūžio, išsiliejus kraujui virš kietojo galvos smegenų dangalo kairiame pusrutulyje, į kairį galvos smegenų pusrutulį ir po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, V. Č. mirė, taip tyčia dėl chuliganiškų paskatų nužudė V. Č..

Motyvuojamoji dalis

5. E. B. ir J. M. apeliaciniai skundai atmetami.

6. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalimi, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui.

7.1. Nuteistasis E. B. apeliaciniame skunde ginčija priežastinį ryšį tarp jo veiksmų ir nukentėjusiojo V. Č. mirties, nurodo, kad mirtį lėmusį sužalojimą padarė J. M., todėl jam (E. B.) baudžiamoji atsakomybė turėtų kilti tik už jo atliktus neteisėtus veiksmus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumą, daro išvadą, kad apygardos teismas nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, padarė pagrįstas išvadas pripažįstant esant įrodytomis faktines bylos aplinkybes ir tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

7.5. Apeliaciniame skunde nuteistasis E. B. tvirtina, kad sužalojimas, lėmęs V. Č. mirtį, buvo padarytas kirvio medine dalimi, ir šį sužalojimą padarė J. M., kai jis (E. B.) su M. G. lauke. Šie nuteistojo apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

7.6. Teisėjų kolegija pažymi, kad nužudymas kvalifikuojamas kaip padarytas bendrininkaujant tais atvejais, kai darant šį nusikaltimą bendrai dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarusių asmenų. Tuo atveju, kai keli asmenys veikia kartu ir tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai). Pagal teismų praktiką, nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra nurodęs, kad jeigu nukentėjusiojo mirtį sukelia vienas ar keli padaryti sužalojimai, bet nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas rodo tyčią nužudyti, tai pagal BK 129 straipsnį atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-313/2011, 2K-68-942/2016, 2K-213-648/2017ir kt.).

7.7. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistieji E. B. ir J. M. veikė bendrininkų grupe. Įvykio eiga rodo, kad nuteistieji veikė kartu, matė vienas kito aktyvius smurtinius veiksmus ir jiems pritarė, kas patvirtina nuteistųjų veikimą bendrininkų grupe. Teisėjų kolegija neabejoja, kad E. B. pats suduodamas smūgius, betarpiškai matydamas J. M. prieš V. Č. naudojamą smurtą, pritarė tokiems veiksmams, jo nestabdė, priešingai, kaip teisiamajame posėdyje parodė pats E. B., jo smurtinius veiksmus sustabdė J. M., taigi suvokė bendrais veiksmais daromos pavojingos nusikalstamos veikos pobūdį, numatė galimai kilsiančius padarinius. Šiuo atveju, jokie objektyvūs bylos duomenys nepatvirtina, kad nukentėjusiojo mirtį lėmusį sužalojimą padarė būtent J. M., suduodamas smūgį V. Č. į galvą kirvio medine dalimi. Jau minėtoje specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad sužalojimai, kurių metu pažeidžiamas kaukolės kaulų vientisumas, išsilieja kraujas virš kietojo galvos smegenų dangalo, į galvos smegenis bei po minkštaisiais galvos smegenų dangalais paprastai yra lydimi sąmonės netekimo, todėl mažai tikėtina, kad po sužalojimų padarymo V. Č. galėjo atlikti kokius nors savarankiškus veiksmus. Kaip matyti iš paties nuteistojo E. B. parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, jiems antrą kartą atėjus pas V. Č., J. M. iš vidaus atrakinus duris, jis (E. B.) matė V. Č. stovintį prie stalo, V. Č. kraujas bėgo tik iš nosies, kitų sužalojimų jis nematė. Nuteistasis taip pat parodė, kad V. Č. buvo sąmoningas. Šioje byloje nenustatyta, kuris iš nuteistųjų sudavė mirtiną smūgį nukentėjusiajam į galvą, tačiau nustatyta, kad abu nuteistieji kryptingai vartojo smurtą prieš nukentėjusįjį, o tokiu atveju, už nužudymą atsako visi asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese. Pats nuteistasis E. B. neneigia, jog nukentėjusiajam smūgius į galvą sudavė tiek (jis) E. B., tiek J. M..Teisėjų kolegija pritaria skundžiamo nuosprendžio išvadai, kad nuteistieji nužudymą padarė veikdami bendrininkų grupe ir būdami nužudymo bendravykdytojais. Tarp nuteistųjų veiksmų ir padarinių – nukentėjusiojo mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys, kiekvienas jų atliko dalį veiksmų, priskiriamų objektyviesiems nužudymo požymiams. Smūgiai nukentėjusiajam buvo suduoti į įvairias kūno vietas rankomis, kojomis ir nenustatytais daiktais, taip pat ir į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą. Taigi nuteistieji privalėjo suvokti ir suvokė, kad suduodami smūgius nukentėjusiajam į galvą, kėsinasi į žmogaus sveikatą ir gyvybę bei numatė, kad gali sunkiai sužaloti ar atimti gyvybę V. Č.. Byloje nenustatyta, kad nuteistieji norėjo V. Č. mirties, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Tai patvirtina ir nuteistųjų veiksmai po įvykio, palikę sužalotą V. Č., patys iš įvykio vietos pasišalino, nesistengė jam padėti, nekvietė greitosios medicinos pagalbos, kas patvirtina, kad abu nuteistieji buvo abejingi jų veiksmų padariniams. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nustatyta, jog nuteistieji veikė kartu ir tiesiogiai dalyvavo atimant gyvybę nukentėjusiajam, nėra svarbu, kuris iš bendravykdytojų padarė nukentėjusiojo mirtį sukėlusį sužalojimą. Todėl, priešingai nei teigia apeliantas E. B., jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

8. Dėl bausmės J. M..

8.1. Nuteistasis J. M. apeliaciniame skunde prašo paskirti jam švelnesnę bausmę, nurodo, jog jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais.

8.1.1. Apygardos teismas, skirdamas J. M. bausmę, ją tinkamai individualizavo, atsižvelgė į visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes ir teisingai parinko bausmės dydį bei pataisos įstaigos rūšį.

8.1.2. Skundžiamu nuosprendžiu J. M. už BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytos nusikalstamos veikos padarymą teismas paskyrė penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmę. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgė į tai, kad J. M. padarė labai sunkų smurtinį nusikaltimą, kuris sukėlė nepataisomas pasekmes – nukentėjusiojo mirtį. Taip pat įvertino tai, kad J. M. anksčiau teistas (t. 3, b.l. 142-150), baustas administracine tvarka (t. 3, b.l. 134-141), nusikalstamos veikos padarymo metu nedirbo, nebuvo registruotas darbo biržoje (t. 3, b.l. 112-115). Apygardos teismas, nustatydamas bausmės dydį, atsižvelgė į nustatytas atsakomybę sunkinančias aplinkybes: nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui - BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas; nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe - BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas; nusikalstamą veiką padarė recidyvistas – BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nenustatyta. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, daro išvadą, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam J. M. paskirta penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmė, kuri savo dydžiu yra vieneriais metais didesnė už BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatytą šios bausmės vidurkį, nėra aiškiai per griežta, ji yra teisinga ir atitinka tiek nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką, tiek jo asmenybę. Aplinkybė, jog nuteistasis turi du vaikus, kurie gyvena su buvusia jo sugyventine, nėra pagrindas mažinti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį. Tai, kad nuteistasis negalės pakankamai pasirūpinti savo vaikais, priklauso nuo jo paties elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių.

8.2. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, jog jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi. Toks apelianto teiginys nepagrįstas.

8.2.1. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Pripažįstant šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teismui būtina nustatyti jį prisipažinus padarius nusikalstamą veiką bei jo nuoširdų gailėjimąsi. Iš bylos duomenų matyti, kad J. M. pirmos apklausos metu neigė buvęs pas nukentėjusįjį V. Č., vėlesnių apklausų metu tvirtino, jog V. Č. mušė trise – jis, E. B. ir M. G., tačiau V. Č. jis (J. M.) nespardė. Teisiamajame posėdyje J. M. parodė, kad savo kaltę jis neigė tol, kol pareigūnai nerado DNR pėdsakų. Apgailestavimą dėl padaryto nusikaltimo nuteistasis išreiškė tik apeliaciniame skunde. Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai kaltininkas pripažįsta visas esmines nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmingas padaryto nusikaltimo aplinkybes ir tai daro neverčiamas surinktų byloje įrodymų. Nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius. Nagrinėjamu atveju BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos sąlygos nebuvo nustatytos. Kaip jau minėta, ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas pirmą kartą J. M. savo kaltę neigė, vėlesnių apklausų metu savo kaltę pripažino iš dalies, teisiamajame posėdyje taip pat nurodė, kad kaltę pripažįsta iš dalies, nepripažino spyręs nukentėjusiajam. Suteikus paskutinį žodį, nuteistasis J. M. neigiamai vertino savo poelgį. Taigi bylos duomenys patvirtina, kad J. M. savo kaltę pripažino tik iš dalies. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad apeliantas nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo nustatyti nuteistojo J. M. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

8.3. Iš nuteistojo J. M. apeliacinio skundo turinio galima spręsti, kad nuteistasis prašo dalį bausmės paskirti atlikti kalėjime, sutrumpinant bausmės laiką.

8.3.1. Tenkinti tokį nuteistojo prašymą nėra pagrindo.

8.3.2. BK 50 straipsnio 3 dalis nustato, kad bausmės atlikimo vietą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą.

8.3.3. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuteistajam paskirta bausmės atlikimo pataisos įstaigos rūšimi. Pirmosios instancijos teismas įvertino nuteistojo J. M. padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumą, jo asmenybę bei kitas reikšmingas aplinkybes ir bausmę paskyrė atlikti pataisos namuose. Nuteistasis apeliaciniame skunde nenurodė jokių argumentų, kodėl jis bausmę turėtų atlikti pačiomis griežčiausiomis sąlygomis. Toks apelianto prašymas reiškia, kad jis siekia pasunkinti savo teisinę padėtį. BPK 320 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Byloje nėra nurodytų asmenų skundų nuteistojo padėtį sunkinančiais pagrindais, todėl nuteistojo J. M. prašymas pakeisti laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą ir dalį bausmės paskirti atlikti kalėjime, negali būti tenkinamas.

8.4. Apeliaciniame skunde nuteistasis J. M. nurodo ir tai, kad jam nebuvo paskirta psichiatrinė ekspertizė, tačiau argumentų, pagrindžiančių tokios ekspertizės būtinumą, nuteistasis nenurodo.

8.4.1. Baudžiamojo proceso kodekse nėra numatyti privalomo psichiatrinės ekspertizės skyrimo atvejai. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nuteistojo J. M. psichinė būklė nekėlė abejonių. Byloje nėra jokių duomenų, kurie rodytų, kad baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė asmuo, kuris nusikalstamos veikos padarymo metu ar šiuo metu negali suprasti savo veiksmų esmės ir juos valdyti, taip pat, ar dėl savo psichikos būsenos jis negalėjo dalyvauti teisiamajame posėdyje, duoti parodymus ir atlikti bausmę. Iš byloje esančio (duomenys neskelbtini) medicininio pažymėjimo matyti, kad (duomenys neskelbtini) skyriuje duomenų apie asmenį nėra, pas psichiatrą ir priklausomybės ligų specialistą J. M. nesilankė (t. 3, b. l. 121). Teisėjų kolegija atsižvelgusi į bylos aplinkybes, konstatuoja, kad J. M. skirti teismo psichiatrijos ekspertizę nebuvo pagrindo.

9.1. Nuteistasis E. B. apeliaciniame skunde nenurodė argumentų dėl nuosprendžiu jam paskirtos bausmės, tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdyje prašė sušvelninti jam paskirtą bausmę.

9.2. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad E. B. paskirta bausmė yra aiškiai per griežta. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę E. B., atsižvelgė ir tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir už BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskyrė dvylikos metų laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu yra dvejais metais mažesnė už įstatymo sankcijoje nustatytą šios bausmės vidurkį. Teismas skirdamas bausmę, atsižvelgė į tai, kad E. B. padarė labai sunkų smurtinį nusikaltimą, kuris sukėlė nepataisomas pasekmes – nukentėjusiojo mirtį. Taip pat teismas įvertino nuteistojo asmenybę apibūdinančius bylos duomenis: E. B., dar būdamas nepilnametis, padarė BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, už kurio padarymą 2014 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 93 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais (4 t., b. l. 68-93), baustas administracine tvarka (t. 4, b.l. 62-64); nusikalstamos veikos padarymo metu nedirbo, nebuvo registruotas darbo biržoje (t. 4, b.l. 54, 55). Apygardos teismas E. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos šio nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), taip pat tai, kad nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė ir įvertino visas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, todėl E. B. paskirta dvylikos metų laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta, ją švelninti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo E. B. ir nuteistojo J. M. apeliacinius skundus atmesti.