Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2015-11-19 · Administracinė byla Nr. A-2545-520/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-04-08Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2015-11-19Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-11-19
Bylos Nr.
A-2545-520/2015
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-03198-2014-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Dalia Višinskienė (pran.), Artūras Drigotas
Pareiškėjas
V. U.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatorius
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-2545-520/2015Teisminio proceso Nr. 3-64-3-03198-2014-4Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. lapkričio 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. U. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. U. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas V. U. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI), 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad Šiaulių TI periodiškai buvo kalinamas nuo 2010 m. balandžio mėnesio iki 2011 m. gruodžio mėnesio teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Dėl to jautėsi pažemintas, morališkai sugniuždytas, sutriko pareiškėjo sveikata, įskaitant klausą. Pareiškėjas nurodė, kad ginčo laikotarpiu kameros, kuriose jam teko kalėti, buvo baisios būklės: iš lubų sunkėsi vanduo, buvo šalta, drėgna. Dažniausiai pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 29 ir 51, kuriose yra pačios blogiausios sąlygos, tačiau į pareiškėjo prašymus perkelti jį į kitą kamerą Šiaulių TI administracija nekreipė jokio dėmesio. Be to, dėl kamerų perpildymo trūkdavo oro, vietos, dažnai tekdavo miegoti ant žemės. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2011 m. lapkričio mėnesį dėl minėtų pažeidimų kreipėsi su peticija į Lietuvos Respublikos Seimą, kuris pasiūlė kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo priteisimo. Pareiškėjas paaiškino, kad iš karto nesikreipė į teismą, nes skundai tuo metu buvo ignoruojami, t. y. nesvarstomi. Pareiškėjo nuomone, tik po Lietuvos Respublikos Prezidentės apsilankymo Šiaulių TI asmenų skundai pradėti nagrinėti iš esmės.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į skundą prašė taikyti reikalavimo senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2010 m. balandžio 20 d. iki 2011 m. gruodžio 9 d. Atsakovo nuomone, šiuo atveju taikytinas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Atsakovas, vadovaudamasis CK 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė taikyti ieškinio senatį, terminą skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. Atsakovas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo dėl ieškinio senaties taikymo suformuota praktika (2007 m. kovo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A6-317/2007; 2010 m. birželio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-850/2010; 2011 m. balandžio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011 ir kt.).

Atsakovo nuomone, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepagrįstai ilgai, manydamas, jog yra pažeistos jo teisės, negynė savo teisėtų interesų, nors asmens patirtų kančių poveikis skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai. Pats pareiškėjas savo skunde nurodė, kad 2011 metais dėl visų pažeidimų buvo kreipęsis į Lietuvos Respublikos Seimą, kuris nurodė kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, tačiau pareiškėjas į teismą kreipėsi tik praėjus beveik 3 metams.

Atsakovas atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką, t. y. į tai, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, todėl keičiantis kalinčių asmenų skaičiui per parą, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą. Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto, nes įstaiga negali daryti įtakos dėl atvykstančiųjų asmenų skaičiaus, tačiau administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu, taip pat laisvalaikio užimtumo metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais.

Atsiliepimas

Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju taikytinos tik tos teisės aktų, reglamentuojančių pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, nuostatos ir tie higienos normų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Dėl to negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl ventiliacijos nebuvimo, oro trūkumo ir kt. Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus bei duris. Atsakovas pažymėjo, kad Šiaulių TI pastatas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, pavyzdžiui, nėra galimybės padidinti langų angas ar įrengti papildomą ventiliacijos sistemą. Tačiau asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl vėdinimo. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas; tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio; toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas, todėl atmestinas. Be to, byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 8 d. sprendimu pareiškėjo V. U. skundą atmetė.

Atsiliepimas

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI periodiškai buvo laikomas nuo 2010 m. balandžio 20 d. iki 2011 m. gruodžio 9 d., todėl šiuo atveju turi būti atsižvelgiama į atsakovo atsiliepime į skundą pareikštą prašymą taikyti senaties terminą. Atsižvelgęs į CK 1.127 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, įvertinęs pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį ir vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas konstatavo, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl būtent nuo minėto momento skaičiavo senaties terminą. Dėl to teismas sprendė, kad pareiškėjas 2014 m. gruodžio 12 d. į teismą kreipėsi praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pats pareiškėjas skunde nurodė, kad buvimo Šiaulių TI metu patyrė pažeminimą, išgyvenimus, nepatogumus, taigi apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, todėl taikė CK nuostatas dėl senaties termino praleidimo pasekmių.

III.

Pareiškėjas V. U. apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 8 d. sprendimu, prašo atnaujinti senaties terminą ir priteisti jam (pareiškėjui) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas pakartoja skunde išdėstytus argumentus, susijusius su galbūt netinkamomis jo laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Pareiškėjas akcentuoja, kad 2011 metais dauguma nuteistųjų, įskaitant ir pareiškėją, dėl kalinimo sąlygų pažeidimų kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimą, kuris nurodė kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Tačiau realiai tais metais tokių skundų dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo niekas rimtai nesvarstė. Pareiškėjas paaiškina, kad tik po to, kai Lietuvos Respublikos Prezidentė apsilankė Šiaulių TI ir pasibaisėjo kalinių laikymo sąlygomis, asmenų skundai pradėti nagrinėti ir jiems priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas. Tačiau pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės neįvertino ir nepagrįstai taikė 3 metų ieškinio senaties terminą. Pareiškėjo nuomone, jeigu jis būtų parašęs skundą anksčiau, jis būtų buvęs atmestas, nes niekas šių skundų nenagrinėjo. Pirmosios instancijos teismas taikė ieškinio senaties terminą tik dėl to, kad nereikėtų priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad anksčiau į teismą negalėjo kreiptis ir dėl labai blogos sveikatos.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Šalies argumentai

Atsakovo nuomone, pateiktas apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Atsakovas savo nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė ir atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl pagal teismų praktiką nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Be to, pats pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jau 2011 metais jam buvo žinoma, jog kalinamieji dėl blogų gyvenimo sąlygų Šiaulių TI gali kreiptis į teismą, tačiau jis savo teise pasinaudojo tik 2015 metais. Atsakovo nuomone, pareiškėjo teiginiai, kad teismai anksčiau į tokius skundus nekreipdavo dėmesio, yra visiškai nepagrįsti ir neatitinka tikrovės. Atsakovas pažymi, kad šiuo atveju nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui V. U. už kalinimą Šiaulių TI nuo 2010 m. balandžio 20 d. iki 2011 m. gruodžio 9 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.124–1.131 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgęs į tai, jog atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo skundą atmetė, nes padarė išvadą, kad pareiškėjas 2014 m. gruodžio 12 d. į teismą kreipėsi praleidęs senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu nesutinka, kadangi, anot pareiškėjo, iki Lietuvos Respublikos Prezidentės apsilankymo Šiaulių TI asmenų skundų dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo teismai rimtai nesvarstė. Pareiškėjo nuomone, bloga jo sveikatos būklė yra svarbi priežastis, kuri sutrukdė pareiškėjui anksčiau kreiptis į teismą.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti (žr., pvz., 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI (b. l. 2–5; 12–13), kuriame jis buvo laikomas nuo 2010 m. balandžio 20 d. iki 2011 m. gruodžio 9 d. (b. l. 75), tačiau skundą teismui pareiškėjas išsiuntė tik 2014 m. gruodžio 12 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 6), t. y. praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą.

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.

Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo pozicija, kad pareiškėjo skunde ir apeliaciniame skunde minimas 2011 metų kreipimasis dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo Šiaulių TI sąlygų į Lietuvos Respublikos Seimą būtent ir reiškia, jog pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą vienam asmeniui ir jis yra laikomas galbūt antisanitarinėmis sąlygomis, varžomos kitos jo teisės, ir dėl to jis patiria neturtinę žalą. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, ir į pareiškėjo nurodomų teisių pažeidimų pobūdį, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Tokios pozicijos laikomasi ir kitose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Taigi pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog ginčijamu kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjas suprato savo teisių pažeidimą, skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos, kurią galbūt jis patyrė, kai buvo kalinamas Šiaulių TI nuo 2010 m. balandžio 20 d. iki 2011 m. gruodžio 9 d., priteisimo.

Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai aplinkybės, jog kalinamų asmenų skundai, kuriuose prašoma priteisti atlyginti dėl netinkamų laikymo Šiaulių TI sąlygų patirtą neturtinę žalą, buvo pradėti iš esmės nagrinėti tik po to, kai Lietuvos Respublikos Prezidentė apsilankė Šiaulių TI ir pasibaisėjo kalinių laikymo sąlygomis, nelaikė svarbia ieškinio senaties termino praleidimo priežastimi. Pareiškėjo nuomone, jeigu jis būtų parašęs skundą anksčiau, jis būtų buvęs atmestas, nes niekas šių skundų anksčiau rimtai nenagrinėjo. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyta pozicija, kad minėti pareiškėjo argumentai yra visiškai nepagrįsti ir neatitinka tikrovės. Pažymėtina, kad ieškinio senaties termino eigos metu neturtinės žalos atlyginimo priteisimą reglamentuojančios teisės normos (CK 6.271 bei 6.250 str.) galiojo ir buvo realiai taikomos Lietuvos Respublikos administracinių teismų praktikoje, įskaitant ir nagrinėjant ginčus, kilusius dėl neturtinės žalos atlyginimo už kalinimą netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI priteisimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1181/2010; 2012 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1204/2012 ir kt.). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentų, susijusių su, anot pareiškėjo, anksčiau buvusia neefektyvia pažeistų teisių gynyba, pagrįstai nevertino kaip svarbios praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo priežasties.

Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, jog jis ieškinio senaties terminą praleido dėl blogos sveikatos būklės, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiga įvardyti objektyvias ieškinio senaties termino praleidimo priežastis tenka pareiškėjui, ir šiuo atveju nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog bloga sveikatos būklė sutrukdė anksčiau kreiptis į teismą, tačiau būtina detalizuoti, kokie konkretūs sveikatos sutrikimai ir kaip trukdė asmeniui ieškinio senaties termino eigos metu kreiptis į teismą. Skunde pareiškėjas nurodė, kad yra sirgęs tuberkulioze, skundėsi klausos sutrikimais, tačiau apeliaciniame skunde tik abstrakčiai teigia, kad anksčiau į teismą negalėjo kreiptis, nes buvo labai blogos sveikatos. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo teiginius ir byloje surinktus įrodymus apie jo sveikatos būklę (b. l. 19–73), konstatuoja, jog nei pareiškėjo abstraktūs teiginiai, nei jo asmens sveikatos istorijos kopijos negali būti pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjas būtent dėl savo sveikatos būklės negalėjo efektyviai pasinaudoti teise kreiptis į teismą.

Pažymėtina, kad šiuo atveju taikytinas pakankamai ilgas senaties terminas (3 metai), o byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjo sveikatos būklė ieškinio senaties termino eigos metu buvo tokio pobūdžio, kad iš esmės trukdė pareiškėjui efektyviai pasinaudoti gynybos teise. Akcentuotina, kad pareiškėjo sveikatos būklė nesutrukdė jam 2011 metais kreiptis į Lietuvos Respublikos Seimą dėl netinkamų laikymo Šiaulių TI sąlygų. Taigi, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padaryta išvada, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises.

Atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą, nepateikė įrodymų, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas privalėjo atnaujinti pareiškėjui praleistą ieškinio senaties terminą, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliaciniame skunde suformuluotą prašymą atnaujinti praleistą 3 metų ieškinio senaties terminą.

Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai taikė ieškinio senatį ir konstatavo, jog pasibaigus ieškinio senaties terminui pareiškėjas prarado teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. U. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusArtūras DrigotasDalia Višinskienė