Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, atstovas, apie teismo posėdį pranešta, byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 77 str.).

Skundas netenkinamas.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš Kauno TI pareigūnų veiksmų laikotarpiu nuo 2016-05-30 iki 2016-06-06 jį kalinant Kauno TI perpildytose, higienos reikalavimų neatitinkančiose gyvenamosiose patalpose.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 p. nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas gyvenamosios patalpos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. viso bendro gyvenamosios patalpos ploto. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-386-822/2017).

Atsakovo atstovo pateikti duomenys apie pareiškėjo laikymo sąlygas Kauno TI (b. l. 8-9, 16) patvirtina, kad pareiškėjas Kauno TI kalėjo nuo 2016-05-30 iki 2016-05-31 kameroje Nr. 204 (kameros plotas 15,96 kv. m.), nuo 2016-06-03 iki 2016-06-06 kameroje Nr. 215 (kameros plotas 15,44 kv. m.). Ginčo laikotarpiu kamerose buvo kalinami 1 - 3 asmenys.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta (b. l. 8-9, 16), kad reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m. vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos vertinamuoju laikotarpiu nebuvo pažeistas, todėl nėra pagrindo atsakovo veiksmų neteisėtumo konstatavimui.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad kamerose buvo tamsu, kamerų langai buvo nešvarūs.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau tekste – Higienos norma HN 134:2015) 14 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti nemažesnė kaip 200 lx.

Į bylą atsakovo atstovas nepateikė jokių objektyvių duomenų apie kamerų, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu gyveno pareiškėjas, dirbtinės apšvietos atitiktį Higienos normos HN 134:2015 14 punkto reikalavimams pareiškėjo buvimo jose metu. Tačiau vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas į Kauno TI pareigūnus, administraciją ar į Kauno visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamo kamerų apšvietimo nesikreipė, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl netinkamos kamerų apšvietos jo buvimo metu dėl praėjusio perilgo laiko negalima nustatyti, todėl pareiškėjo argumentai dėl kamerų apšvietos atmestini kaip nepagrįsti. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz. 2016 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016 ).

Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka (Higienos normos HN 134:2015 35 p.). Patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys (pvz. laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai) (Higienos normos HN 134:2015 37 p.). Gyvenamosios patalpos Kauno TI yra valomos Pagrindinio gyvenamųjų patalpų valymo vykdymo tvarkos apraše, patvirtintame Kauno TI direktoriaus 2010 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. 1-99 ir Suimtųjų ir nuteistųjų kamerų tvarkymo, kuriose patys gyvena, tvarkos apraše, patvirtintame Kauno TI direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1-88, nustatyta tvarka, pagal kurių nuostatas kameras tvarko (tame tarpe valo langus) patys nuteistieji. Taigi akivaizdu, kad pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Pažymėtina, kad į bylą nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjas ar kiti kartu su juo kamerose kalėję nuteistieji būtų reiškę atsakovo atstovui pretenzijas dėl nešvarių langų, prašę išduoti valymo priemones, tačiau jų prašymai nebuvo tenkinti, todėl atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad kamerų langų švara buvo sąlygota pačių nuteistųjų (tame tarpe ir pareiškėjo) elgesio, netinkamai vykdant ar nevykdant aukščiau nurodytų teisės normų reikalavimų.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą siejo su šilto vandens kamerose nebuvimu, taip pat su galimybe tik kartą per savaitę pasinaudoti šiltu dušu.

Higienos normos HN 134:2015 18 punkte nurodyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymų kambarių patalpas. Reikalavimo tiekti karštą vandenį į gyvenamąsias patalpas šioje teisės normoje nėra numatyta, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl karšto vandens nebuvimo kamerose atmestinos kaip nepagrįstos.

Pagal Higienos normos HN 134:2015 44 punkto nuostatas laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše.

Motyvuojamoji dalis

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalis numato, jog ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-72, 107 punkte. Taigi, kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, yra įtvirtinamas mažiausias skaičius kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti po dušu. Šios teisės normos nereglamentuoja asmens prausimosi trukmės.

Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašo, patvirtinto Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2013 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. I-209 (toliau – ir Aprašas) (b. l. 20-21), 9 punkte nurodyta, kad į dušą vedami visi kameroje esantys suimtieji ir nuteistieji vienu metu. Kiekvienam suimtajam ir nuteistajam suteikiama galimybė 10 min. pasinaudoti dušu (Aprašo 13 p.). Esant didesniam suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui nei duše vietų, galimybė pasinaudoti dušu pratęsiama 10 min. (Aprašo 14 p.).

Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atsakovui kėlė pretenzijas dėl maudymosi metu kylančių sunkumų, kad realiai pareiškėjui tenkantis maudymosi laikas neatitiko atsakovo atstovo nustatytos maudymosi trukmės, buvo nepakankamas ar pan., todėl galimybės vieną kartą per savaitę išsimaudyti po šiltu dušu suteikimas atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą ir atsakovo atstovo neteisėti veiksmai nenustatyti.

Byloje nustačius, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę užtikrinant jam teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą bei laikantis higienos reikalavimų, teismas sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė Kauno TI pareigūnų neteisėtų veiksmų, iš kurių gali būti kildinama neturtinė žala. Nenustačius Kauno TI pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.