- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-13
- Bylos Nr.
- 1A-186-350-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-50-9-00045-2010-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ričardas Gilys, Nijolė Sušinskienė
- Nuteistasis
- T. R.
- Advokatai
- Alfonsas Mašalas
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Algirdo Gapučio (pranešėjas), teisėjų Ričardo Gilio ir Nijolės Sušinskienės, sekretoriaujant Rimai Pačešiūnienei
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-01-06 nuosprendžio, kuriuo jis pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 223 straipsnio 1 dalį ir nubaustas laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį - laisvės atėmimu vieneriems metams penkiems mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir T. R. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams aštuoniems mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta subendrinta bausmė subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-09-29 nuosprendžiu paskirta galutine bausme dalinio bausmių sudėjimo būdu ir T. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams. Į bausmės laiką įskaitytas laikas, atliktas pagal Pasvalio rajono apylinkės teismo 2008-12-29 nuosprendį ir pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-09-29 nuosprendį. Iš T. R. V. P. K. IĮ priteista 6474,04 litų ir 26 Lt proceso išlaidų valstybei.
Aprašomoji dalis
nustatė:
T. R. nuteistas už tai, kad būdamas UAB (duomenys neskelbtini) (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), įregistruotos 2007-08-08 adresu (duomenys neskelbtini), nuo 2008-07-09 registruota (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) gatvėje) direktoriumi, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos 2001-11-06 įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimus, būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, laikotarpiu nuo 2008-07-09 iki 2008-12-31 Pasvalio rajone, tyrimo metu nenustatytoje vietoje, pažeisdamas įstatymų ir norminių aktų reikalavimus, įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų ir tuo aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą įmonės buhalterinę apskaitą, tai yra:
pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos 2001-11-06 įstatymo Nr. IX-574 19 straipsnio 1 dalį – apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą, bei 1996-02-22 Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės įsakymą Nr. 13 „Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų“ ir 1997-08-15 Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės įsakymu Nr. 38 patvirtintų „Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklę“, nes laikotarpiu nuo 2008-07-09 iki 2008-12-31 nenustatė buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo tvarkos ir neišsaugojo 2007 metų ir 2008 metų dalies pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų (47 PVM sąskaitų-faktūrų) ir apskaitos registrų už 2008 metus – medžiagų nurašymo aktų, medžiagų likučių, skolų tiekėjams. Dėl nustatytų pažeidimų iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) 2007, 2008 metų veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
Be to, T. R. 2008-06-18 tyrimo metu nenustatytą valandą, V. P. K. IĮ patalpose, esančiose adresu (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone, turėdamas išankstinį tikslą išvengti turtinės prievolės – neatsiskaityti už pirktas prekes ir apgaulės būdu savo naudai įgyti svetimą turtą, prisistatydamas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi bei žinodamas, kad bendrovė (duomenys neskelbtini) nevykdo jokios veiklos, pateikęs V. P. K. IĮ savininkui V. P. K. 2007-08-08 UAB (duomenys neskelbtini) registracijos pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), neturėdamas jokių galimybių apmokėti už prekes, įtikindamas V. P. K., kad už nupirktas prekes atsiskaitys pavedimu per 30 kalendorinių dienų nuo PVM sąskaitos faktūros išrašymo dienos, sudarė 2008-06-18 pirkimo - pardavimo sutartį (be numerio) tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir V. P. K. IĮ, kurios pagrindu pagal PVM sąskaitas - faktūras laikotarpiu nuo 2008-07-03 iki 2008-07-29 adresu (duomenys neskelbtini) apgaulės būdu savo naudai įgijo svetimą V. P. K. IĮ priklausantį turtą:
pagal 2008-07-03 PVM sąskaitą - faktūrą serija IND Nr. 2614135: tepalų filtrus, valytuvų šluoteles, oro filtrus, žibintus, žvakes, tepalą, stabdžių diskus ir kaladėles, lemputes, salenblokus, termo movą, amortizatorius, aušinimo skystį – viso už 2365 Lt;
pagal 2008-07-03 PVM sąskaitą - faktūrą serija IND Nr. 2824556: tepalą, halogenus, akumuliatorių, svirtis – viso už 1421 Lt;
pagal 2008-07-29 PVM sąskaitą - faktūrą serija IND Nr. 2614142: žibintus, tepalą, stabdžių diskus ir kaladėles, halogenus, akumuliatorius, vaistinėles, salenblokus, amortizatorius – viso už 2688,04 Lt. Iš viso apgaule įgijo svetimą turtą – V. P. K. IĮ priklausančias 6474,04 Lt vertės prekes.
Nuteistasis T. R. apeliaciniu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-01-06 nuosprendį, netenkinti V. P. K. IĮ pareikšto civilinio ieškinio, paskirti rašysenos ekspertizę, apklausti notarą ir registrų centro darbuotoją, kurie dalyvavo UAB (duomenys neskelbtini) perrašymo procese ir baudžiamąją bylą nutraukti. Apeliantas teigia, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu jo išsakyta pozicija dėl kaltės prisipažino negali būti vertinama kaip įrodymas pagrindžiantis jo veiksmuose esant nusikalstamą veiką – sukčiavimą. Pažymi, kad jo veiksmuose nėra šio nusikaltimo sudėties, o pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi tik subjektyviu savo manymu, kad jis yra kaltas, nors nei liudytojai, nei nukentėjusieji neparodė, kad jų atžvilgiu buvo atlikti sukčiavimo veiksmai, taip pat nėra surinkta jokių įrodymų pagrindžiančių, kad jis apgaulės būdu siekė sau materialinės naudos.
Šalies argumentai
T. R. teigimu, juo pasinaudojo jam menkai pažįstamas asmuo Darius, kuris realiai įmonei ir vadovavo, o jam duodavo tik pasirašinėti dokumentus. Apelianto teigimu, Darius jį patikino, kad jis sutvarkys visas su įmonės veikla susijusias problemas, nors iš tikrųjų juo pasinaudojo ir siekdamas pasipelnyti, visą kaltę suvertė jam. Nurodo, kad UAB (duomenys neskelbtini) jam inkriminuotu laikotarpiu veikė legaliai, jis taipogi, bendraudamas su asmenimis, pripažintais nukentėjusiaisiais, neslėpė savo asmenybės, dokumentus pasirašinėjo turėdamas tokius įgaliojimus ir tokios funkcijos įėjo į jo pareigas, todėl apeliantui nėra suprantama dėl kokių priežasčių pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje jį pripažino kaltu dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 str. 1 d. Be to, mano, kad šiuo atveju turi būti atsižvelgta ir į tai, kad patiems nukentėjusiesiems buvo prieinami visi su jo įmonės veikla susiję duomenys ir jei būtų kilę neaiškumų jie nebūtų su UAB (duomenys neskelbtini) bendradarbiavę. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai atmetė kaip nepatikimus liudytojo J. J. parodymus, kad visą įmonės veiklą organizavo tas pats jo nurodytas asmuo Darius ir nepaskyrė rašysenos ekspertizės, kuria būtų įrodyta, kad ant dokumentų – PVM sąskaitų – faktūrų yra tik jo parašas, o visi duomenys pildyti kito asmens, t. y. Dariaus. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, kokiomis aplinkybėmis jis tapo įmonės vadovu, kaip buvo imamos prekės įmonės vardu, taip pat neatsižvelgė į jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kad jis kaltu visiškai prisipažino ir stengėsi padėti išaiškinti nusikaltimą, kad jo veika padaryta dėl sunkios turtinės padėties, į tai, kad jis charakterizuojamas tik teigiamai, neįvertino duomenų apie jo šeiminę padėtį ir tai, kad jis išlaiko neįgalumą turinčią motiną.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis, jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras - apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes, patikrino, išanalizavo ir įvertino byloje surinktus įrodymus ir jų viseto pagrindu, pagrįstai bei motyvuotai pripažino T. R. kaltu pagal BK 182 str. 1 d., 223 str. 1 d.
Dėl sukčiavimo
Apeliaciniame skunde iš esmės dėstoma nuteistojo pozicija, kurios jis laikėsi tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme - kad jis UAB (duomenys neskelbtini) realiai nevadovavo, o įmonės dokumentus pasirašydavo ir prekes jos vardu iš kitų įmonių imdavo pasitikėdamas byloje nenustatytu asmeniu, vadinamu Dariumi.
Apelianto argumentai, kad jo veikoje nėra BK 182 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties, todėl jis nuteistas nepagrįstai, yra paneigti byloje surinktų ir teismo ištirtų bei nuosprendyje aptartų įrodymų pagrindu nustatytų faktinių bylos aplinkybių visuma, atskleidžiančia tokį nusikalstamos veikos mechanizmą: T. R., prisistatymas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi, pateikdamas V. P. K. IĮ savininkui V. P. K. jo vadovaujamos bendrovės registracijos pažymėjimą ir pagal pareigas privalėdamas žinoti ir žinodamas, kad jo vadovaujama įmonė visiškai jokios veiklos nevykdo ir pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro duomenyse nurodytus veiklos tikslus ir rūšis iš minėtos įmonės imamų – automobilių remontui ir eksploatacijai skirtų prekių vadovaujamos bendrovės veiklai nepanaudos, bei suvokdamas, kad neturės jokių galimybių pagal UAB (duomenys neskelbtini) ir V. P. K. IĮ sudarytą 2008-06-18 sutartį atsiskaityti už paimtas prekes, įtikindamas kaltinime nurodytą įmonės savininką, buhalterį ir kitus darbuotojus, kad už nupirktas prekes atsiskaitys, kaltinime nurodytu laikotarpiu ėmė prekes, pažadėdamas, kad jokių problemų su atsiskaitymu nebus.
Išankstinį suvokimą, kad sudarant sutartį ir imant prekes už jas nebus atsiskaityta ir šis turtas pereis apgaulės būdu jo ar kitų asmenų nuosavybėn rodo tai, kad ir pats T. R. negalėjo nurodyti nei kuriam tikslui šios prekės buvo imamos, nei iš kokių šaltinių už jas jis būtų atsiskaitęs, tvirtindamas, kad dėl visko kaltas nenustatytas asmuo vardu Darius, kuris jį įkalbėjo tai padaryti, o taip pat žadėjo išspręsti visas su jo vadovaujamos įmonės veika susijusias problemas.
T. R. apeliacinio skundo argumentai, kad patys prekių tiekėjai elgėsi nerūpestingai, nes turėjo tikrintis ar jo vadovaujama įmonės yra patikima ir ar jai galima sutartyje nurodytomis sąlygomis teikti prekes, apelianto atsakomybės nešalina. Pažymėtina, kad V. P. K. IĮ vadovas sutartį sudarė ir nurodymus jam pavaldžioms darbuotojoms – G. V. ir J. Ž. teikti prekes UAB (duomenys neskelbtini) davė sutikdamas su T. R. pasiūlymu ir paveiktas būtent šio asmens apgaulės. Vien tai, kad asmuo nenuslėpė savo asmenybės ir veikė juridinio asmens vardu turėdamas tokius įgaliojimus apelianto kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nešalina.
Pagal BK 182 str. 1 d. sukčiavimas yra svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas savo ar kitų naudai panaudojant apgaulę. Objektyvieji sukčiavimo požymiai reiškiasi apgaulės panaudojimu bei alternatyviais veiksmais – savo ar kitų naudai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimu, turtinės prievolės išvengimu ar turtinės prievolės panaikinimu. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo, asmens, kurio žinioje yra turtas, ar asmens, turinčio teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomus vykdyti sprendimus, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą, taip pat teisės disponuoti turtu, ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui arba konstatuoti tokią teisę (kasacinė nutartis 2K-620/2010). Apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Paprastai suklaidinama pateikiant suklastotus dokumentus, liudijančius teisę į turtą, arba tikri kaltininko ketinimai maskuojami suklaidinant dėl esminių sutarties aplinkybių ar asmens identifikacinių duomenų, siekiant apsunkinti sutarties vykdymą ar asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą.
Turto užvaldymas piktnaudžiaujant pasitikėjimu yra viena iš apgaulės formų. Iš nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad T. R. V. P. K. IĮ priklausantį turtą įgijo būtent piktnaudžiaudamas šios bendrovės vadovybės ir darbuotojų pasitikėjimu. Šis piktnaudžiavimas pasireiškė tuo, kad T. R. įtikindavo šiuos asmenis, jog jokių problemų dėl atsiskaitymų nekils ir pinigai už įsigytas prekes bus sumokėti laiku. Nuteistasis savo sumanymui įgyvendinti pasirinko nedidelio miesto įmonę, nors analogiškas prekes buvo galima įsigyti ir (duomenys neskelbtini), kur ir buvo registruota bendrovė (duomenys neskelbtini), teismo nuomone, taip tikintis lengviau įtikinti įmonės vadovus sudaryti sutartį ir tiekti prekes, nes analogiška sukčiavimo schema jau buvo įgyvendinta (duomenys neskelbtini), ką patvirtina įsiteisėjęs 2011-09-29 Panevėžio miesto apylinkės nuosprendis (2 t., b.l. 161-165).
Būtent T. R. melagingų pažadų įtakoti V. P. K. ir jo įmonės darbuotojai sudarė sutartį ir T. R. išsirinktas prekes perdavė nuteistajam, nenumanydami, kad jis, kaip UAB (duomenys neskelbtini) direktorius visiškai neketina sumokėti už jas ir taip įvykdyti sutartyje aptartas sąlygas, nutylėdamas esminę turto savininko apsisprendimui dėl turto perleidimo aplinkybę, kad iš tikrųjų sutarties sąlygų nevykdys, gautas prekes perduos kitiems asmenims ar pasisavins pats.
Nuteistojo T. R. teiginys, kad už visą UAB (duomenys neskelbtini) veiką buvo atsakingas asmuo „Darius“, kurio jam policijos pareigūnai nedavė atpažinti, akivaizdžiai prieštarauja nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, jį paneigia vieni kitus patvirtinantys, aiškūs, logiški liudytojų G. V. ir J. Ž. V. P. K. IĮ pardavėjomis dirbusios bei tiesiogiai su T. R. imant prekes bendravusių, parodymai, kad T. R. su dar vienu asmeniu atvykdavo į V. P. K. IĮ parduotuvę, esančią (duomenys neskelbtini), kur sudarę buhalterijoje sutartį užsakinėjo prekes. T. R. kaip asmenį, kartu su juo vykdavusį į Kupiškį įvardijo jau ne „Dariumi“, o „Juozu“, tvirtindamas, kad šis tik nuveždavo jį pasiimti prekių ir nieko apie UAB (duomenys neskelbtini) veiklą nežinojo, o prekės vėliau jau būdavo perduodamos „Dariui“. Tačiau tiek J. Ž., tiek G. V. akcentavo, kad nors T. R. dėl konkrečių prekių užsakymo tardavosi su kitu, kartu su juo atvykusiu asmeniu, tačiau ant prekių išdavimo dokumentų, kaip UAB (duomenys neskelbtini) atstovas pasirašydavo būtent T. R., kuris ir paimdavo prekes kartu su kitu asmeniu.
T. R. apeliacinio skundo argumentai, kad būtina skirti rašysenos ekspertizę, nes sąskaitose - faktūrose jis tik pasirašydavo, o visą turinį pildydavo kitas asmuo, nesudaro pagrindo tenkinti šį jo prašymą. Kaip matyti iš sąskaitų – faktūrų jose nurodomos prekės ir jų kainos yra atspausdintos, kartu patvirtinant, kad jas išrašė G. V. ir J. Ž., o sąskaitų – faktūrų pasirašymo fakto neneigia ir pats apeliantas.
Apelianto nuomonė, kad už visą šią situaciją yra atsakingas asmuo vardu „Darius“, kuris realiai viskam vadovavo ir iš to gavo turtinės naudos, T. R. atsakomybei reikšmės neturi ir dėl to, kad BK 182 str. dispozicijoje numatyta atsakomybė už svetimo turto įgijimą apgaule ne tik savo, bet ir kitų naudai. Be to, tiek byloje esantys duomenys, tiek pats T. R. savo parodymais – kad jis tikėjosi, kad visas problemas sutvarkys asmuo vardu Darius, o jis tik bus įmonės direktorius, aukščiau minėtų liudytojų parodymai, kad buvo siekiama per gana trumpą laikotarpį užsakyti kiek įmanoma daugiau prekių visai neatsižvelgiant į tai, kad jos siūlomos aukščiausia kaina, vėlesni T. R., kaip UAB (duomenys neskelbtini) vadovo veiksmai, vengiant bendrauti su V. P. K. IĮ atstovais dėl atsiskaitymo už prekes rodo jo išankstinę tyčią apgaulės būdu praturtėti, pilnai suvokiant savo veiklos pavojingumą ir numatant veikos pavojingas pasekmes. Teiginiai, kad jo nurodomas asmuo, kuris turėtų būti už šią nusikalstamą veiką atsakingas jam nebuvo parodytas atpažinti tokiu būdu užkertant kelią tiesos nustatytu, teismo nuomone yra deklaratyvus. T. R. su jo įvardintu asmeniu bendravo pakankamai ilgai, tačiau negalėjo nurodyti ne tik jo anketinių duomenų ar kontaktų, bet ir apibūdino kaip niekuo neišsiskiriantį vyriškį, apskritai kelia abejonių dėl jo egzistavimo ir vertintina kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Anksčiau aptarti duomenys liudija, kad nuteistasis V. P. K. IĮ priklausantį turtą užvaldė naudodamas apgaulę, iš anksto žinodamas, kad už paimtas prekes nemokės, jis suvokė, kad pasinaudoję minėtos įmonės vadovo ir darbuotojų pasitikėjimu ir įkalbėjęs juos teikti jo išsirinktas prekes, neteisėtai įgis svetimą turtą, ir to norėjo. Tokia nuteistojo veika turi visus nusikaltimo sudėties, numatytos BK 182 str. 1 d., požymius, ir T. R. dėl šios nusikalstamos veikos nuteistas pagrįstai.
Dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo
T. R. nuteistas už tai, kad aplaidžiai tvarkė UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą.
Aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada.
BK 223 straipsnio 1 dalyje baudžiamoji atsakomybė nustatyta už šių veikų padarymą: buhalterinės apskaitos netvarkymą; aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą; buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą. Buhalterinės apskaitos netvarkymas – tai teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, visiškas nevykdymas, pvz. ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių neregistravimas. Aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas yra netinkamas Buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių įstatymo ir kitų įstatymų bei norminių aktų vykdymas, pvz., kai nesurašomi, nesurenkami visi buhalterinės apskaitos dokumentai, nesudaromi ir netvarkomi apskaitos registrai, dokumentai ir registrai surašomi nesilaikant minėtų teisės aktų reikalavimų. Buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas yra norminiais aktais nustatytos šių dokumentų saugojimo tvarkos nesilaikymas.
Pirmosios instancijos teismas iš visumos byloje surinktų įrodymų teisingai nustatė ir nuosprendyje aptarė, jog T. R. būdamas atsakingu už buhalterinės apskaitos tvarkymą asmeniu – UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi, laikotarpiu nuo 2008-07-09 iki 2008-12-31 neatsakingai ir aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą bei padarė kaltinime nurodytus buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimus.
Tą patvirtina byloje surinktų ir nuosprendyje aptartų įrodymų visuma: 2009-06-23 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje konstatuoti aukščiau aptarti buhalterinės apskaitos tvarkymo reikalavimų pažeidimai, kurias patvirtino ir specialistas A. N., paaiškinęs, kad nors T. R. vadovaujama UAB (duomenys neskelbtini) nuo 2008-05-15 iki 07-31 išrašė 47 sąskaitas – faktūras už 77 438,13 Lt, tačiau į apskaitą PVM sąskaitos nebuvo įtrauktos, nebuvo pateikti apskaitos registrai, nebuvo pateikta medžiagų nurašymo aktai, darbų atlikimo aktai, dėl ko iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) 2007, 2008 metų veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Kas atitinka BK 223 str. 1 d. dispoziciją.
Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, jog išvadą, kad galima nustatyti tik iš dalies UAB (duomenys neskelbtini) 2007, 2008 veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydį ir struktūrą, pirmosios instancijos teismas padarė ne tik iš specialisto išvados, bet ir iš paties T. R. parodymų, kad nors ir ėmė iš įmonių prekes ir dėl to bendravo tiek su įmonių vadovais ar kitais atsakingais asmenimis, tačiau kaip tvarkoma buhalterinė apskaita nesidomėjo ir nežinojo, kad yra už tai atsakingas. Tačiau įstatymo nežinojimas nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžia (BK 2 str. 2 d.). Tačiau BK str. 3 d. taip pat nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, kai jis yra kaltas ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Taigi BK 2 str. 2 d. nustatyto principo negalima suabsoliutinti ir ši taisyklė taikoma, kai veikos padarymo metu iš asmens galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tačiau, atsižvelgiant į pirmiau nurodytus motyvus ir nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, šiuo atveju tokia situacija nenustatyta.
Skirtingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismo pozicija nesiremti liudytojo J. J. parodymais, kuriuos jis davė teisme apie asmenį vardu „Darius“, apeliacinės instancijos teismo nuomone, yra visiškai pagrįsta. Pažymėtina, kad šis liudytojas parodymus apie aptariamą asmenį davė tik teisme, tvirtindamas, kad be „Dariaus“ ir T. R. perleidžiant UAB (duomenys neskelbtini) dalyvavo ir asmuo vardu „Vaidas“ bei dar du asmenys, kurių duomenų jis nežino, tuo tarpu T. R. apie šiuos asmenis savo parodymuose net neužsiminė.
Aukščiau aptarti duomenys ir paties T. R. parodymai rodo, jog nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinė apskaitos pažeidimai padaryti aplaidžiai tvarkant apskaitą, kas konstatuota ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Už šiuos pažeidimus atsakingas UAB (duomenys neskelbtini) direktorius T. R., kuris sutikdamas eiti šias pareigas prisiėmė atsakomybę už visą jo vadovaujamos įmonės valdymą, jos veiklos sklandų organizacinių ir teisinių problemų sprendimą ir turėjo suprasti, kad viena iš jo pareigų užtikrinti tinkamą jo vadovaujamos bendrovės buhalterinę apskaitą, tačiau tai darė aplaidžiai, ką ir pats pripažino.
Todėl aukščiau aptarta T. R. veika atitinka neatsargaus nusikaltimo, numatyto BK 223 str. 1 d. visus objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymius.
Dėl bausmių ir civilinio ieškinio
Skiriant bausmę T. R. atsižvelgta į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, motyvus, tikslus bei stadijas, kaltės formas - padaryti du baigti, nesunkūs nusikaltimai (vienas tyčinis, kitas – neatsargus),o taip pat įvertinta tai, kad nenustatyta nei jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Apeliaciniame skunde T. R. tvirtina, kad nebuvo atsižvelgta į tai, kad jis nuoširdžiai gailisi ir siekė padėti išaiškinti nusikaltimą bei, kad nusikaltimą padarė dėl sunkios turtinės padėties. Tačiau kaip matyti iš byloje esančių duomenų, T. R. niekada neprisipažino padaręs nusikalstamas veikas, net ir apeliaciniame skunde šiuo klausimu teigė, kad jokio nusikaltimo nepadarė, todėl šį deklaratyvų tvirtinimą vertinti kaip lengvinančią aplinkybę nėra jokio pagrindo. Duomenų, patvirtinančių jo labai sunkią turtinę padėtį, taipogi nėra. Aplinkybės, susijusios su jo asmenybe, t.y., kad jis yra vedęs, charakterizuojamas teigiamai apylinkės teismo yra įvertintos, tačiau kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas nesudaro pagrindo švelninti jam atsakomybę.
Kadangi T. R. nusikalto neišnykus ir nepanaikinus ankstesnio teistumo, sutinkamai su BK 27 str. 1 d. būdamas recidyvistu, sutinkamai su BK 56 str. nuostatomis jam pagrįstai paskirta laisvės atėmimo bausmė. Be to, inkriminuojamas nusikalstamas veikas T. R. padarė netrukus po jo lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos, praeityje ne kartą teistas už turtinio pobūdžio nusikaltimus, kas T. R. apibūdina kaip asmenį linkusį nusikalsti.
Įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas T. R. paskyrė sankcijose už padarytus nusikaltimus numatytų laisvės atėmimo bausmių vidurkius atitinkančias bausmes. Todėl kolegija konstatuoja, kad nustatydamas bausmės dydį pirmosios instancijos teismas bausmės skyrimo taisyklių nepažeidė, tinkamai įvertino tam reikšmingų aplinkybių visumą. Pripažinti šias už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes, o taip pat ir subendrintą bausmę aiškiai per griežtomis ir dėl to neteisingomis, nėra jokio pagrindo.
Aukščiau šiame nuosprendyje nurodyta, kodėl apylinkės teismas pagrįstai apeliantą pripažino kaltu padarius visus jam inkriminuotus nusikaltimus. Kadangi nusikaltimais buvo padaryta 6474,04 Lt žala neatlyginta, ją apeliantas privalo atlyginti.
Remiantis išdėstytu teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio apylinkės teismo 2011-09-29 nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą teismo nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo T. R. apeliacinį skundą atmesti.