- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-11-02
- Bylos Nr.
- 2A-1545-395/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Albinas Čeplinskas (pran.), Dalė Burdulienė, Algimantas Kukalis
- Ieškovas
- Kauno apygardos Vyriausiojo
- Atsakovas
- J. A. D., Kauno rajono savivaldybei
- Trečiasis asmuo
- A. K., Kauno apskrities viršininko administracijai, Kauno rajono 2-ojo notarų biurui
- Advokatai
- Aušra Kargaudienė, Rita Petru
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Albino Čeplinsko, kolegijos teisėjų Dalės Burdulienės ir Algimanto Kukalio, sekretoriaujant Irenai Nikolajenko, dalyvaujant ieškovo Kauno apygardos Vyriausiojo prokuroro atstovei prokurorei S. G., atsakovui J. A. D. ir jo atstovei advokatei Ritai Petručionytei, trečiajam asmeniui A. K. ir jos atstovei advokatei Aušrai Kargaudienei, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo J. A. D. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-151-540/2009 pagal ieškovo Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro patikslintą ieškinį atsakovams Kauno rajono savivaldybei, J. A. D., tretiesiems asmenims Kauno apskrities viršininko administracijai, A. K., Kauno rajono 2-ojo notarų biurui notarei R. B. dėl sprendimo, potvarkio panaikinimo ir paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Kauno apygardos prokuratūros Vyriausiasis prokuroras kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė panaikinti 1994-09-15 Kauno rajono valdybos sprendimą Nr. 2221, 1994-09-15 Kauno rajono valdybos potvarkio Nr. 462 I-os dalies 36p. ir II-os dalies 28p. bei pripažinti negaliojančiu 1997-1 1-17 papildomą paveldėjimo teisės liudijimą, išduotą Kauno rajono II-ojo notarų biuro notarės R. B., registro Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovas nurodė, kad 1994-09-15 Kauno rajono valdybos sprendimu Nr. 2221 ir potvarkiu Nr. 462 A. D. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 11,20 ha žemės, iki nacionalizacijos valdytos K. R. (4,48 ha) ir J. R. (6,72 ha), iš kurių 9,6 ha grąžinant natūra, o už l,6 ha išmokant kompensaciją litais. A. D. nuosavybės teisės buvo atkurtos kaip K. R. įvaikei, remiantis 1992-07-24 teismo sprendimu nustatytu juridiniu faktu, jog A. D. įvaikino K. R.. Kauno rajono apylinkės teismo 2008-08-22 sprendimu, išnagrinėjus suinteresuoto asmens A. K. prašymu atnaujintą civilinę bylą Nr. 2-634/92 pagal pareiškėjos A. D. pareiškimą dėl turinčio juridinę reikšmė fakto nustatymo, buvo panaikintas Kauno rajono apylinkės teismo 1992-07-24 sprendimas ir priimtas naujas sprendimas - atmestas pareiškimas dėl turinčio juridinę reikšmę fakto nustatymo, jog A. D. buvo įvaikinta K. R.. Kadangi teismas nenustatė juridinio fakto, kad A. D. buvo K. R. įvaikė, ji neatitinka kriterijų asmenų, kuriems pagal 1991-06-18 LR įstatymo Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" 2 str. ir LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str., atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Todėl nuosavybės teisės jai į K. R. ir J. R. turėtą žemę negalėjo būti atkurtos. Panaikinus minėtus administracinius aktus, taikytina restitucija. Teismui panaikinus administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, išnyks pagrindas, kuriuo A. D. įgijo nuosavybės žemės sklypą ir kompensaciją pinigais. Vadovaujantis CK 6.237 str. 1 ir 2 p., žemės sklypas ir kompensacija už valstybės išperkamą žemę turėtų būti grąžinta valstybei. Kadangi A. D. mirė 1994-01-31, Kauno rajono 2 -ojo notarų biuro notarė R. B. 1997-11-17 išdavė A. D. įpėdiniui A. J. D. papildomą paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, pagal kurį jis paveldėjo 9,6 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir 2013 Lt kompensaciją už l,6 ha valstybės išperkamos žemės. Kadangi A. D. nuosavybės teisės į žemę atkurtos neteisėtai, tai ir nuosavybės teisės į šią žemę ir kompensacijos už valstybės išperkamą žemę paveldėjimas yra neteisėtas, todėl išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pripažintinas negaliojančiu. Kadangi J. A. D. nuosavybės teisės į žemės sklypą ir kompensacija už valstybės išperkamą žemės paveldėjimą reglamentuojančių normų pagrindu perėjo neatlygintinai, vadovaujantis CK 6.239 str., jam atsiranda pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą. Kauno apskrities viršininko administracija, nustačiusi pažeidimus, 2005-12-14 kreipėsi į Kauno apygardos prokuratūrą. Ieškinys teismui buvo pateiktas 2006-01-11, t. y. nepraėjus mėnesiui, todėl ieškovo nuomone, senaties terminas nėra praleistas ir jis netaikytinas.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno rajono apylinkės teismas 2009 m. liepos 7 d. sprendimu ieškinį patenkino pilnai, panaikino 1994-09-15 Kauno rajono valdybos sprendimą Nr. 2221, 1994-09-15 Kauno rajono valdybos potvarkio Nr. 462 I-os dalies 36 p. ir II-os dalies 28 p. bei pripažino negaliojančiu ir panaikino 1997-11-17 papildomą paveldėjimo teisės liudijimą, išduotą Kauno rajono II-ojo notarų biuro notarės R. B., registro Nr. 461, ir taikė restituciją - 9,60 ha žemės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini) , grąžino Lietuvos Respublikos valstybei, o iš A. J. D. Kauno apskrities viršininko administracijai priteisė 300 Lt. Taip pat teismas priteisė solidariai iš Kauno rajono savivaldybės ir J. A. D. 871,02 Lt žyminio mokesčio ir 124,15 Lt pašto išlaidų valstybei bei A. K. 1550 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Teismas sprendime nurodė, kad iš byloje esančio Kauno apskrities viršininko administracijos rašto Kauno apygardos prokuratūrai matyti, kad dėl nustatytų pažeidimų į Kauno apygardos prokuratūrą buvo kreiptasi 2005-12-14 (l t. b.l. 4-5). Iš atžymos apie gautą Kauno apygardos Vyriausiojo Prokuroro ieškinį matyti, kad jis teisme buvo gautas 2006 m. sausio 12 d. (t.1, b.l. 1-3). Tokiu būdu teismas sprendė, kad Kauno apygardos Vyriausiasis prokuroras nepraleido Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 str. 1 d. nustatytą 30 d. apskundimo termino. Teismas nurodė, kad Kauno rajono apylinkės teismui 2008 m. rugpjūčio 22 d. priėmus sprendimą, kuriuo pareiškimas dėl turinčio juridinę reikšmę fakto nustatymo, jog A. D. gim. (duomenys neskelbtini), nuo 1928 m. buvo R. K., J. įvaikinta, buvo atmestas ir tokiu būdu A. D. nebepatenkant į asmenų, pagal LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str., turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, jos vardu atkurtos nuosavybės teisės į žemę tapo prieštaraujančios įstatymui. Tokiu būdu prokuroras įgijo teisę ginti viešąjį interesą didesne apimtimi, ką jis ir padarė teismui pareikšdamas patikslintą ieškinį. Kadangi prokuroras, gindamas viešąjį interesą, pagal savo procesinį statusą turi tokias pat teises ir pareigas kaip ir ieškovas, todėl sutinkamai su LR CPK 42 str. l d. prokuroras turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą arba dalyką bei padidinti ar sumažinti ieškinio reikalavimą. Kadangi pirminiu ieškiniu Kauno apygardos Vyriausiasis prokuroras ginčijo iš dalies 1994-09-15 Kauno rajono valdybos sprendimą ir potvarkį bei 1997-11-17 paveldėjimo teisės liudijimą bei pirminis ieškinio pareiškimas buvo paduotas nepraleidus ieškinio senaties termino, todėl patikslintame ieškinyje keliami reikalavimai dėl tų pačių administracinių aktų bei to paties paveldėjimo teisės liudijimo tik jau visoje apimtyje panaikinimo negali būti vertinami kaip atskiri reikalavimai, todėl teismas sprendė, kad senaties terminai nėra praleisti.
Taip pat teismas nurodė, kad Kauno rajono apylinkės teismui 2008-08-22 priėmus sprendimą, kuriuo pareiškimas dėl turinčio juridinę reikšmę fakto nustatymo, jog A. D. gim. 1912 m., nuo 1928 m. buvo R. K., J. įvaikinta, buvo atmestas, sutinkamai su LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str., A. D. nebepateko į asmenų, pagal minėtą įstatymą turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Tokiu būdu įsiteisėjus 2008-08-22 Kauno rajono apylinkės teismo sprendimui, A. D. vardu atkurtos nuosavybės teisės į žemę tapo prieštaraujančios įstatymui, todėl teismas laikė, kad ieškovo reikalavimas dėl sprendimo ir potvarkio, kiek tai liečia A. D., panaikinimo yra įrodytas. Konstatavus, kad A. D. atkurtos nuosavybės teisės į žemę pažeidžiant teisinį reglamentavimą nustatančias teisės normas, teismas sprendė, kad negali būti laikomas teisėtu ir papildomas paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas dėl ginčo žemės bei kompensacijos už jos dalį paveldėjimo. Nuosavybės teisės į žemę buvo atkurtos A. D., o po jos mirties visą jos turtą, tame tarpe ir ginčo žemę bei kompensaciją už žemės dalį paveldėjo jos sūnus J. A. D., todėl byloje kilo ginčas dėl sąžiningo įgijėjo ir jo teisių gynimo. Iš J. A. D. paaiškinimų teismas nustatė, kad jam buvo žinoma, kad iki K. R. mirties jo motina A. D. gyveno ir dėdės K. R. ir savo tėvų namuose. 1928m. jo motina turėjo gyvus abu savo tėvus, o kadangi K. R. gyveno vienas, neturėjo šeimos, tai jam reikėjo padėti apsidirbti ūkyje, todėl mama A. D. jam ir padėdavo. Teismas nurodė, kad šių aplinkybių žinojimas patvirtina, kad A. J. D. buvo žinoma, kad jo motina 1928 m. nebuvo našlaitė, ji turėjo savo tėvus, todėl negalėjo būti K. R. įvaikinta. Įvertinęs surinktus įrodymus, teismas sprendė, kad nėra pagrindo J. A. D. pripažinti sąžiningu įgijėju. A. J. D. nuosavybę į ginčo žemę bei kompensaciją už žemės dalį įgijo pagal 1997-11-17 papildomą paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą. Dėl to, panaikinus ginčijamus administracinius aktus tiek, kiek jais atkurtos nuosavybės teisės atsakovo J. A. D. motinai, teismas sprendė, kad atsakovas A. J. D. privalo grąžinti nepagrįstai įgytą turtą (CK 6.237 str. 1 d.). Kadangi žemės sklypas išlikęs, neperleistas kitiems asmenims, iš surinktų įrodymų (2 t. b.l. 138-155) matyti, kad iš A. D. priskaičiuotų 3680 Lt kompensacijos pinigais, jos paveldėtojui A. J. D. buvo išmokėta 300 Lt, todėl teismas sprendė, kad pripažinus administracinius aktus negaliojančiais ir žemę paveldėjus A. J. D., 9,60 ha žemės turi būti grąžinta valstybei, o iš A. J. D. priteista Kauno apskrities viršininko administracijai išmokėta 300 Lt kompensacijos dalis.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas A. J. D. prašo Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti, priteisti atsakovui bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad skundžiamas sprendimas naikintinas dėl šių motyvų:
1. Teismas, pažeisdamas CPK 270 str. 4 d. 3 p., nenurodė argumentų, kuriais remdamasis atmetė atsakovo pateiktus įrodymus.
2. Teismas nepagrįstai prokuroro 2009 m. kovo 25 d. ieškinio reikalavimams netaikė senaties bei nutylėjo, jog pradiniai ieškovo reikalavimai buvo kitokie, nei patikslintame ieškinyje. Pradiniame ieškinyje ir 2006 m. vasario 10 d. patikslintame ieškinyje suformuluoti reikalavimai buvo nekonkretūs. Iš ieškinių turinio buvo galima suprasti, kad ieškovas ginčija sprendimą, potvarkį dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo į K. R. žemę. Taigi, ieškovas 2005 m. gruodžio 15 d. gavęs KAVA prašymą, 2006 m. sausio 12 d. apsisprendė ginti viešą interesą dalyje dėl 1,88 ha nuosavybės teisių atkūrimo į K. R. žemę. Kauno rajono apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. spendimas, kuriuo panaikintas 1992 m. liepos 22 d. to paties teismo sprendimas, sąlygojęs A. D. teises į K. R. privačios nuosavybės teisėmis valdytą žemę, įsiteisėjo 2008 m. rugsėjo 21 d. ir apie tai ieškovui buvo žinoma, nes jis buvo patrauktas į bylą trečiuoju asmeniu. Todėl 2005 m. gruodžio 15 d. prasidėjęs 30 d. ieškinio senaties terminas, per kurį ieškovas turėjo apsispręsti dėl ieškinio dalyko, nutrūko 2006 m. sausio 12 d., kuomet prokuroras kreipėsi į teismą prašydamas naikinti sprendimą ir potvarkį dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 1,88 ha K. R. privačios nuosavybės teisėmis valdytos žemės. Senaties terminas atsinaujino 2008 m. rugsėjo 21 d. ir baigėsi po trijų dienų, t. y. rugsėjo 24 d. Todėl apelianto nuomone, 2005 m. gruodžio 15d.ieškovas gavęs visą informaciją, reikalingą pradėti viešo intereso gynimą, yra praleidęs jam suteiktą 30 d. terminą reikšti reikalavimams panaikinti 1994 m. rugsėjo 15 d. Kauno rajono valdybos sprendimą Nr. 2221 ir potvarkio Nr. 4642 28 p., ir prašo ieškovo reikalavimams, pareikštiems po 2009 m. vasario 4 d., taikyti ieškinio senatį. Taip pat apeliantas nurodo, kad ieškovui nuo 2006 m. birželio 19 d. iš A. K. ieškinio civilinėje byloje Nr. 2-1305-175/2006 buvo žinoma apie 1994 m. rugsėjo 15 d. Kauno rajono valdybos potvarkio Nr. 462 36 punktą, nes 2006 m. sausio 20 d. Kauno apskrities archyvo išrašą A. K. pateikė kartu su ieškiniu, tačiau iki 2009 m. kovo 25 d. prokuroras šios potvarkio dalies neginčijo, todėl yra praleidęs senaties terminą.
3. Kauno rajono apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo pagrindu išnyko A. D. teisės į K. R. privačios nuosavybės teisėmis valdytą 4,48 ha žemės, tačiau ieškinyje ieškovas nenurodė, o teismas sprendime nepasisakė, kokiais pagrindais naikinamos administracinių aktų dalys, kurios buvo pagrindas atsirasti A. D. teisėms į 6,72 ha J. R. privačios nuosavybės teisėmis valdytą žemę. 2008 m. rugpjūčio 22 d. teismo sprendimu sąlygotos ir prejudicinę galią šioje byloje turi tik tos aplinkybės, kurios susijusios su A. D. teisėmis į K. R. žemę.
4. Teismas nepagrįstai atsakovą laikė nesąžiningu ir priteisė iš jo bylinėjimosi išlaidas. Administracinių aktų pagrindu atsirado teisės A. D., kuri, nors ir padavė pareiškimą susigrąžinti žemę, tačiau ir nesant kitų pretendentų, Kauno rajono valdyba neprivalėjo tenkinti jos pareiškimo. Atsakovas negalėjo įtakoti motinos veiksmu, jai teikiant prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Moralės normos reikalauja, kad ir suaugę vaikai paklūsta tėvams, bet ne atvirkščiai. Todėl apelianto nuomone, dėl teisminių ginčų kaltas ne jis, bet Kauno rajono savivaldybė. Apeliantas nurodo, kad jam teisės į A. D. turtą atsirado paveldėjimo pagrindais. Tuo metu galiojusio CK 587 str. 1 d. neleido palikimą priimti dalinai arba su sąlyga bei išlygomis. Todėl atsakovas privalėjo notarui pateikti viso motinos turėto turto balansą, ir negalėjo atsisakyti priimti sugrąžinto 9,60 ha žemės sklypo bei teisių į kompensaciją, nes kaip palikimą priėmė gyvenamąjį namą, kuris jam būtų atitekęs ir pagal faktinį valdymą (galiojusio CK 587 str. 2 d.). Apeliantas nurodo, kad jeigu ir laikyti jo motiną kalta dėl administracinių aktų pagrindu atsiradusių teisių, tai jos asmeninės kaltės jis neperėmė, todėl jam neturi būti perkeliama ir pareiga atlyginti bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad Kauno apskrities viršininko administracija dėl pažeidimų, padarytų atkuriant nuosavybės teises A. D., su prašymu ginti viešąjį interesą į Kauno apygardos prokuratūrą kreipėsi 2005-12-14 raštu Nr. 4-2247. Prokuratūroje šis raštas gautas 2005-12-15, o ieškinys dėl 1994-09-15 Kauno rajono valdybos sprendimo Nr. 2221 ir 1994-09-15 Kauno rajono valdybos potvarkio Nr. 4642 dalies panaikinimo bei 1997-11-17 paveldėjimo teisės liudijimo pagal testamentą pakeitimo dalyje, teismui pateiktas 2006-01-12, todėl ieškovas nepraleido 30 dienų termino. Kadangi pirminiu ieškiniu ieškovas ginčijo iš dalies 1994-09-15 Kauno valdybos sprendimą ir potvarkį bei 1997-11-17 paveldėjimo teises liudijimą ir šis ieškinio pareiškimas buvo paduotas nepraleidus ieškinio senaties termino, teismas sprendime padarė teisingą išvadą, jog senaties terminai nėra praleisti, nes patikslintame ieškinyje keliami reikalavimai dėl tų pačių administracinių aktų bei to paties paveldėjimo teisės liudijimo tik jau visoje apimtyje panaikinimo, ir negali būti vertinami kaip atskiri reikalavimai. Tais pačiais argumentais atmestinas ir apeliacinio skundo motyvas, jog ieškovas praleido senaties terminą ginčyti paveldėjimo teises liudijimą. Taip pat ieškovas nurodo, kad nors teismas ir nepakankamai konstatavo, kokiu pagrindu naikinamos administracinių aktų dalys, kurios buvo pagrindas atsirasti A. D. teisėms į 6,72 ha J. R. privačios nuosavybės teisėmis valdytą žemę, tačiau tai niekaip neįtakoja teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo ir tai nėra pagrindas sprendimo panaikinimui. Ieškovas nurodo, kad remiantis kartu su ieškiniu pateiktu J. R. mirties liudijimu, byloje buvo nustatytos aplinkybės, jog J. R., į kurio nuosavybės teise valdytą žemę buvo atkurtos nuosavybės teisės A. D., mirė 1935-05-25. Vadovaujantis tiek LR įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, tiek Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatomis, nuosavybės teisės atkuriamos tik į tą turtą, kuris pagal TSTR (LTSR) įstatymus nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Lietuvoje žemė buvo nacionalizuota Lietuvos Liaudies Seimo 1940 m. liepos 22 d. deklaracija „Dėl visos Lietuvos žemės paskelbimo tautos“, todėl nuosavybės teisės į J. R. valdytą žemę iš viso negali būti atkuriamos, nes žemės nacionalizacijos metu J. R. buvo miręs ir nebuvo nacionalizuojamos žemės savininkas.
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas Kauno rajono savivaldybė nurodo, kad palieka apeliacinio skundo pagrįstumo klausimą spręsti teismo nuožiūra.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo A. K. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad apelianto argumentai, jog ieškovas yra praleidęs ieškinio senatį yra nepagrįsti. Nagrinėjama civilinė byla, pagal ieškovo keliamus reikalavimus, buvo sustabdyta, iki bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-634/92. Įsiteisėjus pastarojoje byloje Kauno rajono apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimui, ieškovo reikalavimai nagrinėjamoje byloje privalėjo būti tikslinti, kadangi juridinę reikšmę turintis faktas, kad A. D. buvo K. R. įvaikinta, buvo vienintelis pagrindas, kuriuo remiantis buvo priimti neteisėti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. D. vardu. A. D., nepriklausydama nei vienai Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. nurodytų asmenų kategorijai, ir neturėdama jokių teisių į buvusio savininko nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą, negalėjo jo niekam perleisti. Kauno rajono apylinkės teismo sprendimas patvirtina faktą, kad A. D. nuosavybės teisės į K. R. nuosavybės teise valdytą žemę buvo atkurtos neteisėtai. A. D. nebuvo K. R. įpėdinė, todėl 1994 m. rugsėjo 15 d. Kauno rajono valdybos sprendimas Nr. 2221 ir 1994 m. rugsėjo 15 d. Kauno rajono valdybos potvarkis Nr. 462, kuriais priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. D. vardu, yra naikintini. Turtą įgijus be pagrindo ir neatlygintinai, jis privalo būti grąžintas, todėl teismas pagrįstai tenkino ir šį ieškovo reikalavimą. Apelianto argumentai, kad jo procesinė padėtis bei paveldėtojo statusas nėra pakankamas pagrindas priteisti iš jo atstovavimo išlaidas, taip pat nepagrįsti. Atsakovo išdėstyti argumentai bei jo atlikti procesiniai veiksmai šioje civilinėje byloje buvo pakankamas pagrindas teismui priimti sprendimą, įpareigojantį jį, solidariai su kita proceso šalimi, padengti trečiojo asmens A. K. bylinėjimosi išlaidas.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovas J. A. D. ir jo atstovė apeliacinį skundą palaikė, prašė jį tenkinti. Ieškovo atstovė, trečiasis asmuo A. K. ir jos atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Patikrinęs apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teismas daro išvadą, kad atsakovo J. A. D. apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro, turinčio byloje ieškovo statusą, ieškinio reikalavimams netaikydamas ieškinio senaties, pirmosios instancijos teismas pažeidė materialinės teisės normas ir nenurodė argumentų, kuriais remdamasis atmetė atsakovo pateiktus įrodymus.
Nagrinėjamoje byloje pasisakant ieškinio senaties klausimu reikšmingas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyto 30 dienų termino teisinis vertinimas. Šis terminas yra sutrumpintas ieškinio senaties terminas. Nors Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje šio termino vertinimas nebuvo vienareikšmis, tačiau paskutiniais metais priimtose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse plėtojama nuosekli praktika, kad specialiame įstatyme nustatytas terminas yra sutrumpintas ieškinio senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-666/2006, 2007 m. birželio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2007, 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2007). Šio termino privalo laikytis visi asmenys, taip pat ir prokuroras, kai, gindamas viešąjį interesą, reiškia ieškinį panaikinti savivaldos institucijos administracinius aktus, kuriais neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės. Sprendžiant klausimą dėl termino kreiptis į teismą, ne mažiau svarbus ir momento, nuo kurio turi būti skaičiuojamas šis terminas, nustatymas. Prokuroras, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tvarka nustatęs reikšmingą asmens, visuomenės, valstybės teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimui pašalinti. Kiekvienu konkrečiu atveju prokurorui reikia surinkti duomenis, kad galėtų padaryti išvadą, ar pažeistas viešasis interesas ir ar reikia jį ginti. Termino pradžia skaičiuojama nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti. Prokuroro kaip ieškovo veiklai renkant tokius duomenis taikomas objektyvusis kriterijus. Tai reiškia, kad prokuroras negali delsti ir privalo veikti jo veiklą reglamentuojančių aktų nustatyta tvarka. Teismas, esant atsakovo reikalavimui taikyti senatį, patikrina, ar prokuroras nedelsė ir minėtus duomenis rinko per protingą terminą. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad prokuroras nepraleido ieškinio senaties termino. Kolegija su šia teismo išvada sutinka. Kauno apygardos prokuratūra 2005 m. gruodžio 15 d. gavo Kauno apskrities viršininko administracijos 2005 m. gruodžio 14 d. raštą Nr.4-2247 Dėl viešojo intereso gynimo (t.1, b.l.4-5). Pagal tuo metu surinktus duomenis Kauno apygardos Vyriausiasis prokuroras 2006 m. sausio 12 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl Kauno rajono valdybos administracinių aktų dalyje dėl nuosavybės teisių A. D. atkūrimo į K. R. ir J. R. 1,88 ha žemės sklypo dalį panaikinimo, be to, prokuroras prašė panaikinti paveldėjimo teisės liudijimą dalyje, kuria A.J. D. paveldėjo iš motinos A. D. 1,88 ha dydžio žemės sklypą (t.1, b.l. 1-3). Taigi, kaip matyti iš byloje esančių dokumentų ieškovas nepraėjus 30 dienų nuo Kauno apskrities viršininko administracijos rašto gavimo kreipėsi į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Nustatytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia daryti išvadą, jog ieškovas ieškinio senaties termino nepraleido.
Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka nutraukia ieškinio senaties terminą (CK 1.130 str. 1 d.). Todėl ieškinio reikalavimų tikslinimas, ieškinio pagrindo ar dalyko keitimas po to, kai yra iškelta civilinė byla, nebeturi įtakos ieškinio senaties terminui. Dėl išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiais, jog teismas, sprendime pasisakydamas ieškinio senaties klausimu, turėjo vertinti aplinkybes, jog ieškovas kelis kartus tikslino ieškinį po civilinės bylos iškėlimo.
Be to, šioje byloje pažymėtina dar ir tai, jog būtinybę tikslinti ieškinį dabar nagrinėjamoje byloje lėmė faktas, jog atnaujinus procesą kitoje civilinėje byloje, Kauno rajono apylinkės teismas 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu panaikino Kauno rajono apylinkės teismo 1992 m. liepos 24 d. sprendimą, kuriuo patenkintas A. D. pareiškimas dėl juridinio fakto nustatymo, kad ji nuo 1928 m. buvo įvaikinta R. K., J.. Įsiteisėjusiu Kauno rajono apylinkės teismas 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu pareiškimas dėl juridinio įvaikinimo fakto nustatymo atmestas (t. 2, 18-19 b. l.). Šis teismo sprendimas dabar nagrinėjamoje byloje turi prejudicinę galią (CPK 182 str. 3 p.). Todėl ieškovas ne dėl savo aplaidumo ar neatidumo, o dėl po civilinės bylos iškėlimo atsiradusio teisiškai reikšmingo fakto - Kauno rajono apylinkės teismas 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo, turėjo tikslinti ieškinį.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančiais ieškinio senatį, ir pagrįstai pripažino, kad ieškovas ieškinio senaties nepraleido, todėl apeliacinio skundo argumentai, susiję su ieškinio senaties termino praleidimu, atmestini.
Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė kokiais pagrindais naikinamos administracinių aktų dalys, kurios buvo pagrindas atsirasti A. D. teisėms į 6,72 ha J. R. privačios nuosavybės teisėmis valdytą žemę. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog sprendimo motyvuose nurodyta, J. R. mirė 1935 m. gegužės 23 d. Šį faktą neginčijamai įrodo byloje esanti 1992 m. birželio 26 d. pažyma Nr.2046 apie J. R. mirties 1935 m. gegužės 23 d. įregistravimą Kauno miesto civilinės metrikacijos skyriuje (T.I, 21 b.l.). Kadangi J. R. mirė 1935 m., tai akivaizdu, kad žemės nacionalizacijos, vykusios 1940 m., metu jis negalėjo būti žemės sklypo, į kurį A. D. atkurtos nuosavybės teisės, savininku, todėl administracinius aktus, kuriais pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą A. D. atkurtos žemės nuosavybės teisės į J. R. žemę, pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija pažymi, kad administraciniai aktai, kuriais A. D. atkurtos nuosavybės teisės į K. R. ir J. R. žemę, yra niekiniai, nes priimti pažeidžiant imperatyviąsias Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo normas – nuosavybės teisė į ginčo žemę atkurta asmeniui, kuris nebūdamas žemės savininko K. R. įvaikiu, nepatenka į piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ratą; nuosavybės teisė atkurta į žemę, kuri nacionalizacijos metu nebuvo J. R.. Niekiniai administraciniai aktai negalioja nuo jų priėmimo momento (ab initio), nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti juos negaliojančiais. Dėl to nurodyti niekiniai administraciniai aktai dėl nuosavybės teisės į ginčo žemę atkūrimo A. D. negalėjo sukelti ir nesukėlė teisinių pasekmių.
Byloje nustatyti faktai, kad administraciniai aktai dėl A. D. nuosavybės teisių į žemę atkūrimo yra niekiniai, reiškia, kad šių aktų pagrindu A. D. netapo ginčo žemės sklypų savininke ir po jos mirties jie negalėjo būti paveldėti, nepaisant to, kad 1997 m. lapkričio 17 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą papildymo (T.I, 19 b.l.) išdavimo metu nebuvo teismo sprendimo pripažinti nurodytus administracinius aktus niekiniais ir negaliojančiais.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl to, jog A. D. nuosavybės teisė į žemę negalėjo atsirasti niekinių administracinių aktų pagrindu, atsakovas A. J. D. – įpėdinis – negalėjo paveldėti ir nepaveldėjo turto, kurio neturėjo palikėja, nes įpėdinis paveldi tik tą turtą, kurį turėjo palikėja. Pagal visuotinai pripažįstamą teisės principą niekas negali perduoti kitam daugiau teisių, negu pats turi (lot. nemo plus iuris ad alium transferre potest quam ipse habet). Taigi atsakovas A. J. D. nepaveldėjo 1997 m. lapkričio 17 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą papildyme nurodyto turto, nes tokio turto palikėja neturėjo.
Kartu teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl to, jog 1997 m. lapkričio 17 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą papildymas į žemę ir kompensaciją išduotas niekiniu pagrindu, šis liudijimas taip pat yra niekinis ir negalioja. Todėl ir šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal ieškinio pagrindu nurodytas ir pirmosios instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes yra pagrindas kvalifikuoti ginčo teisinius santykius kaip santykius dėl nepagrįsto praturtėjimo. Atsakovas A. J. D. neturėjo teisės paveldėti ginčo žemės ir kompensacijos, nes šis turtas nebuvo palikėjos nuosavybė. Ta aplinkybė, kad atsakovui buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į turtą, kurio neturėjo palikėja, reiškia, kad atsakovas tapo šio turto savininku be teisinio pagrindo. Pagal CK 6.237 straipsnio 1 dalį asmuo, kuris įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo grąžinti tai asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta.
Sprendžiant dėl be teisinio pagrindo įgyto turto grąžinimo, netaikomas CK 4.96 straipsnis, reglamentuojantis daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo. Tokiu būdu gauto turto išreikalavimas reglamentuojamas specialiųjų nepagrįsto praturtėjimo instituto normų. Atvejai, kai negalima išreikalauti kaip be pagrindo įgyto turto, nustatyti CK 6.241 straipsnio 1 dalyje. Nagrinėjamu atveju nėra nė vienos iš įstatyme išvardytų išimčių, kai be pagrindo įgytas turtas negali būti išreikalautas, taigi atsakovas A. J. D. privalo grąžinti ginčo žemę ir kompensaciją, įgytus be teisinio pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai šioje byloje taikė restituciją.
Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Įvertinus tai, jog ieškinys patenkintas pilnai, iš atsakovų Kauno rajono savivaldybės ir A. J. D. pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė valstybei žyminį mokestį ir pašto išlaidas bei trečiajam asmeniui A. K. advokato pagalbos išlaidas, turėtas pirmosios instancijos teisme. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovai bylinėjimosi išlaidas turi atlyginti solidariai. Solidarinė pareiga pagal CK 6.6 straipsnio 1 dalį atsiranda tik tais atvejais, kada tai numato sutartis ar nustato įstatymas, taip pat, kai prievolės dalykas yra nedalus. CPK VIII skyriaus nuostatose, reglamentuojančiose bylinėjimosi išlaidas, solidarinė prievolė atlyginti bylinėjimosi išlaidas plačiąja šios sąvokos prasme nėra numatyta, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas atsakovų prievolę atlyginti bylinėjimosi išlaidas turėjo pripažinti daline ir iš jų bylinėjimosi išlaidas turėjo priteisti per pusę.
Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad CPK normos yra viešosios teisės normos. Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio. Sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų byla nesprendžiama iš esmės. Pagal CPK 290 straipsnio 1 dalį teismas atskirais klausimais, kuriais byla neišsprendžiama iš esmės, priima nutartis. CPK numatytais atvejais jos yra įtraukiamos į teismo sprendimus ir kitus procesinius dokumentus kaip jų sudėtinė dalis. Bet kokiu atveju bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimai nėra tarp šalių vykstančio materialinio teisinio pobūdžio ginčo dalis. Bylinėjimosi išlaidų priteisimas nėra ieškovo reikalavimas, nesudaro ieškinio dalyko ir neprivalo būti nurodomas ieškinyje (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Jeigu ieškinyje nenurodytas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, tai nesudaro pagrindo traktuoti kaip ieškinio trūkumą ir nustatyti terminą jam pašalinti (CPK 138 straipsnis). Jeigu ieškinyje toks reikalavimas nurodytas, tai jis nevertinamas kaip materialinis teisinis reikalavimas, kuris ieškovo nukreipiamas atsakovui. Nepriklausomai nuo to, ar toks reikalavimas nurodytas procesiniuose dokumentuose, teismas ex officio privalo taikyti procesinį įstatymą ir jo pagrindu spręsti dėl bylinėjimosi išlaidų.
CPK 270 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatyta, kad teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje išdėstoma teismo išvada dėl ieškinio ir (ar) priešieškinio išsprendimo, 3 punkte – kad į teismo sprendimo rezoliucinę dalį įeina nurodymas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. CPK 277 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad jei teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų klausimo, tai yra pagrindas priimti papildomą sprendimą. Ta aplinkybė, kad nurodymas dėl bylinėjimosi išlaidų šių civilinio proceso normų pagrindu yra įtrauktas į teismo sprendimą, nesudaro pagrindo traktuoti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo kaip materialinio ieškovo reikalavimo atsakovui ar šalių ginčo dalies. Jeigu apeliacinės instancijos teisme kartu su materialiniu teisiniu reikalavimu buvo prašyta peržiūrėti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, tai šis reikalavimas nesudaro pagrindo vertinti, kad apeliacinės instancijos teisme yra keli reikalavimai ir kad nuo jų abiejų išsprendimo priklauso bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Reikalavimas peržiūrėti bylinėjimosi išlaidų priteisimą yra procesinis prašymas ir nevertinamas kaip materialinis ieškinio reikalavimas. Procesinio prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo patenkinimas apeliacinės instancijos teisme nesudaro pagrindo vertinti apeliacinio skundo iš dalies patenkintu. Šio prašymo patenkinimas nesudaro pagrindo atsižvelgti į jo išsprendimo rezultatus, kai svarstoma dėl bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo. Atsižvelgdamas į šias nuostatas teismas sprendžia dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo apeliacinės instancijos teisme pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį.
Atmetus atsakovo A. J. D. apeliacinį skundą materialinių teisinių reikalavimų dalyje, iš jo trečiajam asmeniui A. K. priteistinos 200 Lt advokato pagalbos išlaidos, turėtos apeliacinės instancijos teisme. Iš atsakovo A. J. D. valstybės naudai priteistina 11,60 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi nustatytomis aplinkybėmis ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovų Kauno rajono savivaldybės (juridinio asmens kodas 111100622, buveinė Savanorių pr. 371, Kaunas) ir J. A. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) trečiajam asmeniui A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) po 775 Lt (septynis šimtus septyniasdešimt penkis litus) jos turėtų advokato pagalbos išlaidų pirmosios instancijos teisme.
Priteisti iš atsakovo J. A. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) ) trečiajam asmeniui A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) ) 200 Lt (du šimtus litus) jos turėtų advokato pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš atsakovų Kauno rajono savivaldybės (juridinio asmens kodas 111100622, buveinė Savanorių pr. 371, Kaunas) ir J. A. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) ) valstybės naudai po 435,51 Lt (keturis šimtus trisdešimt penkis litus, 51 ct) žyminio mokesčio už ieškinį bei po 62,08 Lt (šešiasdešimt du litus, 8 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme.
Priteisti iš atsakovo Jono A. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) valstybės naudai 11,60 Lt (vienuolika litų, 60 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.