Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti

dalyvaujant ieškovo UAB „BTA draudimas“ atstovui R. T., atsakovo UAB „Vox Juris“ atstovui advokatui Karoliui Žibui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „BTA draudimas“ ir atsakovo UAB „Vox Juris“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „BTA draudimas“ ieškinį atsakovui UAB „Vox Juris“ dėl draudimo įmokų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacijos tikslas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apelianto skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, patikrina apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisinį bei faktinį pagrindus, nes savo iniciatyva apeliacinis teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ar pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis, tai pat įsitikina neesant absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (LR CPK 263 str., 320 str., 329 str.).

Dėl ieškovo apeliacinio skundo

Draudimo sutarties šalys paprastai nesidera dėl sutarties sąlygų, draudimo sutartis sudaroma pagal draudiko parengtas standartines draudimo rūšies taisykles prisijungimo būdu (LR CK 6.160 str. 2 d., 6.185 str. 1 d.). Vadovaujantis civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, sutarties laisvės, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių principais, draudikas, turėdamas įstatymo suteiktą teisę parengti draudimo rūšies taisykles, privalo užtikrinti sutarties sąlygų teisinį apibrėžtumą ir jų suderinamumą, taisyklėse pateiktos sąvokos turi būti kiek įmanoma aiškiau atskleistos, konkretizuotos; įtrauktos į sudarytą draudimo sutartį, jos tampa sudėtine sutarties dalimi. LR CK 6.992 str., reglamentuojančiame draudimo sutarties sudarymą pagal standartines sąlygas, nustatyta, kad jeigu draudimo sutartis sudaroma pagal draudimo rūšies taisykles, parengtas įstatymų nustatyta tvarka, tai draudimo sutarčiai atitinkamai taikomi LR CK 6.185–6.187 str. Vertinant konkrečią draudimo sutartį, kurią sudaro tiek standartinės sąlygos, parengtos draudiko (draudimo rūšies taisyklės), tiek individualios sąlygos (draudimo liudijimas (polisas)), privalu vadovautis LR CK 6.992, 6.185–6.187 str., taip pat LR CK 6.193 str. įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir būtent jų kontekste spręsti dėl draudimo sutarties galiojimo. Pagal LR CK 6.185 str. 1 d. standartinėmis laikomos sąlygos, kurias bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengia viena šalis, nederindama jų su kita šalimi, ir kurios be derybų su kita šalimi taikomos sudaromose sutartyse. Pagal LR CK 6.187 str., jeigu sutarties standartinės sąlygos prieštarauja nestandartinėms, pirmenybė teikiama nestandartinėms, t.y. individualiai šalių aptartoms, sąlygoms. LR CK 6.193 str. 4 d. nustatyta, kad tais atvejais, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos yra aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai.

Draudimo sutarties sudarymą patvirtina draudimo liudijimas (polisas) (LR draudimo įstatymo 2 str. 19 p.). Draudimo polise nurodomos pagrindinės draudimo sutarties sąlygos. Jos gali būti detalizuojamos, taip pat papildomos atitinkamos rūšies draudimo taisyklėse, kurios yra sudėtinė draudimo sutarties dalis. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad draudimo taisyklės yra standartinės, bendros sąlygos, paprastai taikomos visiems draudėjams, sudarantiems atitinkamos draudimo rūšies sutartį su tuo pačiu draudiku, o draudimo polise nurodomi ne bendri, bet konkrečią sutartį individualizuojantys duomenys: sutarties šalys, naudos gavėjas, draudžiamas objektas, draudimo sutarties įsigaliojimas, draudimo įmokos (premijos) dydis, draudimo suma. Šios, sutartį individualizuojančios, sąlygos priklauso nuo draudėjo pasirinkimo neišeinant už tam tikrų įstatymo ir draudiko nustatytų ribų. Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilo dėl jų sudarytos draudimo sutarties įsigaliojimo momento – ar pagal draudimo sutarties sąlygas jos įsigaliojimo momentas susietas su pirmos draudimo įmokos dalies sumokėjimu ar su draudimo liudijime (polise) nurodyta data. Ieškovas atsakovo įsiskolinimą sieja su draudimo sutarties liudijime (polise) nurodytu sutarties įsigaliojimo laiku ir teigia, kad draudimo sutartis įsigaliojo 2008-09-12, todėl atsakovui tenka pareiga įvykdyti savo prievolę sumokėti draudimo įmoką už draudimo laikotarpį.

Draudimo įstatymo 17 str. nustatyta, kad draudimo laikotarpis – tai laiko tarpas nuo draudimo apsaugos pradžios iki pabaigos, kuris nebūtinai sutampa su draudimo sutarties terminu. Ieškovas teigia, jog draudimo liudijime (polise) buvo nustatytas draudimo sutarties galiojimo terminas – nuo 2008-09-12 ir draudimo sutarties įsigaliojimas nebuvo siejamas su atsakovo pirma draudimo įmoka. Su tokiu ieškovo teiginiu teisėjų kolegija nesutinka. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad tarp šalių draudimo sutartis buvo sudaryta ir draudimo liudijimas (polisas) buvo išrašytas 2008-09-12, draudimo liudijime (polise) nurodyta, kad jis įsigalioja nuo 2008-09-12 (b.l. 5). Pabrėžtina, jog draudimo liudijime (polise) taip pat buvo nustatyta, jog atsakovas 5 438 Lt draudimo įmoką turi sumokėti 2008-09-12, be to, jog šio draudimo liudijimo (poliso) neatsiejama dalis yra priedas Nr.1. Draudimo liudijimo BC Nr. 005497 priedo Nr.1 (toliau poliso priedas Nr.1) (b.l. 20-24) 13.1 p. nurodyta, jog sutarties galiojimo laikas – vieneri metai, t.y. nuo 2008 m. rugsėjo 12 d. 00 val. 00 min. iki 2009 m. rugsėjo 11 d. 24 val. 00 min., bet ne anksčiau negu sumokama draudimo įmoka. Nustatytos aplinkybės reiškia, jog draudimo sutarties įsigaliojimo momentą šalys nustatė draudimo sutartį individualizuojančiomis sąlygomis, t.y. draudimo liudijimu (polisu) ir jo priedais, susiejo su pirma draudimo įmoka, kurios dydį ir mokėjimo terminą nustatė pats ieškovas draudimo liudijime (polise) ir poliso priede Nr.2. Byloje nebuvo pateikta duomenų, jog atsakovas būtų sumokėjęs nors vieną draudimo įmoką, o tai reiškia, kad tarp šalių sudaryta sutartis neįsigaliojo, atsakovui nesumokėjus pirmos draudimo įmokos.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad taip pat svarbu atsižvelgti į dar vieną bendrą prievolių vykdymo principą – šalių bendradarbiavimo (kooperavimosi) principą, pagal kurį šalys privalo padėti įgyvendinti viena kitai savo teises bei vykdyti pareigas ir kuris privalo būti taikomas kartu su kitais bendraisiais prievolių vykdymo principais. Ypač svarbu užtikrinti šio principo tinkamą realizavimą draudimo sutartyse. Draudimo sutartis, palyginus su kitomis sutartimis, yra specifinė: ji yra fiduciarinė sutartis, t.y. tokia, kurios šalis sieja tarpusavio pasitikėjimu grindžiami santykiai; be to, draudimo sutartis yra rizikos sutartis, todėl jos šalys privalo būti absoliučiai atviros viena kitai ir abipusiai atskleisti visą sutarčiai reikšmingą informaciją. Šios draudimo sutarties ypatybės reikalauja, kad draudimo sutarties šalys bendradarbiautų ypač glaudžiai. Bendradarbiavimo principas svarbus ir tarpusavio atsiskaitymų srityje. Draudikas privalo paaiškinti draudėjui draudimo įmokos sumokėjimo terminus. Kaip minėta, šiuo atveju svarbu atsižvelgti į faktinį tarp šalių sudarytą susitarimą dėl sutarties įsigaliojimo laiko. Iš bylos medžiagos matyti, kad draudimo sutarčiai įsigalioti buvo privaloma atsakovui sumokėti pirmąją draudimo įmoką. Draudimo liudijimo (poliso) priedo Nr.1 15.1 punkte yra nuoroda į ieškovo bendrosios civilinės atsakomybės draudimo taisykles Nr.11, kurių pagrindu ir buvo sudaryta tarp šalių draudimo sutartis. Pagal minėtų draudimo taisyklių 9.4 punktą (b.l.38), draudėjui nesumokėjus eilinės įmokos draudimo sutartyje nustatytu laiku, draudikas apie tai privalo pranešti draudėjui raštu, nurodydamas, jog per 15 dienų nuo pranešimo gavimo draudėjui nesumokėjus draudimo įmokos ars jos dalies, draudiko prievolės, įvykus draudiminiam įvykiui, mokėti draudimo išmoką vykdymas bus sustabdytas ir atnaujintas tik draudėjui sumokėjus draudimo įmoką. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad draudikas nesiėmė jokių veiksmų dėl pažeistų draudimo įmokų mokėjimo terminų, nesikreipė į draudėją dėl šių įmokų sumokėjimo ir nenurodė jam dėl šių prievolių nevykdymo teisinių pasekmių, nevykdė taisyklėse nustatytos bendradarbiavimo pareigos, nepasinaudojo LR Draudimo įstatymo 80 str. nurodyta sustabdymo teise. Todėl konstatuotina, jog ieškovo nepranešimas atsakovui apie nesumokėtą įmoką taip pat leidžia daryti išvadą, jog ieškovas suvokė, kad 2008-09-12 sudaryta draudimo sutartis neįsigaliojo.

Atsižvelgiant į tai, kad tiek draudimo sutarties standartinėse sąlygose – Draudimo taisyklėse Nr.11, tiek individualiai šalių aptartose sąlygose – draudimo polise ir jo priede Nr.1 buvo įtvirtintas šalių susitarimas, jog draudimo sutartis įsigalioja nuo draudėjo sumokėtos pirmos įmokos, konstatuotina, jog atsakovui nesumokėjus įmokos, tarp šalių 2008-09-12 draudimo sutartis neįsigaliojo. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas teisingai taikė materialinės teisės normas ir teisingai nustatė draudimo sutarties įsigaliojimo momentą, padarė pagrįstą išvadą, jog draudimo sutartis neįsigaliojo atsakovui nesumokėjus draudimo įmokos. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas teisingai atmetė ieškovo ieškinį.

Dėl atsakovo apeliacinio skundo

Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 10 d. sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo panaikinti ir priteisti iš ieškovo atsakovui 2 178,00 Lt bylinėjimosi išlaidų.

LR CPK 93 str. 1 d. nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, tokiu būdu, pralaimėjusi šalis kitai šaliai apmoka patirtas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Pagal LR CPK 98 str. 2 d. šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip nustatyta Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Atsakovas nurodė, jog advokatui Tadui Kelpšai advokatų profesinės bendrijos KSP GROUP vardu sumokėtos išlaidos šioje byloje pirmojoje instancijoje sudarė 2 178 Lt už atsiliepimo į ieškinį surašymą, pasirengimą bylos nagrinėjimui ir taip pat už atstovavimo teisme 1 val. (b.l.45-46). Teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovo advokatas, kurio vardu buvo išrašyta sąskaitą-faktūra ir įvykdytas apmokėjimas, atsakovo parengiamajame teismo posėdyje neatstovavo (b.l. 52), atsakovą atstovavo S.Katausko, Katauskaitės ir partneriai advokatų kontoros advokato Savinijaus Katausko padėjėjas Linas Blažiulionis, todėl 300 Lt išlaidos už atstovavimą teismo posėdyje yra nepagrįstos. LR Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakyme Nr.1R-85 rekomenduojama priteisiant atstovavimo išlaidas atsižvelgti, į bylos sudėtingumą, specialių žinių reikalingumą, būtinybę išvykti į kitą vietovę, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes. Nagrinėjamu atveju byla nėra pripažintina sudėtinga teisės normų taikymo prasme, buvo sprendžiamas vienas teisės klausimas, nereikalavo ypatingų ir specialių žinių, nebuvo sprendžiami nauji teisės aiškinimo prasme klausimai, todėl atsižvelgiant į ieškinio dalyką ir minėtas aplinkybes, konstatuojama, jog atsakovo atstovo darbo sąnaudos nebuvo didelės ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino atsakovo atstovavimo išlaidas iki 1200 Lt (LR CPK 98 str.).

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinėje instancijoje, pateikė apeliacinės instancijos teisme atstovavusio advokato Tado Kelpšo išrašytą PVM sąskaitą-faktūrą 1 270,50 Lt sumai. Toks atsakovo prašymas netenkintinas, nes jis nepateikė įrodymų, patvirtinančių minėtos sąskaitos-faktūros apmokėjimą. Teisėjų kolegija nurodo, kad advokato išrašyta sąskaita nereiškia tokių išlaidų apmokėjimo, nesant byloje pateikto tokių išlaidų apmokėjimą patvirtinančio dokumento. Dėl to pagal LR CPK 98 str. 1 d. šaliai advokato atstovavimo išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

Esant minėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė draudimo santykius reglametuojančias teisės normas ir šalių sudarytos sutarties sąlygas, taip pat bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuojančias teisės normas. Ieškovo ir atsakovo apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo ginčijamam sprendimui panaikinti ar pakeisti, todėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 10 d. sprendimas paliktinas nepakeistu (LR CPK 337 str. 1 p.).

Atmetus apeliacinius skundus, iš apeliantų lygiomis dalimis priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, į valstybės biudžetą (LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi LR CPK 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo UAB „BTA draudimas“ ir atsakovo UAB „Vox Juris“ po 3 Lt (trys litai) bylinėjimosi išlaidų valstybei.