Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo A. O. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 8 d. nutarties, kuria netenkintas atsakovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, civilinėje byloje Nr. 2-156-510/2013 pagal ieškovų R. M. ir V. A. ieškinį atsakovams E. O., A. O., K. M. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys – A. S., V. P., bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Komsega“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Bylos nagrinėjimo teisme metu buvo nustatyta, jog Kauno apygardos teisme yra nagrinėjama UAB „Komsega“ bankroto byla, o ieškovų finansinių reikalavimų patvirtinimo klausimas dar nėra išspręstas. Teismas vertino, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo galės būti nagrinėjamas tik po to, kai paaiškės, ar yra pagrįsti ieškovų pareikšti finansiniai reikalavimai UAB „Komsega“ bankroto byloje, ir kokia apimtimi jie bus patenkinti iš BUAB „Komsega“ turto. Kadangi šios aplinkybės galutinai paaiškės tik po to, kai bus išnagrinėta UAB „Komsega“ bankroto byla, todėl bylos pagal ieškovų ieškinį dėl žalos atlyginimo nagrinėjimas 2009 m. spalio 16 d. buvo sustabdytas iki įsiteisės teismo sprendimas UAB „Komsega“ bankroto byloje.

2011 m. gruodžio 13 d. nutartimi teismas tenkino ieškovų prašymą dėl ieškinio dalies atsiėmimo atsakovo V. P. atžvilgiu ir ieškinio dalį dėl atsakovo V. P. paliko nenagrinėtą. Ta pačia nutartimi teismas taip pat panaikino areštą atsakovo V. P. nekilnojamam ir kilnojamam turtui, turtinėms teisėms bei piniginėms lėšoms, kuris buvo taikytas Kauno apygardos teismo 2009 m. liepos 9 d. nutartimi. Kauno apygardos teismo 2009 m. liepos 9 d. nutartimi taikytą areštą atsakovų E. O., A. O., K. M., priklausančiam nekilnojamam ir kilnojamam turtui ir piniginėms lėšoms, bendrai 390 000 Lt sumai, paliko galioti.

Atsakovas A. O. 2013 m. kovo 25 d. pateikė teismui prašymą panaikinti jo ir E. O. atžvilgiu taikomas laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovas nurodė, jog baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-01083-09 pareikšti kaltinimai K. M. ir K. P. dėl UAB „Komsega“ turto iššvaistymo bei žalos kreditoriams (tarp jų ir ieškovams) padarymo. Atsakovo teigimu minėtos aplinkybės patvirtina, jog surinkta pakankamai duomenų apie tai kas atsakingas už įmonės turto iššvaistymą. Todėl ieškinys, pareikštas A. O. ir E. O. atžvilgiu yra nepagrįstas, o laikinosios apsaugos priemonės jų turtui taikomos neteisėtai. Atsakovas taip pat pažymėjo, jog BUAB „Komsega“ baudžiamojoje byloje pareiškė civilinį ieškinį, o tai reiškia, kad tuo pačiu metu bankroto administratorius, ginantis viešąjį interesą ir visų kreditorių interesus, reikalauja tos pačios žalos atlyginimo iš kaltinamųjų baudžiamojoje byloje, o kreditoriai nagrinėjamoje byloje.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

1. Baudžiamoji byla K. M. ir K. P., kurioje jie kaltinami UAB „Komsega“ turto iššvaistymu, patvirtina, jog atsakovų A. O. ir E. O. atžvilgiu ieškinys nėra tikėtinai pagrįstas, dėl ko nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones jų atžvilgiu.

2. Šios civilinės bylos nagrinėjimas, o kartu ir atsakovų turtui taikomi suvaržymai, tęsiasi jau ilgą laiką, o tai pažeidžia ekonomiškumo ir proporcingumo principų reikalavimus, keliamus laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Ieškovų manymu, kaltinamojo akto baudžiamojoje byloje surašymas nesudaro pagrindo naikinti laikinųjų apsaugos priemonių, kadangi įmonės akcininkų atsakomybė nebūtinai turi būti susijusi su baudžiamąja.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta tenkinti atsakovo prašymą dėl jo atžvilgiu taikomų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, yra pagrįsta ir teisėta. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis atsakovo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones, viena iš jų - ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas.

Atskirasis skundas grindžiamas tuo, jog laikinosios apsaugos priemonės atsakovų turtui taikomos neįvertinus ieškinio jų atžvilgiu nepagrįstumo. Atsakovo vertinimu, jo pateiktas kaltinamasis aktas įrodo, jog yra nustatyti asmenys bei veika, kuri sukėlė įmonei UAB „Komsega“, o kartu ir jos kreditoriams, nuostolius, tarp jų atsakovo ir E. O. nenurodyta, todėl ieškinys jų atžvilgiu, o kartu taikomi turto disponavimo apribojimai, yra nepagrįsti.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas susipažinęs su atsakovams reiškiamu ieškiniu, jo pagrindimu, sprendė, jog ieškinys atsakovų atžvilgiu yra preliminariai pagrįstas, o reiškiamų reikalavimų suma kelia grėsmę būsimo teismo sprendimo vykdymui, dėl to taikė ieškovų prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Visų pirma pažymėtina, jog teismas spręsdamas, ar pagrįstas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, preliminariai įvertina ieškinio pagrįstumą. Tai nereiškia, kad teismas, nagrinėdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (dažniausiai ieškinio priėmimo stadijoje), turi įsitikinti ieškovo reikalavimo pagrįstumu. Ar ieškovo materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta tik ištyrus įrodymus, nustačius bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės, todėl atsakovo pateiktas kaltinamasis aktas ir jo turinio svarba bei įrodomoji reikšmė taip pat bus vertinami bylą nagrinėjant iš esmės, o ne sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo klausimą. Be to, kaltinamasis aktas yra prokuroro priimtas dokumentas, kuriuo baigiamas ikiteisminis tyrimas, aprašoma nusikalstama veika, nurodomi duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, ir baudžiamasis įstatymas, numatantis tą veiką (Baudžiamojo proceso kodekso 23 str.), todėl apie asmens, kuriam pareikšti įtarimai galimai nusikalstamas veikas bus sprendžiama tik esant įsiteisėjusiam apkaltinamajam nuosprendžiui. Apeliacinis teismas taip pat pažymi, jog juridinio asmens dalyvio atsakomybė nebūtinai siejama su nusikalstama veika. Žalą, kurią šiuo atveju prašoma priteisti iš atsakovų, gali sąlygoti ir kiti su baudžiamąja atsakomybe nesusiję, juridinio asmens dalyvio veiksmai. Ieškinys šioje byloje reiškiamas CK 2.50 straipsnio 3 dalies (kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai) bei 6.253 straipsnio (pareiga atlyginti padarytą žalą) pagrindu. Todėl tik kaltinamojo akto vienam iš atsakovų surašymas, nesudaro pagrindo spręsti, jog ieškinys kitų atsakovų atžvilgiu nėra tikėtinai pagrįstas ir negali būti patenkintas.

Kaip minėta, antra būtina sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Todėl atsakovai, siekdami panaikinti jų atžvilgiu taikomas laikinąsias apsaugos priemones visų pirma turėtų paneigti grėsmę būsimo teismo sprendimo neįvykdymui, kurią šiuo atveju sąlygojo ieškinio reikalavimų dydis. Taigi, atsakovas, nesutikdamas su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, gali pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad prašoma priteisti pinigų suma jam nėra didelė (CPK 12 str.). Nagrinėjamu atveju apeliantas tokių įrodymų teismui nepateikė ir net neįrodinėjo, kad ieškinio suma jam nelaikytina didele, dėl ko apeliacinės instancijos vertinimu pagrindo naikinti byloje taikomų laikinųjų apsaugos priemonių nėra pagrindo.

Atsakovas atskirajame skunde taip pat teigia, jog taikomos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia ekonomiškumo ir teisingumo bei proporcingumo principus, dėl ko turėtų būti naikintinos. Apeliacinio teismo vertinimu, šie teiginiai taip pat nepagrįsti.

Vadovaujantis CPK 145 straipsnio antrąja dalimi, parenkant laikinąją apsaugos priemonę vadovaujamasi ekonomiškumo principu, kuris reiškia, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos taip, jog maksimaliai užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, bet kartu nesukeltų atsakovui nuostolių, arba šie nuostoliai būtų minimalūs. Apelianto teigimu, atsakovų atžvilgiu laikinosios apsaugos priemonės taikomos nuo 2009 m., kas akivaizdžiai patvirtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, pažeidžiant ekonomiškumo principą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visuomet susijęs su tam tikrų nepatogumų asmeniui, kurio atžvilgiu jos taikomos, sukėlimu, tačiau tik ilgas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo terminas, nepateikiant teismui įrodymų apie atsakovų dėl to patiriamus nepatogumus ar nuostolius, nesudaro savarankiško pagrindo naikinti byloje taikomas laikinąsias apaugos priemones. Be to, pirmosios instancijos teismo nutartimi, kuria atsakovų atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, numatytas areštuotino turto eiliškumas, t. y. pirmiausia areštuojamas nekilnojamasis, po to kilnojamasis ir tik nesant pirmiau nurodyto turto, ar jo nepakankant, areštuojamos atsakovų piniginės lėšos, pažymint, jog areštuojamam turtui taikomi disponavimo apribojimai. Pagal byloje esančius duomenis (t. 1, b. l. 56-58), vykdant Kauno apygardos teismo 2009 m. liepos 9 d. nutartį buvo areštuotas A. O. ir E. O. priklausantis nekilnojamasis turtas. Išdėstytos aplinkybės rodo, jog parenkant laikinąsias apsaugos priemones, buvo siekiama kuo mažiau apriboti atsakovų teises, dėl ko buvo nutarta apriboti mažiausiai atsakovų nuosavybės teises varžančią teisę – disponavimo teisę.

Teismui nusprendus, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutarties, atskirasis skundas netenkinamas, o Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 8 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 8 d. nutartį palikti nepakeistą.