Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Kęstučio Jucio ir Svajūno Knizlerio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. (M. B.) gynėjo Mindaugo Banelio apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 28 d. nuosprendžio, kuriuo M. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš M. B. nukentėjusiajai J. F. priteista 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. B. nuteistas už tai, kad 2009 m. nuo birželio 3 d. iki birželio 5 d., nakties metu, tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) , pagalbinėje patalpoje, pažymėtoje Nr. 21, antrame aukšte, tenkino savo lytinę aistrą analiniu būdu su mažamete J. F., gim. 1999 m. liepos 7 d., prieš jos valią, pasinaudojęs jos bejėgiška būkle dėl amžiaus ir taip atimdamas galimybę priešintis, atliko lytinį aktą, įvesdamas savo lytinį organą jai į išeinamąją angą ir tokiu būdu ją seksuliai išprievartavo.

Nuteistojo M. B. gynėjas Mindaugas Banelis apeliaciniame skunde prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendį ir jo ginamąjį išteisinti. Taip pat prašo nukentėjusiajai atlikti pakartotinę teismo psichiatrijos ekspertizę bei prijungti prie nagrinėjamos bylos kitą baudžiamąją bylą Nr. 1-247-2008.

Apelianto nuomone, apkaltinamasis nuosprendis surašytas pažeidžiant jo turinį nustatančius BPK 302-307 straipsnių bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ reikalavimus. Be to, bylą išnagrinėjęs teismas buvo šališkas.

Gynėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucijos) 31 straipsnio 2 dalies Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - Konvencijos) 6 straipsnio 1 dalies 1966 m. Tarptautinio pilietinių bei politinių teisių pakto 14 straipsnio 1 dalies Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 44 straipsnio 5 dalies reikalavimais, teigia, kad teismas pažeidė teisingo bylos nagrinėjimo principą. Apeliantas pažymi, kad šis principas draudžia apgaudinėti įtariamąjį ar kaltinamąjį, žadant už bendradarbiavimą su teisėsauga suteikti įstatyme nenumatytų lengvatų, klaidinti įtariamąjį ar kaltinamąjį neteisingai išaiškinant jam teises ir pareigas.

Tačiau šioje byloje atliekant ikiteisminį tyrimą, ikiteisminio tyrimo pareigūnai bei prokurorai suklaidino apelianto ginamąjį, paaiškindami jam, kad iš esmės gynėjas šioje baudžiamojoje byloje nėra reikalingas, kadangi, atlikus kelis procesinius veiksmus šis ikiteisminis tyrimas bus nutrauktas, nustačius, kad nebuvo padaryta nusikalstama veika. Pasikliaudamas pareigūnais, M. B. pasirašė atsisakymą nuo gynėjo paskyrimo. Gynėjas mano, kad jeigu ikiteisminio tyrimo pareigūnai bei prokuroras, nebūtų klaidinę M. B. dėl greito ikiteisminio tyrimo nutraukimo, jo ginamasis, žinodamas bei suprasdamas jam pareikšto įtarimo bei bausmės, numatytos BK 150 straipsnio 4 dalyje, rimtumą, neginčijamai būtų pasinaudojęs gynėjo paslaugomis. Dėl šio nuolatinio klaidinimo, jo ginamasis nesirūpino gynėjo paskyrimu bei atsisakė gynėjo paslaugų. Paminėta aplinkybė neleido jo ginamajam tinkamai naudotis baudžiamojo proceso garantuojamomis teisėmis, todėl jo teisinė padėtis iš esmės buvo suvaržyta. Gynėjas pažymi, kad ir Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog teisingo proceso principas taikytinas visoms proceso stadijoms, t. y., kad teisingas turi būti visas procesas, nuo pat jo pradžios, įskaitant ir reikšmingų bylai tirti bei nagrinėti duomenų rinkimo būdus. Kartu apeliantas pažymi, ši byla pradėta tik po pusmečio nuo galimai nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos, pirmosios instancijos teismas privalėjo aktyviai išsiaiškinti visas reikšmingas bylai aplinkybes bei pašalinti bet kokias abejones dėl padarytos nusikalstamos veikos buvimo, o ne apsiriboti ikiteisminio tyrimo metu surinktais įrodymais bei gautais proceso dalyvių paaiškinimais ir parodymais.

Teismas nepagrįstai atmetė gynybos prašymus į posėdį iškviesti teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizės aktą pasirašiusius ir ekspertizę atlikusius ekspertus, nes jiems (ekspertams) nebuvo žinoma aplinkybė apie tai, kad nukentėjusioji ankščiau (2007 m.) jau yra patyrusi seksualinę prievartą, o asmenys, ją seksualiai išnaudoję, yra nuteisti bei atlieka bausmę. Šios aplinkybės, kurios nebuvo žinomos ekspertams, turi esminę reikšmę ekspertizės akto teisingumui ir išsamumui. Gynėjas teigia, kad esant tokioms aplinkybėms, jų atliktas tyrimas bei pateikta išvada neatitinka įstatymų reikalavimų ir teismo negali būti pripažinta įrodymu. Teismas, atmesdamas prašymą į posėdį iškviesti ekspertus, pažeidė nuteistojo M. B. teisę į teisingą, sąžiningą procesą, visapusišką bylos nagrinėjimą, nepagrįstai bei pažeisdamas įstatymų reikalavimus paminėtam ekspertizės aktui suteikė įrodomąja reikšmę byloje. Be to, teismui nepatenkinus prašymo iškviesti į teismo posėdį ekspertus, buvo pažeista M. B. teisė teismo posėdžio metu užduoti klausimus proceso dalyviams ir bylos nagrinėjimo teisme metu negalėjo įgyvendinti imperatyviai BPK įtvirtintų savo teisių. Apeliantas pažymi, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas lietuvių kalba, dėl ko galėjo kilti įvairų kalbos bei supratimo barjerų.

Teismas neatsižvelgė į paminėtame ekspertizės akte esančios nuorodos, kad „esant būtinybei, nukentėjusiąją rekomenduojama apklausti vaiko apklausos kambaryje nedalyvaujant kaltinamajam”, ir nepagrįstai atmetė prašymą apklausti nepilnametę J. F.. Apeliantas teigia, kad teismas, atsisakydamas apklausti nukentėjusiąją, pažeidė jo ginamojo teisę nagrinėjimo teisme metu užduoti klausimus, t. y. Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies, BPK 22 ir 275 straipsnių nuostatas bei proceso rungtyniškumo principą. Be to, nebuvo išsiaiškintos bylai svarbios aplinkybės, susijusios su nukentėjusios galimybe kartoti tas pačias aplinkybes, kurias ji galimai sužinojo ankstesnės baudžiamosios bylos metu, kai prieš ją buvo panaudota seksualinė prievarta.

Skunde gynėjas ginčija ir 2010 m. balandžio 27 d. ambulatorinės kompleksinės teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės išvadas, kad „nukentėjusioji J. F., atsižvelgiant į jos turimas žinias, negalėjo (ir negali) visapusiškai pilnai suprasti seksualinės prievartos (tame tarpe tvirkinamųjų veiksmų) pobūdžio, ji negali suprasti tokių veiksmų reikšmės, todėl negali adekvačiai tiems veiksmams priešintis”. Apeliantas nurodo, kad tai, jog prieš nukentėjusiąją anksčiau buvo atliktas seksualinio pobūdžio nusikaltimas, yra labai svarbi aplinkybė, į kurią teismas privalėjo atsižvelgti tirdamas bei vertindamas jos duotus parodymus šioje baudžiamojoje byloje. Nukentėjusioji jau dalyvavo baudžiamajame procese, kurio metu su ja buvo atliekami procesinio pobūdžio veiksmai, apklausos, apžiūros, ekspertizės, todėl ji galėjo suprasti seksualinės prievartos (jeigu tokia prieš ją buvo naudojama) pobūdį. Jei tokie veiksmai buvo jos atžvilgiu atliekami, nukentėjusioji, suvokdama jų esmę bei pobūdį, būtų galėjusi jiems pasipriešinti. Dalyvaudama baudžiamajame procese dėl tokios pat rūšies nusikaltimo prieš ją padarymo, gynėjo nuomone, puikiai suvokė, kokius parodymus ji turi duoti, kokias aplinkybes bei faktus nurodyti, ką sakyti pareigūnams, teismui, ekspertams bei psichologams. Dėl šių aplinkybių ambulatorinės kompleksinės teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės išvada yra nepatikima, todėl teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, negalėjo ja remtis kaip įrodymu. Apeliantas mano, kad nukentėjusioji ne tik sugebėtų atskirti savanoriškus nuo prievartinių seksualinių santykių, tačiau ir galėtų teisingai juridiškai įvertinti seksualinės prievartos reikšmę, nes asmenys, anksčiau panaudoję prieš ją seksualinį smurtą, buvo nuteisti, ji tai žinojo bei puikiai suprato M. B. gresiančias pasekmes. Be to, nukentėjusioji, suvokdama prieš ją atliekamų veiksmų pobūdį, turėjo galimybę šiems veiksmams pasipriešinti, tačiau, kaip pati nurodė, to nepadarė. Nukentėjusioji nenurodė, kad M. B. būtų naudojęs prieš ją fizinį smurtą ar psichologinę prievartą, vertė ją lytiškai santykiauti, todėl ji, puikiai suvokdama, kad atliekami veiksmai yra neteisėti bei įstatymo draudžiami, būtų galėjusi jiems pasipriešinti.

Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, kad J. F. jau anksčiau dalyvavo baudžiamajame procese dėl seksualinio nusikaltimo prieš ją padarymo, todėl ji, norėdama suklaidinti teismą, duoti melagingus parodymus bei apšmeižti M. B., tai galėjo lengvai bei nekliudomai padaryti. Ekspertai konstatavo, kad nukentėjusioji J. F. siekia pamėgdžioti suaugusius, jai būdingas nepriklausomybės, savarankiškumo, pranašumo siekimas, dėmesio iš kitų, bendravimo, pripažinimo poreikiai. Gynėjas mano, kad šie duomenys patvirtina, jog J. F., siekdama aplinkinių dėmesio, galėjo nurodyti tikrovės neatitinkančius faktus ir taip įgyti visuomenės susidomėjimą. Juo labiau, kad kitos baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu ji buvo nurodžiusi tikrovės neatitinkančius faktus.

Skunde gynėjas pažymi, kad tai, jog duotų nukentėjusiosios parodymų forma atitinka įstatymu reikalavimus, nesuteikia teisės spręsti apie jų turinio patikimumą. Apeliantas nurodo, kad po tariamo seksualinio prievartavimo, M. B. šventė savo gimtadienį tėvų namuose, į kurį pakvietė ir J. F.. Mergaitė buvo linksma, žaidė, dainavo, t. y. elgėsi taip, kaip visada, jos elgesys M. B. atžvilgiu niekaip nepasikeitė. Apeliantas teigia, kad jeigu su nukentėjusiąją būtų buvę atlikti seksualinio pobūdžio veiksmai, jos elgesys iš karto būtų pasikeitęs nuteistojo atžvilgiu. Tačiau nukentėjusiosios elgesys pasikeitė tik rudenį, kai ji grįžo iš Lenkijos. Tokį elgesio pasikeitimą apeliantas aiškina tuo, kad nuvykusi į Lenkiją nukentėjusioji suprato nenorinti, jog ten esanti šeima ją įdukrintų arba ten esanti šeima jai patarė nurodyti šiuos neegzistuojančius faktus, arba ji turėjo kitokių motyvų. Šios aplinkybės bei priežastys nepagrįstai nebuvo ištirtos. Be to, ekspertai nenustatė objektyvių duomenų apie nukentėjusiosios pablogėjusią psichikos būseną, todėl apeliantas abejoja dėl buvusio seksualinio prievartavimo fakto, nes jei prieš ją būtų atlikti seksualinės prievartos veiksmai, tai neabejotinai turėtų neigiamos įtakos jos psichinei būklei.

Teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojų J. K., K. D., J. F., L. B. parodymais, nes šios liudytojos visas įvykio aplinkybės sužinojo arba iš pačios nukentėjusiosios J. F., arba iš kitų globos namų auklėtinių, arba vieni iš kitų, šnekėdamos apie šį įvykį bei aptarinėdamos galimą seksualinio priekabiavimo atvejį globos namuose. Be to, šių liudytojų parodymai skiriasi tarpusavyje ir nuo pačios nukentėjusiosios parodymų. Nei viena iš šių liudytojų nenurodė aplinkybių, kurias pati matė ar girdėjo.

Gynėjas skunde plačiai aptaria viešbučio prižiūrėtojos, liudytojų D. M., B. S. ir R. K. parodymus bei teigia, kad šie parodymai yra tiesioginiai. Priešingai nei teigia teismas, šie parodymai yra išsamūs, nuoseklūs, nėra prieštaringi ir paneigiantys nukentėjusiosios parodymus.

Apeliantas mano, kad teismas neteisingai įvertino byloje surinktus duomenis, reikšmingus bylos nagrinėjimui, nenustatė byloje tiesos, nepašalino akivaizdžių prieštaravimų tarp nukentėjusiosios bei liudytojų parodymų, kurie buvo nenuoseklūs. Šie parodymai nebuvo lyginti su informacija, gauta iš kitų procesinių šaltinių. Taip pat, buvo visiškai ignoruojami nukentėjusiosios J. F. parodymų suformavimo ypatumai, neatsižvelgta bei neįvertinta jos galimybė suvokti, įsisąmoninti bei atgaminti suvoktas aplinkybes, neįvertintos jos asmeninės savybės bei galimas asmeninis suinteresuotumas bylos baigtimi. Teismas privalėjo atsižvelgti ne tik į tai, kad ekspertams, davusiems išvadą apie nukentėjusiosios psichologinį išsivystymą, galėjimą suvokti tam tikrus veiksmus, nebuvo suteikta išsami informacija apie ankstesnį seksualinio prievartavimo faktą, bet ir į tai, kad ši ekspertizė buvo atlikta lietuvių kalba.

Gynėjas, aptardamas liudytojos S. M. parodymus, nukentėjusiosios J. F. ir M. B. buvusį artimą tarpusavio bendravimą ir jų santykius (kaip tėvo ir dukros), aplinkybę apie galimą nukentėjusiosios įvaikinimą Lenkijoje, teigia, kad nukentėjusioji J. F. turėjo motyvą (kerštas, pavydas ir pyktis) duoti melagingus parodymus apie M. B.. Byloje nesant jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių seksualinio prievartavimo faktą, kuris, šiuo atveju, paremtas tik mažametės nukentėjusiosios parodymais, ir teismui nepašalinus prieštaravimų tarp parodymų, apelianto ginamojo kaltė skundžiamame nuosprendyje buvo grindžiama nepatikimais bei prieštaringais duomenimis, ir taip pažeisti nekaltumo prezumpcijos bei in dubio pro reo (visos abejonės turi būti vertinamos teisiamojo naudai) principai.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis M. B. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo M. B. gynėjo M. Banelio apeliacinis skundas tenkinamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, siekdama išsamiai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą bei apeliacinio skundo argumentų pagrįstumą ir pašalinti jame keliamas abejones, atlikusi įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis), daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, nesiėmė baudžiamojo proceso įstatymo numatytų priemonių, kad būtų pašalintos gynybos keliamos abejonės dėl byloje esančių duomenų patikimumo, dėl to padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, pažeidimus, ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą nuosprendį.

Vadovaudamasi apeliacinės instancijos teisme ištirtais įrodymais kaip visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, jog iš naujo nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį (BPK 326 straipsnio 4 dalis, BPK 329 straipsnio 1 punktas, BPK 331 straipsnio 2 dalis). Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog skundžiamo nuosprendžio trūkumai nepatvirtina apelianto akcentuojamos aplinkybės, kad nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas buvo šališkas nei subjektyviuoju, nei objektyviuoju aspektais. Byloje nėra duomenų, kurie teisėjų kolegijai keltų abejonių dėl teismo nešališkumo: nei vienai iš proceso šalių bylos nagrinėjimo metu nebuvo reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas, taip pat nėra duomenų, kad teismas būtų suinteresuotas bylos baigtimi.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su apelianto teiginiu, kad bylos ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeistas teisingo (sąžiningo) proceso principas, konkrečiai teisės į gynimą principas (BPK 44 straipsnis). Byloje nėra duomenų, kad M. B. ikiteisminio tyrimo metu gynėjo paslaugų atsisakė ir nuo pareikšto įtarimo nusprendė gintis pats dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokurorės neteisėtų veiksmų – įkalbinėjimų atsisakyti advokato ir pažado ikiteisminį tyrimą nutraukti, juolab, kad M. B. pagal susiklosčiusias aplinkybes (įtarimo sunkumas, gresianti atsakomybė) ir savo asmenines savybes (išsilavinimas, amžius, gyvenimiška patirtis) turėjo ir galėjo suprasti jam pareikšto įtarimo labai sunkaus nusikaltimo žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui pasekmes.

Kasacinės instancijos teismas ne kartą savo nutartyse yra nurodęs, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neabejotinai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-44/2007, 2K-347/2007, 2K-251/2010, 2K-363/2013, 2K-476/2013 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti). Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje esančių duomenų nepakanka M. B. pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuotoms mažametės J. F. seksualinio prievartavimo aplinkybėms patvirtinti, todėl daro išvadą, kad byloje esančių įrodymų nepakanka M. B. kaltei padarius jam inkriminuotą mažametės J. F. seksualinį prievartavimą, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje, pripažinti.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu M. B. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad tiksliai nenustatytu laiku (nuo 2009 m. birželio 3 d. iki birželio 5 d.), nakties metu, P dvaro pagalbinėje patalpoje, pažymėtoje Nr. 21, analiniu būdu seksualiai išprievartavo mažametę J. F., gim. 1999 m. liepos 7 d., prieš jos valią, pasinaudodamas jos bejėgiška būkle dėl amžiaus, taip atimdamas jai galimybę priešintis.

Nusikalstamos veikos mažamečių (nepilnamečių) asmenų atžvilgiu turi latentinį pobūdį, nes tiesioginių įrodymų paprastai nebūna, o kiti įrodymai daugiau būna netiesioginiai ir išvestinio pobūdžio. Svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose – teismo medicinos specialistų išvados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai (kraujo, spermos pėdsakai ir kt.), taip pat išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su mažamečiu ir kuriems mažametis pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymai. Ypatingą reikšmę šioje įrodymų grandinėje turi paties seksualinę prievartą patyrusio mažamečio (nepilnamečio) parodymai, kurių patikimumas neturėtų būti vertinamas taip kategoriškai, kaip suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai, tačiau mažamečio nukentėjusiojo parodymai negali būti absoliutinami, jie turi būti vertinami visų bylos įrodymų kontekste ir negali būti vieninteliu ir absoliučiu kaltės įrodymu, ypač tuo atveju, jeigu šie parodymai prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, nuolat kinta ir (ar) prieštarauja patys sau. Taigi, nukentėjusiosios mažametės J. F. parodymų patikimumas vertintinas kitų byloje esančių įrodymų – teismo medicinos specialistų, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvadų, liudytojų parodymų ir kitų išvestinių įrodymų, kuriuose yra bylos tyrimui reikšmingos informacijos – kontekste.

Nagrinėjamoje byloje nustatytų ir M. B. inkriminuotų nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių pagrindinis šaltinis yra protokole bei vaizdo įraše užfiksuoti mažametės nukentėjusiosios J. F. 2009 m. gruodžio 15 d. ikiteisminio tyrimo teisėjai duoti parodymai (t. 1, b. l. 70-75, 76, 77), bei 2010 m. nuo balandžio 27 d. iki gegužės 27 d. pirminės ambulatorinės kompleksinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės Nr. 103MS-68 metu jos duoti paaiškinimai dėl tiriamų aplinkybių (t.1, b.l. 152-154), kurių įrodomąją reikšmę apeliaciniame skunde ginčija nuteistojo M. B. gynėjas. Šioje vietoje teisėjų kolegija pažymi, kad į Lenkijos Respubliką įvaikintos nukentėjusiosios J. F. įtėviai į apeliacinės instancijos teismo prašymą užtikrinti jų įdukros J. F. dalyvavimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje ignoravo, todėl teisėjų kolegija, išklausiusi proceso dalyvių nuomonės bei įvertinusi, kokios yra objektyvios nukentėjusiosios dalyvavimo bylos nagrinėjimo bylos instancijos teisme galimybės, nutarė iškilusias abejones dėl reikšmingų bylos aplinkybių – nukentėjusiosios J. F. parodymų patikimumo – nustatymo pašalinti papildomai apklausus teismo medicinos ekspertą V. K., liudytojas K. A. L., S. Z. (M.), J. K..

Apklausiama VšĮ „Vaiko namas“ psichologės N. G. mažametė J. F. ikiteisminio tyrimo teisėjai, be kita ko, nurodė, kad ji su M. B. miegojo viename viešbučio (P dvaro) kambaryje, kuriame buvo viena lova, kiti viešbučio kambariai buvo užimti. Paaiškino, jog ji pirma atsigulė į lovą ir gulėjo nusisukusi į sieną ant dešinio šono, vilkėjo pižamą ir kelnaites. M. B. nusirengė, nurengė ją ir tada nieko nesakęs vieną kartą savo „vietą“ įkišo jai į užpakaliuką. Tvirtino, kad jai skaudėjo, todėl ji bijojo ir nieko nedarė, tačiau kai ištraukęs savo „vietą“ pradėjo ją liesti, glostė jai visą kūną: kaklą, rankas, kojas, pilvą, pečius ir jos „vietą“, ji pradėjo judėti, vartytis, kadangi tai jai nepatiko. Tada M. B. greitai užsimovė savo kelnaites, kurios buvo nuleistos iki kelių, ir atsigulė ant kito šono, o ji bijojo miegoti, todėl atsikėlė iš lovos, apsirengė ir daugiau nemiegojo. Ryte M. B. paklausė, kaip ji miegojo, ji atsakė, kad gerai, o po to jie nuvažiavo į M. B. namus. Paklausta, kodėl taip ilgai niekam nepasakojo apie šį įvykį, J. F. nurodė bijojusi, jog M. B. rėks ant jos, nors patvirtino, kad anksčiau M. B. ant jos niekada nerėkdavo. Tuo tarpu iš ambulatorinės kompleksinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-68 tiriamosios dalies, kuri buvo atlikta praėjus tik 4 (keturiems) mėnesiams po apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją, matyti, kad mažametės J. F. papasakojimas apie įvykius P dvare skiriasi.

Teisėjų kolegija sutinka su ekspertizės akte Nr. 103MS-68 akcentuojamą aplinkybe, jog mažametės J. F. parodymai ilgainiui gali stokoti tikslumo, detalumo, ji gali nevalingai supainioti įvykių detales, jas užmiršti, tačiau pažymi, kad esminės įvykio aplinkybės ir praėjus tam tikram laikui jo parodymuose turi išlikti nepakitusios. Ekspertizės metu mažametė J. F. pasakojo, kad tuo metu, kai ji pabudo, M. B. gulėjo šalia, glostė jai pilvą, kojas, pats buvo su šortais, t.y. priešingai nei nurodė apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tvirtino, kad iš pradžių M. B. ją glostė ir tik po to seksualiai prievartavo. Iš mergaitės pasakojimo matyti, kad šie M. B. veiksmai jos netrikdė, nes ji ir vėl užmigo, o kai pabudo, M. B. buvo nusiėmęs šortus, nuvilkęs jai pižamą. Ekspertizės metu mergaitė kitaip nei apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją paaiškino konkrečius M. B. veiksmu, nurodydama, kad savo „vietą“ jis įkišo jai į užpakalį ir judėjo, bei tvirtino, kad jai neskaudėjo.

Nukentėjusiosios J. F. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų bei teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės metu duotų paaiškinimų analizė parodo, kad šiose apklausose mergaitė skirtingai apibūdino savo savijautą įvykio metu bei jos priežastis. Pažymėtina, jog ši aplinkybė konstatuota ir minėtame ekspertizės akte Nr. 103MS-68. Kaip matyti, nukentėjusiojo J. F., apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nurodė, kad M. B. savo lytinį organą jai į išeinamąją angą įkišo vieną kartą ir dėl to jai labai skaudėjo, be to, aiškino, jog jokių veiksmų nesiėmė bijodama, kad M. B. ant jos rėks, nors pati nurodė, kad taip M. B. toks elgesys nebuvo būdingas. Ekspertizės metu nukentėjusioji J. F. aiškino, jog M. B. savo lytinį organą kišo jai į išeinamąją angą ir jį judino, tačiau tvirtino, kad jai neskaudėjo, nieko blogo nebuvo, ji jautėsi normaliai, o M. B. teigė nieko nesakiusi ne dėl to, kad bijojo jo priekaištų, kaip tvirtino apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją, o dėl to, kad bijojo būti jo apkaltinta dėl melo. Be to, ekspertizės metu J. F. aiškino maniusi, kad jeigu būtų kam nors apie tai pasakiusi, iš jos būtų juokęsi, nors aiškindama apie seksualinę prievartą, nurodė, kad „<...M. darė blogai, negalima imti vaiką, jį nurengti, kišti, nes tai blogai...>“. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad mergaitė dar iki šioje byloje nagrinėjamo įvykio turėjo neigiamos seksualinės patirties – prieš ją buvo naudota seksualinė prievarta. Apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją ji nurodė, kad prieš ją seksualinę prievartą naudoję asmenys yra nuteisti. Remiantis bylos duomenimis, ši aplinkybė yra konstatuota įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-247/2008 (t. 2, b.l. 208-220).

Išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog mažametė J. F. iš esmės suvokė, kas yra prievartiniai seksualiniai veiksmai, iš savo asmeninės patirties žinojo, kad už seksualinę prievartą prieš vaiką yra baudžiama, todėl nėra pagrindo sutikti su ekspertizės akto Nr. 103MS-68 kategoriška išvada, kad J. F., pagal jos turimas žinias negalėjo visapusiškai pilnai suprasti seksualinės prievartos (taip pat ir tvirkinamųjų veiksmų) pobūdžio ir tokių veiksmų reikšmės, todėl negalėjo adekvačiai tiems veiksmams priešintis. Bylos ankstesnio nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu apklausta kompleksinės ekspertizės Nr. 103MS-68 ekspertė R. D. paaiškino, jog tuo atveju, jeigu J. F. ir anksčiau buvo patyrius seksualinę prievartą (šie duomenys ekspertizės atlikimo metu ekspertams nebuvo žinomi), nereiškia, kad ji pilnai supranta tvirtinamų veiksmų pobūdį ir jų reikšmę, nes ji negali apibūdinti prievartinių lytinių santykių padaromos žalos, teisingai įvertinti seksualinės prievartos ir veiksmų juridine prasme, padaromos žalos, pavojingumo bei tolimesnių pasekmių (t. 2, b.l. 189).

Teisėjų kolegijos nuomone, J. F. suvokimo apie prievartinių seksualinių santykių pobūdį ir reikšmę pakako tokiems veiksmams pasipriešinti, kad jie būtų nutraukti (mergaitė ne kartą minėjo, jog jos nepasitenkinimą reiškiančių judesių pakako, kad M. B. nutrauktų savo veiksmus) arba bent jau iš karto po įvykio paviešinti. Iš ekspertizės tiriamojoje dalyje J. F. duotų paaiškinimų matyti, jog mergaitė svarstė, kokios galėtų būti seksualinės prievartos prieš ją paviešinimo pasekmės, juo labiau, jau buvo patyrusi, kad seksualinę prievartą prieš ją naudoję asmenys buvo griežtai nubausti. Šiame kontekste jos duoti paaiškinimai, kodėl ji kitą dieną niekam nepapasakojo apie įvykius P dvare, yra visiškai neįtikinami. Bylos ankstesnio nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ekspertė R. D. nurodė, jog labai retai būna, kad vaikas kitą dieną papasakotų, kas nutiko, juo labiau, tuo atveju, jeigu jis bijo (t. 2, b.l. 190), tačiau nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad po įvykio P dvare niekas nepastebėjo J. F. emocinės būsenos pokyčių. Ši aplinkybė konstatuota ekspertizės akte Nr. 103MS-68. Šią aplinkybę taip pat patvirtino visi byloje apklausti liudytojai, jog po nagrinėjamo įvykio mergaitės elgesyje nebuvo matyti jokių pokyčių, kurie duotų pagrindo aplinkiniams sunerimti, nors po seksualinės prievartos psichikos sutrikimų neturinčiam tokio amžiaus vaikui emocinės būsenos, taip pat ir elgesio pakitimai yra neišvengiami. Tuo tarpu iš liudytojos R. K. parodymų matyti, kad iš karto po įvykio (2009-06-06) M. B. gimtadienio šventėje J. F. buvo linksma, dainavo karaokė, elgėsi kaip visada, todėl labai nustebo, jog mergaitė kaltina M. B., kad šis ją nuskriaudė prieš gimtadienį. Ši liudytoja pažymėjo, kad J. F. yra atviro būdo, todėl tikrai kam nors iš suaugusiųjų papasakotų, jeigu jai kas nors negero būtų atsitikę. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog ekspertizės akte Nr. 103MS-68 pažymima, kad pokalbio apie byloje nagrinėjamą įvykį metu mergaitės emocinis fonas ir elgesys nekinta, tiriamoji apie įvykį pasakoja ramiai, nesigėdydama, be to, konstatuojama, kad J. F. asmenybė nebrandi, kiek demonstratyvi, siekia pamėgdžioti suaugusius, jai būdingas nepriklausomybės, savarankiškumo, pranašumo siekimas, jai aktualiausi dėmesio iš kitų, bendravimo, pripažinimo poreikiai. Tuo tarpu objektyvių duomenų apie pablogėjusią, kaip ji pati nurodo, psichikos būseną (sutrikusį miegą, naktinius košmarus) nėra. Teisėjų kolegijos nuomone, visi J. F. asmenybę ir emocinę būseną po įvykio apibūdinantys duomenys tik patvirtina abejones jos parodymų patikimumu.

Pažymėtina ir tai, jog ekspertizės metu mergaitei nenustatytas nei padidintas polinkis į įtaigumą, nei padidintas polinkis fantazuoti, nei kitos tokios individualios psichologinės ypatybės, kurios iš esmės trukdytų jai teisingai suvokti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes, jas įsiminti, vėliau atgaminti ir duoti apie tai parodymus, todėl mažametė J. F. neabejotinai turėjo atsiminti esminę aplinkybę, ar seksualinio prievartavimo analiniu būdu metu jai skaudėjo, ar ne. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas 2009 m. lapkričio 6 d. Specialisto išvadą Nr. G 4290/09 (01), jog J. F. išorinių lytinių organų, tarpvietės, išangės srityje sužalojimų nėra, jos mergystės plėvė nepažeista (t. 1, b.l. 35-36), pateikęs teismo medicinos ekspertas V. K. nurodė, jog vadovaujantis jo ekspertizės išvada konstatuoti prievartinio lytinio akto buvimą ar nebuvimą nėra galimybės. Taip pat ekspertas paaiškino, kad jei ne skausmą, tai nepatogumą nukentėjusioji tikrai turėjo jausti. Tuo tarpu ekspertizės metu J. F. aiškiai nurodė kardinaliai priešingas savo ankstesniems parodymams aplinkybes, jog jai neskaudėjo, nieko blogo nebuvo, ji jautėsi normaliai. Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teisme apklausta liudytoja S. Z. (M) tvirtino, kad yra pati girdėjusi, kaip J. F. savo kambario draugės S. R. klausė, ką jai daryti, ką pasakoti teisme.

Teisėjų kolegijos nuomone, J. F. duotų parodymų skirtumai dėl esminės aplinkybės – seksualinio prievartavimo analiniu būdu jai sukeltų fiziologinių pojūčių, įvertinus ir kitus jau aptartus abejones keliančius jos parodymus, patvirtina, kad mažametės J. F. tiek ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai, tiek ir ekspertizės metu jos duoti paaiškinimai, o taip pat ir jų pagrindu padaryta 2010 m. nuo balandžio 27 d. iki gegužės 27 d. pirminės ambulatorinės kompleksinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-68 kategoriška išvada dėl J. F. gebėjimo visapusiškai pilnai suprasti seksualinės prievartos, tvirkinamųjų veiksmų pobūdį, jų reikšmę ir jiems adekvačiai (pagal amžių ir psichologinę brandą) priešintis, yra nepatikimi kaltinantys įrodymai šioje byloje.

Byloje nėra ir kitų Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka gautų patikimų duomenų, kurie pašalintų abejones dėl J. F. duotų parodymų patikimumo. Visi kiti įrodymų, patvirtinančių nukentėjusios parodymus, šaltiniai byloje – liudytojų J. K., V. D., I. F., L. B. nepilnamečių liudytojų K. D., S. R., L. B. parodymai, taip pat ir šiame nuosprendyje jau išanalizuotas pirminės ambulatorinės kompleksinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-68 išvados iš esmės remiasi nukentėjusiosios J. F. nepatikimais parodymais, todėl pripažinti juos neginčijamai M. B. kaltę analiniu būdu seksualiai išprievartavus mažametę J. F. teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Nukentėjusiosios J. F. parodymų patikimumui patikrinti, nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamų viekų bei asmenybės pavojingumui įvertinti apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta liudytoja – Pabradės globos namų psichologė J. K. buvo pirmas suaugęs žmogus (specialistas), su kuriuo apie įvykius P dvare kalbėjosi nukentėjusioji J. F., patvirtino savo ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus (t. 1, b.l. 102-104; t. 2, b.l. 182-183), jog J. F. jai papasakojo, kad M. B. visiškai nusirengė, atsigulė pas ją į lovą ir pradėjo ją glostyti, po to ją nurengė ir įstūmęs savo lytinį organą jai į išangę, judėjo, dėl to jai skaudėjo ties juosmeniu. Nurodė, jog J. F. tai papasakojo savo žodžiais, lėlių pagalba parodė, kaip ji ir M. B. gulėjo ant šono, jis buvo prisiglaudęs prie jos nugaros. Tvirtino, jog mergaitė buvo susigūžusi, sunkiai kalbėjo apie įvykį, matėsi, kad ji gėdijasi, tačiau pokalbio metu ji buvo gana rami ir apie kitas aplinkybes pasakojo tvirtai.

Sugretinus liudytojai J. K. papasakotas įvykio aplinkybes su anksčiau šiame nuosprendyje aptartais nukentėjusiosios J. F. ikiteisminio tyrimo teisėjai duotais parodymais bei teismo ekspertizės metu jos duotais paaiškinimais matyti, kad mergaitė, kiekvieną kartą pasakodama apie įvykius P dvare, skirtingai nurodė jos fiziologinius pojūčius seksualinio prievartavimo analiniu būdu metu, nors šią esminę aplinkybę turėjo gerai prisiminti ir visų apklausų metu nurodyti vienodai. Teisėjų kolegijos nuomone, liudytojos J. K. parodymai dar kartą patvirtina, kad J. F. parodymus pripažinti patikimais nėra pagrindo. Liudytojos J. K. parodymai dėl to, kaip pasakojimo metu jautėsi mergaitė, taip pat nesudaro pagrindo kitaip vertinti J. F. parodymų patikimumą, kadangi, kaip jau minėta, mergaitė aiškiai suvokė, kas yra seksualinė prievarta, todėl kalbėdama apie tai svetimam žmogui neabejotinai jautė diskomfortą.

Nepilnamečių liudytojų – nukentėjusiosios J. F. draugių K. D. ir S. R. parodymuose pateikiama informacija apie įvykius P dvare taip pat yra gauta iš nukentėjusiosios (netiesioginiai įrodymai), kurios parodymai pripažinti nepatikimais, todėl remiantis jais spręsti dėl M. B. kaltės teisėjų kolegija neturi pagrindo. Pažymėtina, kad liudytoja S. R. teisiamojo posėdžio metu aplinkybės, kad J. F. buvo seksualiai prievartaujama iš viso nenurodė, ji paaiškino, jog J. F. jai pasakojusi apie tai, kad ponas M. naktį ją lietęs rankomis. Tuo tarpu kiti liudytojų K. D. ir S. R. duoti parodymai tik patvirtina, kad nuteistąjį M. B. ir nukentėjusiąją J. F. siejo šilti santykiai. M. B. globojo mergaitę, vieną bei kartu su kitais globos manų vaikais veždavo į kiną, cirką, duodavo jai pasinaudoti savo kompiuteriu, veždavosi ją į savo šeimos namus, šventes.

Liudytojų – Pabradės globos namų darbuotojų O. I., J. V. D., I. F. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai (netiesioginiai įrodymai) nukentėjusiosios J. F. parodymų patikimumo vertinimui nėra reikšmingi, kadangi dėl įvykio aplinkybių jos su mergaite nebendravo. Pažymėtina, jog iš Pabradė globos namų direktorės liudytojos J. V. D. parodymų matyti, kad M. B. Pabradės globos namuose dirbo nuo 2007 m. spalio mėnesio socialinio darbuotojo pareigose ir nuo pat pirmų dienų buvo charakterizuojamas teigiamai, jis dažnai organizuodavo renginius, akcijas, kuriuose aktyviai dalyvaudavo vaikų namų globotiniai ir miesto vaikai.

Nuteistasis M. B. nuo pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu kategoriškai neigė turėjęs lytinių santykių su mažamete J. F.. Paaiškino, jog jis pasirinko globoti J. F., nes ji buvo nukentėjusi nuo nusikaltimo, todėl manė, kad galės jai padėti. Veždavo J. F. į Vilnių: į kiną, senamiestį ir Vilniaus bažnyčias. Nuteistojo M. B. parodymus patvirtina liudytojų R. K., B. S. ir D. M. parodymai, iš kurių matyti, kad naktį iš 2009 m. gegužės 30 d. į 31 d. ir iš 2009 m. birželio 3 d. į 4 d. ir iš birželio 4 d. į 5 d., kai nukentėjusioji J. F. nakvojo P dvare, M. B. jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryti negalėjo, nes 2009 m. gegužės 30 d. nakvojo kambaryje su R. K., B. S. ir D. M., iš birželio 3 d. į birželio 4 d. ir iš birželio 4 d. į 5 d. jis iš P dvaro išvyko su D. M. jo vairuojamu automobiliu ir jame nenakvojo. Liudytojos L. B., kuri 2009 m. birželio mėnesio pradžioje savininko prašymu prižiūrėjo P dvarą, teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, jog M. B. jai pasakęs, jog tiks ir viena lova, nes jis galbūt važiuos namo, M. B. versijos, kad P dvare iš 2009 m. birželio 4 d. į 5 d. jis nenakvojo, nepaneigia.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta liudytoja K.A. L., įvykių metu dirbusi socialine terapiaute ir organizuodavusi vaikų išvykas iš Lenkijos į Lietuvos Respubliką, nurodė, jog 2009 metais Lietuvoje buvo tris kartus: pirmą kartą – 2009 m. gegužės 30 d. festivalyje, antrą kartą – nuo 2009 m. birželio 3 d. iki 5 d. piligrimų kelionėje ir trečią kartą – su neįgaliųjų centro žmonėmis 2009 m. rugsėjo 10-13 dienomis, ir visus tris kartus nakvojo P dvare. Nurodė, jog J. F. P dvare nakvojo kartu su jais, tačiau kategoriškai tvirtino, kad M. B. nei karto nebuvo pasilikęs nakvoti, po jo išvykimo buvo uždaromi ir užrakinami vartai. Ši liudytoja taip pat paaiškino, kad birželio mėnesį ji gyveno kambaryje viena, šalia J. F. kambario, ir niekas, be jos, į mergaitės kambarį nebuvo įėjęs. Ji į J. F. kambarį buvo įėjusi gal du kartus per naktį pasižiūrėti, ar viskas gerai, mergaitė miegojo. Taigi liudytoja K.A. L. patvirtino nuteistojo M. B. ir liudytojų R. K., B. S. ir D. M. viso baudžiamojo proceso metu duotus nuoseklius parodymus, kad M. B. P dvare kartu su mažamete J. F. nenakvojo.

Nėra paneigta ir nuteistojo M. B. versija, jog J. F. tokiu būdu jam kerštavo už tai, jog jis nesiėmė jokių veiksmų, kad šeima iš Lenkijos jos neįsivaikintų, kuri sustiprina abejones nukentėjusiosios J. F. parodymų patikimu. Šią nuteistojo versiją iš esmės patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta liudytoja S. Z. (M.), kuri nurodė, jog J. F. jai pati ne kartą sakė, jog nenori išvažiuoti gyventi į Lenkiją. Tvirtino, jog J. F. buvo prisirišusi prie M. B. ir jo tėvų ir galvojo, kad šis ją įsivaikins, pasakojo, vasarą ji liks Pabradėje, M. B. šeimoje.

Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012 ir kt.).

Įvertinusi visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje nėra patikimų įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų M. B. kaltę nuo 2009 m. birželio 3 d. iki birželio 5 d. P dvaro pagalbinėje patalpoje, pažymėtoje Nr. 21, analiniu būdu seksualiai išprievartavus mažametę J. F.. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad M. B. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį nuteistas nepagrįstai, nenustačius abejonių nekeliančių, patikimų jo kaltės įrodymų visumos, todėl pripažįsta, kad M. B. nepadarė jam pirmosios instancijos teismo inkriminuotos nusikalstamos veikos (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Bylos duomenys patvirtina, jog Švenčionių rajono apylinkės prokuratūros vyriausioji prokurorė, BPK 117 straipsnio nustatyta tvarka gindama mažametės J. F. interesus, pareiškė civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuriuo prašė nukentėjusiosios J. F. naudai priteisti 10 000 Lt (t. 2, b.l. 10-11).

Atsižvelgiant į tai, kad M. B. išteisinti nepadarius jam pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu inkriminuotos nusikalstamos veikos (BPK 329 straipsnio 1 punktas), vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, Švenčionių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo paliekamas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 28 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

M. B. (M. B.) pagal BK 150 straipsnio 4 dalį išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kardomąsias priemones – dokumentų paėmimą, įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti, paskirtas M. B. 2013 m. vasario 1 d. Lietuvos apeliacinio nutartimi, panaikinti.

Švenčionių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės civilinį ieškinį dėl 10 000 Lt (dešimties tūkstančių litų) iš M. B. (M. B.) neturtinės žalos nukentėjusiajai J. F. atlyginimo palikti nenagrinėtą.