- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-21
- Bylos Nr.
- 1A-359-519/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-41-9-00770-2014-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gražvydas Poškus (pirm.), Bronius Zalaga, Vaclovas Iždonas
- Nukentėjusysis
- D. E.
- Nuteistasis
- L. J., D. M.
- Advokatai
- Lionė Musteikienė, Edmundas Jankaitis
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gegužės 28 d. nuosprendžio, kuriuo L. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 180 str. 1 d. ir nuteistas 20 parų areštu. Areštas paskirtas atlikti areštinėje.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas D. M., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neapskųstas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
L. J. nuteistas už tai, kad jis ir D. M. 2014 m. gegužės 18 d. apie 11.30 val. (duomenys neskelbtini), po senuoju miesto viaduku, esančiu (duomenys neskelbtini) sankryžoje, veikdami kartu, bendrais tyčiniais veiksmais, tai yra, suduodami nukentėjusiajam D. E. ne mažiau 11 smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, taip padarydami jam poodines kraujosruvas nosies nugarėlėje pereinančioje į abiejų akių vokus, kairiame smilkinyje pereinančią į kaktą, kairės ausies kaušelyje, smakre, kairėje kaklo pusėje, dešinėje nugaros pusėje, odos nubrozdinimus ir poodines kraujosruvas kairės alkūnės užpakaliniame paviršiuje ir kairio kelio priekiniame paviršiuje, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą, bei tokiu būdu atimdami galimybę jam priešintis, iš švarko kišenės pagrobė D. E. priklausančią 60 litų vertės odinę piniginę su joje buvusiais D. E. vardu išduotais, pinigine išraiška nevertinamais dokumentais: asmens tapatybės kortele, AB „Swedbankas“ mokėjimo kortele, sveikatos draudimo pažymėjimu, automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos liudijimu, taip padarė nukentėjusiajam D. E. 17,37 eurų (60 litų) turtinę žalą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis L. J. prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad jis pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai dėl to gailisi, pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gegužės 28 d. nuosprendį ir vadovaujantis BK 54 str. 3 d. nuostata skirti jam švelnesnę nei numato įstatymas bausmę.
Žemesnės instancijos teismas
Nurodo, kad su priimtu teismo nuosprendžiu nesutinka ir mano, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę švelninančios aplinkybės, jog nusikalstamą veiką pripažino ir nuoširdžiai dėl to gailisi bei skyrė jam per griežtą bausmę. Pažymi, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas apylinkės teisme faktines įvykio aplinkybes pripažino ir niekada neneigė, jog matė kaip D. M. sudavė smūgius nukentėjusiajam, kad buvo šalia ir nebandė D. M. sustabdyti. Jis nurodė, kad tarp D. M. ir D. E. kilo žodinis konfliktas ir jie pradėjo muštis. Tuo metu jis atsitraukė į šoną, o kartu buvęs M. K. pabėgo. Jis matė konflikto pradžią, kai jie susikibo ir po to pamatė, kad D. E. guli ant žemės įsikibęs D. M. rankomis. D. M. galėjo suduoti kokius tris kartus, kiek tiksliai, nežino. Jis stovėjo šalia D. E., tačiau smūgių jam nesudavė. Kaip D. M. paėmė iš D. E. piniginę, nematė,o tik matė tai, kad D. M. apžiūrinėjo D. E. piniginę. Jo duotus parodymus patvirtino D. M., kuris parodė, kad jis (L. J.), stovėjo šalia ir D. E. nemušė, kad jis (D. M.) ištraukė nukentėjusiojo piniginę, t. y. jų parodymai dėl visų aplinkybių sutapo. Taip pat jo parodymus iš dalies patvirtino ir nukentėjusysis D. E.. Jis apklausiamas teisme parodė, kad prasidėjus konfliktui M. K. pabėgo, jog jį mušė D. M., kad D. M. ištraukė iš kišenės jo piniginę. Taip pat nukentėjusysis nurodė, kad jis nematė jo (L. J.) suduodant jam smūgius, tik numanė, jautė, kad jis (L. J.) sudavė. Pasak apelianto, nukentėjusiojo manymas, jautimas, nustatytas nukentėjusiojo girtumo laipsnis įvykio metu, kelia pagrįstų abejonių jo parodymų teisingumu, tikrumu. Tačiau teismas spręsdamas jo kaltės pripažinimo klausimą rėmėsi nukentėjusiojo manymais, jautimais ir neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis įvykio metu buvo neblaivus (jam nustatytas sunkus girtumo laipsnis) ir dėl girtumo visų įvykio aplinkybių galėjo neprisiminti, ar ne taip suprasti paties įvykio seką. Teismas nukentėjusiojo manymą, jautimą negalėjo laikyti neginčijamais jo kaltės įrodymais ir tuo pagrindu atmesti jo parodymus, jo paaiškinimus dėl įvykio aplinkybių. Teigia, kad nukentėjusiojo parodymai prieštarauja tiek jo, tiek D. M. duotiems parodymams, taip pat ir liudytojo M. K. parodymams. Liudytojas M. K. apklausiamas teisme nurodė, kad konfliktas kilo tarp D. M. ir D. E., jog jie pradėjo stumdytis. M. K. taip pat parodė, kad jam einant namo, atsisukęs matė, kad D. E. guli ant žemės, o šalia buvo ir smurtavo D. M., o jis (L. J.) stovėjo nuošaly, maždaug metro atstumu, nematė, kad jis (L. J.) būtų vartojęs smurtą prieš D. E.. Apelianto teigimu, šios byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad jis duodamas parodymus neneigė dalyvavęs konflikte, neneigė, kad matydamas konfliktą, t. y. matydamas, kad D. M. suduoda smūgius nukentėjusiajam, kad jis D. M. nestabdė. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, mano, kad teismas nepagrįstai nuosprendyje nurodė, jog jis savo kaltės nepripažino, nepagrįstai jo paaiškinimus atmetė ir jais nesirėmė, vertino jo duotus parodymus kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybes. Pažymi, kad asmens, šiuo atveju jo subjektyvus situacijos suvokimas, savo veiksmų teisinio kvalifikavimo nesuvokimas, negali būti laikomas kaltės padarius nusikaltimą neigimu. Todėl mano, kad teismas turėjo jo parodymus vertinti kaip visiškos kaltės pripažinimą, turėjo įvertinti ir tai, kad dėl įvykio nuoširdžiai gailisi, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios neneigė dalyvavęs nusikaltime, ir tai pripažinti jo atsakomybe lengvinančia aplinkybe.
Taip pat nurodo, kad apylinkės teismas apkaltinamajame nuosprendyje gana dviprasmiškai pasisakė apie jo duotus parodymus. Iš pradžių dėl jo kaltės pasisako, kad nukentėjusiojo duotais parodymais įrodyta, jog jis sudavė nukentėjusiajam smūgius, tačiau toliau nuosprendžio dėstomojoje dalyje nurodo priešingai, kad nukentėjusiojo atžvilgiu smurtas buvo panaudotas jam esant šalia, jog jis neprieštaravo D. M. atliekamiems veiksmams, tam pritarė, t. y. apie jo galimai panaudotą smurtą jau nebekalbama. Teigia, kad šios aplinkybės leidžia abejoti teismo priimto sprendimo teisingumu ir pagrįstumu.
Teigia, kad pripažinus jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl to gailisi bei įvertinus tai, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas nepilnametis (16 metų), neteistas, sutinka atlyginti žalą, jo vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, t. y. buvo tik nusikaltimo padarymo stebėtojas, įvertinus jo sveikatos būklę – nustatytas diagnozes, viena iš jų dėl širdies problemų – pirminė arterinė hipertenzija ir kairiojo skilvelio hipertrofija, lėtinis širdies funkcijos nepakankamumas, kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, yra pagrindas jam paskirti švelnesnę bausmę. Pažada ateityje naujų nusikalstamų veikų nebedaryti, puikiai suvokia, kokią klaidą padarė ir tai privertė keisti požiūrį į gyvenimą. Mano, kad sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas (arešto paskyrimas), įvertinus visas anksčiau jo nurodytas aplinkybes, aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti paskyrus jam viešuosius darbus ar laisvės apribojimo bausmę, paskiriant įpareigojimus.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo L. J. gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė, nukentėjusiojo D. E. atstovas prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo L. J. apeliacinis skundas atmestinas
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 320 str. 3 d. nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 str. reikalavimų bei įvertinęs surinktų įrodymų visumą, pagrįstai L. J. pripažino kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 str. 1 d., padarymo.
Nuteistojo kaltumą dėl šios jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti faktiniai duomenys, kurie patikrinti teisminio bylos nagrinėjimo metu ir kuriuos pirmos instancijos teismas pagrįstai pripažino nuteistojo kaltę patvirtinančiais įrodymais, šie įrodymai – tiek kiekvienas atskirai, tiek jų visuma, išanalizuoti ir įvertinti skundžiamame nuosprendyje. Nuteistojo apeliaciniame skunde išreikštas abejones dėl nukentėjusiojo nurodytų aplinkybių, kad jis nematė, kaip L. J. sudavė jam smūgius, kad tik numanė, jautė, kad L. J. jam sudavė, pašalina byloje esantys įrodymai.
Iš nukentėjusiojo D. E. parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu bei teisminio nagrinėjimo metu matyti, kad nukentėjusysis nuosekliai aiškino, jog L. J. tuo metu, kai D. M. pradėjo jį pulti, sudavė jam į veido sritį, į nugarą, šonus, nestovėjo nuošalyje, o jam sudavė kelis smūgius koja. Nukentėjusysis paaiškino, kad tuo metu, kai L. J. jį spardė, D. M. buvo priešais jį. Tai, kad nukentėjusysis buvo sumuštas dviejų asmenų, nurodė ir pateiktame 2014-05-20 pareiškime. Liudytojas M. K. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad D. E. pradėjus pyktis, stumdytis su D. M., jis nuėjo. Paėjęs jis atsisuko ir matė, kad D. E. guli ant nugaros, šalia buvo ir smurtavo D. M., o L. J. stovėjo nuošalyje. Kadangi liudytojas kilus konfliktui nuėjo, atsisuko pažiūrėti tik po kurio laiko ir pamatė nukentėjusįjį jau gulintį ant nugaros, akivaizdu, jog liudytojas nematė visos įvykio eigos, t. y. kas ir kiek sudavė smūgių nukentėjusiajam. Nors nuteistasis D. M. ir teigė, kad nukentėjusiajam smūgiavo tik jis vienas, kad L. J. smūgių nukentėjusiajam nesudavė, stovėjo nuošalyje, tačiau iš jo duotų parodymų matyti, jog jis ne nuolat stebėjo ką daro L. J.. Teisminio nagrinėjimo metu nuteistasis D. M. parodė, jog tuo metu, kai smūgiavo nukentėjusiajam jis nežiūrėjo ką daro L. J.. Šios byloje nustatytos aplinkybės paneigia apelianto teiginius, jog M. K. ir D. M. patvirtino, kad jis stovėjo nuošalyje ir nukentėjusiojo nemušė.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu L. J. pripažino, jog pribėgęs prie gulinčio nukentėjusiojo, jam du kartus koja spyrė šoną ir po to išsigandę pradėjo bėgti. Šios nuteistojo nurodytos aplinkybės atitinka nukentėjusiojo duotus parodymus, kad L. J. jam sudavė kelis smūgius koja. Įvertinus tai, kad nukentėjusysis visos bylos tyrimo metu vienodai nurodė esmines įvykio aplinkybes, tokius jo parodymus patvirtina byloje surinkti ir teisme ištirti įrodymai bei iš dalies paties apelianto parodymai, daroma išvada, kad netikėti nuosekliais ir išsamiais nukentėjusiojo D. E. parodymais, jog fizinį smurtą jo atžvilgiu naudojo abu nuteistieji, nėra pagrindo. Dėl to apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo parodymais.
Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai, nepažeisdamas BPK 20 str. reikalavimų, įvertino įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl apelianto kaltės bei teisingai kvalifikavo jo nusikalstamus veiksmus, todėl skundžiamas nuosprendis iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas.
Apeliaciniu skundu nuteistasis L. J. prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai dėl to gailisi.
Atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis. Pažymėtina, kad teismas, konstatuodamas šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, turi nustatyti tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir kad dėl padarytos veikos nuoširdžiai gailisi. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Pažymėtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistasis L. J. duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu nepripažino padaręs nusikaltimą, vėlesnėje apklausoje kaltę pripažino, nurodė, kad pribėgęs spyrė gulinčiam nukentėjusiajam du kartus koja į šoną, dėl ko išsigando ir pasimetė. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme nuteistasis L. J. kaltu neprisipažino, paaiškino, kad smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo D. M., o jis buvo nuošalyje, kad jis nematė kaip D. M. iš nukentėjusiojo kišenės ištraukė piniginę. Iš to seka, kad nuteistasis L. J. esminių jam inkriminuoto nusikaltimo faktinių aplinkybių nepripažino, nebuvo nuoširdus aiškindamas įvykio aplinkybes, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pripažinti L. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), nėra teisinio pagrindo.
Apeliantas mano, kad jam paskirta bausmė yra per griežta, prieštarauja teisingumo principui, todėl prašo taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas.
BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Konkrečiu atveju teismas, atsižvelgdamas į minėtas turinčias reikšmės bausmei skirti aplinkybes, paskiria nuteistajam individualizuotą bausmę, siekiant įgyvendinti bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.
Baudžiamosios bylos duomenys liudija, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas L. J. bausmę, atsižvelgė į tai, kad pastarasis padarė apysunkį nusikaltimą, už kurį baudžiamasis įstatymas numato tik arešto ir laisvės atėmimo bausmę, taip pat įvertino tai, kad L. J. nusikalto būdamas nepilnametis, sulaukęs 16 metų amžiaus, neteistas, tačiau būdamas atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 str. nuostatas, baustas administracine tvarka, charakterizuojamas neigiamai, yra (duomenys neskelbtini) mokyklos sąrašuose, bet jos nelanko. L. J. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, o atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje. Iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad teismas įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, todėl šias aplinkybes vertinti dar kartą ir šiuo pagrindu švelninti nuteistajam paskirtą bausmę nėra pagrindo. Juo labiau, kad paskirta bausmė nėra per griežta, nes už apysunkį nusikaltimą nuteistajam L. J. apylinkės teismas skyrė arešto bausmę, kurios dydį nustatė mažesnį nei šios bausmės rūšies, nustatytos nepilnamečiams (BK 90 str. 4 d.), vidurkis.
Kaip jau minėta, skundu nuteistasis prašo pritaikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas ir paskirti jam bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.
BK 54 str. 3 d. įtvirtinta, jog jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje išryškėjusių aplinkybių visuma, rodančia, kad nustatytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos įgyvendinti teisingumo principą ir paskirti teisingą bausmę. Ši baudžiamojo įstatymo įtvirtinta galimybė paskirti švelnesnę bausmę susijusi su bausmės tikslų tinkamu realizavimu (BK 41 str. 2 d.) – teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas taip pat numatytas kaip vienas bausmės tikslų, kuris teismų praktikoje suprantamas kaip teisingos bausmės paskyrimas, reiškiantis tiek tinkamos poveikio priemonės kaltininkui parinkimą, tiek ir nukentėjusiųjų interesų gynimo užtikrinimą. Šio straipsnio taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu (kasacinės nutartys Nr. 2K-152/2009, 2K-3/2010, 2K-128/2011 ir kt.).
Byloje nėra nustatyta išimtinių aplinkybių, leidžiančių teismui taikyti BK 54 str. 3 d. numatytas nuostatas ir L. J. skirti švelnesnę bausmę, nei numatyta įstatyme. L. J. apysunkę nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje, pažeidė nukentėjusiojo teises ir laisves jo atžvilgiu naudodamas fizinį smurtą. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas 16 metų, neteistas, sutinka atlyginti žalą, jo vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, jog turi sveikatos problemų, nėra išimtinės aplinkybės, jos reikšmingos nustatant asmeniui skirtinos bausmės rūšį ir dydį sankcijos ribose. Todėl taikyti BK 54 str. 3 d. ir L. J. skirti švelnesnę bausmę, nei numatyta įstatyme, nėra teisinio pagrindo.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad naikinti ar keisti skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gegužės 28 d. nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.
Teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo L. J. apeliacinį skundą atmesti.