- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-10-09
- Bylos Nr.
- 2A-237/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Konstantinas Gurinas, Virginija Čekanauskaitė
- Ieškovas
- V. M.
- Atsakovas
- Ž. P.
- Advokatai
- Diana Ingrida Vinklerytė, Vaidas Mackonis
- Kategorijos
- 43.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Gintaro Pečiulio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Ž. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2006 m. gruodžio 4 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-378-278/2006 pagal ieškovų V. M. ir V. M. ieškinį atsakovei Ž. P. dėl be pagrindo įgyto turto atlyginimo pinigais ir nuostolių priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovai V. M. ir V. M. 2006 m. rugpjūčio 24 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Ž. P., kuriuo prašė priteisti iš atsakovės ieškovams solidariai 20 320,80 Lt atlyginant pinigais be pagrindo įgyto turto vertę ir 110 500 Lt nuostolių, iš viso 130 820,80 Lt. Nurodė, kad ieškovė V. M. su atsakove sudarė žemės sklypo panaudos sutartį, pagal kurią atsakovė leido ieškovei nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. sausio 1 d. naudotis 0,5 ha žemės sklypu, esančiu Vilainių k., Kėdainių raj., šiltnamių statybai ir agurkų auginimui. Šią sutartį bei verslo planą ieškovai pateikė AB Ūkio bankui, o bankas pagal 2006 m. kovo 21 d. kredito sutartį Nr. 10-031 suteikė ieškovui V. M. 20 000 Lt paskolą. Naudodami paskolos lėšas bei savo santaupas ieškovai panaudai suteiktame atsakovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype pastatė 50 arų dydžio plėvelinį šiltnamį bei pasėjo agurkus. Pasirodžius pirmajam agurkų derliui 2006 m. birželio 17 d. atsakovė staiga uždraudė ieškovams naudotis savo žemės sklypu ir įeiti į šiltnamį. Ieškovų teigimu, atsakovė neteisėtai ir be jokio pagrindo atsisakė vykdyti minėtą žemės panaudos sutartį, todėl privalo atlyginti ieškovams dėl jos veiksmų padarytus nuostolius (CK 6.208 str. 4 d., 6.221 str. 2 d.). Ieškovai taip pat nurodė, kad nors atsakovė neteisėtai valdo jiems priklausantį šiltnamį, nesąžiningai gauna iš jo pajamas, tačiau ieškovai negali turto atgauti natūra, nes šiltnamio statybai naudojamos medžiagos yra vienkartinio naudojimo, dalis medžiagų jau sunaudotos (CK 4.93 str. 2 d. 1 p., 4.95, 4.97 str., 6.237 str. 1, 5 d.). Dėl to ieškovai teigė, kad atsakovė turi atlyginti pinigais turto vertę, buvusią jo įgijimo metu (CK 6.237 str. 3 d.).
Atsakovė Ž. P. su pareikštu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad žemės sklypas, kuriuo ji leido naudotis ieškovams ginčo panaudos sutartimi, yra neužstatytas, jame agurkai neauginami. Atsakovės teigimu, šiltnamis, kurį ieškovai nurodo kaip savo nuosavybę, iš tiesų yra pastatytas atsakovės lėšomis, priklauso jai nuosavybės teise ir stovi žemės sklype, kuris nėra suteiktas ieškovams panaudai. Dėl to ir iš jo gaunamos pajamos priklauso atsakovei. Atsakovės teigimu, ieškovai savarankiškai jokios ūkinės veiklos nevykdė, o buvo atsakovės samdomi darbuotojai ir dirbo jos ūkyje. Tačiau 2006 m. birželio mėnesį su jais darbo santykiai buvo nutraukti, nes ieškovai be atsakovės sutikimo ir jos neinformavę skynė agurkus jos šiltnamiuose.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio apygardos teismas 2006 m. gruodžio 4 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovams solidariai iš atsakovės 17 520 Lt išlaidų šiltnamio statybai bei 60 000 Lt negautų pajamų, o kitą ieškinio dalį atmetė.
Teismas nustatė, kad ginčo panaudos sutartyje nurodytame žemės sklype jokie statybų darbai 2006 m. nebuvo vykdomi ir minėtas sklypas jokiais statiniais ar daržais nėra užimtas (t. 2, b. l. 27-28, 30-36), todėl sprendė, jog šalys sudarė tik tariamą žemės naudojimosi sutartį, neketindamos jos vykdyti (CK 1.86 str.).
Teismas taip pat nustatė, jog 2006 m. pavasarį atsakovei nuosavybės teise priklausančiame kitame žemės sklype buvo pastatyti penki nauji šiltnamiai. Nors ieškovai teigė, kad šioje žemės sklypo dalyje atsakovė nurodė jiems vietą statytis šiltnamius ir jie savo pačių lėšomis bei darbu juos pastatė, teismas, remdamasis šalių paaiškinimais bei liudytojų parodymais (t. 2, b. l. 27-41, 88-93, 128-129, 138-139), sprendė, kad šalių veiksmai 2006 m. vasario-birželio mėnesiais patvirtina jungtinės veiklos tarp šalių buvimą (CK 6.969 str.). Teismas nurodė, kad nors byloje nėra jungtinės veiklos (partnerystės) rašytinės sutarties ir šalys neigia buvus tokią veiklą, tačiau šalių civilinės teisės ir pareigos atsiranda ne tik CK ir kitų įstatymų numatytais pagrindais, bet ir iš fizinių asmenų veiksmų, kurie nors ir nėra įstatymų numatyti, bet pagal civilinių įstatymų bendruosius pradmenis bei prasmę sukuria civilines teises ir pareigas (CK 1.136 str. 1 d., 2 d. 6 p.). Atsižvelgdamas į tai, kad nebuvo sudaryta rašytinė jungtinės veiklos sutartis, teismas taikė CK 1.93 straipsnio penktąją dalį, pagal kurią tuo atveju, jei sandoris negalioja dėl to, kad nesilaikoma įstatymų reikalaujamos formos, atsiranda CK 1.80 straipsnio antrosios dalies pasekmės – šalys privalo grąžinti viena kitai viską, ką yra gavusios pagal sandorį (restitucija) arba, kai tai neįmanoma, atlyginti to vertę pinigais. Teismas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, pripažino šiltnamius bendrąja šalių nuosavybe (CK 1.93 str. 6 d. 4 p., 4.72, 4.74 str., 6.971 str. 1 d.), o atsižvelgdamas į tai, kad jie yra pastatyti ant atsakovei priklausančios žemės sklypo, ieškovai į juos neįleidžiami ir dėl nesutarimų toliau kartu dirbti šalys negali, teismas sprendė, kad ieškovai turi teisę į turėtų išlaidų atlyginimą bei dalį gautų pajamų (CK 1.5 str., 4.52 str. 2 d., 4.76 str. 1 d., 6.971 str. 1 d., 6.976 str.).
Teismas konstatavo, kad ieškovai, statydami šiltnamius kartu su atsakove, turėjo 17 520 Lt išlaidų, kurias turi atlyginti atsakovė, nes ieškovų išlaidomis buvo sukurti šiltnamiai, kurie daržovių auginimui gali būti naudojami keletą metų, o ieškovai jais negali pasinaudoti ir negali atsiimti savo medžiagų (CK 1.80 str. 2 d., 6.146 str., 6.970 str. 1 d.). Išvadą, kad ieškovai turėjo nurodyto dydžio išlaidas, teismas grindė teigdamas, jog atsakovė nepaneigė ieškovų teiginių, kad jie iš savo lėšų sumokėjo 14 015,93 Lt už medieną, kuri buvo panaudota šiltnamių statybai ir jų šildymui, nepateikė įrodymų, jog ieškovui naudojantis atsakovei priklausančios individualios įmonės transporto priemone, už kurą mokėdavo atsakovė, o ne ieškovas. Taip pat teismas nurodė, jog nepaneigti ieškovų pateikti dokumentai, patvirtinantys, jog jie turėjo išlaidų sumokėdami už medienos pjovimą (1 880 Lt), vamzdžio pirkimą (1 116 Lt)(t. 1, b. l. 46, t. 2, b. l. 64, 75). Remdamasis bylos medžiaga, teismas sprendė, jog dalis šiltnamiams reikalingų prekių buvo įsigytos iš ieškovams suteiktos banko paskolos (t. 2, b. l. 69-73, 88-93). Dėl to teismas iš ieškovų prašytų priteisti 20 320,80 Lt turėtų išlaidų, atėmė tik 2 800 Lt, tai yra sumą, kurią ieškovai prašė priteisti už pirktą agurkų sėklą, nes iš agurkų sėklos pirkimo 2006 m. birželio 20 d. sąskaitos faktūros nustatė, jog sėkla bei durpės pirktos 2006 m. birželio 20 d., tai yra tuo metu, kai ieškovai šiltnamiuose jau nuo 2006 m. birželio 17 d. nebedirbo (t. 1, b. l. 45).
Teismas priteisė ieškovams 60 000 Lt negautų pajamų (CK 4.76, 6.976 str.). Šį sprendimą grindė nustatydamas, jog šalys iš realizuotos produkcijos gautas pajamas ketino dalintis pusiau. Atsakovės nurodytus gauto derliaus ir pajamų kiekius teismas vertino kritiškai ir, remdamasis UAB ,,Kėdainių šiltnamiai“ 2006 m. liepos 24 d. pažyma Nr. 201 bei kita bylos medžiaga, konstatavo, kad ginčo šiltnamyje užaugo ne mažesnis kaip 100 000 kg derlius ir atsakovė gavo daugiau nei 170 000 Lt pajamų (t. 1, b. l. 52). Teismas taip pat įvertino tai, kad atsakovė nuo 2006 m. birželio 17 d. viena rūpinosi derliaus nuėmimu, samdė darbuotojus, kurie dirbo šiltnamiuose, pirko trąšas bei chemikalus, todėl jos išlaidų dalis auginant derlių tapo didesnė nei ieškovų, todėl ieškovų prašomą negautų pajamų sumą sumažino iki 60 000 Lt.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė Ž. P. prašo minėtą teismo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti. Prašymą grindžia tokiomis aplinkybėmis:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas neteisingai įvertino tarp šalių susiklosčiusius materialinius teisinius santykius, o išvada dėl jungtinės veiklos santykių yra nepagrįsta nei faktinėmis bylos aplinkybėmis, nei byloje esančiais įrodymais, nei galiojančiomis teisės normomis. Jungtinės veiklos santykiai atsiranda tik įstatymų numatytais pagrindais, o nagrinėjamu atveju rašytinės jungtinės veiklos sutartis sudaryta nebuvo. Nesilaikius sutarties formos reikalavimų, ji tampa negaliojančia (CK 6.969 str.), tokios sutarties sudarymo fakto negalima pripažinti remiantis liudytojų parodymais (CK 1.93 str.). Nagrinėjamu atveju nėra priešpriešinės šalių valios kartu vystyti verslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-715/2002).Teismas netinkamai traktavo tarp šalių susiklosčiusius santykius, nes tai buvo darbo teisiniai santykiai. Nors tarp šalių susiklostę darbo santykiai nebuvo įstatymų nustatyta tvarka įforminti, tačiau tai nekeičia šių santykių esmės ir prigimties. Aplinkybę, kad ieškovai buvo samdomi, patvirtina byloje esanti ieškovo rašyta ataskaita apie turėtas išlaidas (t. 1, b. l. 131). Teismas nepagrįstai savo iniciatyva pakeitė ieškinio pagrindą, išėjo už ieškinio reikalavimo ribų ir ieškinį patenkino visiškai kitu pagrindu, nei nurodė ieškovai. Tuo teismas pažeidė CPK 265 straipsnio antrąją dalį. Be to, ieškovų reikalavimai turėjo būti atmesti ir pritaikius CK 4.53 straipsnio nuostatą, kad daikto duodami vaisiai, daikto ūkinio naudojimo rezultatai priklauso daikto savininkui, nagrinėjamu atveju atsakovei. Teismas neįvertino ieškovų elgesio sąžiningumo požiūriu. Ieškovų nesąžiningumas buvo konstatuotas teismo sprendime pažymėjus, jog šalys sudarė tariamą žemės naudojimosi sutartį, kuri buvo reikalinga tik tam, kad ieškovas galėtų gauti banko paskolą. Ieškovų nesąžiningumą patvirtinta ir tai, jog jie pateikė teismui 2006 m. birželio 20 d. sąskaitą faktūrą, pagal kurią pirktos sėklos buvo panaudotos ne atsakovės, o ieškovo tėvo ūkyje. Visas agurkų derlius atsakovės šiltnamiuose yra užaugintas iš jos pačios pirktų sėklų. Be to, ieškovai savavališkai skynė ginčo šiltnamiuose augusius jiems nepriklausiusius agurkus, pasisavino iš atsakovės daug jai priklausiusių įrankių bei mobilų telefoną, kurį atsakovė suteikė ieškovui darbo tikslais.Teismas pažeidė rungimosi, šalių lygiateisiškumo bei teismo nešališkumo principus. Teismas 2006 m. lapkričio 21 d. posėdyje bylą išnagrinėjo iš esmės ir po baigiamųjų kalbų atidėjo sprendimo paskelbimą iki 2006 m. gruodžio 4 d. Tuo metu teismui negalėjo būti teikiami jokie įrodymai ar prašymai, tačiau teismas 2006 m. gruodžio 4 d. faksu nusiuntė UAB ,,Kėdainių konservų fabrikas“ užklausimą apie agurkų supirkimo kainą 2006 m. gegužės-spalio mėnesiais (t. 2, b. l. 149, 151) ir tą pačią dieną gavo atsakymą. Taip pat tą pačią dieną teismas gavo pažymą Nr. 273 iš UAB ,,Kėdainių šiltnamiai“, kurią taip pat prijungė prie bylos. Priimdamas skundžiamą teismo sprendimą teismas rėmėsi viena iš šių pažymų. Taigi teismas, savo iniciatyva, nepranešęs šalims, jau išnagrinėjęs bylą, piktnaudžiaudamas savo teisėmis, grubiai pažeisdamas CPK nustatytus principus, rinko įrodymus ieškovų naudai ir jais grindė savo sprendimą (CPK 179, 263 str. 2 d.). Teismas pažeidė atsakovės kaip sklypo savininkės teises bei parodė savo šališkumą, 2006 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi įpareigodamas antstolį konstatuoti faktines aplinkybes ir nenurodydamas konkretaus sklypo, kuriame tai turi būti padaryta. Teismas neteisingai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, vadovavosi išimtinai ieškovų pateiktais duomenimis. Nors ieškovai nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kuris šiltnamis buvo ieškovų statytas ir koks jo plotas, teismas visus paskaičiavimus ieškovų naudai atliko pagal neegzistuojantį 50 arų ploto šiltnamį. Teismas nepagrįstai kritiškai vertino atsakovės pateiktus gauto derliaus bei pajamų kiekius, nes atsakovės pateikti įrodymai nebuvo paneigti. Kitos bendrovės pateikti duomenys apie vidutinį agurkų derlingumą ir gautas pajamas negali būti pagrindu nustatyti atsakovės šiltnamiuose buvusį derlių, nes skiriasi agurkų veislės, vieta, auginimo technologija ir sąlygos, priežiūra, laikotarpis ir pan. Smulkių ūkio subjektų, tokių kaip atsakovė, pajamos, kurios galėtų būti gaunamos iš tam tikro ploto agurkų pasėlių, turėtų būti vertinamos individualiai ir negalima beatodairiškai taikyti stambaus verslo subjekto veiklos rodiklių. Turėtų būti lyginamos kitų panašių ūkininkų 2006 m. gautos pajamos, teismas galėtų skirti ekspertizę. Be to, teismas neįvertino aplinkybės, kad atsakovė 2006 m. pirmą kartą vertėsi agurkų auginimo verslu. Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovė neįrodė mokėjusi už kurą. Teismo posėdžio, įvykusio 2006 m. lapkričio 15 d., protokole netinkamai surašyti ir iškreipti liudytojų parodymai. Liudytojų parodymų netinkamas užfiksavimas turėjo esminės įtakos teisingam bylos išsprendimui, nes daugeliu neteisingai užrašytų liudytojų parodymų teismas rėmėsi priimdamas sprendimą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovai V. M. ir V. M. prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą. Prašymą grindžia tokiomis aplinkybėmis:
Teismas nepažeidė jokių materialinės teisės normų, o konstatuodamas, jog tarp šalių buvo susiklostę jungtinės veiklos santykiai, savo išvadą grindė būtent faktinėmis bylos aplinkybėmis, surinktais įrodymais ir galiojančiomis teisės normomis. Nepagrįsti teiginiai, kad tarp šalių buvo susiklostę darbo santykiai. Atsakovė su ieškovais nebuvo sudariusi darbo sutarčių, nemokėjo už juos atitinkamų mokesčių Sodrai bei VMI. Algalapių ar kitų dokumentų su ieškovų parašais dėl jiems išmokėtų atlyginimų atsakovė taip pat neturi. Atsakovės pateiktas lapas nėra jokia ataskaita, tiesiog ieškovas ant lapo buvo surašęs savo išlaidas, paskui jį išmetė, o atsakovė bando panaudoti savo naudai. Nepagrįsti teiginiai, jog teismas peržengė byloje pareikštų reikalavimų ribas, nes teismas nepasisakė dėl jokio nepareikšto reikalavimo. Tinkamas įstatymo pritaikymas yra teismo teisė ir pareiga, ir tai nėra ieškinio dalyko keitimas. Nepagrįsti atsakovės teiginiai dėl ieškovų nesąžiningumo. Ieškovai nežinojo, kad atsakovė turi du žemės sklypus, statydami šiltnamius atsakovės nurodytame sklype, jie vykdė savo verslo planą, tai yra buvo atsakovės apgauti. Atsakovės teiginius, jog ieškovai panaudojo paskolą ne pagal paskirtį, paneigia bylos aplinkybės: pinigų išėmimo iš sąskaitos datos sutampa su apmokėjimo medžiagų tiekėjams datomis. Atsakovės minėta 2006 m. birželio 20 d. sąskaita dėl sėklų pirkimo buvo pirkimas su atidėtu mokėjimu. Visiškai neprotingas ir nesąžiningas atsakovės argumentas, kad sėklas ieškovai panaudojo kažkur kitur – birželio mėnesio pabaiga yra agurkų skynimo, o ne sėjimo laikas. Be to, fiziškai būtų neįmanoma visą parą ūkininkauti atsakovės žemėje pastatytuose šiltnamiuose ir lygiagrečiai dirbti kitame ūkyje. Agurkų skynimas nerodo ieškovų nesąžiningumo, nes ieškovai juos skynė teisėtai, tai yra savo šiltnamiuose. Tuo tarpu atsakovė buvo nesąžininga, nes nurodė ieškovų veiklai kitą žemės sklypą nei aptartas panaudos sutartyje, įrodinėja menamus šalių darbo santykius ir savo vadovavimą ieškovų verslui, daro poveikį liudytojams, bando savintis ieškovų turtą, ieškovų šiltnamius deklaravo savo vardu, nurodo melagingus duomenis ir t.t Nepagrįsti teiginiai dėl rungimosi, lygiateisiškumo, nešališkumo principų pažeidimo. Nepagrįsti teiginiai, kad teismas rinko įrodymus ieškovų naudai, nes minėtose teismo gautose pažymose nurodyta agurkų supirkimo kaina mažesnė, nei teigė ieškovai. Taigi šie įrodymai palankesni atsakovei, todėl nurodyti teismo veiksmai atsakovės teisių nepažeidė. Teismas jokiais veiksmais nedraudė atsakovei atsivesti liudytojus, nebuvo šališkas ir priimdamas nutartį dėl faktinių aplinkybių konstatavimo. Nepagrįsti argumentai dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo. Neapgrįsti atsakovės argumentai, kad stambiųjų gamintojų derlingumas didesnis ir pan., nes daug metų ūkininkaujantys ieškovai sugebėdavo išauginti panašaus derlingumo, kaip ir didžiosios bendrovės, agurkų derlių. Dėl Lietuvoje esančių agurkų supirkimo kainų negali būti ginčo, nes tai visuotinai žinomi, objektyvūs rinkos duomenys, galiojantys visoje Respublikoje. Be to, pirmosios instancijos teisme atsakovė neginčijo ieškovų pateiktų duomenų, nepateikė savo įrodymų šiuo klausimu, neprašė skirti ekspertizės, kurios paskyrimas dabar užvilkintų bylos nagrinėjimą. Ieškovai įrodė, kad atsakovės įmonės vardu pirktas kuras buvo apmokėtas jų sąskaita: prie ieškinio pateiktų benzino kvitų originalai yra pas ieškovus, tai yra atsakovė jų neįtraukė į savo įmonės apskaitą, nepateikė teismui kasos išlaidų orderio, kuriame būtų pasirašęs ieškovas, gaudamas iš atsakovės pinigus kurui. Visi atsakovės vardu išrašyti kvitai yra apmokėti, o atsakovė apmokėjo ne visus kvitus, nes už kvitus, esančius pas ieškovą, jis mokėjo pats savo pinigais. Nepagrįsti teiginiai dėl liudytojų parodymų iškraipymo. Didžioji dalis atsakovės liudytojų yra atsakovės šeimos nariai, giminės, draugai ar finansiškai priklausomi asmenys. Teismo posėdžio protokolas yra iš esmės teisingas, įstatymo nustatytais terminais neužginčytas, nurodyti trūkumai yra formalūs ir neesminiai (CPK 169 str. 2 d. 9 p.).
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra būtų priimtas tiksliai nustačius faktines aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismo bylos nagrinėjimo ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, tikrina tik tas teismo sprendimo dalis, kurias apeliantas skundžia, tai yra dispozityvumo ir rungimosi principai neleidžia teismui peržengti apeliacinio skundo ribų, išskyrus CPK 320 straipsnio antrojoje dalyje numatytas išimtis. Nagrinėjamoje byloje minėtų išimčių nėra, todėl teisėjų kolegija šį skundą nagrinėja apeliantės skunde apibrėžtose ribose.
Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam ginčui, tinkamai pritaikė teisės normas bei, patenkindamas ieškinį iš dalies, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.). Šią išvadą teisėjų kolegija grindžia tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Dėl tarp šalių susiklosčiusių materialinių teisinių santykių kvalifikavimo.
Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šalių veiksmai 2006 m. vasario-birželio mėnesiais patvirtina jungtinės veiklos buvimą (CK 6.969 str.). Atsakovė, nesutikdama su tokia teismo išvada, nurodė, kad teismas neteisingai įvertino tarp šalių susiklosčiusius materialinius teisinius santykius, nes nagrinėjamu atveju nesant rašytinės jungtinės veiklos sutarties, tai yra nesilaikius sutarties formos reikalavimų, tokia sutartis tampa negaliojančia bei jos sudarymo fakto negalima pripažinti remiantis liudytojų parodymais (CK 6.969, 1.93 str.).
Teisėjų kolegija atmeta šiuos atsakovės teiginius. Realiame gyvenime tarp šalių susiklosto labai įvairūs faktiniai santykiai, o įstatymų leidėjas objektyviai negali sukurti taisyklių kiekvienai konkrečiai situacijai. Dėl to teismas, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio nuostatas turintis teisę visuomenės bei valstybės vardu įgyvendinti teisingumą, privalo turėti tam tikrą diskrecijos laisvę, kad galėtų sėkmingai įgyvendinti šią teisę. Bendrieji teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principai, įtvirtinti CK 1.5 straipsnyje, yra vertybiniai kriterijai, leidžiantys teismui konkrečioje byloje priimti patį teisingiausią, protingiausią ir sąžiningiausią sprendimą. Taigi CK 1.5 straipsnis yra lanksti norma, leidžianti kiekvienoje situacijoje užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus, užpildyti teisinio reglamentavimo spragas ir šitaip sumažinti neigiamus pozityviosios teisės sukeliamus padarinius, kurių įstatymų leidėjas, priimdamas vieną ar kitą normą, negalėjo numatyti. Taigi į minėtus bendruosius teisės principus privalo būti atsižvelgiama sprendžiant kiekvieną bylą.
Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog šalių civilinės teisės ir pareigos atsiranda ne tik CK ir kitų įstatymų numatytais pagrindais, bet ir iš fizinių asmenų veiksmų, kurie nors ir nėra įstatymų numatyti, bet pagal civilinių įstatymų bendruosius pradmenis bei prasmę sukuria civilines teises ir pareigas (CK 1.136 str. 1 d., 2 d. 6 p.). Atsakovės nurodyta formali aplinkybė, jog nebuvo sudaryta rašytinė jungtinės veiklos sutartis, negali paneigti tarp šalių susiklosčiusių faktinių santykių esmės bei pobūdžio.
Be to, nagrinėjamu atveju būtina pažymėti tai, jog vienas iš svarbiausių civilinio proceso principų yra rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Kartu civiliniame procese galioja ir tikėtinumo taisyklė, pagal kurią teismui sprendžiant dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo nereikia būti visiškai įsitikinusiam tų aplinkybių buvimu ar nebuvimu, o pakanka, jog viena alternatyva būtų labiau tikėtina už kitą. Taigi teismas sprendimą byloje priima įvertinęs pateiktų argumentų ir nustatytų aplinkybių visumą (CPK 185 str.).
Įvertinusi tai, kas paminėta, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog labiau tikėtina tai, kad tarp šalių buvo susiklostę jungtinės veiklos teisiniai santykiai, nes byloje nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, jog šalys bendromis lėšomis, darbu, pastangomis siekė auginti agurkus ir iš to gauti pelno (CPK 185 str.). Šią išvadą patvirtina tokios bylos aplinkybės.
Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad ieškovai dirbo ginčo šiltnamiuose. Byloje pateikti dokumentai, jog išlaidų šiltnamių statybai ir priežiūrai turėjo tiek ieškovai, tiek atsakovė. Iš vienos pusės, byloje pateikti įrodymai, jog ieškovas pirko vamzdį (t. 2, b. l. 75), degalus (t. 1, b. l. 24-28), medieną (t. 2, b. l. 64-77, t. 1, b. l. 31-44, 48, 49, 50), mokėjo už medienos pjaustymą (t. 1, b. l. 46, 50). Tuo tarpu atsakovė nepateikė nei tai paneigiančių įrodymų, nei duomenų, patvirtinančių, kad visos prekės pirktos už jos lėšas (CPK 178 str.). Atsakovės nurodyti liudytojai, kaip teisingai nurodė teismas, nepatvirtino aplinkybės, jog viskas buvo perkama atsakovės pinigais ar kad šalis siejo darbo santykiai. Be to, atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, jog paėmė paskolą verslui, tačiau jos pateiktoje kredito sutartyje kredito paskirtis nurodyta ,,buto remontui“ (t. 1, b. l. 80).
Iš kitos pusės, atsakovė pateikė įrodymų, pagrindžiančių jos turėtas išlaidas šiltnamių statybai bei priežiūrai, tai yra įrodymus apie tai, jog ji pirko medieną, užsakė pečius, pirko chemikalus, sėklas, vamzdžius ir kt. (t. l. 79, 98-108, 113-119, 121-127, t. 2, b. l. 88-93, 127-137). Be to, bylos duomenys patvirtina, kad buvo naudojamas atsakovės automobilis. Paminėtos aplinkybės leidžia spręsti, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti, kad šalis siejo bendras verslas. Jungtinės veiklos buvimą pavirtina ir teismo nurodytos bei šalių neneigtos aplinkybės, jog ieškovai buvo patyrę agurkų augintojai, atsakovė tuo vertėsi pirmą kartą, o iki tol agurkus supirkdavo bei realizuodavo. Atsižvelgdama į šias bei kitas teismo sprendime nustatytas aplinkybes (t. 2, b. l. 156-157), teisėjų kolegija sprendžia, jog teismas pagrįstai darė išvadą, jog atsakovė nepaneigė ieškovų teiginių dėl jų turėtų išlaidų ginčo šiltnamių statybai bei eksploatacijai (CPK 185 str.).
Šios išvados nepaneigia ir atsakovės teiginiai, jog tarp šalių buvo darbo teisiniai santykiai (CPK 185 str.). Pirma, atsakovė, nurodydama, jog tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai negalėjo būti laikomi jungtine veikla, nes nebuvo sudaryta rašytinė sutartis, neatkreipia dėmesio į tai, jog darbo teisiniai santykiai taip pat turi būti įforminami tam tikrais dokumentais – tai yra darbdaviui bei darbuotojui sudarant darbo sutartį. Pažymėtina ir tai, kad pagal DK 99 straipsnio nuostatas, būtent darbdavys atsako už tinkamą darbo sutarties sudarymą. Dėl to atsakovės teiginiai, kad tarp šalių buvo susiklostę darbo santykiai, nesant sudarytos rašytinės darbo sutarties, yra abejotini. Antra, kaip teisingai nurodė ieškovai atsiliepime į apeliacinį skundą, darbdavys už jo samdomus darbuotojus privalo mokėti mokesčius Sordai, VMI. Atsakovė nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių šios prievolės vykdymą. Darbo teisinių santykių buvimo atveju, tai būtų rimtas ieškovų, kaip samdomų darbuotojų, teisių bei norminių teisės aktų pažeidimas. Ieškovams dėl to nereiškiant jokių pretenzijų, labiau tikėtina yra tai, jog darbo santykių tarp šalių nebuvo. Trečia, pagal CK 93 straipsnio nuostatas bei atsakovės nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. vasario 11 d. nutartyje pateiktą išaiškinimą, esminiai darbo sutarties požymiai, skiriantys ją nuo kitų sutarčių, yra tai, kad darbuotojas privalo dirbti tam tikrą darbą arba eiti tam tikras pareigas, tai yra jis turi atlikti ne konkrečias užduotis, o vykdyti tam tikrą darbo funkciją. Nagrinėjamu atveju atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovai jos ūkyje būtų atlikę kokias nors konkrečias darbines funkcijas, todėl teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovė neįrodė aplinkybių, leidžiančių konstatuoti buvus minėtą darbo sutarties požymį. Nebuvo pateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų ieškovų vykdytas darbo funkcijas, darbo laiką, darbo užmokesčio didį, darbo užmokesčio išmokėjimo faktus ir pan., o, kaip minėta, būtent darbdavio pareiga yra ne tik sutvarkyti su darbo santykiais susijusius dokumentus bei mokėti mokesčius, tačiau ir supažindinti priimamą dirbti asmenį su jo būsimo darbo sąlygomis, darbo tvarkos taisyklėmis ir pan. Nepateikta ir duomenų, kurie liudytų ieškovų pavaldumą atsakovei. Bylos medžiaga, liudytojų parodymai kaip tik patvirtina tai, jog ieškovai ir pirko šiltnamiams medžiagas, ir juos statė, ir sodino bei prižiūrėjo agurkus ir t.t., tai yra dirbo šiltnamiuose įvairius reikalingus darbus neribotą darbo laiką. Be to, ieškovai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, jog ieškovui, kaip patyrusiam agurkų augintojui, buvo siūlomas 3 500 Lt per mėnesį atlyginimas, tačiau jis vis tiek dirbo ginčo šiltnamiuose, nors, atsakovės teigimu, ji jam mokėjo po 1 000 Lt per mėnesį. Toks ieškovo elgesys prieštarautų racionaliam protingo žmogaus sprendimui, todėl tai leidžia manyti, jog labiau tikėtina yra tai, kad ieškovas manė plėtojąs savo verslą, o ne dirbantis kaip samdomas asmuo.
Atmestinas atsakovės argumentas, jog darbo santykių buvimą patvirtina byloje esanti ieškovo rašyta ataskaita apie turėtas išlaidas (t. 1, b. l. 131). Iš šio dokumento turinio tokios išvados daryti negalima – jis lygiai taip pat gali patvirtinti aplinkybę, jog šalys kartu vykdė bendrą veiklą bei vedė apskaitą, kokios išlaidos buvo padarytos vykstant verslą. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovės teiginius, jog visos išlaidos buvo finansuojamos iš jos lėšų, paneigia kiti byloje esantys teismo minėti įrodymai.
Nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, jog teismas turėjo pagrindą laikyti, kad ginčo šiltnamiai buvo sukurti kaip jungtinės veiklos rezultatas abiejų šalių lėšomis, žiniomis bei dalyvavimu savo darbu, siekiant auginti agurkus ir vystyti verslą. Atsižvelgdamas į tai, teismas pagrįstai ginčo šiltnamius pripažino bendrąja šalių nuosavybe (CK 1.93 str. 6 d. 4 p., 4.72, 4.74 str., 6.971 str. 1 d.), o įvertinęs tai, kad šiltnamiai pastatyti atsakovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, ieškovai į juos neįleidžiami ir dėl nesutarimų toliau kartu dirbti šalys negali, teisingai sprendė, kad ieškovai turi teisę į turėtų išlaidų atlyginimą bei dalį gautų pajamų (CK 1.5 str., 4.52 str. 2 d., 4.76 str. 1 d., 6.971 str. 1 d., 6.976 str.). Tokia teismo išvada atitinka teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principus (CK 1.5 str.).
Dėl teismo išėjimo už ieškinio reikalavimo ribų.
Atsakovės nuomone, teismas nepagrįstai išėjo už ieškinio reikalavimo ribų ir ieškinį patenkino visiškai kitu pagrindu, nei nurodė ieškovai, todėl pažeidė CPK 265 straipsnio antrojoje dalyje nustatytą draudimą.
Teisėjų kolegija atmeta šį atsakovės argumentą. Kaip teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė ieškovai, tinkamas įstatymo pritaikymas yra teismo teisė ir pareiga, ir tai nėra ieškinio dalyko keitimas. Faktinių bylos aplinkybių teisingas kvalifikavimas yra teismo prerogatyva, todėl teismas turi teisę taikyti kitas teisės normas, nei tas, kuriomis rėmėsi byloje dalyvaujantys asmenys. Kai ieškovas, išdėstęs ieškinio pagrindą, klaidingai nurodo materialiosios teisės normas, teismas taiko tas normas, kurios atitinka išdėstytą ieškinio pagrindą. Teismas, parinkdamas teisės normą ir ją aiškindamas, yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės, pageidavimų ar nurodymų, todėl yra nevaržomas teisinių argumentų, pateiktų ieškiniuose, atsiliepimuose į ieškinį, paaiškinimuose ir kituose šalių dokumentuose. Kaip nurodė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2001 m. birželio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-725/2001, šalių ar dalyvaujančių byloje asmenų nenurodytų teisės normų ar teisinių argumentų parinkimas teismui sprendžiant ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes nėra ieškinio pagrindo pakeitimas.
Dėl šalių sąžiningumo.
Teisėjų kolegija atmeta atsakovės argumentus, susijusius su ieškovų nesąžiningumu.
Kaip minėta, ieškovų nesąžiningumą atsakovė grindė tuo, jog šalių sudaryta panaudos sutartis teismo pripažinta tariama. Teismo nustatytų aplinkybių, kad panaudos sutartyje nurodytas žemės sklypas nebuvo naudojamas ir šis sandoris nebuvo vykdomas, neginčija nė viena iš ginčo šalių, tačiau tai neduoda pagrindo pripažinti ieškovų elgesį nesąžiningu. Tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog ieškovai dirbo gretimame atsakovei priklausančiame žemės sklype pastatytuose šiltnamiuose. Kaip minėta, nustatytos aplinkybės leidžia konstatuoti, jog tarp šalių susiklostę santykiai nebuvo darbo teisiniai santykiai. Tuo tarpu ginčo panaudos sutartimi buvo perduotas ieškovams naudotis nekilnojamasis daiktas. Pagal CK 6.629 straipsnio bei 6.477 straipsnio trečiosios dalies nuostatas, tokioje sutartyje turėjo būti nurodytas daiktas ar jo požymiai, leidžiantys nustatyti daiktą, kuris privalo būti perduodamas panaudos gavėjui. Be to, nekilnojamojo daikto panaudos sutartis, sudaryta ilgesniam nei vienerių metų terminui, prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudota tik įregistravus ją viešajame registre (CK 6.629, 6.478 str.). Taigi žemės sklypo panaudos sutarčiai turi būti taikomi reikalavimai, kurie susiję su sutarčiai dėl nekilnojamojo daikto keliamais reikalavimais. Žemės sklypas, kaip nekilnojamasis daiktas, yra apibrėžiamas ne tik nurodant jo kadastrinį numerį, tačiau taip pat nustačius konkrečias jo ribas, prie sutarties pridėjus planą ir pan. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju nėra jokių duomenų, kad ieškovams panaudos sutartimi perduoto žemės sklypo ribos buvo konkrečiai pažymėtos riboženkliai, kad prie sutarties buvo jo planas, kad sutartis buvo įregistruota registruose ir pan. Teisėjų kolegija pažymi, jog pateikti dokumentus, konkrečiai apibrėžiančius panaudos objektą, yra jo savininko, panaudos davėjo, tai yra nagrinėjamu atveju atsakovės, pareiga (CK 6.633 str. 2 d.), kuri atsakovei tenka pagal įrodinėjimo taisykles (CPK 178 str.), nes, kaip matyti iš bylos medžiagos, būtent atsakovė, nesutikdama su pareikštu ieškiniu, teigia, kad ją ir ieškovus siejo panaudos teisiniai santykiai. Taip pat byloje nepaneigti ieškovų argumentai, jog jie sąžiningai klydo dėl naudojamo sklypo, manydami, kad sklypas, kuriame yra ginčo šiltnamiai, ir buvo jiems panaudos sutartimi perduotas objektas. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog faktas, kad ieškovai dirbo ne ginčo panaudos sutartyje nurodytame sklype, nepatvirtina jų nesąžiningumo (CPK 185, 178 str.).
Atsakovės teiginius, jog ieškovų nesąžiningumą patvirtina tai, jog ieškovai gautą paskolą iš banko panaudojo ne pagal paskirtį, paneigia teismo nustatytos ir atsakovės nepaneigtos aplinkybės, jog pinigų išėmimo iš sąskaitos datos sutampa su apmokėjimo medžiagų tiekėjams datomis.
Atsakovė taip pat nurodė, jog ieškovų nesąžiningumą patvirtina jų pateikta 2006 m. birželio 20 d. sąskaita faktūra, nes pagal ją pirktos sėklos, atsakovės teigimu, buvo panaudotos ieškovo tėvo ūkyje. Teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių minėtas aplinkybes, todėl, remiantis anksčiau nurodyta tikėtinumo taisykle, laikytina, kad ieškovų pateikta sąskaita faktūra neįrodo jų nesąžiningumo. Nepaneigti ieškovų teiginiai, jog 2006 m. birželio 20 d. sąskaita dėl sėklų pirkimo buvo pirkimas su atidėtu mokėjimu, be to, birželio mėnesio pabaiga yra agurkų skynimo, o ne sėjimo laikas. Taip pat byloje nėra jokių įrodymų, jog ieškovai dirbo dar kokiame nors ūkyje, išskyrus ginčo šiltnamius (CPK 185 str.).
Teisėjų kolegija atmeta atsakovės teiginius, jog ieškovų nesąžiningumą patvirtina tai, kad jie skynė ginčo šiltnamiuose augusius agurkus, pasisavino iš atsakovės daug jai priklausiusių įrankių, mobilų telefoną. Kaip teisingai nurodė ieškovai atsiliepime į apeliacinį skundą, esant anksčiau aptarto pobūdžio faktiniams santykiams tarp šalių, tai yra kai jos bendromis jėgomis vystė verslą, agurkų skynimas nerodo ieškovų nesąžiningumo. Kitoms nurodytoms aplinkybėms patvirtinti atsakovė nepateikė įrodymų (CPK 178 str.).
Dėl rungimosi, šalių lygiateisiškumo bei teismo nešališkumo principų pažeidimo ir įrodymų vertinimo.
Apeliaciniame skunde atsakovė nurodė, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė rungimosi, šalių lygiateisiškumo bei teismo nešališkumo principus, nes savo iniciatyva, nepranešęs šalims, jau išnagrinėjęs bylą rinko įrodymus ieškovų naudai ir jais grindė savo sprendimą, tai yra sprendime nurodė, kad pagal bylos duomenis vidutinė agurkų supirkimo kaina 2006 m. buvo 1,70 Lt, o šie duomenys paimti iš UAB ,,Kėdainių šiltnamiai“ pažymos, gautos jau po baigiamųjų kalbų kai teismui negalėjo būti teikiami jokie įrodymai ar prašymai. Be to, teismas taip pat po baigiamųjų kalbų 2006 m. gruodžio 4 d. faksu nusiuntė UAB ,,Kėdainių konservų fabrikas“ užklausimą apie agurkų supirkimo kainą 2006 m. gegužės-spalio mėnesiais ir tą pačią dieną gavo atsakymą (CPK 179, 263 str. 2 d.).
Teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovė pagrįstai teigia, kad teismas padarė CPK nuostatų pažeidimą, nes negalėjo savo sprendimo grįsti įrodymais, tai yra UAB ,,Kėdainių šiltnamiai“ pažyma Nr. 273 bei UAB ,,Kėdainių konservų fabrikas“ pažyma Nr. 37, kurie nebuvo ištirti teismo posėdyje (CPK 263 str.). Tačiau pagal CPK 329 straipsnio pirmąją dalį, procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla.
Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, norėdama įsitikinti, ar minėtas teismo padarytas procesinių normų pažeidimas nelėmė neteisingo bylos išsprendimo, bei siekdama užtikrinti įrodymų rinkimo ir tyrimo visapusiškumo principą, 2007 m. birželio 1 d. nutartimi pasiūlė bylos šalims pateikti papildomus įrodymus, susijusius su agurkų supirkimo rinkos kainomis 2006 metų vasarą (t. 3, b. l. 12.). Atsakovė apeliacinės instancijos teismui pateikė ūkininkės I. A. pažymą, pagal kurią 2006 m. vidutiniška agurkų supirkimo kaina buvo 0,90 Lt už kilogramą (t. 3, b. l. 16 - 19), ūkininko R. V. pažymą, pagal kurią 2006 m. vidutiniška agurkų kaina buvo 1,06 Lt už kilogramą (t. 3, b. l. 20), A. B. pažymą, pagal kurią vidutiniška agurkų kaina buvo 0,77 Lt (t. 3, b. l. 21) bei Kemira GrowHow agronomės konsultantės daržininkystei G. S. paaiškinimą raštu apie priežastis, lemiančias agurkų derlingumą (t. 3, b. l. 22 - 23). Ieškovai teismui pateikė UAB ,,Kėdainių šiltnamiai“ 2007 m. birželio 19 d. pažymą Nr. 123, pagal kurią vidutinė agurkų realizavimo kaina 2006 metais buvo 2,51 Lt už kilogramą (t. 3, b. l. 24), bei iš internetinės svetainės (http://www.stat.gov.lt) gautus Statistikos departamento duomenis apie žemės ūkio produkcijos supirkimą 2006 metais, pagal kuriuos agurkų kaina buvo 2 057 Lt už toną (t. 3, b. l. 25 - 28).
Išnagrinėjusi pateiktus įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, jog naujai pateikti dokumentai neduoda pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo išvados, kad vidutiniška agurkų supirkimo kaina 2006 metais buvo 1,70 Lt (CPK 185 str.). Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovai pirmosios instancijos teismui buvo pateikę 2006 m. liepos 24 d. UAB ,,Kėdainių šiltnamiai“ pažymą Nr. 201, kurioje nurodyta, jog vidutinė agurkų kaina iki 2006 m. liepos 24 d. buvo 2,21 Lt už kilogramą (t. 1, b. l. 52). Atsakovė pirmosios instancijos teismui pateikė savo įmonės pajamų orderius, kuriuose nurodyta, jog pažymas, kuriose nurodė, kad agurkų kaina 2006 m. gegužės mėnesį buvo 1,80 Lt, 2006 m. birželio mėnesį – 1,05 - 1,80 Lt, liepos mėnesį – 0,70 - 1,20 Lt, rugpjūčio mėnesį – 0,30-0,70 Lt, rugsėjo mėnesį – 0,50 - 0,40 Lt (t. 1, b. l. 133 - 163). Teismas taip pat išklausė liudytojo T. Š. paaiškinimus, jog agurkų kaina minimu metu buvo pasiekusi 3 Lt (t. 2, b. l. 128 - 129). Atsižvelgdamas į šalių pateiktus minėtus duomenis, teismas nustatė, jog agurkų supirkimo kainų vidurkis yra apie 1,73 Lt, todėl, priteisdamas ieškovams negautas pajamas, jas teismas skaičiavo laikydamas, jog 2006 m. agurkų supirkimo kaina buvo 1,70 Lt, tai yra vidutiniška šalių nurodyta kaina. Taigi teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi ne tik paminėtomis ydingai gautomis pažymomis, tačiau ir kita bylos medžiaga, surinkta nepažeidžiant įstatymų reikalavimų, o minėtos pažymos, gautos pažeidžiant CPK nuostatas, iš esmės patvirtino teismo anksčiau nustatytą vidutinę supirkimo kainą (t. 2, b. l. 150, 152). Be to, kaip matyti iš minėtų naujų apeliacinės instancijos teismui pateiktų dokumentų, nauji įrodymai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad 2006 metų vasarą agurkų vidutiniška kaina buvo apie 1,70 Lt (CPK 185 str.). Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, jog teismo padaryta klaida taikant procesinės teisės normas neturėjo lemiamos reikšmės priimant skundžiamą teismo sprendimą.
Teisėjų kolegija atmeta atsakovės apeliacinės instancijos teismo posėdyje išdėstytus argumentus, kad negali būti naudojami duomenys, pateikti Statistikos departamento internetiniame puslapyje. Akivaizdu, jog tai vieša valstybės institucijos pateikiama informacija, kuri gali būti vienu iš vertintinų įrodymų. Be to, kaip teisingai nurodė ieškovų atstovė, šie duomenys patvirtina Lietuvoje buvusių agurkų kainų vidurkį, kuriam gauti naudojami duomenys, gauti iš visų ūkių. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo abejoti šios pateikiamos informacijos teisingumu, o atsakovė priešingai neįrodė (CPK 178 str.).
Apeliantė taip pat nesutiko su tuo, jog agurkų kaina būtų skaičiuojama pagal šios kainos vidurkį per metus, nes, jos nuomone, kainos keičiasi įvairiu metų laiku. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šie argumentai taip pat neduoda pagrindo keisti agurkų kainos skaičiavimo principo, nes, kaip matyti iš kitų agurkų augintojų pateikiamų duomenų, paprastai kaina nurodoma per visus metus kaip vidutinė kaina, buvusių kainos svyravimų vidurkis.
Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija atmeta atsakovės argumentus, jog teismas neteisingai apskaičiavo iš agurkų pardavimo gautas pajamas. Civiliniame procese kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis ji remiasi, o teismas pateiktus įrodymus vertina bei sprendimą priima vadovaudamasis tikėtinumo taisykle (CPK 178, 185 str.). Tačiau atsakovė nepateikė argumentų, kurie leistų suabejoti pirmosios instancijos teismo išvados teisingumu.
Atkreiptinas dėmesys į tai, jog apeliacinės instancijos teismas yra taip pat ir fakto instancija, tačiau atsakovė, ginčydama teismo sprendimą ir tuo pagrindu, jog buvo neteisingai nustatytos agurkų supirkimo kainos, įrodymus apie buvusias agurkų rinkos kainas pateikė tik po to, kai apeliacinės instancijos teismas to tiesiogiai pareikalavo (CPK 178 str.). Be to, kaip teisingai nurodė ieškovai, teismo nustatytos agurkų supirkimo kainos yra palankesnės atsakovei, nes yra mažesnės už ieškovų nurodytas kainas.
Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad minėtas teismo padarytas procesinių teisės normų pažeidimas neduoda pagrindo abejoti teismo nešališkumu, skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumu, o sprendimo naikinimas ar keitimas dėl šios klaidos prieštarautų proceso koncentruotumo, ekonomiškumo, protingumo principams (CPK 7 str., 3 str. 1 d.). Pažymėtina ir tai, kad teismas, net apskaičiavęs, jog atsakovė iš ginčo šiltnamių turėjo gauti daugiau negu 170 000 Lt pajamų, ieškovams priteisė ne puse šios sumos, o tik 60 000 Lt, pagrįstai atsižvelgdamas į tai, jog atsakovė nuo 2006 m. birželio 17 d. viena rūpinosi derliaus nuėmimu, samdė darbuotojus, kurie dirbo šiltnamiuose, pirko trąšas bei chemikalus, todėl jos išlaidų dalis auginant derlių tapo didesnė nei ieškovų. Taigi teismo priteista suma yra ženkliai mažesnė, nei reikalavo ieškovai, todėl tai dar kartą paneigia teismo šališkumo galimybę (CPK 185 str.).
Teisėjų kolegija atmeta atsakovės argumentus, jog teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog atsakovės ūkio negalima prilyginti didelių bendrovių ūkiams, jų derlingumui, nes atsakovė pirmą kartą augino agurkus ir pan. Šie argumentai nepaneigia teismo išvados, nes, kaip minėta anksčiau šioje nutartyje, nėra ginčo, jog šiltnamiuose dirbo ieškovai, turintys daug patirties agurkų auginime. Atsakovė nepateikė duomenų, kurie leistų konstatuoti, jog buvo užaugintas mažesnis derlius (CPK 178 str.). Atsakovės abstraktūs teiginiai, kad skiriasi agurkų veislės, vieta, auginimo technologija, sąlygos, priežiūra, laikotarpis ir pan., neduoda pagrindo kitaip vertinti byloje esančių duomenų.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovės apeliacinės instancijos teismui pateikta minėta agurkų augintojos pažyma negali būti vertinama kaip padidintą reikšmę turintis įrodymas, nes tai nėra eksperto išvada CPK prasme. Pagal CPK 212 straipsnio nuostatas, ekspertai byloje yra skiriami teismo nutartimi, todėl minėta agronomė galėjo būti apklausta liudytoja, remiantis CPK 189-196 straipsnių nuostatomis. Tačiau atsakovė nepateikė prašymo ją apklausti teismo posėdyje ir šis klausimas nebuvo svarstomas.
Atmestini atsakovės teiginiai dėl ekspertizės. Pirmosios instancijos teismo atsakovė neprašė skirti ekspertizės. Be to, kaip teisingai nurodo ieškovai, bylos duomenys patvirtina tai, jog pirmosios instancijos teisme atsakovė neginčijo ieškovų pateiktų duomenų, nepateikė savo įrodymų šiuo klausimu, neprašė skirti ekspertizės, todėl jos paskyrimas dabar užvilkintų bylos nagrinėjimą (CPK 7, 12 str.).
Naujai pateiktuose paaiškinimuose apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo negautų pajamų dydį, nes, skaičiuodamas iš ginčo šiltnamių gautą derlių, laikė, jog šiltnamio plotas yra 50 arų, kai tuo tarpu turėjo būti atsižvelgta į tai, kad ne visas šiltnamio plotas būna užsėtas agurkais. Dėl to, atsakovės nuomone, negautos pajamos turėjo būti skaičiuojamos pagrindu imant 37 arų plotą. Teisėjų kolegija atmeta šiuos atsakovės argumentus. Kaip matyti iš bylos medžiagos bei kitų agurkų augintojų pateiktų duomenų, derlingumas paprastai skaičiuojamas pagrindu imant visą šiltnamio plotą, taigi turint galvoje, jog ne visas šiltnamio plotas yra tikras naudingasis agurkais apsėtas plotas, tačiau šiltnamyje yra ir takai bei kitas pagalbinis plotas. Be to, atsakovė nepateikė jokių duomenų, kuo remiantis ji siūlo derlingumą skaičiuoti būtent nuo 37 arų ploto (CPK 178 str.).
Dėl teismo posėdžio protokolo.
Atsakovė apeliaciniame skunde nurodė, kad teismo posėdžio, įvykusio 2006 m. lapkričio 15 d., protokole netinkamai surašyti ir iškreipti liudytojų parodymai, o liudytojų parodymų netinkamas užfiksavimas turėjo esminės įtakos teisingam bylos išsprendimui. Teisėjų kolegija atmeta šiuos atsakovės argumentus (CPK 178 str.).
Pagal CPK 116 straipsnio pirmąją dalį, teismo posėdžio protokolas yra teismo procesinis dokumentas, kuriame fiksuojama visa žodinio proceso eiga. Iš vieno pusės, tai yra priemonė, leidžianti greitai atkurti esminius bylos momentus, iš kitos pusės – teismo posėdžio protokolas reikšmingas tuo, kad pagal jame esančią informaciją apeliacinės bei kasacinės instancijos teismai tikrina, ar nagrinėjant bylą nebuvo padaryta proceso teisės normų pažeidimų, tai yra sudaro palankias sąlygas kontroliuoti apskųsto teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą. Dėl šių teismo posėdžio protokolo atliekamų funkcijų svarbos, CPK numato specialią tvarką, kuria protokolas gali būti tikslinamas (CPK 171, 172 str.). Byloje dalyvaujantys asmenys turi teisę susipažinti su protokolu ir per tris dienas nuo protokolo pasirašymo dienos pateikti rašytines pastabas. Visi klausimai dėl pareikštų pastabų išsprendžiami priimant teismo nutartį.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovė siekė pasinaudoti minėta teise ir pateikė teismui rašytines pastabas dėl protokolo, tačiau Panevėžio apygardos teismas 2006 m. gruodžio 8 d. nutartimi šias pastabas atsisakė priimti, nurodydamas, jog atsakovė praleido CPK nustatytą terminą šiam procesiniam veiksmui atlikti (t. 2, b. l. 162). Taip pat iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovė bylos nagrinėjimo metu buvo atstovaujama advokato, tai yra jai buvo teikiama kvalifikuota teisinė pagalba, todėl pavėlavimas pateikti pastabas dėl protokolo vertintinas kaip nepasinaudojimas minėta procesine teise. Byloje dalyvaujančiam asmeniui nepasinaudojus procesine teise pareikšti pastabas dėl teismo posėdžio protokolo, preziumuojama, jog teismo posėdžio protokole užfiksuoti duomenys yra teisingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1539/2002; 2002 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2002).
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės Ž. P. apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas ar pakeistas skunde nurodytais motyvais, taip pat CPK 320 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Teisėjų kolegija, remdamasi CPK 88, 93 straipsniais, priteisia iš atsakovės Ž. P. valstybei 12,4 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (t. 2, b. l. 210). Sutinkamai su CPK 98 straipsniu iš atsakovės ieškovams V. M. bei V. M. priteisiama 1 500 Lt išlaidų už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme (t. 3, b. l. 3, 4).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu,
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2006 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės Ž. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovams V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 500 Lt (tūkstantis penkti šimtai litų) advokato atstovavimo išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.
Priteisti iš atsakovės Ž. P. valstybei 12,4 Lt (dvylika litų, 40 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.