Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2006 m. kovo 30 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. pripažintas kaltu ir nuteistas

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 149 str. 4 d. laisvės atėmimu vienuolikai metų.

pagal BK 153 str. laisvės atėmimu vieneriems metams ir dviems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta – laisvės atėmimas vienuolikai metų. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

V. M. išteisintas pagal BK 22 str. 1 d. ir 149 str. 4 d., nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Iš V. M. A. Š. priteista 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. nuteistas už tai, kad savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), Šiaulių m., esant vieningai tyčiai, 2004 m. vasarą, 2004 m. vasario mėnesį, 2005 m. liepos mėnesio pirmoje pusėje, tiksliau nenustatytu laiku, grasindamas panaudoti fizinį smurtą prieš A. Š. bei pasinaudodamas jos bejėgiška būkle dėl mažametystės, išžagino mažametę A. Š. , gim. (duomenys neskelbtini).

Be to, V. M. nuteistas už tai, kad 2005 m. vasaros pabaigoje, tiksliau nenustatytu laiku, savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), Šiaulių m., pasinaudodamas A. Š. bejėgiška būkle dėl jos mažametystės, tvirkino mažametę A. Š. , gim. (duomenys neskelbtini) – lietė rankomis A. Š. lytinius organus.

V. M. buvo kaltinamas tuo, kad savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), Šiaulių m. 2005 m. vasarą, grasindamas panaudoti fizinį smurtą prieš A. Š. bei pasinaudodamas jos bejėgiška būkle dėl mažametystės, pasikėsino išžaginti mažametę A. Š. , gim. (duomenys neskelbtini). Pirmos instancijos teismas konstatavo, kad ištyrus byloje surinktus įrodymus, minėta V. M. veika nenustatyta, ir jį pagal BK 22 str. 1 d. bei 149 str. 4 d. išteisino, nepadarius veikos turinčios šio nusikaltimo požymių.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėja prašė jos ginamojo apeliacinį skundą patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. M. apeliacinis skundas atmetamas.

Apygardos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam V. M. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes bei teisingai jį nuteisė pagal BK 149 str. 4 d. dėl mažametės A. Š. išžaginimo ir pagal BK 153 str. dėl mažametės A. Š. tvirkinimo, kas nepagrįstai ginčijama nuteistojo apeliaciniame skunde. Jo kaltė įrodyta nukentėjusiosios parodymais, liudytojų parodymais, specialistų išvadomis, iš dalies paties nutiestojo parodymais, parodymų patikrinimo vietoje protokolu, kitais apygardos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais.

Nukentėjusioji A. Š. ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjai detaliai nurodė nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes. Ji parodė, kad 2004 m. vasarą, kai jai buvo šešeri metai, tikslios datos ji neprisimena, vakare ji buvo savo namuose, kur gyvena kartu su motina L. Š. ir jos sugyventiniu V. M. Jai gulint savo lovoje galiniame kambaryje ir ruošiantis miegoti, į kambarį nieko nesakęs įėjo V. M. , priėjo prie jos, pradėjo nurenginėti. Po to nusirengė pats, apvertė ją ant nugaros, užlipo ant jos, ir, įkišęs savo lytinį organą į jos lytinius organus, pradėjo judėti pirmyn atgal. Jai skaudėjo, ji verkė ir šaukėsi motinos, tačiau V. M. liepė tylėti ir pagrasino: „jeigu pasakysi, aš tave užmušiu“. Jam ištraukus savo lytinį organą, ji matė, kad jis yra kruvinas. Jai tarp kojų taip pat buvo kruvina ir skaudėjo. Po šio įvykio jai dar dvi dienas iš lytinių organų kraujavo. Antrą kartą tai įvyko maždaug po mėnesio, vakare, kai motina buvo kažkur lauke, o ji žaidė „ant aukšto“. V. M. atėjo, kaip ir pirmąjį kartą ją nurengė, sudėjo rūbus ant fotelio, paguldė ją ant lovos, ant nugaros, pats nusirengė, ir užgulęs ją, įkišo jai į lytinius organus savo lytinį organą, judėjo pirmyn atgal. Jai skaudėjo, bėgo kraujas, o jis sakė, kad ji tylėtų. Gal po pusės mėnesio, V. M. atėjo, kai ji apsirengusi pižama jau gulėjo paklotoje lovoje. Motina tuo metu buvo pirmame aukšte. Ji šaukėsi pagalbos, tačiau V. M. sakė „užtilk“, grasino, kad ji tylėtų, niekam nesakytų arba jis ją užmušiantis. Nukentėjusioji nurodė, kad dar kartą, kada tiksliai nepamena, tai įvyko galiniame kambaryje, kur ji žaidė, žiūrėjo televizorių. Vieną kartą ji nuo V. M. pabėgo. Tuomet ji, miegodama savo kambaryje, pajuto, kad V. M. jai pirštais liečia lytinius organus. Tačiau, įsikibusi į lovos rėmą, ji išstūmė V. M. iš lovos. Nukentėjusioji parodė, pasakojusi motinai, kas nutiko. Motina pykosi su V. M. , kuris vieną kartą motiną smaugė, labai mušė. Kartais subardavo ir A. Š. , vieną kartą sudavė jai į akį, buvo mėlynė. Vėliau A. Š. viską papasakojo ir V. M. brolio žmonai I. B. Nukentėjusioji parodė, kad V. M. pirmą kartą buvo blaivus, kitus kartus - išgėręs (b.l. 39-40).

Netikėti šiais mažametės nukentėjusiosios A. Š. parodymais nėra pagrindo. Kaip matyti iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr.02, A. Š. nei nusikaltimo jos atžvilgiu padarymo metu, nei po jo lėtiniu psichikos sutrikimu nesirgo, nebuvo laikino psichinės veiklos sutrikimo, silpnaprotystės ar kitokios patologinės būsenos, galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Jos pasakojimai apie įvykio aplinkybes adekvatūs jos amžiaus pažintiniams (suvokimo, mąstymo, atminties) gebėjimams. Išvadoje konstatuota, kad A. Š. gali objektyviai suvokti su ja daromų veiksmų pobūdį, atgaminti pagrindines įvykių aplinkybes. Pasakojimuose atsispindi adekvačios emocinės reakcijos, todėl nėra pagrindo kelti prielaidą, kad mažametė pateikė fantazijas apie patirtą seksualinę prievartą. Taip pat, nors šiame ekspertizės akte konstatuota, kad A.Š. , būdama mažametė, dėl riboto laikinio suvokimo gali pateikti nepakankamai tikslias įvykio datas arba jas sumaišyti, tačiau ji gali pateikti objektyvius parodymus apie įvykio aplinkybes, taip pat gali duoti teisingus parodymus apie jos atžvilgiu atliktus veiksmus (b.l. 69-71).

Be to, nukentėjusiosios A. Š. parodymus patvirtina liudytojų parodymai, jie atitinka ir kitą baudžiamosios bylos medžiagą.

Taip, nukentėjusiosios motina – liudytoja L. Š. , ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad 2004 m. rudenį, tikslesnės datos neprisimena, su sugyventiniu V. M. gėrė degtinę, apsvaigusi nuėjo miegoti. Naktį išgirdo dukters šauksmą ir, nubėgusi į mergaitės kambarį, pamatė ją gulinčia lovoje, nurengtą iki pusės, be kelnaičių. Šalia jos gulėjo V. M. , patalynė ir dukros kelnaitės buvo kruvinos. Ji suprato, kad V. M. dukrą išžagino. Mergaitė papasakojo, kad V. M. savo lytinį organą kišo į jos lytinius organus. Liudytoja norėjusi kviesti policiją, tačiau V. M. ją sumušė, smaugė, dar buvo sudavęs dukrai į veidą, kai atbėgo išgirdusi triukšmą. Liudytoja paaiškino, kad daugiau tokių atvejų, kad būtų aptikusį V. M. žaginant dukrą nebuvo, tačiau neatmeta galimybės, kad V. M. galėjo žaginti dukterį, kai ji girta miegodavo ir nieko negirdėdavo, kadangi jie dažnai girtaudavo. Dukra jai daugiau nesiskundė, tik kartais papasakodavo, kad V. M. ją graibo, liečia kojas, sėdmenis, ją gnaibo (b.l. 95-97; 203-204).

Iš nukentėjusiosios senelio - liudytojo P. G. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų parodymų seka, kad 2005 m. birželio mėnesį, atvažiavusi anūkė A. Š. papasakojo, kad motinos L.Š. sugyventinis V. M. prie jos lenda, ateina į lovą, kišo savo lytinį organą į jos lytinius organus, pasakojo, kad jai labai skauda. Tuomet jis anūke nepatikėjo. Tačiau, 2005 m. spalio mėnesį, prieš tai paskambinusi pas juos atvyko I. B. , kuri atsivežė ir Agnę. Jie kalbėjosi apie tai, kad V. M. išžagino A. Š. Anūkė taip pat papasakojo, kad apie tai ji buvo pasisakiusi motinai, tada motina su savo sugyventiniu labai pykosi. Po šio pokalbio jie visi nuvyko į policiją, kur P. G. parašė pareiškimą (b.l. 20, 204). Liudytoja I. B. , duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, taip pat patvirtino, kad 2005 m. spalio mėnesį pas ją svečiuose buvo A. Š. , kuri pasakė, kad pas ją į lovą ateiną V. M. , ją glosto, čiupinėja, kiša savo varpą jai į lytinius organus. Apie tai ji pranešė A.Š. seneliams, ir jie visi kreipėsi į policiją (b.l. 22-23, 204).

Iš specialisto išvados Nr. G 1852/05 (04) matyti, kad mažametės A. Š. mergystės plėvė yra pažeista. Jos lytinis subrendimas nebuvo nustatinėjamas, kadangi ji yra mažametė (b.l. 31).

Taigi, įvertinus nukentėjusiosios, jos motinos, kitų liudytojų parodymus, jie iš esmės sutampa bei neprieštarauja vieni kitiems ir ikiteisminio tyrimo metu surinktai baudžiamosios bylos medžiagai. Todėl nepagrįstas yra nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, jog liudytojai davė melagingus parodymus.

Be to, nors nuteistasis pirmosios instancijos teisme neigė savo kaltę, ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnei jis buvo davęs parodymus, kad jis mažametę A. Š. 2004 m. vasarį ir 2005 m. liepos mėnesio pirmoje pusėje išžagino du kartus. Kolegijos nuomone, apygardos teismas, įvertinęs šiuos parodymus kitų įrodymų kontekste, pagrįstai konstatavo, kad būtent šie parodymai atitinka kitas faktines bylos aplinkybes.

V. M. apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad būdama mažametė, A. Š. negalėjo tiksliai nurodyti mėnesių, ir todėl jos parodymai atspindi suaugusiųjų asmenų – senelių ir jos motinos nurodytas aplinkybes, nepaneigia nusikaltimų padarymo fakto. Be to, apygardos teismas, nustatęs, jog V. M. mažametę A. Š. išžagino 2004 m. vasarą, 2005 m. vasario mėn., 2005 m. liepos mėnesio pirmoje pusėje bei ją tvirkino 2005 m. vasaros pabaigoje, nuosprendyje nurodė, kad nustatydamas kiek įmanoma tikslesnį A. Š. išžaginimo ir jos tvirkinimo laiką, rėmėsi ne tik nukentėjusiosios A. Š. parodymais, kad V. M. pirmą kartą ją išžagino 2004 m. vasarą, tvirkino 2005 m. vasaros pabaigoje, bet ir minėtais V. M. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kad jis A. Š. išžagino 2004 m. vasario mėnesį, 2005 m. liepos mėnesio pirmoje pusėje.

Nuteistasis, apeliaciniame skunde abejodamas liudytojų parodymais ir tvirtindamas, kad L.Š. ir nukentėjusiosios seneliai davė melagingus parodymus, remiasi tuo faktu, kad jo sugyventinė L. Š. , sužinojusi apie mažametės dukros tvirkinimą bei išžaginimą, nesikreipė į policiją, o seneliai, neva žinoję, kas atsitiko, net nebandė išsiaiškinti visų aplinkybių. Tačiau toks liudytojų elgesys logiškai paaiškinamas. Kaip teisme paaiškino nukentėjusiosios senelė nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą A. M. G. ir nukentėjusiosios senelis liudytojas P. G. , 2005 m. vasarą, išgirdę iš anūkės, kad ji buvo išžaginta, iš pradžių ja nepatikėjo. Bet, kai tų pačių metų spalio mėnesį į juos kreipėsi I. B. , kuriai nukentėjusioji A. Š. taip pat skundėsi dėl V. M. veiksmų, jie iš karto kreipėsi į policiją. O kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, L. Š. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nuosekliai tvirtino, kad po to įvykio, kai ji V. M. aptiko dukters lovoje ir suprato, kad jis ją išžaginęs, ji nesikreipė į policiją, nes V. M. ją sumušė, smaugė, spardė kojomis, taip pat grasino, kad pasikvies draugus ir tuomet jai bus blogai, šį pasakymą ji supratusi, kaip grasinimą ją nužudyti (b.l. 75, 80-82, 95-97, 203). Be to, nors nuteistasis apeliaciniame skunde ir neigia grasinęs L. Š. , netikėti šiais jos parodymais nėra pagrindo. Juos patvirtina ir nukentėjusiosios A. Š. parodymai apie tai, kad po pirmojo jos išžaginimo atvejo V. M. buvo sumušęs motiną, sudavė ir jai, taip pat parodymai apie tai, kad jos motina su patėviu nuolat pykosi.

Nuteistojo apeliaciniame skunde iškelta versija, kad 2005 m. liepos mėnesį jis vaiko neprievartavo, o tik susiginčijęs su sugyventine, norėdamas išvengti triukšmo, nuėjo pas vaiką į kambarį ir atsigulė į mergaitės lovą, bei, gulėdamas su mergaite lovoje, galbūt ir palietė ją rankomis, prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, todėl atmestina ir vertintina, kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Taigi, kolegijos manymu,apygardos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad V. M. išžagino mažametę A. Š. bei ją tvirkino.

Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad jis su nukentėjusiąja sugyveno gerai, išlaikė šeimą, rūpinosi ūkiu, jo nusikaltimų padarymo fakto nepaneigia ir nėra pagrindas panaikinti nuosprendį ar švelninti paskirtą bausmę.

Kolegijos nuomone, apygardos teismas, atsižvelgęs į padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistojo asmenybę, V. M. atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, jam paskyrė tinkamą bausmę. V. M. padarė du itin pavojingus visuomenei nusikaltimus– nesunkų ir labai sunkų. Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Sunkinanti aplinkybė yra tai, kad nusikaltimus padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo reikšmės nusikaltimų padarymui. Jam paskirta laisvės atėmimo bausmė, apėmimo būdu subendrinus bausmes, viršijančias už padarytus nusikaltimus straipsnių sankcijose numatytus bausmių vidurkius, nėra per griežta. Skirdamas šią bausmę, apygardos teismas BK 54 str. ir 61 str. reikalavimų nepažeidė.

Be to, apygardos teismas pagrįstai priteisė iš V. M. 20 000 Lt nukentėjusiajai A. Š. neturtinei žalai atlyginti. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str. nustato, kad neturtinė žala yra fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Nustatant neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į nusikaltimo pasekmes, į žalą padariusio asmens turtinę padėtį, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji A. Š. patyrė seksualinę prievartą, kuri sukėlė jai ne tik fizinį skausmą, bet ir dvasinius išgyvenimus, pažeidė mažametės vystymąsi ir asmenybės formavimąsi. Iš specialisto išvados matyti, kad jai buvo pažeista mažametės mergystės plėvė (b.l. 31). Nusikaltimus jos atžvilgiu darė ją globojantis asmuo, nuo kurio mažametė nukentėjusioji buvo psichologiškai priklausoma. Įvertinus šias aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad apygardos teismas teisingai konstatavo, jog mažametei nukentėjusiajai buvo padaryta didelė moralinė žala bei, atsižvelgęs į V. M. turtinę padėtį, priteisė A. Š. moralinei žalai atlyginti 20 000 Lt suma, kuri nėra per didelė. BK 109, 113, 115, 117 str. reikalavimai šiuo atveju nepažeisti.

Apygardos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. M. apeliacinį skundą atmesti.