Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. Z. (K. Z.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjo manymu, tokie Migracijos departamento veiksmai pažeidžia 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai statuso (toliau – ir Direktyva) 8 straipsnio 2 dalį; 1993 m. lapkričio 18 d. Susitarimo tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rusijos Federacijos Vyriausybės dėl socialinių garantijų teikimo tvarkos nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantiems Rusijos Federacijos kariškiams pensininkams 6 straipsnį, o pildomų reikalavimų kėlimas pareiškėjui pažeidžia Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 26 straipsnio 1 dalį, prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. ABTĮ 26 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas suponuoja, jog asmeniui kreipiantis į teismą po to, kai jis pasinaudojo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, į teismą persikelia ginčas dėl pažeistos ar ginčijamos teisės. Esminis teisinio išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos aiškinimo aspektas yra tai, kad teismas neatlieka kvazi apeliacinės funkcijos tikrindamas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos priimto sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, o nagrinėja ginčą dėl teisės iš esmės. Tai tuo pačiu reiškia, kad teismas savo sprendimo motyvuojamoje dalyje turi ne vertinti išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendime išdėstytų argumentų ir padarytų išvadų pagrįstumo bei teisėtumo, o išspręsti ginčą dėl teisės laikantis visų ABTĮ taisyklių bei reikalavimų, keliamų teismo sprendimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3620-415/2020, 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-310-415/2020).

ABTĮ 28 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apskundus administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, ginčo šalių procesinė padėtis nesikeičia.

Teismas, atsižvelgdamas į nustatytą teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir šalių reikalavimų turinį, šioje byloje vertins Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. spalio 22 d. rašto Nr. 10K-Y672 teisėtumą ir pagrįstumą.

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas 2023 m. kovo 13 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeiti leidimą nuolat gyventi, nes pasibaigia leidimo nuolat gyventi galiojimas.

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas 2023 m. liepos 10 d. vizito Migracijos departamento Vilniaus skyriuje metu atsisakė užpildyti klausimyną, todėl 2023 m. liepos 10 d. buvo atsisakyta priimti jo prašymą.

Pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė 2024 m. spalio 17 d. skundą, kuriame nurodė, kad 2023 m. liepos 10 d. Migracijos departamento Vilniaus skyriui pateikė prašymą pakeisti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi ES, tačiau prašymas nebuvo priimtas. Pareiškėjas, vadovaudamasis Direktyvos 8 straipsnio 2 dalimi, prašė automatiškai atnaujinti ilgalaikio gyventojo leidimą gyvent Europos Sąjungoje ir atlyginti 2000 Eur neturtinę žalą.

Migracijos departamentas skundžiamu Raštu nurodė, kad prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje buvo atsisakyta priimti, nes pareiškėjas atsisakė užpildyti nustatytos formos klausimyną. Pažymėjo, kad leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimą (keitimą) reglamentuoja Įstatymas ir Tvarkos aprašas. Nurodė, kad Tvarkos aprašo 74.6 papunktyje nustatyta, jog per 4 mėnesius nuo prašymo pakeisti leidimą užpildymo per MIGRIS dienos, užsienietis turi atvykti į Migracijos departamentą ir užpildyti Migracijos departamento parengtą klausimyną, jeigu užsienietis (vyresnis nei 18 metų) atitinka Valstybės saugumo departamento patvirtintame sąraše nustatytą kategoriją (-as). Tvarkos aprašo 81.51 papunktyje nustatyta, kad prašymas pakeisti leidimą nepriimamas, jeigu užsienietis atsisako užpildyti Tvarkos aprašo 74.6 papunktyje nurodytą klausimyną arba atsisako atsakyti į visus klausimyne pateiktus klausimus. Šiuo atveju Migracijos departamento veiksmais pareiškėjui žala nepadaryta. Jei pareiškėjas pageidauja, kad leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje būtų pakeistas, jis turėtų pateikti prašymą per MIGRIS ir per 4 mėnesius nuo prašymo pakeisti leidimą užpildymo per MIGRIS dienos, turi atvykti į Migracijos departamentą ir pateikti Tvarkos aprašo 74 punkto papunkčiuose nurodytus duomenis ir dokumentus.

Pareiškėjas nesutikdamas su Raštu kreipėsi į Lietuvos administracinių ginčų komisiją (toliau – ir Komisija), prašydamas panaikinti Raštą ir įpareigoti Migracijos departamentą atnaujinti ilgalaikio gyventojo leidimą.

Komisija 2024 m. gruodžio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Komisijos sprendimu, kreipėsi į teismą.

Nagrinėjamoje byloje iš esmės kilo ginčas dėl to, kad buvo atsisakyta priimti pareiškėjo prašymą pakeiti leidimą nuolat gyventi, nes jis atsisakė pildyti Migracijos departamento klausimyną. Pareiškėjas dėl Migracijos departamento atsisakymo priimti jo prašymą pateikė skundą, kurį išnagrinėjęs Migracijos departamentas priėmė skundžiamą Raštą. Pareiškėjo vertinimu, Migracijos departamento veiksmai pažeidžia Direktyvos 8 straipsnio 2 dalį; 1993 m. lapkričio 18 d. Susitarimo tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rusijos Federacijos Vyriausybės dėl socialinių garantijų teikimo tvarkos nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantiems Rusijos Federacijos kariškiams pensininkams 6 straipsnį; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. K­3­165/99; pareiškėjo saviraiškos laisvę.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčija, kad jis yra Rusijos Federacijos pilietis ir jis atsisakė užpildyti Migracijos departamento pateiktą klausimyną, tačiau jis klausimyną laiko papildomu reikalavimu, kuris nenustatytas įstatymuose ir pažeidžia jo teises.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr. pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014).

Ginčo santykius reglamentuoja Įstatymas ir Tvarkos aprašas. Įstatymo 53 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečio prašymu gali būti pakeistas, jeigu pasibaigia leidimo nuolat gyventi galiojimas. Įstatymo 55 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatyta, kad užsienietis prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi pateikia Migracijos departamentui; tvarką, reglamentuojančią dokumentų leidimui nuolat gyventi gauti pateikimą ir leidimų nuolat gyventi užsieniečiams išdavimą, keitimą, panaikinimą, nustato vidaus reikalų ministras. Taigi, Įstatyme yra aiškiai apibrėžta, kad leidimų gyventi tvarką nustato ministras.

Vidaus reikalų ministro patvirtinto Tvarkos aprašo įžanginėje dalyje nurodyta, kad jis priimtas be kita ko vadovaujantis Įstatymo 53 straipsnio 3 dalimi, 55 straipsnio 3 dalimi ir įgyvendinant Direktyvą. Tvarkos aprašas reglamentuoja užsieniečio prašymo išduoti ar pakeisti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje pateikimą, priėmimą, nagrinėjimą, teisėtai pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio nustatymą ir apskaičiavimą, fiktyvios santuokos, fiktyvios registruotos partnerystės ir fiktyvaus įvaikinimo įvertinimą, sprendimo dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo ar pakeitimo priėmimą ir sprendimo išduoti leidimą nuolat gyventi panaikinimą, užsakymo dėl leidimo nuolat gyventi išrašymo formavimą ir perdavimą Asmens dokumentų išrašymo centrui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir iš Asmens dokumentų išrašymo centro gautų išrašytų leidimų nuolat gyventi siuntų patikrinimą, leidimo nuolat gyventi atsiėmimą ir jo galiojimo pradžią, vertinimo, ar nėra leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindų, leidimo nuolat gyventi panaikinimo tvarką, leidimo nuolat gyventi negaliojimą.

Tvarkos aprašo VIII skyriuje reglamentuotas prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi pateikimas, priėmimas, nagrinėjimas ir sprendimo priėmimas. Tvarkos aprašo 74.6 papunktyje nustatyta, kad per 4 mėnesius nuo prašymo pakeisti leidimą užpildymo per MIGRIS dienos, užsienietis turi atvykti į Migracijos departamentą ir užpildyti Migracijos departamento parengtą klausimyną, jeigu užsienietis (vyresnis nei 18 metų) atitinka Valstybės saugumo departamento patvirtintame sąraše nustatytą kategoriją (-as). Tvarkos aprašo 81.5¹ papunktyje nustatyta, kad prašymas pakeisti leidimą nepriimamas, raštu nurodžius grąžinimo priežastį bei žodžiu suteikus reikiamą informaciją, jeigu užsienietis atsisako užpildyti aprašo 74.6 papunktyje nurodytą klausimyną arba atsisako atsakyti į visus klausimyne pateiktus klausimus.

Kaip matyti iš pirmiau nurodytų teisės normų, klausimyno pildymo ir pateikimo Migracijos departamentui privalomumas yra nustatytas Tvarkos apraše, kitaip tariant, pareiškėjui klausimyno pildymo ir pateikimo atsakovui pareiga yra nustatyta teisės aktu, todėl pareiškėjo argumentai dėl klausimyno pildymo ir pateikimo neprivalomumo yra atmestini.

Pareiškėjui neužpildžius Tvarkos aprašo 74.6 papunktyje nurodyto klausimyno, Migracijos departamentas pagrįstai skundžiamame Rašte nurodė, kad atsakovas, vadovaudamasis Tvarkos aprašo 81.5¹ papunkčiu, neturėjo pagrindo priimti pareiškėjo prašymo dėl leidimo pakeitimo. Teismo vertinimu, Rašte faktiškai ir teisiškai pagrįsta, kokių aplinkybių pagrindu (atsisakymo pildyti klausimyną ir jį pateikti) ir kokiu teisinu reguliavimu vadovaujantis (Tvarkos aprašo nuostatomis) buvo priimtas Migracijos departamento sprendimas nepriimti pareiškėjo prašymo dėl leidimo pakeitimo.

Nors pareiškėjo vertinimu, Migracijos departamento veiksmai pažeidžia Direktyvos 8 straipsnio 2 dalį, tačiau su tokiu pareiškėjo vertinimu nesutiktina.

Pirma, teismas pažymi, kad Direktyva nėra tiesiogiai taikomas aktas, jame nustatomas tikslas, kurį turi pasiekti ES šalys, tačiau kiekviena šalis turi parengti savo teisės aktus ir juose nurodyti, kaip ji tai padarys. Nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikoje Direktyva be kita ko įgyvendinta Įstatymu ir Tvarkos aprašu, kuriame ir yra nustatytas klausimyno pildymo privalomumas.

Antra, Direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės narės ilgalaikiams gyventojams išduoda ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi EB. Leidimas galioja ne mažiau nei penkerius metus; pasibaigus galiojimo laikui, jis, jei to reikalaujama, pateikus pareiškimą, automatiškai pratęsiamas. Šios straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ilgalaikio gyventojo statusas yra nuolatinis, atsižvelgiant į 9 straipsnį. Direktyvos 9 straipsnyje reglamentuotas ilgalaikio gyventojo statuso panaikinimas arba praradimas. Direktyvos 17 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės gali atsisakyti patenkinti ilgalaikių gyventojų ar jų šeimos narių prašymus dėl leidimo gyventi, jei atitinkamas asmuo kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Priimdamos atitinkamą sprendimą, valstybės narės atsižvelgia į ilgalaikio gyventojo ar jo šeimos nario (narių) viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo pažeidimo sunkumą ar rūšį, ar suinteresuoto asmens keliamą pavojų.

Taigi, Direktyvoje nurodytas automatinis leidimo pratęsimas nėra besąlyginis, leidimas gali būti ir panaikintas ar neišduodamas net ir ilgalaikiams gyventojams, todėl valstybė narė turi teisę taikyti jos nuomone reikalingas tikrinimo procedūras, kurios detaliai reglamentuotos nacionaliniuose teisės aktuose (nagrinėjamu atveju – Įstatyme ir Tvarkos apraše).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai, kad Migracijos departamento veiksmai prieštaravo Direktyvos nuostatoms, atmestini.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Migracijos veiksmai pažeidžia 1993 m. lapkričio 18 d. Susitarimo tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rusijos Federacijos Vyriausybės dėl socialinių garantijų teikimo tvarkos nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantiems Rusijos Federacijos kariškiams pensininkams 6 straipsnį, kuriame nustatyta, kad nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje pagal jos įstatymus Rusijos Federacijos kariškiai pensininkai, kurie nėra Lietuvos Respublikos piliečiai, naudojasi visomis teisėmis, tarp jų turtinėmis, kurios Lietuvos Respublikos įstatymais yra nustatytos užsieniečiams, nuolat gyvenantiems Lietuvos Respublikoje. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad atsakovas pažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. K­3­165/99, pareiškėjo saviraiškos laisvę.

Teismas pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų patvirtinti jog yra kvestionuojamos pareiškėjui, kaip Rusijos Federacijos piliečiui, Lietuvos Respublikos įstatymais ir / ar dvišaliais susitarimais suteikiamos teisės, ar kad pareiškėjas yra diskriminuojamas pilietybės pagrindu, todėl šie pareiškėjo argumentai laikytini deklaratyviais. Pareiškėjas nenurodė ir teismas nenustatė, kad pareiškėjui būtų taikomi papildomi, kitų šalių piliečiams nenustatyti reikalavimai. Pažymėtina, kad vadovaujantis Tvarkos aprašo 7.22 papunkčiu pildyti klausimyną yra reikalaujama asmenų, kurie yra vyresni nei 18 metų ir atitinka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento patvirtintame sąraše nustatytą kategoriją.

Teismas taip pat pažymi, kad pareiškėjo saviraiškos laisvė nėra ribojama, priešingai, pareiškėjas pildydamas klausimyną gali pateikti tokio turinio atsakymus, kokie jo manymu yra teisingi, atitinka jo suvokimą ir įsitikinimus.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad skundžiamu Raštu pareiškėjas buvo informuotas, jog įvykdęs Tvarkos aprašo nuostatas jis gali pakartotinai kreiptis dėl prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, taigi, pareiškėjo teisė pasikeisti leidimą Raštu nėra paneigiama.

Teismas kaip teisiškai nereikšmingus atmeta pareiškėjo argumentus dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 17 d. nutarimo Nr. 968 „Dėl Užsieniečių registro reorganizavimo ir Užsieniečių registro nuostatų patvirtinimo“ nuostatų pažeidimo, nes pareiškėjo cituojamos nutarimo nuostatos ginčui aktualių klausimų nereglamentuoja.

Apibendrindamas teismas konstatuoja, kad Migracijos departamento Raštas yra išsamus ir pagrįstas; Rašte nurodyti motyvai yra iš esmės aiškūs, jame nustatytos aplinkybės nepaneigtos, todėl pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą Raštą. Teismas nenustatė kitų ABTĮ 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų administracinių aktų panaikinimo pagrindų.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Atmetus pareiškėjo skundą, jo turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo K. Z. (K. Z.) skundą atmesti.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.