- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-02-23
- Bylos Nr.
- 2A-222-153/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Galina Blaževič (pirm.), Virginija Gudynienė, Nijolia Indreikienė
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Kauno energija“
- Atsakovas
- V. R., P. T. R., P.
procesinio dokumento kategorijos: 121.1, 121.15, 121.21, 121.22, 45.5, 54.1.
2011 m. vasario 23 d.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Galinos Blaževič,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų V. R. ir P. T. R. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1319-221/2010 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Kauno energija“ patikslintą ieškinį atsakovams V. R. ir P. T. R. dėl mokėjimo už šilumos energiją,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė AB „Kauno energija“ patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo V. R. 690,32 Lt skolą už patiektą šilumos energiją buto šildymui, 1 147,97 Lt skolą už patiektą šilumos energiją karštam vandeniui ruošti, 71,01 Lt skolą už šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų aptarnavimą, 119,82 Lt delspinigius; priteisti iš atsakovės P. T. R. 6 212,80 Lt skolą už patiektą šilumos energiją patalpų šildymui, 1 147,97 Lt skolą už patiektą šilumos energiją karštam vandeniui ruošti, 639,06 Lt skolą už šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų aptarnavimą, 553,98 Lt delspinigius; priteisti iš atsakovų 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė nurodė, kad ji tiekia butui, esančiam (duomenys neskelbtini), kurio 1/10 dalis priklauso atsakovui V. R., 9/10 dalys atsakovei P. T. R., šilumos energiją. Nors su atsakovais Šilumos energijos tiekimo/atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartis raštu nebuvo sudaryta, tačiau šalių veiksmai rodo, kad tarp jų yra susiklostę prievoliniai teisiniai (šilumos tiekimo-vartojimo) santykiai. Už patiektą šilumos energiją atsakovai turi atsiskaityti pagal pateikiamas mokėjimo sąskaitas. Atsakovai šilumos energiją vartoja, tačiau už ją nemoka.
Atsiliepimas
Atsakovai V. R. ir P. T. R. prašė patikslintą ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Jų nuomone, tarp jų ir ieškovės nėra prievolinių teisinių (šilumos tiekimo-vartojimo) santykių, kadangi ieškovės pateikta 1994-12-20 Atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartis Nr. 904979-8, sudaryta tarp ieškovės ir A. R., šilumos ir karšto vandens tiekimo į atsakovams nuosavybės teise priklausantį butą, tačiau atsakovai nėra šios sutarties šalimi. Ieškovė nuo 2001-04-01 iki 2009-12-01 nėra pateikusi atsakovams jokių atsakovų vardu išrašytų apmokėjimo dokumentų. Nesant sudarytos energijos pirkimo-pardavimo sutarties, nėra pagrindo konstatuoti prievolės atsiskaityti pažeidimo, todėl ieškovė neturi teisės reikalauti delspinigių.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. balandžio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei AB „Kauno energija“ iš atsakovo V. R. 690,32 Lt skolą už patiektą šilumos energiją buto šildymui, 1 147,97 Lt skolą už patiektą šilumos energiją karštam vandeniui ruošti, 71,01 Lt skolą už šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų aptarnavimą, iš viso 1 909,3 Lt, bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2009-10-08) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 57,28 Lt žyminį mokestį; priteisė iš atsakovės P. T. R. 6 212,80 Lt skolą už patiektą šilumos energiją patalpų šildymui, 1 147,97 Lt skolą už patiektą šilumos energiją karštam vandeniui ruošti, 639,06 Lt skolą už šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų aptarnavimą, iš viso 7 999,83 Lt, bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2009-10-08) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 240 Lt žyminį mokestį. Ieškinio dalį dėl delspinigių priteisimo atmetė. Priteisė iš atsakovų po 14,29 Lt ir iš ieškovės 1,92 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
Teismas nustatė, kad atsakovo V. R. vardu nuosavybės teise registruota 1/10 dalis, o atsakovės P. T. R. – 9/10 dalys buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini). Šiam butui ieškovė tiekia centrinį šildymą iš centralizuotų sistemų, karštą vandenį, aptarnauja sistemas ir skaičiuoja už tai mokesčius bei buvusios buto savininkės A. R. vardu siuntė sąskaitas. Nuo 2009 m. gruodžio mėn. sąskaitos siunčiamos atsakovės vardu. 2009-11-20 raštu Nr. 20-5085 ieškovė kvietė atsakovę P. T. R. atvykti sudaryti Šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį. Nėra duomenų, kad atsakovai būtų atsisakę teisės gauti šilumą ir karštą vandenį.
Teismas nurodė, kad nors su atsakovais nėra sudaryta atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartis, tačiau atsakovai yra fiziniai asmenys, vartojantys šilumos energiją savo buitinėms reikmėms, naudojasi karštu vandeniu nuo buto įsigijimo 2000-02-17. Šalys valią tiekti ir gauti šilumos energiją ir karštą vandenį išreiškė konkliudentiniais veiksmais, patvirtindami sudarytą sandorį pagal standartines sąlygas (CK 1.71 str.). Šalis sieja faktiniai prievoliniai iš energijos pirkimo-pardavimo sutarties kilę civiliniai teisiniai santykiai (CK 6.384 str.), todėl atsakovams yra pareiga sumokėti už jų butui patiektą šilumos energiją (CK 6.38 str., 6.63 str. 1 d. 2 p.). Ieškovės, kaip šilumos tiekėjos, pareiga tiekti karštą vandenį vartotojams įtvirtinta Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 2 d., 28 str., poįstatyminiuose aktuose. Karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis laikoma sudaryta nuo pastato karšto vandens įrenginių prijungimo prie karšto vandens tiekėjo įrenginių. Teismas laikė nepagrįstu atsakovo aiškinimą, jog tai, kad sutartis buvo sudaryta su buvusia buto savininke A. R. ir jos vardu siunčiamos sąskaitos rodo, kad ieškovė paslaugas teikė ne atsakovams. Teismas nustatė, kad atsakovai už patiektą energiją patalpų šildymui, karštam vandeniui ruošti bei sistemų priežiūrą ir aptarnavimą su ieškove neatsiskaitė, nors atsakovų butui buvo siunčiamos sąskaitos, o įsiskolinimą patvirtina pateikti žiniaraščiai. Teismas laikė nepagrįstu atsakovo aiškinimą, kad atsakovams negaunant sąskaitų jų vardu, ar nepateikus kaip įrodymo sąskaitų už 2001–2003 m., paslaugos atsakovams nebuvo teikiamos ir už jas nereikia atsiskaityti. Teismas nurodė, kad sąskaitos buvo išrašomos už paslaugų teikimą atsakovų butui. Atsakovai piktnaudžiavo savo teise ir taip pažeidė šilumą tiekiančios įmonės teisę ir galimybę gauti atlyginimą už atsakovų butui tiektą šilumos energiją patalpų šildymui, karštam vandeniui ruošti bei sistemų priežiūrą ir aptarnavimą. Teismas atmetė reikalavimą dėl delspinigių priteisimo. Nurodė, kad delspinigiai gali būti nustatomi sutartimi arba įstatymu. Tarp šalių nėra rašytinio susitarimo dėl netesybų (CK 6.72 str.). Teismo nuomone, iš atsakovų negali būti priteisiami 1995-01-26 įstatymo Nr. 1-775 „Dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims“ 2 str. l d. bei LR Vyriausybės 1995-01-25 nutarime Nr. 124 „Dėl delspinigių skaičiavimo tvarkos“ (1996-10-04 nutarimo Nr. 1161 redakcija) nustatyti 0,04 proc. delspinigiai, kadangi šis įstatymas reglamentuoja Vyriausybės ir savivaldybių reguliavimo sričiai priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomos bei valstybinių ar savivaldybių įmonių teikiamų ryšių ir komunalinių paslaugų mokesčius. Ieškovė, būdama akcine bendrove, nėra valstybės ar savivaldybės įmonė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovai V. R. ir P. T. R. prašė panaikinti teismo sprendimą ir ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės atsakovui V. R. 57,28 Lt žyminį mokestį ir kitas bylinėjimosi išlaidas, atsakovei P. T. R. – sumokėtą 40 Lt žyminį mokestį ir kitas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantų nuomone, teismo sprendimas yra neteisėtas bei nepagrįstas ir turi būti pakeistas dėl šių priežasčių:
1) nuo 1994-12-20 atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutarties Nr. 904979-8 tarp ieškovės ir A. R. sudarymo, šilumos tiekimo sandoris įgijo rašytinės sutarties formą net jei iki tol ir būtų buvęs sudarytas konkliudentiniais veiksmais. Šios sutarties ieškovė neginčijo, ji yra galiojanti. Atsakovai nėra šios sutarties šalis, šia sutartimi jokios prievolės atsakovams nėra ir negali būti sukuriamos. CK 6.384 str., kuriuo ieškovė grindė savo reikalavimus, nenumato, kad dėl nuosavybės teisių į butą perėjimo atsakovams, atsakovai būtų laikomi sudarę energijos pirkimo-pardavimo sutartį su ieškove;
2) ieškovės veiksmai, kai nesudarius šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties tariamai yra teikiama šiluma atsakovams, nesudaro pagrindo tarp šalių atsirasti prievoliniams teisiniams santykiams. CK 6.383 str. ir Šilumos ūkio įstatymo 11 str. 1 d. bei poįstatyminiai teisės aktai numato, kad šiluminė energija vartotojams teikiama pagal energijos pirkimo-pardavimo sutartis;
3) byloje pateiktas išrašas iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko, kuriame yra nurodyta, kad bute yra centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų ir miesto vandentiekis, nėra tinkamas įrodymas ir neįrodo šilumos ir vandens vartojimo fakto, neatitinka Šilumos ūkio įstatymo 12 str. 3 d. reikalavimų. Ieškovė atsakovų vardu per laikotarpį nuo 2001-04-01 iki 2009-12-01 nėra išrašiusi nei vienos sąskaitos. Pateiktos sąskaitos R. vardu neįrodo, kad šilumos energiją ieškovė teikė atsakovams. Byloje nėra pateikta jokių dokumentų, kuriuose būtų tinkamai užfiksuotas šilumos kiekis pagal šilumos apskaitos prietaisų rodmenis;
4) teismas be pagrindo ir įrodymų konstatavo, kad mokesčius už karšto vandens suvartojimą reikia skaičiuoti dviem asmenims. Byloje nėra įrodymų, kad bute gyventų du asmenys. Atsakovų gyvenamoji vieta deklaruota (duomenys neskelbtini). Šiuo adresu atsakovams buvo įteiti bylos procesiniai dokumentai. Byloje nėra įrodymų, kaip buvo apskaičiuoti ir kada susidarė priteisti įsiskolinimai už pateiktą šilumos energiją karštam vandeniui ruošti po 1 147,97 Lt kiekvienam atsakovui;
5) teismas iš esmės nevertino skolos už šildymo ir karšto vandens sistemų aptarnavimą. Teismas neatsižvelgė, kad ieškovė nėra pateikusi įrodymų, jog aktuose paminėti darbai A61 (šilumos punkto hidraulinis bandymas), A62 (šilumos sistemos hidraulinis bandymas), A64 (karšto vandens šilumokaičio hidraulinis bandymas), B81 (pakeista apskaitos mazgo schema), B32 (išrašyta paskyra atjungti karštą vandenį), B37 (atjungtas karštas vanduo) būtų susiję su namo bendro turto priežiūra. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad minėtais darbais buvo atliekama atsakovams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio turto priežiūra;
6) ieškovė nuo 2001-04-01 iki 2009-12-01 nėra pateikusi atsakovams jokių atsakovų vardu išrašytų apmokėjimo dokumentų. Teismo teiginys, kad sąskaitos gali būti teikiamos atsakovų butui, prieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 12 str. 3 d. Pagal CK 6.388 str. ir Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles tarp ieškovės ir atsakovų privalu nustatyti atsiskaitymo tvarką. Tokia tvarka nebuvo nustatyta, todėl teismui nebuvo pagrindo konstatuoti prievolės atsiskaityti pažeidimo;
7) teismas netinkamai taikė CK 6.37 str. ir 6.210 str. 1 d., priteisdamas 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2009-10-08. Patikslintas ieškinys buvo pareikštas 2010-02-18, kuriame buvo iškelti teismo patenkinti reikalavimai priteisti skolą už laikotarpį iki 2009-12-01. Teismo nustatytą 2009-10-08 dieną, nuo kurios skaičiuojamos palūkanos, dar nebuvo praleisti piniginių prievolių už 2009 m. spalio ir 2009 m. lapkričio mėn. įvykdymo terminai, todėl ši teismo sprendimo dalis yra neteisėta.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė AB „Kauno energija“ prašė apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš atsakovų visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė šiuos motyvus:
1) atsakovų butui šilumos energija buvo tiekiama iki atsakovų buto įsigijimo ir tiekiama dabar. Aplinkybę, kad butui buvo tiekiama šilumos energija, patvirtina 1994 m. gruodžio 20 d. Atsiskaitymo už buto šildymą ir karšta vandenį sutartis Nr. 904929-8, sudaryta su ankstesne buto savininke A. R., kuri yra mirusi. Šilumos tiekimas ieškinio laikotarpiu butui nebuvo nutrauktas. Rašytinė sutartis su atsakovais nebuvo sudaryta, tačiau ieškovė šilumos energiją tiekia, atsakovai ją naudoja, bet nemoka. Tarp šalių susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai dėl šilumos energijos tiekimo ir naudojimo. Ieškovei atsirado pareiga tiekti šilumą o atsakovams atsirado pareiga už ją sumokėti, todėl energijos pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais;
2) atsakovai, nupirkę butą, kuris yra šildomas, tapo šilumos vartotojais nuo buto pirkimo momento, nes nupirko butą su energiją vartojančiais įrenginiais, kurie pirkimo momentu jau buvo prijungti prie energijos perdavimo tinklų. Atsakovų teisės ir pareigos yra išvestinės iš buvusių buto savininkų teisių ir pareigų, susijusių su buto tvarkymu ir išlaikymu;
3) Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 135.4 ir 135.5 p. numato, kad daugiabučio namo butų savininkai-buitiniai šilumos vartotojai privalo pateikti šilumos tiekėjui buto duomenis, reikalingus mokesčiams už šilumą ir karštą vandenį apskaičiuoti. Atsakovai šios savo pareigos nevykdė ir vengia tai daryti ir dabar. Nupirkę butą, atsakovai apie savininkų pasikeitimą šilumos tiekėjui nepranešė, todėl sąskaitos buvo išrašomos ankstesnio savininko vardu. Pateiktose sąskaitose yra pateikta vartotojui reikalinga informacija. Duomenų, patvirtinančių, kad mokesčiai buvo skaičiuojami netinkamai, atsakovai nepateikė;
4) atsakovams nedeklaruojant karšto vandens apskaitos prietaiso parodymų, ieškovė mokesčius skaičiavo vadovaudamasi 1999-07-22 Kauno m. tarybos sprendimu Nr. 94 „Dėl vandens suvartojimo normų ir mokesčių už vandenį skaičiavimo metodikos“. Kadangi butas priklauso dviem asmenims, todėl ir mokesčiai buvo skaičiuojami dviem asmenims pagal nurodytą metodiką;
5) pagal CK 4.82 str. 3 d. butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti. Atsakovai privalo mokėti už šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūrą, remiantis Kauno m. tarybos 1996-10-24 sprendimu Nr. 101, 1999-09-23 sprendimu Nr. 121 bei kitais ieškinio pareiškime nurodytais Tarybos sprendimais. Byloje yra pateiktas apyvartos žiniaraštis, kuriame nurodyta, kiek buvo priskaičiuota atsakovams mokėti už sistemų aptarnavimą. Tame pačiame žiniaraštyje taip pat yra nurodytas tarifas, kurio pagrindu buvo skaičiuojami mokesčiai;
7) atsakovai nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad jie vykdė apmokėjimą už šilumos energiją 2009 m. spalio ir lapkričio mėn. Teismas pagristai priteisė nurodytas palūkanas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Pagal viešo registro duomenų išrašą (b. l. 17-8, 1 t.) butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra prijungtas prie ieškovės tiekiamos šilumos energijos tinklų, ieškovė minėtam butui tiekia centralizuotą šilumą ir karštą vandenį. Kadangi atsakovų butas yra prijungtas prie ieškovės tiekiamos šilumos energijos tinklų, šilumos energija atsakovų butui yra tiekiama per šiuos tinklus, atsakovai naudojosi tiekiama šilumos energija, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovė ir atsakovai konkliudentiniais veiksmais sudarė energijos pirkimo-pardavimo sutartį pagal standartines sąlygas (LR CK 6.383 str., 6.384 str. 1 d.).
Pasikeitus minėto buto savininkei ir pradėjus ieškovės tiekiama šilumos energija naudotis atsakovams, laikytina, kad energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi tapo atsakovai, nes pagal LR Šilumos ūkio įstatymo, LR ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr.4-260 patvirtintų šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų nuostatas bei susiformavusią teismų praktiką, nesant rašytinės sutarties, šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimis laikytinos šilumos tiekėjas ir buto savininkas-buitinis šilumos vartotojas. Taigi nepaisant rašytinės sutarties nebuvimo, šalių teisiniai santykiai kvalifikuotini kaip sutartiniai energijos pirkimo-pardavimo santykiai ir tokią teisiškai reikšmingą aplinkybę pirmosios instancijos teismas nustatė teisingai. Todėl atmestinas apeliantų motyvas, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai patenkino reikalavimus.
Energijos pirkimo-pardavimo sutartis, kaip akivaizdu iš pačios sutarties pobūdžio ir paskirties, yra atlygintinė, tai reiškia, jog vartotojas turi sumokėti tiekėjui už gautą paslaugą (CK 6.160 str. 1 d., 6.383 str. 1 d.). CK 6.388 str. 1 d. sako, kad abonentas moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis, jei sutartis nenumato ko kita. Apeliantų bute nebuvo įrengti individualūs suvartotos šilumos energijos apskaitos skaitikliai, šį faktą paneigiančių priešingų duomenų į bylą nepateikta, todėl technines galimybes nustatyti į konkretų butą (o ne daugiabutį namą apskritai) patiektos energijos kiekį nėra. Ieškovė, atsikirsdama į apelianto skundo teiginius dėl nepagrįsto skolos dydžio nustatymo, pateikė name (duomenys neskelbtini), skolos susidarymo laikotarpiu užfiksuotus ir deklaruotus skaitiklio rodmenis, paties skaitiklio patikros duomenis (b. l. 49-58, 73-134), taip tinkamomis įrodinėjimo priemonėmis detalizavusi anksčiau į bylą pateiktus įrodymus, susijusius su apeliantų skolos dydžiu ir jos apskaičiavimu (b. l. 11-23, 60-67, 150-157). Esant tokios aplinkybėms, ir su skolos dydžio apskaičiavimu susiję apeliacinio skundo argumentai nėra teisingi, todėl atmestini.
Taip pat atmestinas apeliantų motyvas, kad atsakovams nebuvo teikiama paslauga, nes visos sąskaitos buvo išrašytos A. R. vardu. Kaip nustatyta anksčiau, atsakovai, 2000-02-17 įsigijo nuosavybės teise patalpas (duomenys neskelbtini) (b. l. 7-8, 1 t.), nesudarė sutarties su ieškove, todėl sąskaitos už teikiamas paslaugas butui, kuris asmeninės nuosavybės teise priklauso atsakovams, buvo siunčiamos buvusios buto savininkės (A. R.) vardu. Tenkindamas ieškinį pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir per nustatytą terminą pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o jei nurodymų nėra – pagal paprastai reiškiamus reikalavimus (CK 6.38 str.). Tarp ginčo šalių susiklostė vartojimo teisiniai santykiai, todėl taikytinos CK energijos pirkimo-pardavimo sutartis reglamentuojančios normos (CK 6.383-6.391 str.), numatančios, jog abonentas moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis, jeigu sutartis nenustato ko kita; atsiskaitymo tvarką nustato šalių susitarimas, jeigu teisės aktai nenumato ko kita. Kaip matyti iš pateiktų byloje rašytinių įrodymų (1 t., b. l. 73-134, 141, 1 t.), atsakovai nedeklaravo skaitiklio rodmenų iki 2006 m., o nuo 2006 m. liepos mėn. iki 2009 m. gruodžio mėn. deklaravo vandens suvartojimą vieną kartą (150). Todėl remiantis Kauno miesto Tarybos 1999-07-22 sprendimu Nr. 94 „Dėl vandens suvartojimo normų ir mokesčio už vandenį skaičiavimo metodikos“ 1.1 p. mokestis už suvartotą vandenį buvo skaičiuojamas (1.1 p.) pagal gyventojų skaičių (įskaitomi visi įregistruoti arba daugiau kaip mėnesį bute gyvenantis asmenys) ir miesto Tarybos patvirtintas normas, jeigu butuose nėra vandens skaitiklių. Tų pačių taisyklių priedo 7 p. nurodyta, kad nedeklaravus buto vandens skaitiklių rodmenų tris mėnesius iš eilės, mokestis už vandenį, suvartotą per šį laikotarpį, apskaičiuojamas pagal 1.1 p. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apelianto pateiktas Kauno miesto savivaldybės Tarybos 2009 m. liepos 16 d. sprendimas Nr. T-439 patvirtina, jog nepritarta Kauno miesto Tarybos 1999-07-22 sprendimu Nr. 94 „Dėl vandens suvartojimo normų ir mokesčio už vandenį skaičiavimo metodikos“ 1. p. ir 3 p. panaikinimui, o 2 punktas pripažintas netekusiu galios nuo 1999-07-22. Taigi apelianto pateiktas dokumentas ginčo išsprendimui teisinės reikšmės šioje byloje neturi, nes ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą minėjo metodikos priedo 1.1 p., o ne 2 punktą. Be to, atsikirsdamas į atsakovo motyvus dėl netinkamos metodikos taikymo, ieškovės atstovas patvirtino, kad pripažinimas netekusiu galios Kauno miesto Tarybos 1999-07-22 sprendimu Nr. 94 „Dėl vandens suvartojimo normų ir mokesčio už vandenį skaičiavimo metodikos“ 2 p., esminės reikšmės šioje byloje neturi, nes ieškovė atsakovų įsiskolinimą skaičiavo vadovaudamasi ne tik paminėtu Kauno miesto Tarybos 1999-07-22 sprendimu Nr. 94 „Dėl vandens suvartojimo normų ir mokesčio už vandenį skaičiavimo metodikos“, bet ir Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258, taisyklėmis „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ 327.4 p., kuriose nustatyta, kad buitiniam karšto vandens vartotojui nepranešus šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjui butuose įrengtų karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenų iki sutartyje nurodyto termino, suvartoto su karštu vandeniu geriamojo vandens kiekiai už ataskaitinį laikotarpį nustatomi pagal teisės akto (Taisyklių 1 priedo 29 punktas) nuostatas (RSN 26-90 patvirtintu Lietuvos statybos ir urbanistikos ministerijos ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamento 1991-06-24 įsakymu Nr.79/76.). Ši nuostata netaikoma tiems vartotojams, kurie prieš išvykdami ilgesniam kaip 3 mėnesių laikotarpiui apie tai raštu informavo tiekėją. Buitiniam karšto vandens vartotojui vėliau, po sutartyje nurodyto termino, pranešus apskaitos prietaisų rodmenis, suvartoto su karštu vandeniu geriamojo vandens kiekis įvertinamas, bet ne daugiau kaip už 3 mėnesius iš eilės, atliekant skaičiavimus kitą, po ataskaitinio, mėnesį. Pagal tų pačių taisyklių 135.4 ir 135.5 daugiabučio namo būtų savininkai-buitiniai šilumos vartotojai privalo pateikti šilumos tiekėjui buto duomenis, reikalingus mokesčiams už šilumą ir karštą vandenį apskaičiuoti. Tačiau kaip nustatyta byloje, atsakovai šios pareigos nevykdė, dėl informacijos patikslinimo į ieškovę nesikreipė. Šias nurodytas taisyklėse pareigas privalo vykdyti kiekvienas iš atsakovų, nes atsakovai yra savarankiški teisinių santykių subjektai (CK 1.136 str. 1 d., 4.82 str. 3 d.). Taigi atmestinas apeliantų motyvas, kad ieškovė neteisingai nustatė šilumos kiekį karštam vandeniui ruošti ir nepagrįstai nustatė, jog ginčo bute gyvena du asmenys, nes ieškovė mokesčio dydį nustatė remdamasi galiojančiais administraciniais ir poįstatyminiais aktais ir šis dydis atitinka byloje surinktus įrodymus.
Atmestinas atsakovų apeliacinio skundo motyvas, kad byloje nėra įrodymų, kad atsakovai privalo sumokėti už šilumos sistemų aptarnavimą, šioms aplinkybėms pagrįsti apeliacinės instancijos posėdyje pateikė pažymą apie ieškovės nuosavybės teise valdomus šilumos punkto technologinius įrengimus. Nuosavybės teisės įgyvendinimo ribos tiesiogiai priklauso nuo aplinkybės, ar daiktas yra vieno asmens, ar kelių asmenų nuosavybė. Bendrosios nuosavybės teisė visuomet yra tam tikras savininko teisių apribojimas, kai savininko teisės ribojamos ne trečiųjų asmenų naudai, bet kitų to paties nuosavybės teisės objekto savininkų, kaip jis pats (bendraturčių), naudai. Viena iš bendrosios nuosavybės teisės formų gali būti ir daugiabutis gyvenamasis namas, kuomet nepaisant buto (ar patalpų) priklausymo atskiram savininkui, dažnai išlieka ir priklausančių bendrai keliams butų (patalpų) savininkams objektų. Antai pagal CK 4.82 str. 1 d. ir 5 d nuostatas butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise, proporcingai jiems nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui, priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Byloje yra pateiktas apyvartos žiniaraštis, kuriame nurodyta, kiek buvo priskaičiuota atsakovams mokėti už sistemų aptarnavimą, ten pat nurodyti tarifai, kurių pagrindu buvo skaičiuojami mokesčiai (1 t., b. l. 18-23). Taip pat byloje pateikti šilumos objekto tikrinimo aktai, iš kurių matyti, kad šilumos objektas, taip pat ir visos sistemos, buvo nuolat tikrinami, nustatyti sistemų pažeidimai fiksuojami (b. l. 60-67, 1 t.), o kad ieškovė šių darbų neatliko, atsakovai įrodymų nepateikė (CPK 178 str.). Taigi netikėti ieškovės pateiktais rašytiniais įrodymais nėra pagrindo.
Ieškovės pareiškimas priimtas nagrinėti teisme 2009 m. spalio 8 d. (1 t., b. l. 3), taigi pirmosios instancijos teismas turėjo teisę nuo šios dienos priteisti iš atsakovų 5 procentų metines palūkanas už priteistą skolos sumą, nes atsakovai iki nurodytos datos skolos ieškovei nesumokėjo ir praleido terminą įvykdyti piniginę prievolę (CK 6.210 str.)
Atsižvelgdama į aukščiau minėtus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, taip pat įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas, tinkamai jas motyvavo, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių atsakovų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimo nekeisti.