Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

(S) 11.7,11.8,1.1.3.2, 1.1.4.4.2, 1.1.7.2.4, 1.2.18.10,2,1,16,18.2Teisminio sprendimo Nr. 1-06-1-04007-2012-4

2014 m. balandžio 16 d.

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje A M, asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs .. mieste, lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, aukštojo išsilavinimo, vedęs, dirbantis UAB „F“ vairuotoju ekspeditoriumi, gyvenantis, neteistas, kaltinamas nusikaltimais, numatytais Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalyje ir 183 straipsnio 2 dalyje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M., būdamas UAB „I“ (kodas, registruotos 2007 m. spalio 10 d. adresu Veteranų g. 15-18,) direktoriumi ir kasininku, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio mėn. 6 d. įst. Nr. IX-574) 21 straipsnio 1 ir 2 dalis būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą, pažeisdamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų norminių aktų reikalavimus, laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. vasario 14 d. Panevėžio mieste tyčia apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, o būtent:

pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 10 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta, kad „ūkio subjekto apskaitą tvarko: ūkio subjekto struktūrinis padalinys arba vyriausiasis buhalteris (buhalteris),

16 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta, kad „ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“,

– tai yra nuo 2010-09-16 neorganizavo UAB „I“ buhalterinės apskaitos tvarkymo, nes nepaskyrė vyr. buhalterės, ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių (gautų pajamų ir patirtų išlaidų, gautų įplaukų) neregistravo buhalterinės apskaitos registruose ir nepateikė jų tyrimui;

6 straipsnio 2 dalį, kuriame numatyta, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“,

12 straipsnio 1–4 dalis, kuriose numatyta, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Apskaitos registruose ūkinių operacijų ar ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ne vėliau kaip iki kito mėnesio 30 dienos“,

pažeidė Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-02-17 nutarimu Nr. 179, 2 dalies 3 punktą, kuriame numatyta, kad „pinigai į kasą priimami pagal kasos pajamų orderį“

ir 3 dalies 16 punktą, kuriame numatyta, kad „visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą“, tai yra:

– 2010-09-01 iš kasos aparato inkasavęs 70 Lt, jų neįnešė į bendrovės kasą, nesurašė kasos pajamų orderio ir nefiksavo kasos knygoje bei naudojo šiuos pinigus be apskaitos,

– 2010-09-10 iš kasos aparato inkasavęs 140 Lt, jų neįnešė į bendrovės kasą, nesurašė kasos pajamų orderio ir nefiksavo kasos knygoje bei naudojo šiuos pinigus be apskaitos,

– 2010-09-17 iš kasos aparato inkasavęs 456 Lt, jų neįnešė į bendrovės kasą, nesurašė kasos pajamų orderio ir nefiksavo kasos knygoje bei naudojo šiuos pinigus be apskaitos;

– 2010-09-28 transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartimi D. M. pagal 2010-09-17 įgaliojimą Nr. 10-01 pardavus UAB „I“ priklausantį automobilį „Volvo XC90“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir į D. M. sąskaitą (duomenys neskelbtini) gavus 37 500 Lt už parduotą automobilį, bendrovės apskaitoje nefiksavo šio automobilio pardavimo bei pinigų gavimo operacijų, gautų pinigų panaudojimo;

– UAB „I“ buhalterinėje apskaitoje nefiksavo 2011 m. sausio 4 d. PVM sąskaitos faktūros (serija INT Nr. 00605) už parduotas prekes UAB „E“ ir kasos pajamų orderio (serija IN Nr. 00142), pagal kurį iš UAB „E“ gavo 14 842,82 Lt (PVM 2576,03 Lt), gautų pinigų nefiksavo bendrovės kasos knygoje ir panaudojo juos be apskaitos,

– UAB „I“ buhalterinėje apskaitoje nefiksavo 2011 sausio 14 d. PVM sąskaitos faktūros (serija INT Nr. 00606) už parduotas prekes ir atliktus darbus UAB „E“ ir kasos pajamų orderio (serija IN Nr. 00144), pagal kurį iš UAB „E“ gavo 17 608,34 Lt (PVM 3055,99 Lt), gautų pinigų nefiksavo bendrovės kasos knygoje ir panaudojo juos be apskaitos,

– UAB „I“ buhalterinėje apskaitoje nefiksavo 2011 sausio 18 d. PVM sąskaitos faktūros (serija INT Nr. 00607) už parduotas prekes ir atliktus darbus UAB „E“ ir kasos pajamų orderio (serija IN Nr. 00145), pagal kurį iš UAB „E“ gavo 25 301,89 Lt (PVM 4391,24 Lt), gautų pinigų nefiksavo bendrovės kasos knygoje ir panaudojo juos be apskaitos,

– UAB „I“ buhalterinėje apskaitoje nefiksavo 2011 sausio 31 d. PVM sąskaitos faktūros (serija INT Nr. 00608) už atliktus darbus UAB „E“ ir kasos pajamų orderio (serija IN Nr. 00146), pagal kurį iš UAB „E“ gavo 29 032,74 Lt (PVM 5038,74 Lt), gautų pinigų nefiksavo bendrovės kasos knygoje ir panaudojo juos be apskaitos,

– UAB „I“ buhalterinėje apskaitoje nefiksavo 2011 m. vasario 14 d. PVM sąskaitos faktūros (serija INT Nr. 00609) už parduotas prekes UAB „Vėjo tiltas“ už 3 280, 64 Lt (PVM 569,37 Lt) ir dėl šių pažeidimų iš dalies negalima nustatyti UAB „I“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2010–2011 metus.

Dėl apgaulingos apskaitos tvarkymo

A. M. kaltu dėl apgaulingos apskaitos tvarkymo prisipažino iš dalies ir paaiškino, kad jis naudojo bendrovės pinigus skoloms padengti, atsiskaitymui su tiekėjais, tačiau tai neatsispindėjo apskaitoje ne todėl, kad jis vedė apskaitą apgaulingai, o dėl to, kad jis nesuprato, kaip turi būti tiksliai tvarkoma apskaita; buhalterės priimti negalėjo, nes neturėjo lėšų mokėti atlyginimą. Jis paaiškino, kad nuo bendrovės įregistravimo 2007-10-10 jis dirbo bendrovės direktoriumi ir kasininku, o buhalterinę apskaitą iki 2010-09-01 tvarkė buhalterė L. M.. Jis perduodavo buhalterei pirminius apskaitos dokumentus, kuriuos ji suvesdavo į apskaitos registrus. Prasidėjus krizei, dėl sunkios bendrovės ekonominės padėties negalėjo darbuotojams mokėti atlyginimo, todėl iš darbo išėjo darbuotojai, darbo sutartį nutraukė ir dirbusi buhalterė. 2010 m. rugsėjo mėnesį buhalterei išėjus iš darbo, jis buhalterinės apskaitos dokumentų netvarkė – nerinko sąskaitų ir jų nesuvedė į apskaitos registrus, nes neturėjo patirties tvarkant buhalterinę apskaitą, nors bendrovė veiklą dar vykdė. Buhalterinei apskaitai naudojamoje kompiuterinėje programoje „Centas“ jis mokėjo suvesti sandėlyje esančias medžiagas, išrašyti sąskaitą ir jas priimti, tačiau suvesti pinigines lėšas, padaryti ataskaitas Sodrai, VMI, jis nemokėjo. Pagal dokumentus bendrovės akcijos D. R. buvo parduotos 2011-01-04, tačiau realiai sutartį pagal jo įgaliojimą žmona D. M. pasirašė 2011-02-14. Tuo metu jis jau buvo susiradęs kitą darbą – dirbo vairuotoju ir buvo išvykęs į reisą. Po bendrovės akcijų pardavimo sutarties pasirašymo jis dar dirbo direktoriumi, nes bendrovės veikla dar buvo vykdoma. Grįžęs iš reisų bandė atlikti kai kuriuos darbus, tačiau išvykus į reisą, neturėjo galimybės gautų sąskaitų įtraukti į buhalterinę apskaitą.

Jis pripažįsta, kad kaltinime nurodytomis datomis – 2010 metų rugsėjo 1, 10, 17 d. galėjo neįnešti į kasą 70, 140, 456 litų (iš viso 666 Lt), nes iš darbo 2010 m. rugsėjo 16 d. išėjusi buhalterė už tą mėnesį galutinių likučių nesuvedė, o jis buhalterinės apskaitos dokumentų netvarkė – sąskaitų nerinko ir jų nesuvedė į apskaitos registrus.

A. M. pripažįsta, kad jis bendrovės buhalterinėje apskaitoje neužfiksavo bendrovės automobilio „Volvo XC90“ pardavimo už 37 500 Lt ir gautų pinigų už automobilio pardavimą panaudojimo, o žmonai, tvarkiusiai automobilio pardavimo reikalus pagal jo įgaliojimą, jis nurodė gautus pinigus pervesti į jo ir žmonos asmenines sąskaitas. Tuo metu bendrovė turėjo skolų VMI ir bendrovės banko atsiskaitomoje sąskaitoje buvo išstatyti inkasiniai pavedimai, t. y. nurodymas bankui iš įplaukusių lėšų ne ginčo tvarka nuskaityti bendrovės skolą VMI, o jis šiomis lėšomis nenorėjo padengti skolų VMI, o norėjo sumokėti kitas turimas bendrovės skolas.

A. M. pripažįsta, kad 2011 metais sausio mėnesį nefiksavo 4 operacijų apie prekių pardavimą UAB „E“ bendrovės kasos knygoje ir gautus pinigus panaudojo nenurodant to apskaitoje, tačiau negalėjo nurodyti šių operacijų apskaitoje, nes tuo metu jau buvo pasirašyta sutartis su D. R. dėl bendrovės akcijų pardavimo ir teisinių paslaugų likviduojant bendrovę, ir bendrovė buvo ne jo žinioje. Šie darbai buvo vykdomi po dokumentų perdavimo ir apie tai jis informavo D. R., kuriam sakė, kad sąskaitas faktūras perduos vėliau. Šios sąskaitos faktūros jam buvo nusiustos elektroniniu būdu, kad jis galėtų įtraukti į apskaitą, o jų originalai buvo nuvežti vėliau, kai pasitaikė proga važiuoti į Kauną, t. y. gerokai vėliau, kai į Kauną asmeniniais reikalais važiavo jo žmona. Šių sąskaitų faktūrų jis negalėjo užfiksuoti apskaitoje dėl to, kad tuo metu jis jau neturėjo kasos knygos, kuri su kitais dokumentais buvo perduota D. R.. Dėl tų pačių priežasčių bendrovės apskaitoje neužfiksavo ir iš šios bendrovės gautų pinigų panaudojimo, o su D. R. buvo sutarta, kad bendrovės pinigines lėšas ir materialines vertybes jis panaudos bendrovės skoloms atiduoti. Iš UAB „E“ gautų pinigų jis atidavė skolas J. D. ir A. B., tačiau apie tai, kur buvo panaudoti gauti pinigai D. R. nepranešė ir jokių tai patvirtinančių dokumentų nepateikė. Sąskaita faktūra apie prekių pardavimą UAB „Vėjo tiltas“ už 3200 Lt apskaitoje nebuvo užfiksuota dėl to, kad skola šiai bendrovei buvo grąžinta medžiagomis, o ne grynaisiais pinigais, todėl jis tik išrašė sąskaitą tai sumai, kurią buvo skolingas, o realiai pinigų neperdavė.

Liudytoja L. M. parodė, kad ji A. M. įmonėje buhaltere dirbo nuo jos įkūrimo dienos – 2008 metų rugsėjo mėnesio. A. M. buvo įmonės direktorius ir akcininkas, jis buvo ir įmonės kasininkas. Ji lankėsi įmonėje vieną kartą per savaitę ir tvarkė buhalterinę apskaitą pagal direktoriaus jai perduotus pirminius apskaitos dokumentus, darė ataskaitas, užpildydavo deklaracijas. Įmonės veikla buvo pastatų apsaugos sistemų įrengimo darbai. Direktorius jai palikdavo banko išrašus, ji suvesdavo skolininkus, skaičiavo darbuotojų atlyginimus Buhalterinė apskaita buvo tvarkoma naudojant kompiuterinę programą „Centas“, kurią direktorius buvo gerai įvaldęs, nes prieš jai ateinant į darbą jis pats darė visus pirkimus, susivesdavo duomenis, toje programoje turėjo susikūręs savo sistemą, pats sąskaitas išrašydavo pardavimui. Jai dirbant kartais rasdavo direktoriaus suvestus pardavimus. Ji neatliko jokių operacijų su grynaisiais pinigais, tačiau ant pajamų ir išlaidų orderių ji pasirašydavo kartu su direktoriumi. Išeidama iš darbo ji sutvarkė visus apskaitos duomenis, bet buhalterinės apskaitos dokumentų neperdavė, nes nebuvo priimtas kitas buhalteris, visi apskaitos dokumentai liko kabinete. Jai dirbant užsakymų nebebuvo jau antrais bendrovės gyvavimo metais, nes prasidėjo krizė, nebuvo darbo, darbuotojai išėjo iš darbo ir, jos supratimu, visos medžiagos buvo nupirktos brangiai, tikintis didelio pelno, o kritus kainoms, tai buvo labai juntama. Jos darbo laikotarpiu visos operacijos buvo užfiksuotos teisingai, t. y. pagal tai, kokie dokumentai jai buvo pateikti, o ar tuose dokumentuose buvo pateikti teisingi faktai, jai nežinoma. Pastebėjusi, kad nėra atsiskaitoma su klientais, ji siūlė direktoriui grąžinti dalį pirktų medžiagų, nes buvo susikaupusi skola VMI, bendrovė turėjo skolų ir tiekėjams, tačiau kiek ir kam nepamena. A. M. jai nesakė, kad bendrovės reikmėms pasiskolino pinigų iš fizinių asmenų, apie tai jis duomenų nepateikė, ir tai nebuvo įtraukta į bendrovės apskaitą. Ji pamena, kad bendrovė turėjo skolų, bet pagal vedamą apskaitą joms padengti pinigai nebuvo skolinami. Ji parodė, kad kasos operacijų žurnalą pildė A. M., kasos operacijų žurnale Nr. 3 2011-01-13 nurodytos dienos įplaukas – 686 Lt įrašė ir pasirašė A. M.. Jeigu A. M. tuos pinigus įnešė į kasą, tai turėjo būti surašytas kasos pajamų orderis. 2010 metais sausio mėnesį jie kraustėsi į kitas patalpas Janonio gatvėje ir visus dokumentus direktorius sutvarkė gal tik po mėnesio, todėl galėjo būti, kad nurodytos sumos kasos pajamų orderį į kasos knygą įtraukė vėliau, o ji, tvarkydama dokumentus, galėjo nepažiūrėti ankstesnių kasos pajamų įrašų ir dėl to galėjo būti padaryta klaida, t. y. ji galėjo apsirikti, nes grynųjų pinigų ji nematė ir jų neskaičiavo, todėl ta suma galėjo būti neįtraukta į apskaitą ir dėl to liko neišrašytas orderis. Ji tikrino kasą buhalteriškai kiekvieną mėnesį – kasos duomenys turėjo sutapti su įrašais esančiais kasos knygoje, tačiau ji niekada netikrino kasoje esančių pinigų; kasoje esančių pinigų apskaitą ir kasos knygą vedė A. M.. Galėjo būti ir taip, kad tuos pinigus (686 Lt), ji iš karto išlaidavo, išrašydama kasos išlaidų orderį, todėl šių pinigų užpajamavimas galėjo būti neužfiksuotas bendrovės apskaitoje. Jos darbo pabaigoje bendrovės banko sąskaitos buvo areštuotos ir bankiniais pavedimais negalėjo būti atsiskaitoma. Jai žinoma, kad buvo skola VMI bei tiekėjams. Tuo metu buvo atsiskaitoma su tiekėjais grynaisiais pinigais per kasą.

Liudytoja D. M. parodė, kad ji su vyru buvo UAB „I“ akcininkai nuo bendrovės įregistravimo. Bendrovės veikloje ji nedalyvavo, visus reikalus tvarkė vyras A. M.. Jai teko vykdyti su bendrove susijusius reikalus du kartus: kai pagal vyro įgaliojimą pardavė UAB „I“ automobilį „Volvo XC 90“ ir kai buvo parduotos UAB „I“ akcijos. Jos vyras jau turėjo kitą darbą ir dažnai išvykdavo į užsienį, todėl parašė jai įgaliojimą parduoti bendrovės automobilį „Volvo XC90“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį pardavinėjo pagal skelbimus. Ji pasirašė apklausos metu jai parodytą transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau joje nurodyta kaina nėra teisinga, nes faktinė automobilio pardavimo kaina buvo didesnė – 37 500 Lt. Ji pardavė automobilį M. J. ir jo draugei, ir jie pervedė pinigus į jos atsiskaitomąją sąskaitą banke. Ji pateikia teismui jos atsiskaitomosios sąskaitos išrašą iš kurio matyti, kaip buvo paskirstyti pinigai, gauti už automobilio pardavimą: 2010-09-28 ji pervedė UAB „DnB Nord lizingas“ 17 494 Lt, ir taip buvo padengta visa bendrovės paskola lizingo bendrovei už automobilį. Tą pačią dieną 2500 Lt ji pervedė į savo vyro asmeninę sąskaitą, esančią Šiaulių banke, ir jai vyras sakė, kad tuos pinigus jis panaudojo bendrovės skoloms padengti. 2010-09-29 buvo padaryti du pavedimai UAB „Baltijos kontaktų grupė“ – 1213 Lt ir 213 Lt už gautas prekes, 2010-10-03 buvo padarytas 125 Lt pavedimas TEO už paslaugas. 2010-10-09 buvo padaryti du pavedimai – 8000 Lt ir 7000 Lt į vyro asmeninę atsiskaitomąją sąskaitą „Swedbanke“. Be to, 2010-10-10 į tą pačią vyro sąskaitą buvo pervesta 400 Lt. Vyras jai sakė, kad tie pinigai jam reikalingi skoloms grąžinti. Ji nežino, ar iš tų pinigų vyras ką nors išleido šeimos reikalams. Gautų pinigų už automobilį nepervedė į bendrovės sąskaitą, nes jos buvo areštuotos ir nebūtų galėjusi padengti skolų, jai tokį nurodymą davė vyras. Bendrovė sužlugo, atėjus krizei, kai nebuvo užsakymų, buvo firmos, kurios liko skolingos bendrovei „I“. Jos vyras internete rado skelbimą apie D. R. teikiamas teisines paslaugas bendrovės likvidavimui ir ji vyro įgaliota su juo pasirašė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią bendrovės akcijos jam buvo parduotos už 1 litą. Po sutarties pasirašymo ji nuvežė į Kauną D. R. PVM sąskaitas faktūras, nes tuo metu buvo kursuose Kaune. Tai buvo 2011 m. balandžio pabaigoje – gegužės mėnesio pradžioje. Šiuos dokumentus jai perdavė vyras, kurie buvo sudėti į paketą ir kurį ji perdavė D. R., jų neapžiūrėjusi. Perduodant jokios kalbos apie dokumentus nebuvo, D. R. jokių pretenzijų dėl perduotų dokumentų jai nereiškė

Liudytojas D. R. parodė, kad jis vykdo individualią veiklą, pagal kurią teikia įmonėms teisines paslaugas, susijusias su įmonių likvidavimu. Apie teikiamas paslaugas skelbia internete ir tokiu būdu susiranda klientus. Pagal skelbimą jam paskambino ir A. M., kuris norėjo parduoti bendrovės akcijas. Su juo ir jo sutuoktine 2011-01-04 buvo pasirašyta akcijų pirkimo–pardavimo sutartis bei teisinių paslaugų teikimo sutartis, nes jie abu turėjo akcijų. A. M. buvo atleistas iš pareigų, jo sprendimu 2011-02-17 ir tai buvo užregistruota Registrų centre, o jis buvo užregistruotas kaip UAB“I“ vadovas ir akcininkas. Dokumentų perdavimo aktas buvo pasirašytas dar vėliau. Po sutarčių pasirašymo, bendrovės dokumentai realiai jam buvo perduoti 2011 m. vasario pabaigoje–kovo mėnesio pradžioje. Akcijų pirkimo–pardavimo sutartyje buvo numatyta, kad buhalterinės apskaitos dokumentai bus perduodami per keturis mėnesius, nes reikėjo sutvarkyti buhalterinę apskaitą, likviduojant kasoje esantį trūkumą bei bendrovės turtą. Jis nekalbėjo apie gautus iš UAB „E“ pinigus ir nesakė, kaip jie bus panaudoti, tačiau minėjo, kad bendrovė turi skolų ir jis grąžins tas skolas. Jis pritarė, kad grynuosius pinigus gali išleisti turimoms bendrovės skoloms padengti. Dalį buhalterinės apskaitos dokumentų jam atvežė D. M., kiti dokumentai buvo perduoti per kelis kartus, tačiau trūko ilgalaikio turto apyvartos žiniaraščių, buvo neaiškumų su pinigų srautais, nebuvo aiškūs visi skolininkai, kurie paaiškėjo vėliau, trūko kasos knygos įrašų nuo 2010 m. spalio mėnesio bei to laikotarpio pirminių apskaitos dokumentų, sutarčių su ūkio subjektais. Iš gautų dokumentų buvo neaiškūs kreditoriai, todėl jis išsiuntė paklausimus, buvo situacija, kad bendrovė skolinga ir jai buvo skolingos įmonės. Iš pateiktų dokumentų buvo matyti, kad dalis pinigų buvo pervesta į A. M. asmeninę sąskaitą. Jis perdavė visus bendrovės gautus dokumentus FNTT specialistui, atlikusiam specialisto tyrimą ir surašiusiam išvadą. Sutartis dėl bendrovės akcijų pirkimo buvo sudaryta 2011-01-04, o A. M. žmona D. M. tik 2011 m. gegužės mėnesį jam į Kauną atvežė PVM sąskaitas faktūras ir kasos pajamų orderius dėl pinigų gavimo iš UAB „E“. Šiuos sandorius su UAB „E“ jis įtraukė į kasos knygą. UAB „I“ dokumentų priėmimo–perdavimo aktas buvo surašytas po to, kai buvo perduoti paskutiniai dokumentai.

Iš UAB „I“ steigimo dokumentų matyti, kad 2007 m. rugsėjo mėn. 14 d. steigėjai – A. M. ir D. M. įsteigė UAB „I“, kurios įstatinį kapitalą sudaro 10 000 Lt. Steigėjas A. M. pasirašė 60 paprastųjų vardinių akcijų, kurių vienos nominali vertė lygi 100 Lt, kas sudaro 60 procentų įstatinio kapitalo, o steigėja D. M. pasirašė 40 procentų paprastų vardinių akcijų, kurių vienos nominali vertė lygi 100 Lt, kas sudaro 40 procentų įstatinio kapitalo (b. l. 223,6 t.).

Iš UAB „I“ finansinių ataskaitų ir pateiktų dokumentų matyti, kad bendrovė:

2007 metais turėjo 44 377 Lt pelno, bendrovės įsipareigojimai sudarė 69 304 Lt;

2008 metais turėjo 101 307 Lt nuostolių, 60 000 Lt paskolą banke, lizingo bendrovei buvo skolinga už automobilį 36 042 Lt, skolos tiekėjams sudarė 158 000 Lt, su darbo santykiais susiję įsipareigojimai sudarė 6390 Lt.;

2009 metais turėjo 32 598 Lt nuostolių, metų pabaigoje turėjo 57 064 Lt paskolą banke, skolos tiekėjams sudarė 14 934 Lt, su darbo santykiais susiję įsipareigojimai sudarė 3613 Lt, 12 369 Lt sudarė skola VMI (1 t., b. l. 122–169).

Iš UAB „I“ juridinio asmens duomenų matyti, kad nuo 2007-09-17 iki 2011-02-17 bendrovės direktorius buvo A. M., o nuo 2011-02-17 iki 2012-05-15 – D. R.. 2012-04-25 Panevėžio apygardos teismo nutartimi UAB „I“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta UAB „Paltaja“, 2012-06-29 nutartimi patvirtintas kreditorių sąrašas, bendra kreditorių finansinių reikalavimų suma sudaro 109 549,24 Lt, 2012-08-12 nutartimi UAB „I“ pripažinta bankrutavusia (1 t., b. l. 102–110).

Iš 2011-01-03 teisinių paslaugų sutarties matyti, kad pagal šią sutartį D. M. pavedė D. R. atstovauti tvarkant buhalterinę apskaitą UAB „I“ ir ją likviduoti, o D. M. įsipareigojo visus bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus perduoti per du mėnesius nuo UAB „I“ akcijų perleidimo (6 t., b. l. 145).

Iš akcijų pardavimo sutarties matyti, kad 2011-01-04 pardavėja UAB „I“, atstovaujama D. M. ir pirkėjas D. R. sudarė akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią perkamų akcijų kaina sudaro 1 litą, kurią pirkėjas per 5 dienas nuo pasirašymo dienos sumoka pardavėjui, ir pirkėjas įgyja nuosavybės teises į perkamas akcijas, ir ši sutartis įsigalioja jos pasirašymo dieną (b.l.146-148,1 t.).

Iš dokumentų pateikimo protokolų matyti, kad 2012-03-08 ir 2012-04-02 UAB „I“ direktorius D. R. pateikė FNTT UAB „I“ buhalterinės apskaitos dokumentus (1 t., b. l. 90–93).

Iš dokumentų pateikimo protokolo ir 2011-02 – 2011-05 akto matyti, kad 2012-04-02 UAB „I“ direktorius D. R. pateikė UAB „I“ dokumentų priėmimo–perdavimo aktą, kurį pasirašė D. R. ir A. M. (1 t., b. l. 92–95).

Iš Sodros pateiktų duomenų matyti, kad UAB „I“ registruota 2007-09-17, laikotarpiu nuo 2007-11-05 iki 2010-09-16 bendrovėje dirbo 9 darbuotojai (1 t., b. l. 112).

Iš 2011-07-15 rašto matyti, kad UAB „I“ direktorius D. R. išsiuntė A. M. pretenziją, kad neperduotas bendrovės trumpalaikis ir ilgalaikis turtas bei kasos likutis (1 t., b. l. 18–19).

L. R. J. parodė, kad jis dirba UAB „E“ direktoriumi nuo 2002 metų, kaltinamąjį A. M. pažįsta kaip tiekėją apie 10 metų, su juo bendravo darbiniais reikalais. Jam žinoma, kad jis vadovavo UAB „I“, kuri tiekė elektronines prekes, reikalingas jo įmonės veiklai, susijusiai su priešgaisrinės apsaugos sistemų įrengimu. Jų bendravimas daugiausia vyko 2010–2011 metais, jis yra netgi samdęs A. M. vadovaujamos įmonės darbuotojus, kai jo įmonės darbuotojai nesuspėdavo atlikti didesnės apimties darbų. Didesni sandoriai buvo įforminami sutartimis, mažesni vyko be sutarčių. Atsiskaitymas su kaltinamojo vadovaujama bendrove vyko ir atsiskaitant grynaisiais pinigais, t. y. jam susitikus su A. M., jis perduodavo pinigus, o jis gaudavo tai patvirtinančius dokumentus. Atsiskaitymas grynaisiais pinigais jo įmonėje buvo įforminamas kasos pajamų ar išlaidų orderiais. Jam parodytos PVM sąskaitos faktūros: 2011-01-31 Nr. INT Nr. 00608- 29032,74 Lt, 2011-01-18 INT Nr. 00607 – bendrai 25301,89 Lt sumai, 2011-01-14 INT Nr. 00606 bendrai 17608,34 Lt sumai, 2011-01-04 INT Nr. 00605 – bendrai 14842,82 Lt sumai yra jo pasirašytos, pagal jas jis atsiskaitė su A. M. bendrove. Kaip A. M. pasirašinėjo kasos pajamų orderiuose, jis nematė, nes daugiausia šie dokumentai jau buvo paruošti iš anksto, bet mano, kad šiuose dokumentuose yra jo parašas. Tuo metu jo bendrovė vykdė didelius užsakymus Panevėžio ligoninei ir pagal nurodytas sąskaitas jis pirko kompleksą paslaugų ir jas teisingai nurodė ikiteisminio tyrimo metu, kurių dabar tiksliai neatsimena.

Iš 2012-04-20 dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad iš IĮ „Sigitos balansai‘ paimtos UAB „E“ dokumentų kopijos, susijusios su prekių įsigijimu iš UAB „I“, iš kurių matyti, kad 2011-01-03 UAB „I“ pagal dokumentą N.00608 27 išmokėta 29032,74 Lt, A. M. pagal kasos pajamų orderio kvitus iš UAB „E“ iš darbuotojo R. J. gavo šiuos pinigus: 2011 sausio 4 d. pagal kvitą, serija IN Nr. 00142, pagal sąskaitą faktūrą INT 00605 gavo 14 842,82 Lt, 2011-01-14 pagal kvitą IN Nr. 00144 gavo 17 688,34 Lt, 2011-01-31 pagal kvitą IN Nr. 00146 gavo 25 301,89 Lt, 2011-01-31 pagal kvitą Nr. 00146 gavo 29 032,74 Lt pagal 2010-10-11 darbų sąmatą (1 t., b. l 27–157).

Liudytoja J. Č. parodė, kad A. M. yra jos šeimos draugas, jie draugauja šeimomis, lankosi jų namuose. Maždaug prieš 3 metus, tai galėjo būti 2010 m. pavasarį, A. M. paprašė paskolinti pinigų, kurie buvo reikalingi jo įmonės reikmėms. Ji paskolino jo prašomą sumą pinigų – 790 Lt, perduodama šią sumą jam į rankas. Šią skolą A. M. grąžino 2010 m. pabaigoje, pervesdamas pavedimu iš savo asmeninės sąskaitos į jos asmeninę sąskaitą SEB banke. Ji gali pateikti banko sąskaitos išrašą, kuris patvirtins jos parodymus apie pinigų pervedimą.

Liudytojas A. B. parodė, kad A. M. yra jo draugas, su juo kartu dirbo vienoje bendrovėje, o po to bendravo, palaikydami draugiškus santykius. Maždaug 2009 metais jis paskolino A. M. grynaisiais pinigais 20 000 litų, nes tuo metu dirbo užsienyje ir turėjo pinigų. Šiuos pinigus A. M. grąžino maždaug po dvejų metų, 2011 metų pradžioje. Jam žinoma, kad A. M. turėjo įmonę, vertėsi apsaugos sistemų įvedimu.

Liudytojas J. D. parodė, kad kaltinamąjį pažįsta nuo vaikystės. 2009 metais per kelis kartus paskolino A. M. 50 000 Lt, duodamas juos grynaisiais pinigais. Tuo metu jis turėjo pinigų, nes dirbo Anglijoje. A. M. sakė, kad pinigus panaudos bendrovės reikmėms, nes jai gresia bankrotas. Dėl pinigų paskolos buvo surašytas ir paskolos raštelis, tačiau jo neišsaugojo. Pinigus A. M. grąžino maždaug po metų, tačiau tikslios grąžinimo datos neprisimena.

Iš VĮ „Regitra“ duomenų bazės registro matyti, kad 2008-01-11 automobilio „Volvo XC90“ savininkais užregistruoti AB „DNB Lizingas“ ir UAB „I“ (1 t., b. l. 114–115), o 2011-10-02 šio automobilio savininku užregistruotas M. J. (1 t., b. l. 114–115).

Iš VĮ Regitra pateiktos 2010-09-28 transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties matyti, kad UAB „I“ pardavė M. J. automobilį „Volvo XC90“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) už 32 000 Lt (1 t., b. l. 63) .

Iš 2012-07-24 raštu Nr. S/8511 AB „Swedbank“ pateikto D. M. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašo matyti, kad 2010-09-27 į šią sąskaitą A. M. pervedė 37 500 Lt už automobilį. 2010-09-28 iš sąskaitos 17 494,02 pervesta UAB „DNB NORD Lizingas“ mokėjimo paskirtyje nurodant, kad pinigai pervesti kaip apmokėjimas pagal susitarimą Nr. 200801F-2519/1. Tą pačią dieną 2500 Lt pervesta A. M. į sąskaitą Nr. LT36 7181 50 00 7572 4843, esančią AB Šiaulių banke, nurodant, kad tai yra sąskaitos papildymas. 2010-10-09 A. M. į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank“, pervesta 8000 Lt, o į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank“, pervesta 7000 Lt. 2010-10-10 A. M. į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank“, pervesta 400 Lt (2 t., 93 b. l.).

Iš D. M. pateiktos AB „Swedbank“ turimos atsiskaitomosios sąskaitos išrašo matyti, kad 2010-09-29 pavedimu į UAB Baltijos kontaktų grupė sąskaitą pervesta 1213,06 Lt ir 213,31 Lt, 2010-10-03 į AB Teo Lt sąskaitą pervesta 125,84 Lt (6 t., b. l. 149).

Iš 2012-07-24 AB „Swedbank“ pateikto A. M. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašo matyti, kad 2010-10-09 D. M. pervedė 7000 Lt. Tą pačią dieną 16.26 val. per du kartus – 4000 Lt ir 3000 Lt ši suma buvo išimta iš sąskaitos grynaisiais pinigais Taikos pr. 61, Klaipėdoje (2 t., b. l. 83).

Iš A. M. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašo matyti, kad į sąskaitą 2010-10-09 D. M. pervedė 8000 Lt. Tą pačią dieną 16.25 val. minėta suma per du kartus po 4000 Lt buvo paimta Taikos pr. 61, Klaipėdoje. 2010-10-10 į A. M. sąskaitą D. M. pervedė 400 Lt. Minėta suma tą pačią dieną 11.34 val. grynaisiais paimta J. B. g. 3, Panevėžyje (2 t., b. l. 86–92).

Iš 2012-07-29 raštu Nr. 3918 AB Šiaulių banko pateikto A. M. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašo matyti, kad į šią sąskaitą D. M. 2010-09-29 pervedė 2500 Lt. 2010-09-30 iš šios sąskaitos pervesta 790 Lt J. Č., 2010-10-07 pavedimu apmokėta 699 Lt UAB „Arfidas“, 2010-10-10 apmokėta už UAB „I“ prekes pagal sąskaitą faktūrą UAB „Sareme“ 100 Lt ir 160 Lt AB DNB bankui pagal sutartį, už mobiliojo ryšio telefono paslaugas sumokėta 246,93 Lt bei 250 Lt paskola A. M. (1 t., b. l. 184–188).

Iš kreditavimo sutarčių matyti, kad AB DNB bankas suteikė UAB „I“ paskolą laikotarpiu nuo 2008-08-14 iki 2010-07-31 60 000 Lt, o pagal 2011-05-16 kreditavimo sutartį Nr. k-1200-2011-17 nuo 2011 m. liepos mėnesio paskolos likutis perkeltas į A. M. pradelstos paskolos sąskaitą, pakeičiant kreditavimo sutarties sąlygas ir nustatant kredito grąžinimo terminą nuo 2011-07-26 iki 2016-02-26 (2 t., b. l. 101–125).

Iš 2013-03-12 specialisto išvados Nr. 5-5/19 dėl UAB „I“ ūkinės finansinės veiklos matyti, kad UAB „I“, įmonės kodas 301119544, registruota adresu 2007-10-10 įregistruota PVM mokėtoju, PVM kodas LT100003460715. 2011-04-07 išregistruota iš PVM mokėtojų registro.

Įmonės veiklos pobūdis – apsaugos sistemų įrengimo ir elektros instaliacijos darbai.

Nuo 2007-09-17 iki 2011-02-08 UAB „I“ direktoriumi buvo A. M., nuo 2011-02-08 iki 2012-04-25 – D. R..

UAB „I“ buhalterinę apskaitą nuo 2007-09-18 iki 2010-09-16 tvarkė vyr. buhalterė L. M. nuo 2007-09-18 iki 2010-09-16.

Iš tyrimui atlikti pateiktų UAB „I“ buhalterinės apskaitos dokumentų nustatyta, kad UAB „I“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma iki 2010-09-16, t. y. iki vyr. buhalterės L. M. atleidimo, nuo 2010-09-16 UAB „I“ direktorius A. M. neorganizavo UAB „I“ buhalterinės apskaitos tvarkymo.

Iš tyrimui atlikti pateiktų UAB „I“ dokumentų nustatyta, kad UAB „I“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma nevykdant Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d Nr. IX-574) reikalavimų, t. y. nevykdė:

– 6 straipsnio 2 dalies reikalavimų, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, nes 2010 m. sausio, rugsėjo mėn. 4 atvejais į apskaitą neįtraukė 1352 Lt, 2010 metų rugsėjo mėnesį į apskaitą neįtraukė automobilio „Volvo XC90“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pardavimo ir gautų 37 500 Lt panaudojimo, 2011 m. sausio mėn. neįtraukė į apskaitą 4 PVM sąskaitų faktūrų, išrašytų UAB „E“, ir gautų 86 785,79 Lt nefiksavo bendrovės kasos knygoje, 2011 m. vasario mėn. neįtraukė į apskaitą UAB „Vėjo tiltas“ išrašytos PVM sąskaitos faktūros 3280,64 Lt;

– 10 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kad ūkio subjekto apskaitą tvarko ūkio subjekto struktūrinis padalinys arba vyriausiasis buhalteris (buhalteris), nes nuo 2010-09-16 neorganizavo UAB „I“ buhalterinės apskaitos tvarkymo, t. y. nepaskyrė vyr. buhalterės;

– 12 straipsnio 1–4 dalies reikalavimų, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ne vėliau kaip iki kito mėnesio 30 dienos, nes 2010 metais sausio, rugsėjo mėnesiais 4 atvejais 1352 Lt nesurašė kasos pajamų orderių ir jų nefiksavo bendrovės kasos knygoje;

– 16 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kad ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose, nes nuo 2010 metų rugsėjo mėnesio ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių (gautų pajamų ir patirtų išlaidų, gautų įplaukų) neregistravo buhalterinės apskaitos registruose ir nepateikė jų tyrimui.

Taip pat UAB „I“ nevykdė Kasos darbo organizavimo ir kaso operacijų atlikimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179, reikalavimų, t. y.:

II dalies 3 punkto, kad pinigai į kasą priimami pagal kasos pajamų orderį ir III-os dalies 16-to punkto, kad visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą, nes nuo 2010-01-13 iki 2010-09-17 kasos pajamų orderiais neįformino ir neįrašė į kasos knygą iš viso 1352,00 Lt, naudojo pinigus be apskaitos, o laikotarpiu nuo 2011-01-04 iki 2011-01-31 pagal kasos pajamų orderius: serija IN Nr. 00142 (14 842,82 Lt), Nr. 00144 (17 608,34 Lt), Nr. 00145 (25 301,89 Lt), Nr. 00146 (29 032,74 Lt), gautus iš viso 86 785,79 Lt neįrašė į kasos knygą ir naudojo be apskaitos, dėl šių pažeidimų iš dalies negalima nustatyti UAB „I“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2010–2011 metus.

Tyrimo metu iš pateiktų dokumentų, priešpriešinių patikrinimų medžiagos ir liudytojos D. M. parodymų nustatyta, kad 2010-09-28 D. M. pardavė UAB „I“ priklausantį lengvąjį automobilį „Volvo XC90“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) identifikavimo numeris YV1CM793731013806, už 37 500 Lt, tačiau pardavimo operacijos nefiksavo UAB „I“ apskaitoje.

Iš tyrimui atlikti pateiktos laikotarpio nuo 2007-09-01 iki 2012-07-09 D. M. sąskaitos (duomenys neskelbtini) išrašo nustatyta, kad 2010-09-27 A. M. pervedė į D. M. sąskaitą (duomenys neskelbtini) 37 500 Lt už automobilį. 2010-09-28 D. M. iš sąskaitos pervedė į UAB „Dnb NORD lizingas“ sąskaitą (duomenys neskelbtini) 17 494,02 Lt, t. y. skolą lizingui už automobilį pagal susitarimą Nr. 200801F-2519/1. Tyrimui atlikti UAB „I“ nepateikė dokumentų apie 20 005,98 Lt (37 500–17 494,02) panaudojimą.

Laikotarpiu nuo 2010-01-13 iki 2010-09-17 iš kasos aparato 4 atvejais neįnešta į UAB „I“ kasą ir neįforminta kasos pajamų orderiais iš viso 1352,00 Lt.

Tyrimui atlikti pateiktoje 2010 m. rugsėjo mėn. UAB „I“ kasos knygoje užfiksuota, kad bendrovės kasoje buvo 24 013,31 Lt kasos likutis, tačiau tyrimui nepateikti UAB „I“ dokumentai apie 24 013,31 Lt panaudojimą.

Laikotarpiu nuo 2011-01-04 iki 2011-01-31 pagal kasos pajamų orderius: serija IN Nr. 00142 (14 842,82 Lt), Nr. 00144 (17 608,34 Lt), Nr. 00145 (25 301,89 Lt), Nr. 00146 (29 032,74 Lt) gautų iš viso 86 785,79 Lt neįrašė į kasos knygą ir nepateikė dokumentų apie panaudojimą. Taigi nustatyta, kad UAB „I“ iš viso padarytas 132 157,08 Lt (20 005,98+1352 +24 013,31+86 785,79) nuostolis (5 t., b. l. 61–116).

Apklaustas teisme specialistas A. N. parodė, kad atlikus UAB „I“ dokumentų tyrimą nustatė, kad 2010-09-30 bendrovės grynųjų pinigų likutį sudarė 24 013,31 Lt. Šis likutis atsirado, kai 2010-09-17 į kasą pagal sąskaitą 00602 įplaukė 18 150 Lt iš UAB „E“, o prieš tai kasos likutis sudarė 7448,24 Lt. Apie šių pinigų likučio panaudojimą dokumentai nebuvo pateikti.

Dėl 2011 m. sausio 4, 14, 18 ir 31 d. įvykusių ūkinių operacijų su UAB „E“ ir 2011 m. vasario 14 d. su „Vėjo tiltas“, kurių metu buvo išrašytos sąskaitos faktūros ir gauti pinigai, paaiškino, kad šios operacijos turėjo būti įtrauktos į bendrovės „I“ apskaitą, nes A. M. direktoriumi buvo iki 2011-02-08, o dokumentų perdavimo aktas surašytas 2011 m. vasario–gegužės mėnesį, todėl net ir pasikeitus direktoriams, šios operacijos turėjo būti įtrauktos į apskaitą, o A. M. šio įstatymo reikalavimo nevykdė ir šių operacijų neužregistravo apskaitoje. Buhalterinė apskaita buvo tvarkoma pažeidžiant buhalterinės apskaitos reikalavimus ir dėl pažeidimų iš dalies negalima nustatyti UAB „I“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2011–2011 metus, nes nesant visų sąskaitų, negalima nustatyti visų kasos likučių. Dėl to, kad nebuvo tvarkoma kasos knyga, negalima nustatyti bendrovės kreditorių, debitorių ir todėl negalima buvo nustatyti bendrovės turto, nuosavo kapitalo. Atliekant tyrimą jam nebuvo pateikti duomenys apie tai, ar pardavus automobilį „Volvo“ ir atsiskaičiuos su lizingo bendrove, buvo dengiamos kitos bendrovės skolos.

Motyvuojamoji dalis

Įrodymų vertinimas ir bausmės skyrimas

Lietuvos Respublikos teisės aktai, reguliuojantys buhalterinės apskaitos santykius, Buhalterinės apskaitos įstatymas įpareigoja subjektus tinkamai tvarkyti buhalterinę apskaitą, laiku ir teisingai surašyti apskaitos dokumentus. BK 222 straipsnyje numatytą nusikaltimą sudaro nevykdomi minėti reikalavimai, kai pažeidžiama buhalterinės apskaitos vedimo tvarka. Pagal BK 222 str. 1 d. baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą ar paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus jei dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Ši norma numato atsakomybę už kelių alternatyvių veikų padarymą, tačiau šioje byloje aktuali tik viena iš paminėtų veikų – apgaulingas apskaitos tvarkymas. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai sąmoningas buhalterinės apskaitos nevedimas ar tokios apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, nuostatas, kai dėl veikų atsiranda BK 222 str. 1 d. numatyti padariniai.

Iš UAB „I“ steigimo dokumentų bei Juridinio asmens registro duomenų matyti, kad bendrovė įsteigta 2007-09-17, o A. M. paskirtas jos direktoriumi ir šias pareigas vykdė nuo 2007-09-17 iki 2011-02-17. Tuo pačiu metu jis atliko ir kasininko pareigas. Nustatyta, kad nuo šios bendrovės įsteigimo dienos iki 2010-09-16 bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkė buhalterė L. M., o jai išėjus iš darbo, kita buhalterė nebuvo priimta, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio nuostatomis, A. M. iki 2011-02-17 buvo atsakingas už UAB „I“ buhalterinės apskaitos organizavimą, tačiau nuo 2011-09-16 jos neorganizavo ir netvarkė. A. M. bendrovės direktoriumi buvo nuo 2007 m., todėl buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančios teisės normos jam buvo gerai žinomos ir jis turėjo suvokti, kad toks jo, kaip vadovo, neveikimas yra pavojingo pobūdžio ir numatyti galimų teisinių ir finansinių pasekmių atsiradimą. Liudytoja L. M., dirbusi bendrovėje buhaltere, patvirtino, kad A. M. buvo gerai įvaldęs buhalterinei apskaitai naudojamą programą, prieš jai ateinant į darbą, pats darė visus pirkimus ir susivesdavo duomenis į apskaitą, turėjo savo sistemą susikūręs toje programoje, pats sąskaitas išrašydavo pardavimui, o jai dirbant kartais rasdavo jo suvestus pardavimus, todėl atmestini kaltinamojo parodymai, kad jis nemokėjo tvarkyti buhalterinės apskaitos. Pagal buhalterinės apskaitos įstatymą buhalterinė apskaita – tai ūkinių operacijų, ūkinių įvykių, registravimo, grupavimo sistema, skirta gauti informaciją ekonominiams sprendimams priimti ir finansinei atskaitomybei sudaryti. Šis įstatymas numato, kad apskaitos dokumentuose privaloma fiksuoti visas įvykusias operacijas, visi ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. A. M., žinodamas tai, sąmoningai jų nesilaikė. Specialisto išvada nustatyta, kad nuo 2010-09-16 A. M. visiškai nevedė buhalterinės apskaitos ir nefiksavo bendrovės apskaitoje kaltinime nurodytų ūkinių operacijų, t. y. nefiksavo 2011 m. sausio 4, 14, 18, 31 dienomis inkasuotų į kasą 70 140,456 Lt, 2010-09-28 automobilio „Volvo XC90“ pardavimo už 37 500 Lt, prekių pardavimo UAB „E“ už 86785,79 Lt, 2011-02-14 prekių pardavimo UAB „Vėjo tiltas“ už 3280,64 Lt ir dėl šių buhalterinės apskaitos pažeidimų iš dalies negalima nustatyti UAB „I“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2010-2011 metus. Specialistas akte ir apklausoje išdėstė duomenis ir motyvus, kurie konkrečiai susieja minėtus padarinius su kaltinamojo padarytais veiksmais. A. M. atlikti objektyvieji veiksmai 2010-09-16 – 2011-02-14 laikotarpiu rodo jo tyčią – jis sąmoningai pažeidė teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus, suvokdamas, kad nesant apskaitos dokumentų bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti jo veiklos, turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros ir to siekė, nes dėl šių ūkinių operacijų metu gautų pinigų panaudojimo jis turėjo konkrečius tikslus.

A. M. nusikalstama veika pasireiškė apgaulingu buhalterinės apskaitos tvarkymu – neorganizavo buhalterinės apskaitos, nefiksavo vykusių ūkinių operacijų – kasos orderių ir gautų piniginių įplaukų įtraukimo į apskaitos registrus. Visi šie veiksmai buvo nukreipti būtent apgaulingai tvarkyti buhalterinę apskaitą. A. M., žinodamas, įstatymų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus, sąmoningai jų nevykdė, numatydamas, kad dėl to nebus galima visiškai ar iš dalies nustatyti BK 222 str. numatytų padarinių ir jų siekė, t. y. veikė tiesiogine tyčia ir jo veika atitinka Baudžiamojo kodekso 222 str. 1 dalį.

Teismas atmeta A. M. parodymus, kad jis nefiksavo bendrovės apskaitoje sąskaitų faktūrų (pagal kurias buvo parduotos prekės UAB „E“, UAB „Vėjo tiltas“ ir gauti pinigai) dėl to, kad jis tuo metu jau buvo pardavęs bendrovės akcijas ir savo žinioje neturėjo apskaitos dokumentų, nes juos buvo perdavęs akcijų pirkėjui D. R., nes šie jo parodymai prieštarauja nustatytiems faktams. Nors 2011-01-04 su D. R. buvo pasirašyta sutartis dėl UAB „I“ akcijų pardavimo, tačiau šios bendrovės direktoriumi jis buvo iki 2011-02-17, t. y. kai vyko UAB „I“ ūkinės operacijos su UAB „E“ ir su UAB „Vėjo tiltas“, todėl pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą buvo atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą bendrovėje „I“ ir vykusių ūkinių operacijų įtraukimą į bendrovės apskaitą. Liudytojas D. R. patvirtino, kad apskaitos dokumentų perdavimas vyko kelis mėnesius, pirmi bendrovės apskaitos dokumentai buvo perduoti tik 2011 m. vasario pabaigoje, o iš dokumentų perdavimo akto matyti, kad D. R. UAB „I“ buhalterinės apskaitos dokumentai buvo perduodami 2011 metų vasario–gegužės mėnesiais, todėl kaltinamasis turėjo galimybę įtraukti į apskaitą vykusias operacijas ir iš šių operacijų gautų pinigų panaudojimą. Be to, tai prieštarauja jo pirminiams parodymams, kuriuose nurodė, kad nurodytų ūkinių operacijų nefiksavo bendrovės apskaitoje dėl to, kad buvo susitaręs su D. R., kad jam grynųjų pinigų neperduos, o panaudos bendrovės skoloms atiduoti.

Iš kaltinimo šalintina dalis, kad A. M., 2010-01-13 iš kasos aparato inkasavęs 686 Lt, jų neįnešė į bendrovės kasą, nesurašė kasos pajamų orderio ir nefiksavo kasos knygoje bei naudojo šiuos pinigus be apskaitos. A. M. kaltu dėl to neprisipažino ir paaiškino, kad ši ūkinė operacija turėjo būti atliekama dar dirbant buhalterei, kuriai jis pateikdavo visus pirminius dokumentus ir, paprastai, jeigu jis nepateikdavo laiku, tai buhalterė jam pareikšdavo pretenzijas, ir ūkinės operacijos, kurios buvo neįtrauktos apskaitomąjį mėnesį, buvo įtraukiamos į apskaitą kitą mėnesį. Dėl nesurašyto kasos pajamų orderio minėtai sumai buhalterė jam nereiškė pretenzijų, todėl mano, kad ji dėl neatidumo galėjo prarasti dokumentą. Šių aplinkybių neneigia ir apklausta kaip liudytoja buhaltere dirbusi L. M., todėl kilus abejonėms, kad ši operacija apskaitoje nebuvo užfiksuota sąmoningais tyčiniais kaltinamojo veiksmais, jos vertinamos kaltinamojo naudai ir ši dalis šalintina iš kaltinimo. Pašalinus šią kaltinimo dalį, patikslintinas nusikalstamos veikos dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo laikotarpis, kurio pradžia skaičiuojama nuo kito kaltinime nurodyto pažeidimo datos – 2010-09-01. Tai nekeičia esminių bylos aplinkybių ir nepažeidžia kaltinamojo teisės į gynybą.

M. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Teismas, skirdamas A. M. bausmę vadovaujasi BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais ir atsižvelgia į BK 61 str. numatytas bausmių skyrimo nuostatas. A. M. padarė vieną tyčinį apysunkį nusikaltimą (BK 11 str.). Jis praeityje neteistas, nebaustas, dirba, todėl bausmės tikslai bus pasiekti skiriant baudą. Atsižvelgiant į kaltinamojo turtinę padėtį ir vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 22 str. baudos sumokėjimui nustatytinas 4 mėnesių terminas. Parinkdamas baudos dydį, teismas atsižvelgia ir į tai, kad A. M. laisva valia 2011-05-16 prisiėmė dalį bendrovės finansinių įsipareigojimų – savo šeimos vardu perrašė 33 067,71 Lt paskolą (6 t., b. l. 214).

Dėl išteisinimo

A. M. buvo kaltinamas, kad dirbdamas UAB „I“ (kodas 1301119544, registruota 2007 m. spalio 10 d., adresu) direktoriumi ir kasininku, būdamas materialiai atsakingas už UAB „I“ turtą, Panevėžio mieste, laikotarpiu nuo 2010-01-13 iki 2011-01-31 tyčia, neturėdamas teisinio pagrindo, pasisavino jo žinioje buvusį svetimą UAB „I“ didelės vertės turtą, o būtent:

2010-01-13 iš kasos aparato inkasavęs 686 Lt, 2010-09-01 iš kasos aparato inkasavęs 70 Lt, 2010-09-10 iš kasos aparato inkasavęs 140 Lt, 2010-09-17 iš kasos aparato inkasavęs 456 Lt, nesurašė kasos pajamų orderių ir šių pinigų į bendrovės kasą neįtraukė.

2010-09-28 transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartimi D. M. pagal 2010-09-17 įgaliojimą Nr. 10-01 pardavus UAB „I“ priklausantį automobilį „Volvo XC90“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir į D. M. sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank“ gavus 37 500 Lt už parduotą automobilį bei dalį gautų pinigų – 17 494,02 Lt, 2010-09-28 D. M. iš sąskaitos pervedus į UAB „DnB Nord lizingas“ sąskaitą (duomenys neskelbtini) 17 494,02 Lt, tai yra skolą lizingui už automobilį pagal susitarimą Nr. 200801F-2519/1, bendrovės apskaitoje nefiksavo šio automobilio pardavimo, pinigų gavimo operacijų, nepateikė dokumentų apie likusių – 20 005,98 Lt panaudojimą,

2010-09-30 pagal kasos knygą bendrovės kasoje turėdamas 24 013,31 Lt likutį, nepateikė dokumentų apie šių pinigų panaudojimą, perduodamas UAB „I“ dokumentus D. R., kasos likučio jam neperdavė,

2011-01-04 pagal PVM sąskaitą faktūrą, serija INT Nr. 00605, UAB „E“ už 14 842,82 Lt (iš jų 25 76,03 Lt PVM), pardavęs prekių bei pagal kasos pajamų orderį, serija IN Nr. 00142, gaudamas 14 842,82 Lt, 2011 m. sausio 14 d. pagal PVM sąskaitą faktūrą, serija INT Nr. 00606, UAB „E“ už 17 608,34 Lt (iš jų 3055,99 Lt PVM), pardavęs prekių ir atlikęs darbų bei pagal kasos pajamų orderį, serija IN Nr. 00144, gaudamas 17 608,34 Lt, 2011 m. sausio 18 d. pagal PVM sąskaitą faktūrą, serija INT Nr. 00607, UAB „E“ už 25 301,89 Lt (iš jų 4391,24 Lt PVM), pardavęs prekių ir atlikęs darbų bei pagal kasos pajamų orderį, serija IN Nr. 00145, gaudamas 25 301,89 Lt, 2011 m. sausio 31 d. pagal PVM sąskaitą faktūrą, serija INT Nr. 00608, UAB „E“ už 29 032,74 Lt (iš jų 5038,74 Lt PVM), atlikęs darbų bei pagal kasos pajamų orderį, serija IN Nr. 00146, gaudamas 29 032,74 Lt, gautų pinigų nefiksavo bendrovės kasos knygoje ir šių pinigų į bendrovės kasą neįnešė, taip iš viso pasisavino 132 157,08 Lt.

A. M. kaltu neprisipažino ir paaiškino, kad jis kaltinime nurodytų pinigų nepasisavino, didesnę dalį pinigų jis panaudojo bendrovės reikmėms, nes buvo suinteresuotas bendrovės veikla, iš to galėjo gauti pajamas, o savo reikmėms galėjo panaudoti tik labai nedidelę dalį. Prasidėjus krizei bendrovė atsidūrė sunkioje ekonominėje situacijoje, nes nebuvo užsakymų, jis negalėjo atsiskaityti su tiekėjais už įgytas medžiagas, nebuvo pinigų atsiskaitymui su darbuotojais, todėl jie visi išėjo iš darbo. Išėjus iš darbo buhalterei jis dar bendrovės veiklos nestabdė, tačiau nevedė buhalterinės apskaitos, tuo metu jau dirbo tolimųjų reisų vairuotoju, išvažiuodavo į tolimus reisus, todėl neturėjo galimybių fiksuoti tuo metu dar vykusių ūkinių operacijų. Su klientais dažnai atsiskaitinėjo grynaisiais pinigais, neišrašydamas dokumentų, nes dėl to buvo daromos nuolaidos. Kadangi jis nefiksavo vykusių ūkinių operacijų, tai negali tiksliai nurodyti, kur buvo panaudotos gautos piniginės lėšos, tačiau paskutiniais gyvavimo mėnesiais jis organizavo veiklą taip, kad pirmiausia atsiskaitytų su asmenimis, kuriems buvo skolinga bendrovė. Jis negali nurodyti, kur panaudojo 2010 m rugsėjo mėnesį per 3 kartus iš kasos aparato inkasuotus iš viso 666 Lt, tačiau juos galėjo išleisti apmokėdamas tiekėjams už medžiagas ir kitoms tuo metu būtinoms bendrovės reikmėms.

A. M. pripažino, kad 2010-09-28 žmona pagal jo įgaliojimą pardavė bendrovės automobilį, o gautus 37 500 Lt panaudojo bendrovės reikmėms: 2010-09-28 ji pervedė UAB „DnB Nord lizingas“ 17 494 Lt ir taip buvo padengta visa bendrovės skola bankui už automobilį, 2010-09-29 buvo padaryti du pavedimai UAB „Baltijos kontaktų grupė“ – 1213 Lt ir 213 Lt už bendrovės gautas prekes. Iš šių pinigų buvo dengiamos skolos, turėtos Klaipėdoje atidarius bendrovės filialą – išmokėti atlyginimai filialo samdomiems darbuotojams, reklamai. Apie tai negali pateikti duomenų, nes tai buvo daroma neoficialiai, nes tai buvo pigiau. Jiems buvo išmokėta apie 15 000 Lt. Iš likusių pinigų pervedė 100 Lt į UAB „Sareme“ už medžiagas, Tele-2 bendrovei už mobiliojo telefono paslaugas sumokėjo 246,93 Lt, už pirktas medžiagas UAB „Arfidas“ sumokėjo 699 Lt, 2010-10-03 buvo padarytas 125 Lt pavedimas TEO už paslaugas, grąžino 790 Lt skolą J. Č.. Tai, kad minėtos sumos buvo sumokėtos nurodytoms bendrovėms bei J. Č., patvirtina ir pateikti A. M. ir D. M. banko atsiskaitomųjų sąskaitų išrašai (2 t., b. l. 93, 83, 86–92, 5 t., 149).

A. M. dėl 24 013,31 Lt bendrovės kasos likučio pasisavinimo paaiškino, kad perduodant bendrovės dokumentus D. R., jis nepateikė dokumentų apie šių pinigų panaudojimą, o pagal pateiktus buhalterinius duomenis būtent toks pinigų likutis turėjo būti kasoje. Jis nežino, iš kur galėjo susidaryti toks pinigų likutis, mano, kad galėjo būti padaryta klaida. Jo nuomone, pinigų likutis kasoje turėjo būti apie 4000 Lt ir jis galėjo būti sudubliuotas su 20 000 Lt, kurie buvo pervesti į jo asmeninę sąskaitą už automobilio pardavimą. Dokumentų apie 24 013,31 Lt panaudojimą nėra, nes bendrovės gyvavimo pabaigoje jis nerinko dokumentų apie pinigų panaudojimą, o už viską buvo atsiskaitoma grynaisiais, neišrašant dokumentų, mano, kad galėjo susidaryti tik apie 4000 Lt pinigų likutis.

A. M. pripažįsta, kad kaltinime nurodytu laiku gavo sąskaitose faktūrose nurodytus pinigus (86 785,79 Lt) grynaisiais iš UAB „E“, tačiau jų nepasisavino, o atidavė skolas fiziniams asmenims: 50 000 Lt – J. D., 20 000 Lt – A. B.. Šiuos pinigus jis buvo pasiskolinęs iš nurodytų asmenų 2008–2009 metais, siekdamas palaikyti bendrovės veiklą, nors į bendrovės apskaitą kaip paskolos jų nebuvo įtraukęs. Kaip liudytojai apklausti J. D. ir A. B. patvirtino skolinę A. M. nurodytas pinigų sumas, kuriuos A. M. grąžino. Dėl likusių 16 785 Lt kaltinime nurodytų sumų pripažįsta, kad tik nedidelę dalį jų galėjo išleisti savo reikmėms, o kitus panaudojo skolų atidavimui tiekėjams, kurių negali nurodyti, nes neprimena, nes atsiskaitinėjo grynaisiais pinigais ir dėl to jam buvo daromos nuolaidos. Pardavus bendrovės akcijas, jis savo šeimos vardu perrašė bendrovės paimtą iš DnB banko 30 000 Lt paskolą ir šiuos pinigus naudojo paskolai grąžinti. Iš kreditavimo sutarčių matyti, kad AB DNB bankas suteikė UAB „I“ 60 000 Lt paskolą laikotarpiu nuo 2008-08-14 iki 2010-07-31, o pagal 2011-05-16 kreditavimo sutartį Nr. k-1200-2011-17 nuo 2011 m. liepos mėnesio paskolos likutis perkeltas į A. M. pradelstos paskolos sąskaitą, pakeičiant kreditavimo sutarties sąlygas ir nustatant kredito grąžinimo terminą nuo 2011-07-26 iki 2016-02-26 (2 t., 101–125).

A. M., kaip UAB „I“ direktoriaus, kaltinamo didelės vertės svetimo turto pasisavinimu, veiksmai nagrinėtini dviem aspektais: jam būnant UAB „I“ akcininku (nuo 2010-01-13 iki 2011-01-04) ir nebūnant akcininku, t. y. pardavus akcijas D. R. (nuo 2011-01-14 iki 2011-01-31).

Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Objektyviai turto pasisavinimas tai neteisėtas, neatlygintinas kaltininkui svetimo, jam patikėto ar buvusio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Neatlygintinas svetimo turto, turtinės teisės pasisavinimas reiškia, kad kaltininkas šį turtą pasisavina, neatlygindamas jo vertės ar atlygindamas aiškiai neteisingai. Šiuo atveju, kaltininkas su jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu pradeda elgtis kaip su nuosavu ir taip pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus, toks turtas iš teisėto turto valdymo pereina į jo neteisėtą turto valdymą, t. y. faktiškai pasisavinamas. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigtu, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir naudotis ar disponuoti savo nuožiūra.

Subjektyvusis turto pasisavinimo požymis yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai, tai reiškia, kad kaltininkas, kuriam patikėtas svetimas turtas, neteisėtai, disponuodamas šiuo turtu ar šį turtą paimdamas, siekia turtą paversti nuosavu turtu turto savininko sąskaita. Sprendžiant, ar bendrovės vadovas, neteisėtai disponuodamas bendrovės turtu ar jį paimdamas, padarė BK 183 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti jo tyčios kryptingumą. Šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kokį sumanymą turėjo bendrovės vadovas neteisėtai disponuodamas ar paimdamas jam patikėtą turtą (buvusį jo žinioje) bendrovės turtą: ar jį naudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar panaudoti bendrovės interesams. Jei bendrovės vadovas tokį turtą neteisėtai paėmė ar kitaip neteisėtai disponavo turėdamas sumanymą jį naudoti bendrovės poreikiams tenkinti, tai jo veika paprastai negali būti vertinama kaip tokio turto pavertimas nuosavu ir kvalifikuojamas pagal BK 183 straipsnį. Apie tokio sumanymą buvimą bendrovės vadovo veikloje sprendžiama atsižvelgiant į tai, kaip toks turtas buvo naudojamas ar dėl to bendrovei buvo padaryta žala. A. M. yra kaltinamas, kad pasisavino jo žinioje buvusį UAB „I“ didelės vertės turtą, t. y. nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, padarymu. Jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos laikotarpiu (nuo 2010-01-13 iki 2011-01-04) A. M. su žmona D. M. buvo vieninteliai UAB „I“ akcininkai, t. y. jam priklausė 60 procentų, o D. M. 40 procentų bendrovės akcijų (b.l. 223,6 t.). Bendrovės įstatinį kapitalą sudarė jų įneštos lėšos – 10 000 Lt, t. y. bendrovės kapitalas buvo suformuotas iš kaltinamojo ir jo žmonos turto. A. M. kaltinamas, kad būdamas bendrovės direktoriumi ir akcinės bendrovės akcininku, laikotarpiu nuo 2010-01-13 iki 2011-01-04 pasisavino UAB „I“ 69 214,11 Lt, o po to, kai A. M. ir D. M. 2011-01-04 bendrovės akcijas pardavė D. R., A. M. kaltinamas, kad jis nuo 2011-01-14 iki 2011-01-31, būdamas UAB „I“ direktoriumi, pasisavino dar 62 942,97 Lt (iš viso 132 157,08 Lt.).

Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymą, bendrovės vadovas savo veikloje vadovaujasi įstatymais, kitais teisės aktais, bendrovės įstatais, akcininkų susirinkimo sprendimais ir pareiginiais nuostatais. Sprendžiant, ar bendrovės vadovas disponuodamas jam patikėtu turtu, neteisėtai jį paimdamas ir pradėdamas juo naudotis kaip nuosavu, būtina nustatyti, ar nebuvo pažeisti bendrovės veiklą reglamentuojantys teisės aktai. Bendrovės vadovo neteisėtas disponavimas jam patikėtu turtu, šio turto paėmimas savaime dar nereiškia, jog padaryta BK 183 straipsnyje numatyta veika. Būtinasis turto pasisavinimo požymis yra turtinės žalos nukentėjusiajam padarymas.

Teismų praktika yra suformuota remiantis 1998 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimu Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamose bylose“, kuriame nurodyta, kad akcinių bendrovių turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas. Kasacinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į civilinį teisinį akcinių bendrovių, kaip ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų veiklos reguliavimą, ne kartą pabrėžta, kad akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas. Tuo atveju, kaip pats vadovas paima pinigus iš bendrovės ir juos panaudoja ir nėra išlaidas patvirtinančių dokumentų, šis veiksmas gali būti vertinamas kaip bendrovės turto pasisavinimas arba iššvaistymas (kasacinės nutartys 1K-108/2009, 2K-61/2009, 2K-P-68/2012).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimų išaiškinimai nėra teisės šaltiniai, o pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį precedento reikšmę turi teismų sprendimai konkrečiose bylose. Toks aiškinimas atitinka konstitucinę doktriną, pagal kurią teismų precedentai yra teisės šaltiniai, rėmimasis precedentais yra vienodos teismų praktikos, kartu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo įgyvendinimas, o teismų praktika gali būti formuojama tik teismams patiems sprendžiant bylas. Lietuvos apeliacinis teismas, būdamas tinkamu subjektu keičiant teismų praktiką, nukrypstant nuo teismus saisčiusių ankstesnių precedentų ir kuriant naujus precedentus, 2014-01-27 nutartyje Nr. 1A-68/2014 konstatavo, kad uždarosios akcinės bendrovės turtas vieninteliam akcininkui nėra svetimas BK 183 straipsnio prasme ir vienintelio akcininko nėra pagrindo traukti baudžiamojon atsakomybėn pagal minėtą straipsnį. Konstitucinis Teismas 2006-03-28 ir 2007-10-24 nutarimuose išaiškino, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančiomis su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamose bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai objektyviai būtina, tai argumentuojant. Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės yra analogiškos Lietuvos apeliacinio teismo 2014-01-27 nutartyje 2014-01-27 nustatytoms aplinkybėms, todėl priimant procesinį sprendimą teismas vadovaujasi Lietuvos apeliacinio teismo naujai formuojama praktika nurodytoje konkrečioje baudžiamoje byloje.

Nagrinėjamo nusikaltimo, numatyto BK 183 str., tiesioginis objektas yra konkreti nuosavybė. Nusikaltimų nuosavybei dalykas – konkretus svetimas turtas. Baudžiamoji atsakomybė už nusikaltimus nuosavybei kyla tik tais atvejais, kai kaltininkui šis turtas nepriklauso, t. y. svetimas. Civilinis ir baudžiamasis kodeksai neapibrėžia, kas yra svetimas turtas. Teismų praktikoje svetimu turtu laikomas turtas, kuris kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise arba nėra teisėtai jo valdomas. Akcinių bendrovių įstatymo 2 straipsnyje nurodyta, kad bendrovė yra įmonė, kurios įstatinį kapitalą padalintą į dalis vadina akcijomis, o šio įstatymo 3 straipsnis numato, kad akcininkais yra fiziniai ar juridiniai asmenys įsigiję bendrovės akcijų ir kiekvienas akcininkas turi tokias teises, kokias suteikia jam nuosavybės teise priklausančios bendrovės akcijos. Teismas vadovaujasi naujai formuojamai Lietuvos apeliacinio teismo praktika, kad uždarosios akcinės bendrovės turtas vieninteliam akcininkui (analogiškai jo ir šeimos nario akcijų turėtojui) nėra svetimas, nes jis gali disponuoti bendrovės turtu, nepažeisdamas kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, uždaroji akcinė bendrovė turtą gali paversti savo nuosavu šeimos turtu, laikydamasi įstatymais nustatytos mokėjimų eilės, nepažeidžiant kreditorių interesų. Jeigu asmuo savo (ar savo šeimos) turtu pasinaudoja kaip priemone kitų asmenų turtinėms ar asmeninėms teisėms pažeisti, jis gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal kitus baudžiamojo kodekso straipsnius (t. y. ne pagal BK 183 straipsnį). Kvalifikuojant bendrovės vadovo veiklą kaip turto pasisavinimą reikia nustatyti, ar neteisėtai disponuojant bendrovės turtu buvo padaryta turtinė žala kitiems asmenims Pasisavinant uždarosios akcinės bendrovės turtą žala padaroma juridiniam asmeniui, tačiau galiausiai žalą patiria bendrovės akcininkai, nes jie yra vieninteliai, patiriantys žalą pasisavinus bendrovės turtą. Nagrinėjamoje byloje A. M. jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo laikotarpiu nuo 2010-01-13 iki 2011-01-04 su žmona D. M. buvo bendrovės akcininkai, bendrovės įstatinis kapitalas buvo suformuotas iš A. M. ir jo žmonos turto, todėl jie ir buvo vieninteliai asmenys, patyrę žalą pasisavinant bendrovės turtą, kuris A. M. nebuvo svetimas. UAB priklausančio turto traktavimas kaip svetimo šeimos narių akcijų turėtojams yra nelogiškas, nes pagal Akcinių bendrovių įstatymą, akcijų savininkai įgyja teisę į bendrovės turtą (išskyrus dividendus) akcinę bendrovę likvidavus ir atsiskaičiuos su kreditoriais, o tai reiškia, kad šio uždarosios akcinės bendrovės savininkų turto valdymas yra tik ribojamas, tačiau šeimos narių akcijų turėtojams jis nėra svetimas. Uždarosios akcinės bendrovės turtas nuo akcijų turėtojų turto yra atskirtas buhalteriškai, tačiau Civilinio kodekso 2.50 str. 3 d. nurodo, kad kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievoles savo turtu subsidiariai, o tai rodo, kad juridinio asmens dalyvio (akcininko) turtas nėra absoliučiai atskirtas nuo juridinio asmens turto. Nustačius, kad A. M., neteisėtai naudodamas UAB „I“ turtą, pažeidė kitų asmenų turtinius interesus, jis privalėtų prieš šiuos asmenis atsakyti civiline tvarka, o esant Baudžiamojo kodekso tam tikruose straipsniuose numatytų veikų požymiams, galėtų būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Net ir nustačius, kad A. M. veiksmai disponuojant UAB „I“ priklausančiu turtu yra neteisėti, šios veikos negalima kvalifikuoti pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, nes nėra būtinojo nusikaltimo sudėties požymio – objekto (dalyko). Turto, A. M. inkriminuoto kaip pasisavinto, negalima laikyti jam svetimu. Byloje surinktų įrodymų analizė leidžia daryti išvadą, kad A. M., apgaulingai tvarkydamas bendrovės „I“ apskaitą ir paimdamas iš UAB „I“ turtą, galėjo padaryti žalą kitiems asmenims, t. y. padaryti kitas nusikalstamas veikas, tačiau šiuo aspektu baudžiamoji byla nebuvo tiriama, teismas bylą nagrinėja laikydamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 255 straipsnyje nustatytų ribų, todėl A. M. veikoje dėl nusikalstamos veikos (jam ir jo žmonai esant šios bendrovės akcininkais) numatytos BK 183 str. 2 d. už laikotarpį nuo 2010-01-13 iki 2011-01-04) nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

A. M. kaltinamas ir tuo, kad dirbdamas UAB „I“ direktoriumi laikotarpiu nuo 2010-01-14 iki 2011-02-14 (ir jau nebūdamas UAB „I“ bendrovės akcininku, nes 2011-01-04 sutartimi bendrovės akcijos parduotos D. R.), pardavęs prekes UAB „E“ ir gavęs 62 942,97 Lt (pagal 2011 m. sausio 14, 18, 31 d. sąskaitas faktūras), šių pinigų neįnešė į bendrovės kasą ir taip pasisavino UAB „I“ turtą. A. M. parodė, kad iš UAB „E“ gautus pinigus jis panaudojo, atiduodamas skolas: 50 000 Lt J. D. ir 20 000 Lt A. B., kuriuos 2008–2009 metų laikotarpiu buvo pasiskolinęs bendrovės reikmėms. Apklausti kaip liudytojai J. D. ir A. B. patvirtino nurodytas aplinkybes ir tai kitais bylos įrodymais nepaneigta. Iš bendrovės finansinių ataskaitų matyti, kad nuo 2008 metų bendrovė dirbo nuostolingai, tačiau 2008–2010 metais dar vykdė veiklą, turėjo samdomų darbuotojų, o tai patvirtina kaltinamojo parodymus, kad jis siekė išlaikyti įmonę ir tuo tikslu galėjo skolintis iš nurodytų asmenų. Nors skola iš nurodytų fizinių asmenų bendrovės apskaitoje nebuvo užfiksuota, tačiau tai nepaneigia nurodytų aplinkybių. Tokiu būdu nustatyta, kad A. M., būdamas bendrovės vadovu, neteisėtai paėmė ir disponavo 62 942,97 Lt bendrovės turtu, tačiau nepaneigta, kad jis paėmė turtą turėdamas sumanymą jį naudoti bendrovės reikmėms, todėl jo veika negali būti vertinama kaip šio turto pavertimas nuosavu ir kvalifikuojamas pagal BK 183 straipsnį.

Esant tokioms aplinkybėms, A. M. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį išteisintinas, nesant jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties (BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

M. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Teismas, skirdamas A. M. bausmę, vadovaujasi BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais ir atsižvelgia į BK 61 str. numatytas bausmių skyrimo nuostatas. A. M. padarė vieną tyčinį apysunkį nusikaltimą (BK 11 str.). Jis praeityje neteistas, nebaustas, dirba, todėl bausmės tikslai bus pasiekti skiriant baudą. Parenkant baudos dydį, teismas atsižvelgia į tai, kad A. M. laisva valia 2011-05-16 prisiėmė dalį bendrovės finansinių įsipareigojimų – savo šeimos vardu perrašė 33067,71 Lt paskolą (6 t., b. l. 214).

Išteisinus A. M. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, bankrutavusios UAB „I“, atstovaujamos UAB „Paltaja“, civilinis ieškinys dėl 132 157,08 Lt padarytos žalos atlyginimo, vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktui, paliekamas nenagrinėtas. Baudžiamosios atsakomybės taikymui būtinų sąlygų nebuvimas nagrinėjamoje situacijoje neatima galimybės suinteresuotiems asmenims savo teises ir interesus ginti civilinio proceso tvarka. Teismo išvada, kad tam tikroje veikoje nėra baudžiamojo nusižengimo ar nusikaltimo požymių, nereiškia, jog nebuvo padaryti civilinės teisės deliktai, kiti įstatymų pažeidimai.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pripažinti A. M. kaltu pagal Baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalį ir nubausti jį 80 MGL (10 040 Lt) bauda, nustatant 4 mėnesių baudos sumokėjimo terminą.

A. M. pagal Baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 2 dalį išteisinti, nenustačius jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

Bankrutavusios UAB „I“, atstovaujamos UAB „P“, civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti A. M. pratęsti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

A. M. turtui – butui taikyti laikiną nuosavybės teisių apribojimą iki šiuo nuosprendžiu paskirtos baudos išieškojimo dienos. Įvykdžius sprendimą dėl 80 MGL (10 040 Lt) baudos išieškojimo, laikiną nuosavybės teisių apribojimą panaikinti.

Panaikinti laikiną nuosavybės teisių apribojimą A. M. ir D. M. turtui – butui, esančiam Apie tai pranešti turto arešto aktų registro tvarkytojui.

Daiktinius įrodymus – UAB „I“ apskaitos dokumentus, saugomus FNTT prie LR VRM Panevėžio apygardos valdyboje perduoti BUAB „I“ bankroto administratorei UAB „P“.

Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant skundą šiame teisme.